- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- I-1358-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05457-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Ligoninė) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1). Pareiškėjas skunde nurodė, kad gydymo laikotarpiais Ligoninėje jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes Ligoninės palatų plotai neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto Ligoninės palatose buvo apribota jo judėjimo laisvė. Pareiškėjas tvirtino, kad be šio esminio pažeidimo, dar buvo kitų pažeidimų, tai yra, palatos buvo prastos būklės - be ventiliacijos, neizoliuota tualeto patalpa, dieninės lempos buvo pasenusios, kurios kenkė regėjimui. Dėl šių netinkamų sąlygų Ligoninėje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje periodiškai buvo gydomas 2012 m. gruodžio 11 d. – 2015 m. vasario 24 d. laikotarpiu Vidaus ligų, Chirurgijos ir Psichiatrijos skyriuose. Teigė kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Pažymėjo, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Atkreipė dėmesį, kad Ligoninės Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šių skyrių lokaliniame sektoriuje, todėl mano, kad minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Pažymėjo, kad tokios nuostatos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2014 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-707/2014). Nurodė, kad Ligoninė vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, kuriame nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens mases plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodė, kad Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, įrodantį, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas įrodymais, tariamai padaryta žala pareiškėjo apibūdinama apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindžiant priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir pareiškėjo prašoma priteisti 30 00 Eur suma (b. l. 5-7).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Ligoninėje periodiškai buvo gydomas 2012 m. gruodžio 11 d. – 2015 m. vasario 24 d. laikotarpiu (toliau - ir ginčo laikotarpis) (b. l. 5-6).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė, įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad Ligoninės kamerų tipo palatose ir kitose palatose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl ko jis patyrė judėjimo suvaržymus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje kamerų tipo palatas, kitas palatas, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei šiose patalpose esančių lovų skaičių atsakovės atstovas pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5-6). Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, jame nurodytų duomenų neginčijo. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Ligoninės pateiktais suvestiniais duomenimis. Ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų (suimtųjų) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami). Atsižvelgus į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę tokio pobūdžio bylose, atsakovo atstovui nepateikus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl perpildytų palatų paneigiančių įrodymų, teismas laiko įrodytu, kad ginčo laikotarpiu Ligoninės palatose buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo įrengta lovų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015 ir kt.). Apibendrinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (su pertraukomis, iš viso 147 paras) Ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą reikalavimą, jam teko nuo 1,83 iki 4,75 kv. m. ploto. Be to, palatų plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nepatogumus, o Ligoninės administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Ligoninėje palatos buvo prastos būklės - neizoliuota tualeto patalpa, be ventiliacijos, dieninės lempos buvo pasenusios, kurios kenkė regėjimui.
Laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ginčo laikotarpiu reglamentavo Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. sakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pagal HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015). HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Iš byloje pateiktų kamerų tipo palatų nuotraukų (b. l. 41, 45, 47-48, 53-55, 58-61, 70) nustatyta, kad šiose kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas sienele, kai kuriose kamerose yra ir užtraukiama užuolaida. Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad pertvara atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo įrengimas Ligoninė kamerų tipo palatose atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgus į pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, kad Ligoninės palatose (kamerose)neizoliuota tualeto patalpa, sprendžiama, kad pareiškėjas iš esmės niekaip nedetalizavo, kokį konkretų poveikį tai turėjo būtent jo teisėms ir teisėtiems interesams, pareiškėjas nekonkretizavo, kokius nepatogumus patyrė dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo, taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą. Daroma išvada, kad pareiškėjo abstraktus teiginys, kad neizoliuota tualeto patalpa, nepatvirtina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tai suponuoja išvadą, kad sanitarinių mazgų įrengimas Ligoninėje iš esmės atitinka paminėtą teisinį reglamentavimą, o pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu pripažįstami abstrakčiais ir deklaratyviais.
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus, sprendžia, kad ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie prastą palatų būklę (nėra ventiliacijos, pasenusios dieninės lempos), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad kameroje-palatoje būtų trūkę oro, ar kad būtų sudaromos kliūtys vėdinti patalpas. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerose (palatose) buvo pasenusios dieninės lempos, tačiau šių teiginių nekonkretizavo, tai yra, pareiškėjas nenurodė, kokiu metu ir kuriose kamerose (palatose)buvo netinkamas apšvietimas; pareiškėjas nedetalizavo, kokią įtaką tai turėjo jo savijautai. Esant nurodytoms aplinkybėms sprendžiama, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentaidėl netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Ligoninėje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos jo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (su pertraukomis, 147 paros), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl sąlygų Ligoninėje neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Ligoninės administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankamu atlygiu už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Kita vertus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteisiama 1 100 Eur suma yra adekvati suma jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. P., a. k. (duomenys neskelbtini),iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 100 Eur (vieną tūkstantį ir vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.