Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Ieškovė B. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir prašė pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmus ir priteisti iš Lietuvos Respublikos 2 461,48 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto prokuratūroje UAB „Tukompa“ pareiškimo dėl UAB „Mobita“ atsakingų asmenų galimai padarytų nusikalstamų veiksmų, apgaule įgyjant pareiškėjams priklausantį didelės vertės svetimą turtą, pagrindu 2010-08-24 pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pavesta atlikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui. Ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-00624-10 ieškovei B. B. 2013-09-03, 2014-01-08 ir 2014-01-17 buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 3 d ir 228 str. 1 d., o 2014-03-28 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendžiu ieškovė buvo išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 1 d., požymių. Vilniaus apygardos teismas 2015-12-09 nutartimi atmetė prokuroro apeliacinį skundą ir paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendį nepakeistą. Ieškovė teigė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, yra visos valstybės atsakomybės sąlygos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 str. Ieškovė nurodė, kad baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai konstatavo, jog jos veiksmuose nebuvo inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties, todėl byla neturėjo būti perduota į teismą, jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras būtų tinkamai vykdę savo pareigas, numatytas teisės aktuose. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovė ir gynėjas reiškė prašymus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tačiau jie buvo atmesti. Ieškovės teigimu, šie jos procesiniai veiksmai suteikė galimybę ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorams ypatingai atidžiai, rūpestingai ir profesionaliai vertinti ieškovės veiksmus baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu, tačiau jie to nepadarė, dirbtinai kriminalizuodami civilinius teisinius rangos santykius. Ieškovė taip pat teigė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir organizuojamas šališkai, tyrimas pradėtas ir atliktas siekiant ginti UAB „Tukompa“ akcininkų interesus, nors bendrovių santykiai buvo išspręsti civilinio proceso tvarka, nebuvo atsižvelgta į ieškovės parodymus, tyrimo eigoje ieškovę teisinantys įrodymai ignoruoti, neatsakingai buvo nurodomas ieškovės veiksmais neva padarytos žalos dydis. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai ir negreitai, nebuvo pakankamo pagrindo ikiteisminio tyrimo terminus pratęsti 15 kartų. Ieškovės nuomone, teisminė praktika šios kategorijos bylose formuojama ydingai ir yra būtina ją keisti, nes reikalavimas įrodinėti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo veiksmus iš esmės paneigia konstitucinę teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą. Ieškovė nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis jos atžvilgiu savaime reiškia ikiteisminio tyrimo neteisėtumą. Dėl nepagrįsto ieškovės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ji patyrė tiesioginius nuostolius, susijusius su teisinės pagalbos suteikimu ginantis nuo pareikštų įtarimų ir kaltinimų, kurių suma per visą procesą yra 2 461,48 Eur. Dėl nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ieškovė patyrė ir neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur, nes iki tol gyveno dorai ir sąžiningai, tinkamai ir atsakingai atliko darbines pareigas, nedarė baudžiamosios teisės pažeidimų, todėl nepagrįstas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn sukėlė didelį dvasinį ir emocinį sukrėtimą, ieškovė prarado dvasinę ramybę, suabejojo pamatiniais teisinės valstybės principais bei kitomis viešojo gyvenimo vertybėmis. Ieškovė nurodė, kad nevienkartinis pranešimų apie įtarimus pateikimas, apklausos, teismų posėdžiai sukėlė jai didelius neigiamus išgyvenimus, tuo metu sunkiai sirgo ieškovės motina, todėl asmeninių problemų ir neteisėto ikiteisminio tyrimo sukeltų pasekmių sutapimas padidino neturtinę žalą.Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Teigė, jog ieškovė nepagrįstai vertina savo išteisinimą kaip pagrindą tenkinti pareikštą ieškinį, nes kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog išteisinamasis nuosprendis yra visiškas asmens reabilitavimas baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju procesu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pažymėjo, kad nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendyje, nei Vilniaus apygardos teismo 2015-12-09 nutartyje nėra konstatuota ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų ar ikiteisminio tyrimo atlikimo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. Teigė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir buvo pakankamas pagrindas įteikti ieškovei pranešimus apie įtarimą pagal BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 1 d. Baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Spręsti apie aplinkybių ir duomenų, reikalingų vienam ar kitam procesiniam sprendimui priimti, pakankamumą yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro diskrecija. Atsakovo atstovo teigimu, ieškovės atveju ikiteisminis tyrimas atliktas nepažeidžiant terminų, procesas nebuvo vilkinamas, buvo būtina surinkti ir įvertinti tyrimo metu gautus duomenis ir priimti galutinį procesinį sprendimą. Atstovas nesutiko su ieškovės teiginiu, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką ieškovės atžvilgiu baudžiamasis procesas prasidėjo nuo 2013-09-03 pranešimo apie įtarimą įteikimo, nes būtent nuo šio veiksmo ieškovė patyrė baudžiamojo proceso poveikį, byla perduota teismui 2014-03-28, galutinis sprendimas byloje priimtas 2015-12-09. Atsakovo teigimu, 6 mėn. ikiteisminio tyrimo trukmė nelaikytina per ilga, ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas ar atliekamas nekvalifikuotai. Atsakovas nurodė, kad nesant įrodytų ikiteisminio tyrimų pareigūnų ar prokurorų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo valstybės atsakomybei atsirasti. Taip pat nesant neteisėtų veiksmų, objektyviai negali atsirasti jokia žala, ji negali būti atlyginama. Pažymėjo, kad visų baudžiamojoje byloje turėtų advokato išlaidų kaip žalos atlyginimas būtų įmanomas tik konstatavus viso baudžiamojo proceso ar visų veiksmų, dėl kurių ieškovei buvo būtinas gynėjas, neteisėtumas. Ieškovės prašymas atlyginti 10000 Eur dydžio neturtinę žalą pagrįstas deklaratyviais teiginiais, o ne faktiniais duomenimis, ieškovės atžvilgiu nebuvo taikytos jokios procesinės prievartos priemonės, baudžiamojo proceso trukmė adekvati bylos pobūdžiui, sudėtingumui ir apimčiai, todėl šis reikalavimas negali būti tenkinamas.Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas nustatyta tvarka, laikydamiesi BPK nustatytos tvarkos, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, taikyti procesines prievartos priemones, atlikti kitus BPK numatytus veiksmus. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Nesutiko su ieškovės teiginiu, jog ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai.

Apeliantė B. B. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų ieškinys patenkintas visiškai. Nurodo, kad negalima sutikti su teismo išvada, kad organizuodami ir atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai įvykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, vertinant jų veiksmus kompleksiškai, atsižvelgiant į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais. Teismas neįvertino ieškinyje nurodytų argumentų, kurie yra reikšmingi sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą ir keičiant galiojančią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Teismas, spręsdamas dėl ikiteisminį tyrimą organizavusių ir atlikusių pareigūnų bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo civilinės atsakomybės sąlygos buvimo, daugiau išdėstė teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau iš esmės neatsakė į apeliantės nurodytus ieškinio argumentus, kurie patvirtina jos atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumą.Pagrindinis argumentas, kuris, apeliantės nuomone, įrodo veiksmų neteisėtumą, yra tas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-22 nuosprendyje pripažino, kad apeliantė išteisintina jai nepadarius veikų, turinčių BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Darytina išvada, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyką sudarė ne didelė bylos apimtis, ne sudėtingas įrodymų rinkimo ir vertinimo procesas, bet materialinės teisės normos (įstatymo) pritaikymas. Šią pareigą tinkamai pritaikyti teisės normas ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras privalėjo įvykdyti jau ikiteisminio tyrimo stadijoje, neperduodant bylos į teismą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010-08-24, o pirminis pranešimas apie įtarimą apeliantei buvo įteiktas 2013-09-03, praėjus daugiau kaip 3 metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. tyrimo medžiagoje surinkus pagrindinius įrodymus ir pareigūnams turint realią galimybę dar ikiteisminio tyrimo stadijoje vertinti, ar yra apeliantės veikoje nusikalstamų veikų sudėtys ar ne. Tačiau teismas įvertino tik nuosprendžio ir nutarties priėmimo faktą, bet neįvertino, kokiu pagrindu apeliantė buvo išteisinta ir kokią įtaką tai galėjo turėti pareigūnų veiksmų vertinimui. Taip pat teismas neįvertino ieškinyje nurodyto motyvo, kad bendrosios atidumo, rūpestingumo, profesinės pareigos nepakankamą vykdymą didina ta aplinkybė, jog apeliantė buvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn visiškai neįvertinus to, kad jos veika buvo išimtinai susijusi su darbinių pareigų vykdymu. Taigi, dirbtinis ir nepagrįstas civilinių teisinių santykių kriminalizavimas taip pat patvirtina CK 6.246 straipsnyje nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Be to, vertinant baudžiamosios bylos medžiagą dėl civilinės atsakomybės taikymo, teismas neįvertino ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl nešališkumo principo pažeidimo, kurio pakanka civilinei atsakomybei kilti, ypač vertinant baudžiamosios bylos medžiagą kartu su civiline byla. Prokuroras, ignoruodamas šią aplinkybę ir neįvertindamas to, kad visi nesutarimai, kilę iš rangos sutarties vykdymo, jau buvo išspręsti civilinio proceso nustatyta tvarka – priimant teismo įsakymą, pradėdamas ikiteisminį tyrimą ir pavesdamas jį atlikti ikiteisminio tyrimo įstaigai vien tik gauto UAB „Tukompa“ prašymo bei prie jo pridėtos šališkos specialisto išvados pagrindu, iš esmės stojo ginti vienos iš civilinių teisnių santykių dalyvės, naujųjų UAB „Tukompa“ akcininkų interesus, dirbtinai kriminalizuodamas civilinius teisinius santykius. Ikiteisminio tyrimo šališkumą be kita ko patvirtina ir ta aplinkybė, kad baudžiamojon atsakomybėn apeliantė buvo patraukta tokį prašymą pareiškus prieš tai buvusiam vienam įtariamųjų A. S. (buvusiam UAB „Tukompa“ vadovui). Taigi, nesant tam pagrindo, o tenkinant išimtinai suinteresuoto asmens prašymą, apeliantė tapo įtariamąja baudžiamojoje byloje.Šios civilinės atsakomybės sąlygos buvimą patvirtina ir tai, kad viso ikiteisminio tyrimo eigoje nebuvo atsižvelgta į apeliantės parodymus ir nebuvo įvertinta, dėl kokių priežasčių kai kurie darbai negalėjo būti aktuojami pagal faktiškai atliktų darbų kiekį, o galėjo būti aktuojami tik nurodant procentinę darbų vertę.Netinkamą ikiteisminio tyrimo organizavimą ir atlikimą taip pat akivaizdžiai patvirtina lengvabūdiškas ir neatsakingas manipuliavimas skaičiais, neva įrodančiais padarytos žalos dydį. Apeliantei 2013-09-03 įteiktame pranešime apie įtarimą jos neva padarytos žalos dydis buvo nurodytas 921 667,21 Lt, 2014-01-08 pranešime tariamas žalos dydis nurodytas 210 853,95 Lt, o 2014-01-17 – 136 528,42 Lt. Taigi, per 4 (keturis) mėnesius padarytos žalos dydis pakito beveik 7 (septynis) kartus, o per paskutinę savaitę tarp pranešimų apie įtarimus sumažėjo 74 352,53 Lt. Akivaizdu, kad įvertinus atliekamo ikiteisminio tyrimo terminus, tokie esminiai skaičiavimų pokyčiai gali būti paaiškinami tik subjektyvaus pobūdžio priežastimis, susijusiomis su ekspertų ir kitų asmenų atliktais veiksmais ir darbu bei įrodo atliekamo ikiteisminio tyrimo nepakankamą organizavimą ir kontrolę.Pažymi, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo reiškiamas nesutikimas su patraukimu baudžiamojon atsakomybėn ir tai suteikė galimybę ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorams ypatingai atidžiai, rūpestingai ir profesionaliai vertinti apeliantės veiksmus baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu. Tačiau teismas šiuos motyvus atmetė, kadangi jie nebuvo skundžiami ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet pats pripažino, kad vertinant šią atsakomybės sąlygą, svarbu įvertinti veiksmų teisėtumą ne tik baudžiamojo proceso, bet ir civilinės teisės taikymo prasme. Be to, teismas visiškai neįvertino ieškinyje nurodyto vieno iš teisinių argumentų – to, kad reikalavimas šios kategorijos bylose įrodinėti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo veiksmus, iš esmės paneigia konstitucinę teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą.Apeliantės manymu, CK 6.272 straipsnio aiškinimas ir taikymas turėtų būti analogiškas ar bent būti artimas CK 6.270 straipsnio taikymui, t. y. valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti taip pat nereikia nei CK 6.272 straipsnyje nurodytų subjektų kaltės, nei neteisėtų veiksmų (neveikimo) sąlygų, o pakanka tik fakto, kad baudžiamasis procesas yra nutraukiamas. Tuo tarpu CK 6.272 straipsnyje numatytų institucijų ir pareigūnų veiksmų vertinimas turėtų turėti įtakos tik žalos dydžio nustatymui, o ne pačiai atsakomybei kilti.Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl turtinės žalos priteisimo, kadangi jie yra visiškai nesuprantami ir nelogiški. Apeliantė pateikė įrodymus, patvirtinančius turėtas su gynyba baudžiamajame procese susijusias išlaidas, taigi, atsižvelgiant į proceso trukmę ir bylos sudėtingumą, šios išlaidos yra pagrįstos. Akivaizdu, kad jeigu apeliantė nebūtų buvusi nepagrįstai traukiama baudžiamojon atsakomybėn, tai ir išlaidų nebūtų turėjusi. Dėl to taip pat akivaizdu, kad egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir pareigūnų veiksmų.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Apeliantės manymu, kad jeigu procesas baigiamas dėl to, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pradėtas, neįvykdyta ar neįrodyta, kad konkretus asmuo ją įvykdė, tai savaime reiškia, baudžiamojo proceso pradėjimo neteisėtumą ir ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras privalėjo atidžiai, atsakingai, rūpestingai ir profesionaliai įvertinti nusikalstamų veikų sudėčių buvimą ir duomenų pakankamumą siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokie ieškovės pamąstymai laikytini nepagrįstais pagal aukštesnių teismų vystomą praktiką bei pagal faktinius bylos duomenis. Ieškovės reikalavimas priteisti baudžiamojo proceso metu patirtas išlaidas gynėjų paslaugoms buvo pagrįstai netenkintas, nes nėra įrodyta, jog ši žala ieškovės patirta dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų. Ieškovė taip pat neįvardijo konkrečių aplinkybių ir faktų, pagrindžiančių jos nurodytus išgyvenimus, patirtus nepatogumus, suvaržymus ir iš esmės nepagrindė jos prašomos priteisti neturtinės žalos apskaičiavimo būdo. Dėl to, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos fakto, neįvardijo ir nepagrindė jos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų ir konkrečių aplinkybių bei pateiktų įrodymų nepakanka ir priežastiniam ryšiui tarp įvardytų kaip neteisėtų pareigūnų veiksmų bei reikalaujamos neturtinės žalos pagrįsti. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantės manymu, jeigu procesas baigiamas dėl to, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pradėtas, neįvykdyta ar neįrodyta, tai savaime reiškia baudžiamojo proceso pradėjimo neteisėtumą ir ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras privalėjo atidžiai, atsakingai, rūpestingai ir profesionaliai įvertinti nusikalstamų veikų sudėčių buvimą ir duomenų pakankamumą siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Aptariant prokuroro veiksmus organizuojant, vadovaujant ikiteisminiam tyrimui bei palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovė buvo išteisinta, reikia paminėti, kad ieškovė nepateikė pagrįstų argumentų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar ikiteisminį tyrimą kontroliavę prokurorai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo ikiteisminį tyrimą, kad pareigūnai nepilnai užtikrino Baudžiamojo proceso kodekso 2 str. reikalavimus. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepažeidžiant procesinių terminų, procesas nebuvo vilkinamas, buvo būtina surinkti ir įvertinti tyrimo metu gautus duomenis ir priimti galutinį procesinį sprendimą. Kokį procesinį sprendimą priimti sprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras. Byloje surinktus įrodymus patikrinti bei įvertinti yra išimtinė teismo teisė bei pareiga. Teismo atliktas kitoks įrodymų nei prokuroro faktinių duomenų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas. Todėl, teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis apeliantės atžvilgiu, nereiškia, kad teismo atliktas kitoks įrodymų vertinimas savaime yra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir suponuoja išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista įstatyme nustatyta bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai tiriant bei vertinant įrodymus baudžiamajame procese. Be to, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendyje, tiek ir Vilniaus apygardos teismo 2015-12-09 nutartyje nėra nustatyta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų baudžiamojo proceso metu. Šiuo atveju civilinėje byloje teismas taip pat nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl nešališkumo principo pažeidimo, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, kad tyrimo pareigūnai ar ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo ikiteisminį tyrimą, todėl ir teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad ieškovės teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, tendencingai, grįsti tik prielaidomis. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su išvadomis, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, nėra pagrindas spręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai taikant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.