Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-08 · Administracinė byla Nr. eI-1292-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-08
Bylos Nr.
eI-1292-484/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04132-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1292-484/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04132-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui V. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas, ir užsienietis) prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1565 (01629) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto U. piliečiui A. P., panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo iš Migracijos departamento priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dalyviu ir vadovu, 2016 m. spalio 5 d. Vilniaus apskrities vyriaujo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d. ) nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Migracijos departamentas 2016 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, galiojantį dvejus metus. Šio Migracijos departamento sprendimo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. gruodžio 22 d.

Ginčijamu sprendimu atsakovas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino, motyvuodamas tuo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, nes apie septynis mėnesius Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

Šalies argumentai

Nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, pareiškėjas skunde nurodo, jog iš ginčijamo sprendimo turinio jam nėra aišku, kokiu pagrindu panaikintas leidimas laikinai gyventi: ar dėl to, jog Bendrovėje nėra trijų dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, ar dėl to, kad vienas iš darbuotojų dirba ne visą darbo laiką ir dėl to Bendrovėje nėra trijų darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką. Dėl to pareiškėjas teigia, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų protingumo ir teisingumo principų, o teisiniai ir faktiniai ginčijamo sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė atlikęs paviršutinišką tyrimą, nesuteikdamas jam galimybės pateikti paaiškinimus, būti išklausytam.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento ginčijamo sprendimo išvada, jog vienas iš Bendrovės darbuotojų Bendrovėje nedirba visą darbo dieną. Pareiškėjo teigimu, vien tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenys šios aplinkybės patvirtinti negali. Pareiškėjo manymu, galimai netinkamas atlyginimo priskaičiavimas ir jo mokėjimas darbuotojui, lyginant su valstybės nustatyta minimalia mėnesine alga, galėtų sąlygoti kitokio pobūdžio atsakomybę darbdaviui, bet ne sprendžiant klausimą dėl darbuotojo dirbamo viso ar ne viso darbo laiko, o juo labiau, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas mano, kad ginčijamame sprendime nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas skunde pažymi, kad Bendrovė, kurios dalyvis ir vadovas jis yra, sėkmingai vykdo veiklą medicinos srityje, o jis pats yra aukštą kvalifikacją turintis asmuo – vyr. inžinierius, t. y. profesijos, kurios šiuo metu itin trūksta Lietuvoje, atstovas (el. byla I tomas 3-10 puslapiai).

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę Migracijos departamentas patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą ir nustatė, kad apie septynis mėnesius Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. lapkričio 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas apie septynis mėnesius iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo jų apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Atsakovo teigimu, ginčijamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad remiantis Sodros informacinės sitemos 2018 m. lapkričio 9 d. duomenimis buvo nustatyta, jog Bendrovėje įdarbinti 4 asmenys: pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad vieno iš Bendrovės darbuotojų darbo užmokestis nuo pat įdarbinimo 2016 m. spalio 6 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo nuo 8,35 Eur iki 10,67 Eur dydžio, o už 2018 m. rugsėjo mėnesį šiam darbuotojui buvo išmokėtas 9,28 Eur dydžio darbo užmokestis. Remdamasis šiais faktiniais duomenimis, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad vienas iš Bendrovėje įdarbintų asmenų nedirba Bendrovėje visą darbo laiką, kadangi jam yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, kuri ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo 400 Eur. Nuo 2018 m. kovo 26 d. atleidus iš Bendrovės B. S., pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi Bendrovėje nuo 2018 m. kovo 27 d. nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir todėl atsirado leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsakovo teigimu, Migracijos departamento nustatyti duomenys, įrodantys, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nurodyti ginčijamame sprendime, yra aiškūs ir nedviprasmiški. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas neįvykdė pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, nesiėmė savalaikių veiksmų ir neužtikrino, kad Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, atsiliepime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 112 straipsnio 3 dalies nuostatas visas darbo laikas laikomas 40 valandų per savaitę. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu minimalus valandinis atlygis – 2, 45 Eur. Tuo tarpu V. J. nuo pat jo įdarbinimo Bendrovėje dienos buvo išmokėtas nuo 8,35 Eur iki 10,67 Eur dyždio mėnesinis darbo užmokestis ir šiam darbuotojui buvo mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga.

Atsakovas atsiliepime teigia, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo pareigos išklausyti pareiškėjo. Pareiškėjui, gavusiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, buvo žinomi išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo/pakeitimo teisiniai pagrindai. Pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes Migracijos departamento neinformavo. Be to, atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti verslą Lietuvoje, o ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsakovas atsiliepime taip pat teigia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, Sodros informacinės sistemos duomenimis. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos poveikio priemonės ginčijamame sprendime motyvuotos (el. byla I tomas 32-36 puslapiai; II tomas 5-9 puslapiai).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą prašė tenkinti remdamasis skunde nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (15/5-11)11U-1565(01629), kuriuo užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 5 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (el. byla I tomas 37-47, 48-97, 99-110 puslapiai; II tomas 10-20, 21-70, 72-83 puslapiai).

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams (el. byla I tomas 123 puslapis; II tomas 18, 96 puslapiai).

Migracijos valdyba 2016 m. gruodžio 22 d. išdavė užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018 m. gruodžio 22 d. (el. byla II tomas 102, 103 puslapiai).

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1565 (01629) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto U. piliečiui A. P., panaikinimo”, kuriuo nusprendė panaikinti U. piliečiui A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018 m. gruodžio 22 d. Kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsakovas leidimą laikinai gyventi pareiškėjui panaikino paaiškėjus, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2018 m. kovo 26 d. nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, t. y. reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (el. byla, I tomas, 143-145 puslapiai; II tomas, 116-118 puslapiai).

Migracijos departamentas išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, padarė remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis (el. byla, II tomas, 106, 107, 108-110, 111, 112, 113, 114 puslapiai).

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos. Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija); 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2015 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) ir 3 dalį (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir atitinka Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiant ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs. Norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” įstatinio kapitalo dydis – 45 000 eurų, akcijų skaičius – 1500 vnt., vardinės paprastosios akcijos nominali vertė – 30,00 eurų. Bendrovė Juridinių asmenų registre registruota nuo 2015 m. vasario 9 d. (el. byla II tomas 104-105 puslapiai). Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2018 m. kovo 27 d. užsienietis yra UAB „(duomenys neskelbtini)” direktorius.

Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Sodros informacinės sistemos duomenimis, Bendrovėje 2018 m. lapkričio 9 d. dirbo 4 darbuotojai: pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi Lietruvos Respublikoje, ir trys Lietuvos Respublikos piliečiai (el. byla II tomas 106, 107 puslapiai).

Byloje esantys Sodros informacinės sistemos 2018 m. lapkričio 9 d. duomenys (el. byla II tomas 112 puslapis) patvirtina, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų – V. J. nuo pat jo įdarbinimo Bendrovėje dienos buvo mokamas nuo 8,35 Eur iki 10, 67 Eur dydžio darbo užmokestis per mėnesį. Pareiškėjas šią aplinkybę pripažįsta, tačiau nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad šis darbuotojas Bendrovėje dirbo ne visą darbo dieną.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 112 straipsnio 1 dalį darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje. Darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko (Darbo kodekso 112 straipsnio 3 dalis).

Nustatyta, kad V. J. Bendrovėje dirbo nuo 2016 m. spalio 6 d. (el. byla II tomas 88, 106 puslapiai). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 minimalią mėnesinę algą nuo 2016 m. sausio 1 d. padidino iki 350 Eur. Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė 2,13 Eur minimalų valandinį atlygį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 patvirtino minimalų valandinį atlygį – 2,32 Eur ir minimalią mėnesinę algą – 380 Eur. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2016 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. spalio 11 d. nutarimu nuo 2018 m. sausio 1 d. patvirtino minimalų valandinį atlygį – 2,45 Eur ir minimalią mėnesinę algą – 400 Eur.

Įvertinus duomenis apie Bendrovės V. J. mokamą darbo užmokestį, matyti, kad jis neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintų MMA dyžių ir minimalaus valandinio atlygio. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento išvada, kad V. J. Bendrovėje dirbo ne visą darbo dieną, yra pagrįsta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovės darbuotoja B. S. iš Bendrovės atleista 2018 m. kovo 26 d. Taigi, pareiškėjas ir Bendrovė, kurios dalyvis jis yra, imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinka nuo 2018 m. kovo 26 d. Užsienietis apie pasikeitusias leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygas Migracijos departamento neinformavo, dėl naujo leidimo išdavimo į atsakovą nesikreipė (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su užsieniečio turima kvalifikacija, galimai pelninga Bendrovės veikla, nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingos ir ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniui aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, jo panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. (15/5-11)11U-1565 (01629) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto U. piliečiui A. P., panaikinimo” paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas.

Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

A. P. (A. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėJūratė Gaidytė-LavrinovičIna Kirkutienė