- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-946-462-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-2-00012-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Linas Pauliukėnas, Stasys Valužis
- Nukentėjusysis
- V. F.
- Nuteistasis
- M. V.
- Advokatai
- Vitalijus Guntis, Vitalijus Katėnas
- Kategorijos
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-946-462/2013
2013 m. lapkričio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-07-31 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant M. V. per visą bausmės atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo V. F. civilinį ieškinį ir iš nuteistojo M. V. priteisė 7 000 Lt dydžio neturtinei ir 1 012 Lt dydžio turtinei žalai nukentėjusiajam V. F. atlyginti. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas iš nuteistojo M. V. priteisė 2 198,58 Lt dydžio nuostolių atlyginimą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
Nukentėjusiojo V. F. turėtas advokato pagalbos išlaidas – 2 000 Lt – pripažino proceso išlaidomis ir šią sumą priteisė iš nuteistojo M. V.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. nuteistas už tai, kad 2012-03-03, apie 20 val., Šilutės r., Saugų sen., „(duomenys neskelbtini)“ k., namo bendro naudojimo laiptinėje sudavė vieną smūgį kumščiu V. F. į veidą, taip padarydamas sumušimą su poodine kraujosruva apatiniame voke, kraujo išsiliejimu po akies jungine, kairiojo skruostikaulio lūžimu, poodine kraujosruva ant kairiojo klubo, tai nukentėjusiajam V. F. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-07-31 nuosprendį ir jį išteisinti.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nevisiškai ir neišsamiai, be to, šališkai ištyrė visas šios bylos aplinkybes, todėl padarė klaidingas ir skubotas išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Tokio nusikaltimo, už kurio padarymą yra nuteistas, jis, M. V., apskritai nepadarė, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Smūgio, nuo kurio nukentėjusysis būdamas neblaivus nukrito ir patyrė minėtus sužalojimus, niekas nematė, teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik paties nukentėjusiojo ir eksperto išvada, jog tokie sužalojimai galbūt padaryti tik nuo smūgio, pažeisdamas principą „unus testis – nullus testis“ ir kitas įrodymų vertinimų taisykles. Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl jį grindžia ne visais įrodymais bei jais vadovaujasi, o kitų nepripažino ir jais nesivadovavo. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, leistinumo ir sąsajumo reikalavimų. Motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių vertinant visą su įrodinėtomis aplinkybėmis susijusią informaciją, dalis jos yra nepatikima, pasisakyti dėl kiekvieno kito argumento ar įrodymo, kurie, objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai ir padėti išvengti teisminės klaidos. Jo kaltę galima buvo pripažinti tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų (nepaliekant jokios protingos abejonės, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį, o ne kitas asmuo, bei tai, jog jis girtas pats griuvo), o tokie prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, teismas turėjo vadovautis principu „in dubio pro reo“ (visos abejonės traktuojamos tik kaltinamojo naudai) ir jį išteisinti.
Toliau apeliantas pažymi, kad įstatymai nukentėjusįjį, priešingai negu kaltinamąjį, įpareigoja parodymus teisme duoti tik teisingus ir nenumato teisės jų kaip nors vengti ar tiesiog atsisakyti juos duoti, meluoti ar apkalbėti kaltinamąjį. V. F. tą vakarą pats buvo girtas ir todėl pats niekada nemokėjo tiksliai bei išsamiai paaiškinti (nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu), kokiu būdu, kada jis buvo sužalotas, todėl jo parodymai visada buvo netikslūs, jis juos net penkis kartus, turėdamas aiškų suinteresuotumą šios bylos baigtimi, keitė. Tokie jo parodymai negali būti pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, juolab, kad ir teismo ekspertas teisme patvirtino, jog jo pateikta išvada apie tokių sužalojimų prigimtį iš esmės nėra kategoriška – o tik sąlyginė (nebuvo sužalotos labiausiai išsikišusios veido vietos – antakis ir nosis) ir galėjo būti visiškai kitaip. Tik dabar suprato, kad save išgelbėti galėtų tik paprašęs pakartotinės ekspertizės, sudarytos iš kelių ekspertų, kurie tik jiems žinomais būdais galėtų tiksliau paaiškinti įvykio aplinkybes bei pašalinti iškilusias abejones.
Teisme buvo nustatyta, kad tą dieną kaime vyko šventė, kurią nukentėjusysis leido kartu su savo draugais važinėdamasis ant ledo triračiu motociklu. Nukentėjusysis visą laiką melavo, kad jis (apeliantas) jam sudavė tada net du kartus ir jis susitrenkė galvą krisdamas, tačiau neprisimena, ar į kairę pusę, ar į dešinę, buvo visiškai blaivus, o ginčas kilo dėl to, kad buvusi jo draugė A. dabar yra jo, nuteistojo, žmona. Į medikus nukentėjusysis taip pat kreipėsi tik po trijų dienų ir nurodė jiems, jog jį sumušęs iš matymo pažįstamas vyras.
Apeliaciniame skunde toliau nurodoma, kad jo, nuteistojo, santykiai su nukentėjusiuoju iš tikrųjų visada buvo konfliktiški, kažkada iš tikrųjų dėl tos pačios A. buvo susimušę, nes nukentėjusysis jam buvo pradūręs automobilio padangas. Apeliantas yra įsitikinęs, kad nukentėjusysis dėl tos pačios priežasties jį tyčia apkalba ir dabar siekdamas materialinės naudos sau. Juk nėra nė vieno liudytojo, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį. Taip pat ir liudytoja E. J. teisme patvirtino, kad nukentėjusysis tą vakarą buvo stipriai išgėręs. Visi kiti nukentėjusiojo į teismą pasikviesti liudytojai dėl šios aplinkybės aiškiai melavo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad sutiktų būti tiriamas net metalo detektoriumi ekspertinių įstaigų įstatymuose nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju teismui užteko tik šalutinių įrodymų ir būnant iš anksto tvirtai viduje įsitikinus jo kalte, t. y. būnant, jo nuomone, šališku, tokio tyrimo neprireikė. Todėl tokio apkaltinamojo nuosprendžio palikimas galioti, nepašalinus jo paminėtų ir visų kitų aplinkybių, sukeltų labai sunkius padarinius (teisminę klaidą). Jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas, taip pat yra aiškiai per griežta. Civilinių ieškinių šioje byloje jis taip pat nepripažįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo M. V. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. įtvirtinta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neleidžia abejoti, kad nuteistasis sumušė nukentėjusįjį V. F., sukeldamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apelianto M. V. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad skundžiamas nuosprendis kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, leistinumo ir sąsajumo reikalavimų, bei tuo, kad jo kaltę galima buvo pripažinti tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų ir nepaliekant jokių prieštaravimų byloje. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tokie apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą, neturi jokio pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamojo M. V. kaltė dėl V. F. nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta.
Nuteistojo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo V. F. parodymai, liudytojų D. S., G. J., S. M., D. P., iš dalies A. V., taip pat gydytojo B. K. parodymai, eksperto R. P. P. paaiškinimai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2012-03-14 išvada, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto papildoma išvada Nr. 2116/12(03), Įvykio vietos apžiūros protokolas ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Apeliacinis skundas taip pat motyvuojamas tuo, kad nukentėjusysis galbūt galėjo būti sužalotas kur nors kitur, kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (griūnant nuo laiptų). Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neginčijamai įrodo, kad būtent nuteistasis, o ne pats nukentėjusysis (krisdamas nuo laiptų), nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. F.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2013-04-03 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad „...2012-03-03 dieną grįžęs iš draugo A. J. Buvo apie 8 val. vakaro. Jis įėjęs į koridorių, norėjęs rakinti duris, o M. V. ir S. J. ėmę šaukti ant jo dėl 100 eurų. Jis buvęs blaivus, rakinęs duris, atsisukęs, o M. V. trenkęs jam į veidą. Pirma šaukė, reikalavo atiduoti pinigus, o paskui ir sudavė. Kad šaukė V., supratęs iš balso. Jis buvęs užlipęs ant pirmo ar antro laiptelio. M. V. jam sudavęs į kairįjį skruostą, smūgis buvęs stiprus, jis netekęs sąmonės, nugriuvęs ant kairiojo šono ir susidaužęs kairįjį klubą. Jam nuo smūgio lūžo skruostikaulis. Buvo mėlyna akis, iš nosies bėgo kraujas. Po smūgio liko gulėti. Po to jis pakvietęs pusseserę D. S., kuriai pasakęs, kad M. V. jį sumušęs dėl 100 eurų ir nuėjęs miegoti. Jis negalvojęs, kad bus taip blogai. Jam buvę silpna, pas gydytojus kreipęsis po poros dienų....” (b. l. 158–159, t. 2).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo 2012-03-22, 2012-05-24, 2013-08-30, 2012-11-02 vykusių apklausų metu nukentėjusysis iš esmės buvo nurodęs analogiškas įvykio aplinkybes.
Pareiškime Šilutės rajono PK nukentėjusysis F. F. nurodė, jog daugiabučio namo laiptinėje, prie durų, jį pasitiko pažįstamas M. V. ir tarp jų kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio metu M. V. sudavė kumščiu V. F. į veidą (b. l. 5, t. 1). V. F. tyrimo metu 2012-03-22 apklausiant kaip liudytoją, jis nurodė, kad daugiabučio namo laiptinėje prie jo priėjo M. V. ir pradėjo priekaištauti, jog prieš dvejus metus jo, V. F., pažįstamas jo, M. V., uošviui S. J. davė netikrus, t. y. padirbtus, šimtą eurų. Taip jam pasakęs M. V. iš karto kumščiu vieną kartą trenkė į veidą, po suduoto smūgio jis nugriuvo laiptinėje ir prarado sąmonę, kai atsipeikėjo, M. V. nebebuvo (b. l. 16, t. 1). Liudytojo papildomų apklausų 2012-05-24, 2012-08-30, 2012-11-12 metu nukentėjusysis V. F. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes. Tai, kad šiose jo apklausose nurodytos aplinkybės nėra atkartotos žodis į žodį, t. y. nėra identiškos, tik parodo asmens, duodančio tokius parodymus, natūralų norą duoti teisingus parodymus. Priešingai, jeigu per ilgesnį laikotarpį nukentėjusysis būtų nuolat davęs identiškus parodymus, kurie vieni kitus atitiktų žodis į žodį, tai sudarytų prielaidas teismui suabejoti jų nuoširdumu.
Darytina išvada, kad nukentėjusysis liudytojo papildomų apklausų metu tam tikras įvykio detales tiesiog tikslino, atsakydamas į papildomai tyrimo metu iškilusius klausimus. Be to, nukentėjusiojo parodymai taip pat užfiksuoti liudytojo parodymų patikrinimo vietoje 2012-08-29 protokolu (b. l. 21–24, t. 1), taip pat tyrimo metu buvo surengta ir akistatos tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, kurios metu nukentėjusysis nuosekliai laikėsi savo anksčiau duotų parodymų (b. l. 26–27, t. 1).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nukentėjusiojo parodymai būtų neteisingi, prieštaraujantys vieni kitiems bei teismo nustatytoms kitoms faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms.
Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma gynybinė versija apie tai, kad nukentėjusysis V. F. susižalojo pats (krisdamas nuo laiptų), toliau dėstomais byloje esančiais įrodymais yra paneigta visiškai.
Byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 512/12(03) patvirtina, jog vyresnysis teismo medicinos ekspertas nustatė, kad V. F. veido sumušimas su poodine kraujosruva ant kairės akies apatinio voko, kraujo išsiliejimas po akies jungine, kairio skruostikaulio lūžimas, poodinė kraujosruva ant kairiojo klubo galėjo atsirasti paveikus šias vietas kietais bukais daiktais (b. l. 36, t. 1).
Tyrimo metu siekiant surinkti kuo daugiau objektyvių duomenų buvo paskirta užduotis atlikti papildomą objektų tyrimą baudžiamojoje byloje. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. G 2116/12(03) konstatuota, kad sužalojimus V. F. galėjo įgauti dėl bukos traumos, paveikus kairįjį skruostą bei kairįjį klubą kietais bukais daiktais; kadangi nebuvo sužalotos labiausiai išsikišusios veido vietos – antakis, nosis, neįtikima, kad veido sužalojimus V. F. būtų patyręs griuvimo metu. Klubą galėjo susižaloti virsdamas ir kontaktuodamas šia sritimi su kietu pagrindu (b. l. 38, t. 1).
Taigi papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, jog neįtikima, kad veido sužalojimus V. F. būtų patyręs griuvimo metu. Šioje specialisto išvadoje taip pat išdėstyta, kodėl padaryta tokia išvada. Papildomai pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomones, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialisto išvadose nustatytomis aplinkybėmis, kadangi jos visiškai atitinka nuoseklius bei aiškius nukentėjusiojo parodymus, taip pat teismo posėdyje apklausto chirurgo B. K. parodymus bei eksperto R. P. P. duotus paaiškinimus.
Teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas gydytojas B. K. parodė, kad dirba chirurgu Klaipėdos sveikatos priežiūros centre ir kad jo budėjimo metu 2012-03-06 į jį kreipėsi nukentėjusysis V. F., kuris nurodė, jog prieš tris dienas jį sužalojo iš matymo pažįstamas vyriškis. Jis matęs V. F. veide kairiajame skruoste hematoninę kraujosruvą ir įtaręs, kad nukentėjusiajam yra lūžęs skruostikaulis, išdavęs jam nedarbingumo pažymėjimą (b. l. 189, t. 1).
To paties teismo posėdžio metu ekspertas R. P. P. paaiškino, jog iš ekspertinės traumatologinės pusės, kai randami sužalojimai ant veido, ypač apie akį, poodinės kraujosruvos, skruostikaulio lūžimas, nesant labiausiai išsikišusių veido dalių, antakių, nosies smakro, pakenkimų, yra daugiausia tikėtina, jog šie sužalojimai yra įgyti dėl tiesioginio smūginio kontakto kietu, buku daiktu. Nebuvo požymių, būdingų griuvimo traumai. Krentant būna dinaminis poveikis ir atsiranda nubrozdinimai, pakenkimai. Veidas – atvira vieta, jis nėra pridengtas. Tikriausiai sužalojimai V. F. veide taip ir buvo padaryti dėl smūginio kontakto kietu, buku daiktu į šią vietą (b. l. 189, t. 1). Darytina išvada, kad šie teismo posėdžio metu išdėstyti specialisto paaiškinimai visiškai atitinka nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija neabejoja, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusysis patyrė būtent nuo suduoto smūgio, t. y. smūginio kontakto metu nuo kieto buko daikto. Konstatuotina, jog būtent nuo suduoto smūgio kumščiu nukentėjusiajam veide atsirado sumušimas su poodine kraujosruva ant apatinio voko, kraujo išsiliejimu po akies jungine, kairiojo skruostikaulio lūžimu, poodine kraujosruva ant kairiojo klubo, apie kuriuos teismo posėdžio metu parodymus davė ir kaip liudytojas apklaustas chirurgas B. K.
Įvertinus nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, taip pat minėtomis specialisto išvadomis konstatuotas aplinkybes, t. y. kad sužalojimą V. F. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus kairio skruosto bei kairįjį klubą kietais bukais daiktais, kolegija neabejoja, jog minėtą traumą V. F. patyrė nuo kumščiu suduoto smūgio. Apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjusiam byloje surinktus įrodymus, taip pat nekyla jokių abejonių, kad šį smūgį nukentėjusiajam sudavė būtent nuteistasis. Todėl apelianto teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kur nors kitur ar susižaloti pats krisdamas nuo laiptų, yra nepagrįsti.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl jį grindžia ne visais įrodymais bei jais vadovaujasi, o kitų nepripažino ir jais nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog teismas abejoja liudytojos E. J. parodymais ir jais nesivadovauja, kadangi pagal tyrėjos I. J. parodymus ši liudytoja, atliekant ikiteisminį tyrimą, nurodė, kad nieko negirdėjusi ir nemačiusi.
Apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada sutinka, kadangi ji atitinka byloje esančius duomenis, t. y. teismo posėdyje kaip liudytoja apklausiama tyrėja I. J. nurodė, kad ji skambino E. J. ir klausė jos, ar ji girdėjo triukšmą bei ar ką nors žino apie tą įvykį. Telefonu E. J. pasakė, jog nieko negirdėjo ir apie tą įvykį nieko negali pasakyti (b. l. 190, t. 1). Be to, liudytojos E. J. teisme duoti parodymai neatitinka kitų byloje surinktų duomenų. Todėl tikėti liudytojos E. J. parodymais apie tai, kad ji 2012-03-03, apie 15–16 val., pro virtuvės langą matė kieme einantį pakankamai daug išgėrusį, neblaivų V. F., nėra pagrindo.
Teismo įsitikinimą dėl to, kad būtent M. V. suduodamas smūgį nukentėjusiajam padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, sustiprina ir tai, kad kaip liudytoja apklausta A. V. nepaneigė aplinkybės, jog buvo užėjusi į butą pažiūrėti V. F. būklės. Teismas yra įsitikinęs, jog jai rūpėjo pamatyti, kaip jaučiasi žmogus, kurį ką tik buvo sumušęs jos sutuoktinis.
Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, sprendžia, kad M. V. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sudavė vieną smūgį kumščiu V. F. į veidą, taip padarydamas jam sumušimą su poodine kraujosruva ant apatinio voko, kraujo išsiliejimu po akies jungine, kairiojo skruostikaulio lūžimu, poodine kraujosruva ant kairiojo klubo, tai nukentėjusiajam V. F. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ši apelianto padaryta nusikalstama veika – nesunkus sveikatos sutrikdymas – byloje įrodyta neginčijamai.
Dėl paskirtos bausmės
Paskirdamas bausmę nuteistajam M. V., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. M. V. nuteistas už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą. Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. V. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo asmenybę (nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, nors buvo teistas 2008 m., tačiau baudą sumokėjo tik prieš pat skundžiamo nuosprendžio priėmimą, yra baustas administracine tvarka), padarė pagrįstą išvadą, jog tinkamiausia bausmės rūšis M. V. bus laisvės atėmimas. Apylinkės teismas nuteistajam skyrė bausmę, kuri savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui. Apylinkės teismas taip pat teisingai nurodė, kad M. V. kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, neprisipažino, nukentėjusiojo neatsiprašė, žalos neatlygino. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo paskirta bausmė yra optimali (teisinga ir protinga).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti M. V. už įvykdytą nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. skiriant laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant.
Kolegija taip pat mano, kad paskirtosios bausmės vykdymas M. V. pagrįstai ir teisingai atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Nuteistajam paskirtas įpareigojimas – per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, yra individualizuotas tinkamai.
Dėl civilinių ieškinių
Nuteistasis apeliaciniame skunde lakoniškai nurodė, kad civilinių ieškinių byloje nepripažįsta. Tačiau daugiau jokių argumentų šiai pozicijai pagrįsti nenurodė.
Ieškovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsakovui M. V. byloje pareiškė 2198,58 Lt dydžio civilinį ieškinį (b. l. 41–43, t. 1). Prie ieškinio yra pridėtas Gydymo paslaugų apskaitos išrašas, kuris patvirtina, jog už V. F. gydymą periodu nuo 2012-03-08 iki 2012-04-24 buvo sumokėta 2198,58 Lt dydžio suma. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį dėl 2 198,58 Lt nuostolių atlyginimo (V. F. gydymo išlaidos) tenkino visiškai ir šią sumą priteisė iš nuteistojo.
Nukentėjusysis V. F. byloje pareiškė civilinį ieškinį atsakovui M. V., juo prašė priteisti iš atsakovo 1 012 Lt dydžio turtinę ir 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Kartu su ieškiniu V. F. pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo nurodyto dydžio patirtas išlaidas, t. y. turtinę žalą (b. l. 120–126, t. 1). Apylinkės teismas V. F. priteisė 1 012 Lt dydžio turtinę ir 7 000 Lt dydžio neturtinę žalą iš M. V.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 1012 Lt dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam apylinkės teismas iš nuteistojo priteisė visiškai pagrįstai, kadangi nukentėjusysis kartu su civiliniu ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog tokio dydžio žala realiai buvo patirta. Nukentėjusiojo pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, jog dėl nusikalstamos veikos jis neteko 612 Lt, kadangi negalėjo dirbti, nes buvo nedarbingas, be to, turėjo 400 Lt dydžio gydymosi ir transporto išlaidas. Konstatuotina, jog pareikštame ieškinyje nurodytos patirtos išlaidos yra realios bei protingos, todėl jų mažinti nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam iš nuteistojo 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. pareikštą ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija sutinka su šiais Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir papildomai pažymi, jog nukentėjusiajam buvo sulaužytas skruostikaulis, dėl to jis ne tik buvo nedarbingas, bet turėjo patirti ir socialinio pobūdžio diskomfortą bendraujant su kitais asmenimis. Neabejotina, kad tokio pobūdžio sužalojimas sukelia ne tik fizinius skausmus, bet ir natūraliai riboja bendravimo galimybes, nes žmogus dėl poodinės kraujosruvos ant apatinio voko bei skruostikaulio lūžio jaučia didelį diskomfortą būdamas viešumoje. Dėl šių motyvų manytina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju priteistinos neturtinės žalos dydį individualizavo tinkamai.
Kartu atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 9 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2013), ir 10 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009), ir 12 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2012), ir 20 000 Lt (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-331/2012). Nagrinėjamu atveju mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 – 106 str. reglamentuoja proceso išlaidas ir jų atlyginimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Byloje esantis 2013-01-31 kvitas Nr. 045734 patvirtina, jog už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. F. advokatui V. J. sumokėjo 2 000 Lt (b. l. 123, t. 1). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šias nukentėjusiojo patirtas išlaidas pagrįstai priteisė iš nuteistojo M. V. (BPK 106 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajam V. F. atstovavo advokatas V. Katėnas. Teismui pateikta 2013-11-26 PVM sąskaita faktūra ir 2013-11-26 Pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusysis advokatui sumokėjo 1 210 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Todėl šios nukentėjusiojo patirtos proceso išlaidos taip pat priteistinos iš nuteistojo M. V. (BPK 106 str. 2 d.).
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, jog nuteistojo M. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-07-31 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš M. V. nukentėjusiajam V. F. 1 210 Lt advokato paslaugoms apmokėti.