- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-01
- Bylos Nr.
- A-556-1020-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- UAB ,,Mondlo“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Zigmantas Benetis
- Kategorijos
- 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Li Dongmei, Arūnui Vitkevičiui, advokatui Zigmantui Benečiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Mondlo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Mondlo“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB ,,Mondlo“ su skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. S-424-(7-427/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 69-213, patvirtinusį Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 17-2-93.
Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 69-213 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 17-2-93 dėl 2005 m. balandžio 20 d. patikrinimo akto Nr. 08-04-32-750 tvirtinimo, kuriuo nurodyta UAB" Mondlo" (toliau - ir Bendrovė) sumokėti į biudžetą 74 177 Lt juridinių asmenų pelno mokestį, 27 201 Lt mokesčio delspinigius, 22 253 Lt baudą bei 930 Lt atskaitymus į Kelių fondą, 333 Lt šių atskaitymo delspinigius ir 279 Lt baudą. 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. S-424-(7-427/2005) Mokestinių ginčų komisija patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 69-213.
Pareiškėjas teigė, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai pripažino Bendrovės pretenziją dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio netaikymo ir pripažino, kad dėl to, jog mokesčių administravimo procedūra pradėta galiojant 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. 1-974 redakcijai, todėl pareiškėjo mokesčiai turi būti apskaičiuoti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. pagal 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. 1-974, 27¹ straipsnį.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė, apskaičiuodama 2001 m. apmokestinamąjį pelną, vadovavosi tuo metu galiojusiu Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymu (1990 m. liepos 31 d. Nr. 1-442), t. y. įstatymo 3-6 straipsniais. Apskaičiuotą apmokestinamojo pelno sumą Bendrovė apmokestino šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytu 24 procentų pelno mokesčio tarifu, pelną apmokestino nuo gautų pajamų. Tuo tarpu mokesčių administratorius patikrinimo metu 74 177 Lt dydžio juridinių asmenų pelno mokestį apskaičiavo, vadovaujantis šio įstatymo 15 straipsniu, kuris reglamentuoja ne pelno mokesčio apskaičiavimą, o atsakomybę už neteisingą pelno mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą, t. y. ekonominių sankcijų (baudų ir delspinigių) skaičiavimą ir skyrimą. Mokesčių administratorius neteisingai taikė ir aiškino Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnio, 15 straipsnių reikalavimus.
Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai mokesčių bazė nustatyta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073. Mokesčių administratoriui pateikti tvarkingi buhalterinės apskaitos dokumentai, duomenys įrašyti tikslūs, todėl nebuvo pagrindo taikyti kitokio mokesčio bazės nustatymo. Kiek realiai gauta pajamų įrodo buhalteriniai dokumentai, o, kad jų gauta daugiau įrodymų nėra ir tokių įrodymų mokesčių administratorius nepateikia. Pardavimo kaina neatitiko realios rinkos kainos, tačiau pareiškėjas Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme numatytus mokesčius privalėjo mokėti ne pagal pastatų rinkos vertę, o pagal gautas pajamas ir negalima tapatinti turto rinkos vertės ir gautų pajamų mokesčių skaičiavimo tvarkos. Bendrovės parduotos patalpos apskaitos registruose buvo užregistruotos kaip įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis materialusis turtas. Parduodant patalpas, bendrovė vadovavosi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo II skyriaus 3 straipsnio nuostata, kad parduodant ilgalaikį materialųjį turtą, įskaitant nebaigtą statybą, pigiau negu jo likutinė vertė, realizavimo pajamas sudaro suma, ne mažesnė už to turto likutinę vertę. Ginčijamu atveju ši įstatyminė nuostata reiškia, kad pardavus patalpas pigiau negu jų likutinė vertė bendrovė būtų privalėjusi savo apskaitos registruose bei 2001 m. finansinėje atskaitomybėje realizavimo pajamas padidinti iki patalpų likutinės vertės. Nei šiame įstatyme, nei poįstatyminiuose aktuose, reguliavusiuose 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio apskaičiavimą, daugiau nėra jokių kitokių išlygų dėl realizavimo pajamų pripažinimo pardavus ilgalaikį materialųjį turtą. Patalpas Bendrovė pardavė už 100 000 Lt, o jų likutinė vertė pardavimo dieną buvo 96 755 Lt. Tokiu būdu, bendrovės buhalterija, atvaizduodama šią ūkinę operaciją, apskaitos registruose, padarė vienintelį teisingą ir nei vienam tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusiam teisiniam norminiam aktui neprieštaraujantį buhalterinį įrašą, kuriuo realizavimo pajamomis pripažino 100 000 Lt sumą. Parduotų patalpų likutinę vertę pripažinus sąnaudomis, bendrovė iš šios ūkinės operacijos gavo 3 245 Lt apmokestinamojo pelno. Pareiškėjo manymu, savininko turto pardavimo kaina priklauso tik nuo savininko valios.
Pareiškėjas teigė, kad parduodant patalpas Bendrovė vadovavosi Akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. Nr. 1-528) 13 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia, jog bendrovė gali nustatyti savo produkcijos, teikiamų paslaugų ir kitų išteklių kainas, įkainius ir tarifus, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus. Nei Akcinių bendrovių įstatymas, nei kiti šalies įstatymai ar poįstatyminiai aktai, nei Bendrovės įstatai nedraudė įmonės nuosavybėje turimą turtą parduoti akcininkui, tuo labiau, gaunant pelno iš tokio pardavimo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad nei UAB Korporacija ,,Matininkai", nei Nekilnojamo turto registro duomenų banko nurodytos kainos nenuginčytos, todėl galiojančios. Esant trims galiojančioms patalpų kainoms, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija negalėjo rinktis sau palankiausią kainą, kurią nustatė jo vertintojas, o privalėjo taikyti kitokią metodiką, mažiausią mokesčio bazę, tačiau ir tai nustatyti tokią bazę galima buvo tik tokiu atveju, jei būtų tokios realiai gautos pajamos.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo UAB ,,Mondlo“ skundą (b. l. 43-46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu, įvertinusi visas nurodytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į nepriklausomų turto vertintojų nustatytą turto pardavimo kainą bei į kainą, už kurią pareiškėjas pardavė šį turtą akcininkui, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija padarė išvadą, jog pareiškėjas sumažino parduodamų patalpų kainą, į 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą ir atskaitymų į Kelių fondą deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, reikšmingus mokesčiams apskaičiuoti. Todėl, neturėdama galimybės pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine tvarka, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio bei atskaitymų į Kelių fondą mokesčių bazes nustatė vadovaudamasi 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsniu bei nuo tokiu būdu nustatytos mokesčių bazės papildomai apskaičiavo mokėtinas į biudžetą juridinių asmenų pelno mokesčio, atskaitymų į Kelių fondą bei šių mokesčių baudų ir delspinigių sumas. Detali šio straipsnio įgyvendinimo tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse. Mokestinių ginčų komisija, ginčijamu sprendimu patvirtinusi atsakovo sprendimą Nr. 69-213, nesutiko su mokesčių administratorių argumentais, jog pareiškėjo pakartotinio patikrinimo metu apskaičiuojant mokesčių bazę taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatos. Komisija savo poziciją grindė Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio l dalimi.
Atsakovas nesutiko su Mokestinių ginčų komisijos pozicija, kad pareiškėjo atžvilgiu iki Mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo pradėta mokesčių administravimo procedūra nebuvo užbaigta ir todėl turi būti užbaigiama pagal jos pradėjimo metu galiojusius teisės aktus. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 14 punktą mokesčių administravimo procedūra - tai mokesčių administratoriaus veiksmai, atliekami įgyvendinant jo funkcijas, taip pat mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo veiksmai, atliekami vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose. Mokesčių administratorius, atlikdamas teisingo mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės funkciją, atliko pareiškėjo patikrinimą ir 2004 m. balandžio 30 d. surašė pirmąjį patikrinimo aktą Nr. 08-04-10-34, kuriame papildomai apskaičiavo mokėtinas į biudžetą sumas. Pagal tuo metu galiojusio 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. 1-974 27 straipsnį mokesčių administratoriui 2004 m. liepos 27 d. priėmus sprendimą Nr. 17-2-195 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pareiškėjo patikrinimo procedūra užsibaigė. Pareiškėjui apskundus vietos mokesčių administratoriaus sprendimą centriniam mokesčių administratoriui, jau prasidėjo kita, mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra. Atsakovui 2004 m. rugsėjo 17 d. priėmus sprendimą Nr. 69-430 pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, vėl prasidėjo nauja, pakartotinio patikrinimo, procedūra. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio reikalavimus ši procedūra prasideda mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymu.
Atsakovas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtinta norma yra procesinio pobūdžio ir yra taikytina jos galiojimo metu atliekamiems veiksmams. Todėl Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2004 m. spalio 14 d. pradėto pakartotinio patikrinimo metu pagrįstai vadovavosi šio veiksmo atlikimo metu galiojusio minėto įstatymo 70 straipsnio nuostatomis.
Atsakovas pažymi, kad inspekcija nustatydama pareiškėjo 2001 m. rugpjūčio 7 d. parduotų patalpų rinkos vertę, rėmėsi nepriklausomo turto vertintojo - P. Chmieliausko turto ir verslo tyrimo centro pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 67-73) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. S-424-(7-427/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 69-213, patvirtinusį Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 17-2-93; įpareigojo mokesčio administratorių pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius už UAB „Mondlo" pagal 2001 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4-6336 parduotas patalpas, adresu Mindaugo g. 20-28/ Naugarduko g. 22-28, Vilniuje mokesčio baze laikant 300 000 Lt.
Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikrinimo metu įvertinusi visas nurodytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į nepriklausomų turto vertintojų nustatytą turto pardavimo kainą bei į kainą, už kurią pareiškėjas pardavė šį turtą akcininkui, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas sumažino parduodamų patalpų kainą, o 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą ir atskaitymų į Kelių fondą deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, reikšmingus mokesčiams apskaičiuoti. Todėl, neturėdama galimybės pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine tvarka, Valstybinė mokesčių inspekcija 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio bei atskaitymų į Kelių fondą mokesčių bazes nustatė vadovaudamasi 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsniu bei nuo tokiu būdu nustatytos mokesčių bazės papildomai apskaičiavo mokėtinas į biudžetą juridinių asmenų pelno mokesčio, atskaitymų į Kelių fondą bei šių mokesčių baudų ir delspinigių sumas.
Teismas konstatavo, kad mokesčio administratorius, pareiškėjui apskaičiuodamas mokesčio bazę, nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Šis įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Įstatymo 168 straipsnio l dalyje nustatyta, kad iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Pirmas pareiškėjo finansinės veiklos patikrinimas pradėtas 2004 m. sausio 14 d. ir 2004 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas surašytas galiojant 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymui Nr. 1-975. Kadangi pastarasis buvo panaikintas, pakartotinio patikrinimo metu (2005 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktas Nr. 08-04-32-750), pareiškėjo mokesčių apskaičiavimas turėjo būti atliktas vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais pirmojo patikrinimo metu, nes pradėta mokesčių apskaičiavimo procedūra nebuvo užbaigta - nurodymų sumokėti mokestines nepriemokas, apskaičiuotas šio patikrinimo metu vykdymas, vykstant mokestiniam ginčui, buvo sustabdytas (Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnis), o vėliau, nurodymams neįsigaliojus, jie pripažinti neteisėtais. Todėl Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pakartotinio patikrinimo metu turėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. 1-974 nustatytomis mokesčių administravimo procedūromis ir taikyti šio įstatymo 27¹ straipsnį. Teismas pažymėjo, kad tai byloje nekeičia esmės, nes tiek minimas straipsnis, tiek ir mokesčio administratoriaus taikytas įstatymo 70 straipsnis apibrėžia mokesčio administratoriaus veiksmus, netiesiogiai nustatant mokesčio bazę, kai jos negalima apskaičiuoti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad mokesčio administratorius rėmėsi P. Chmieliausko turto ir verslo tyrimo centro atliktu patalpų įvertinimu, juo nustatytą turto rinkos vertę – 410 000 Lt, laikė mokesčio baze. Tačiau mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, neturėjo remtis minėto turto vertintojo nustatyta patalpų, esančių Mindaugo g. Nr. 20-28/Naugarduko g. Nr. 22-28 nustatyta rinkos kaina, kadangi 2001 m. gruodžio 4 d. turto įgijėjas pardavė jį ,,Hanza Lizingui" už 300 000 Lt. Esant įtarimams dėl sumažintos sandorio kainos, mokesčio administratorius turėjo remtis mažesne iš galimų turto verčių, priešingu atveju liktų nepaaiškinta, kuo yra ydinga sandorio kaina – 300 000 Lt. Teismas konstatavo, kad mokesčio bazė, nuo kurios skaičiuotini mokesčiai, turi būti 300 000 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB ,,Mondlo” apeliaciniu skundu (b. l. 78-81) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį dėl įpareigojimo mokesčių administratorių apskaičiuoti mokesčius už UAB "Mondlo" pagal 2001 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4-6336 parduotas patalpas, adresu Mindaugo g. 20-287/ Naugarduko g. 22-28, Vilniuje, mokesčio bazę laikant 300 000 Lt.
Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino įstatymus. UAB ,,Mondlo“ apskaičiuodama 2001 m. apmokestinamąjį pelną bei pelno mokestį vadovavosi tuo metu galiojusio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 3 straipsnis reglamentavo, kad parduodant ilgalaikį materialųjį turtą, įskaitant nebaigtą statybą, pigiau negu jo likutinė vertė, realizavimo pajamas sudaro suma, ne mažesnė už to turto likutinę vertę. Vadovaujantis šia įstatymine nuostata, juridiniai asmenys turėjo teisę parduoti ilgalaikį materialųjį turtą net pigiau negu jo likutinė vertė. Tačiau tokiu atveju buvo privaloma padidinti realizavimo pajamas (mokesčio bazę) iki to turto likutinės vertės. Bendrovės parduotų patalpų likutinė vertė pardavimo dieną buvo 96 755 Lt, t. y. mažesnė nei pardavimo kaina. Tokiu būdu bendrovė pardavusi patalpas už 100 000 Lt ir gavusi 3 245 Lt dydžio pelną, teisingai nustatė pelno mokesčio bazę ir nepažeidė tuo metu galiojusių Juridinio asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatų, o kaip tik jomis ir vadovavosi apskaičiuodama 2001 m. apmokestinamąjį pelną bei pelno mokestį.
UAB ,,Mondlo" akcininkai nusprendė parduoti patalpas akcininkui D. Y. todėl, kad skubiai reikėjo grynųjų pinigų Bendrovės ofisui įsigyti bei esamose patalpose toliau vykdyti viešojo maitinimo (restorano) veiklą. Kadangi akcininko D. Y. sutikimu patalpas ir toliau valdė bei jomis naudojosi UAB ,,Mondlo", 2001 m. pabaigoje akcininkai nusprendė šias patalpas susigrąžinti Bendrovės nuosavybėn lizingo būdu ir taip sutaupyti apyvartines lėšas. Kadangi lizingo bendrovės pagal jų veiklą reglamentuojančius norminius teisės aktus negali sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandėrių prieš tai neatlikus turto vertinimo, buvo kreiptasi į UAB korporaciją ,,Matininkai“ dėl šių patalpų vertės nustatymo. UAB korporacijai ,,Matininkai" nustačius, kad šių patalpų priverstinio pardavimo vertė sudaro 290 000 - 310 000 Lt, 2001 m. lapkričio 30 d. buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. 3010100, pagal kurios sąlygas Bendrovė išperka patalpas iš D. Y. per 10 metų už 300 000 Lt. 300 000 Lt dydžio lizingo sutarties sumą negalima laikyti mokesčio baze, nuo kurios skaičiuotini mokesčiai, dėl to, kad sudarius lizingo sutartį, Bendrovė negavo pajamų, didinančių pelno mokesčio bazę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 19 straipsniu, nupirkus turtą, ankščiau perleistą kitam asmeniui už didesnę kainą nei buvusią iki pirmojo turto perleidimo, taikomi nusidėvėjimo ar amortizacijos skaičiavimo apribojimai, o ne didinama pelno mokesčio bazė. Pagal 2001 m. lapkričio 30 d. lizingo sutarties sąlygas Bendrovė išpirkdama patalpas iš D. Y. už 300 000 Lt nuo šios sumos patalpų nusidėvėjimo niekada neskaičiavo ir neskaičiuoja, todėl aukščiau minėtos įstatyminės nuostatos nepažeidė. Šiuo atveju, taip pat nėra jokio pagrindo perskaičiuoti Bendrovės pelno mokesčio bazės.
Pareiškėjas pažymi, kad negalima lyginti 2001 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2001 m. lapkričio 30 d. lizingo sutarties sumų, kadangi paprasto pirkimo ir pirkimo lizingo būdu sąvokos ekonomine bei finansine prasme bei jų paskirtys yra labai skirtingos. Nupirkęs iš Bendrovės patalpas už 100 000 Lt akcininkas D. Y. neturėjo jokios nei finansinės, nei ekonominės naudos, nes jo sutikimu patalpas ir toliau valdė bei gautomis pajamomis iš restorano veiklos naudojosi Bendrovė. Faktiškai šiuo sandėriu akcininkas D. Y. finansavo Bendrovę ofisui įsigyti. Sudarius 2001 m. lapkričio 30 d. lizingo sutartį, Bendrovė išperka patalpas už 300 000 Lt, tačiau įmokas moka dalimis per 10 metų, tokiu būdu sutaupydama žymią Bendrovės apyvartinių lėšų dalį.
Bendrovė nesutinka, kad mokesčių administratorius neturėjo galimybės Bendrovės pelno mokesčio bazės nustatyti Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, nes į 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis.
Visos UAB ,,Mondlo“ 2001 m. uždirbtos pajamos bei patirtos sąnaudos, jas uždirbant, yra įregistruotos atitinkamuose apskaitos registruose ir Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 14 straipsnio nustatyta tvarka deklaruotos mokesčių administratoriui pateikiant užpildytą pelno (nuostolio) ataskaitą bei pelno mokesčio apyskaitą, t. y. vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir nė vieno jų nepažeidė.
Teismas visiškai nekreipė dėmesio ir nepasisakė dėl skunde nurodytų motyvų - neteisingo Mokesčių administravimo ir Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymų reikalavimų taikymo ir aiškinimo. Mokesčių bazę nustatyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 netiesiogiai galima tuo atveju, kai jos neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šio nutarimo 4.2 punktą mokesčio bazė netiesiogiai nustatoma, jeigu mokesčio mokėtojas į deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie savo arba įmonės turtą, pajamas, pelną ar jų naudojimą. Pagal šio nutarimo 4.4.3 punktą mokesčio bazė netiesiogiai nustatoma kai buhalterines apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdyto operacijos turinio. Mokesčių administratoriui pateikti tvarkingi buhalterinės apskaitos dokumentai, duomenys įrašyti tikslūs, todėl nebuvo pagrindo taikyti kitokio mokesčio bazės nustatymo. Pareiškėjas rėmėsi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymu ir mokesčius privalėjo mokėti ir mokėjo ne pagal pastatų rinkos vertę, o pagal gautas pajamas, kad negalima tapatinti turto rinkos vertės ir gautų pajamų mokesčių skaičiavimo tvarkos.
Pareiškėjas pažymi, kad nei Akcinių bendrovių įstatymas, nei kiti šalies įstatymai ar poįstatyminiai aktai, nei Bendrovės įstatai nedraudė įmonės nuosavybėje turimą turtą parduoti akcininkui.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo UAB ,,Mondlo“ apeliacinį skundą (b. l. 84 – 86) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 29 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutartyse (administracinės bylos Nr. A7-60-2004, Nr. A6-513-04) yra pasisakęs, jog kai patikrinimo metu iškyla pagrįstų abejonių, ar juridinę galią turintys dokumentai atspindi tikrąją įvykdytų ūkinių operacijų turinį, mokesčių administratorius privalo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, o ne taikyti Civiliniame kodekse įtvirtintas sandorių negaliojimo taisykles. Taigi, šio ginčo atveju, atsižvelgiant į faktinių bylos aplinkybių visumą, buvo pakankamas pagrindas suabejoti pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje apskaitytos parduotų patalpų kainos realumu, taip pat pareiškėjo į juridinių asmenų pelno mokesčio deklaraciją įrašytų duomenų apie įmonės pajamas teisingumu ir dėl šios priežasties pareiškėjo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog Bendrovės akcininkai pardavė patalpas vienam iš jų dėl to, kad skubiai reikėjo grynųjų pinigų pareiškėjo ofisui įsigyti. Be to, pareiškėjo akcininkai turėjo galimybę ir kitokiu būdu finansuoti pareiškėją, kad šis galėtų įsigyti ofisą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo UAB ,,Mondlo“ skundą (b. l. 88) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu nustatė, kad mokesčio administratorius, pareiškėjui apskaičiuodamas mokesčio bazę, nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo, įsigaliojusio 2004 m. gegužės 1 d., 70 straipsnio nuostatas. Privalėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 nustatytomis mokesčių administravimo procedūromis ir taikyti šio įstatymo 27¹ straipsnį.
Mokesčių administravimo procedūra - mokesčių administratoriaus veiksmai, atliekami įgyvendinant jo funkcijas, taip pat mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo veiksmai, atliekami vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis, 2004 m. balandžio 13 d. Įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai apibrėžti Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnyje. Mokesčių administratoriaus teisės bei pareigos išvardintos to paties įstatymo 32 ir 33 straipsniuose. Šių teisės aktų analizė suponuoja išvadą, kad mokesčių administravimo procedūra - nepertraukiamas procesas, susidedantis iš daugelio sudėtinių veiksmų, užsibaigiantis mokesčio administratoriaus sprendimu, kuris įsiteisėja pasibaigus šio teisės akto apskundimo terminui arba teismui priėmus galutinį baigiamąjį aktą dėl tokio sprendimo (Mokesčių administravimo įstatymo IX skyrius. Mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimas. Mokestiniai ginčai). Valstybinei mokesčių inspekcijai pavedus atlikti pakartotinį patikrinimą dėl tų pačių mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo, mokesčių administravimo procedūra iš naujo neprasidėjo, kadangi pavesta atlikti tikrinimą už tą patį laikotarpį ir dėl tų pačių konkrečių mokesčių apskaičiavimo, t. y. nutarta aiškintis papildomas faktines aplinkybes, tęsti procesą, siekiant priimti objektyvų sprendimą (Mokestinių ginčų komisijos medžiagos lapai 20-23 It.).
Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio (Mokesčių administravimo procedūrų užbaigimas) 1 dalyje pasisakyta, jog iki šio Įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo, galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d. 27¹ straipsnio (Jei mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus. Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija) nuostatos.
Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad UAB „Mondlo“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį 2001 m. rugpjūčio 7 d. pardavė akcininkui už 100 000 Lt jai nuosavybės teise priklausiusias patalpas, esančias Vilniaus mieste. Pirkėjas už patalpas atsiskaitė grynaisiais pinigais, įsigytą nekilnojamąjį turtą 2001 m. gruodžio 4 d. pardavė UAB „Hanza Lizingui“. Sutartis buvo trišalė, nes UAB „Hanza Lizingas“ nupirktos patalpos, remiantis 2001 m. lapkričio 30 d. lizingo sutartimi, perduotos valdyti ir naudoti tai pačiai bendrovei „Mondlo“. UAB Korporacija „Matininkai“ perkamas-parduodamas patalpas 2001 lapkričio 21 d. įvertino 420 000 Lt. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko 2001 m. lapkričio 23 d. išrašo duomenimis šių patalpų vidutinė rinkos vertė - 264 559 Lt. P. Chmieliausko turto ir verslo tyrimo centras patalpas, esančias Mindaugo gatvė 20-28/Naugarduko gatvė 22-28, Vilniuje, 2001 m. rugpjūčio 7 d., pirminio pardavimo dienai, įvertino 410 000 Lt. Būtent nuo šios sumos ir nustatyta mokesčio bazė. Kolegija įvertinusi faktines aplinkybes pažymi, kad per trumpą laiko tarpą, keturių mėnesių laikotarpį, patalpos, esančios Mindaugo gatvė 20-28/Naugarduko gatvė 22-28, Vilniuje, parduotos du kartus. Pardavinėjamo nekilnojamojo turto kaina nuo 100 000 Lt išaugo iki 300 000 Lt. Patikimų įrodymų, jog turtas buvo pagerintas ir kitaip padidinta jo vertė negauta. Nėra duomenų ir apie tai, kad nekilnojamojo turto vertės padidėjimą galėjo nulemti esminiai pokyčiai pasaulio ar šalies fiskalinėje politikoje, nekilnojamojo turto rinkoje. Akcentuotina dar viena faktinė aplinkybė – sandoris sudarytas tarp komerciniais ryšiais susijusių asmenų. Tai kas išdėstyta byloja, kad visų šių sandorių tikslas – mokestinės naudos siekis, nes turtas parduotas mažesne kaina nei jo rinkos vertė. Abejonių, jog buvo vykdomi būtent pirkimo-pardavimo sandoriai nekyla, tačiau akivaizdu, kad pateikiant 2001 m. juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą bei atskaitymų į kelių fondą deklaraciją UAB „Mondlo“ įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, reikšmingus mokesčiams apskaičiuoti. Taip mokesčių administratoriui eliminuota galimybė bendrovės prievoles nustatyti įprastine tvarka.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byla galutinai užbaigiama apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kurie įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami (ABTĮ 145 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija apibrėžta Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnyje. Viena iš šio teismo užduočių formuoti vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, todėl šiuo atveju svarbi ir jau pirmiau suformuota administracinių teismų praktika, interpretuojant Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnio nuostatą dėl netiesioginės mokesčių bazės nustatymo kitose bylose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A4-1281-2005; kategorija 9.2; 9.7) pasisakyta, kad mokesčių administravimo požiūriu pagal privatinės teisės normas sudaryti sandoriai turi būti vertinami kaip ūkinės operacijos. Ūkinės operacijos, ūkiniai įvykiai ar finansinė veikla lemia mokesčio bazės nustatymą. Nekilnojamojo turto įsigijimas – yra ūkinė operacija, todėl, jei norima paneigti pirkimo-pardavimo sandorio turinį, mokesčio administratoriui nėra būtina pripažinti šį sandorį negaliojančiu įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. A-11-648-2003, šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. A-7-60-2004). Kai patikrinimo metu iškyla pagrįstų abejonių, ar juridinę galią turintys dokumentai atspindi tikrąjį įvykdytų ūkinių operacijų turinį, mokesčių administratorius privalo mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai, pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino teisėtu Valstybinės mokesčio inspekcijos sprendimą taikyti netiesioginės mokesčio bazės nustatymo metodą. Sutiktina ir su kita pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl mokesčio bazės suminės išraiškos (300 000 Lt). Valstybinė mokesčių inspekcija patikrinimo akte UAB „Mondlo“, apskaičiuodama atitinkamas mokesčių sumas, vadovavosi P. Chmieliausko turto ir verslo tyrimo centro patalpų, esančių Mindaugo gatvė 20-28/Naugarduko gatvė 22-28, Vilniuje, 2001 m. rugpjūčio 7 d., pirminio pardavimo dienai, vertinimu (410 000 Lt), bet iš pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su UAB „Hanza Lizingas“ matyti, kad patalpos parduotos už 300 000 Lt. Ši suma vidurkis priverstinio turto pardavimo vertės, nurodytos UAB Korporacijos „Matininkai“ surašytoje pažymoje bei artima Nekilnojamojo turto registro pateiktiems duomenims dėl patalpų vidutinės rinkos vertės. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo suformuluota nuostata, kad mokesčio administratorius turėjo remtis mažesne iš galimų turto verčių argumentuota.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Mondlo“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.