- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-30
- Bylos Nr.
- I-9681-331/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03307-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos.
Paaiškino, kad žiauriomis sąlygomis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, laikotarpiais nuo 2011-02-09 iki 2011-02-21 ir nuo 2013-05-09 iki 2013-05-21. Kameroje, kurioje jis buvo kalinamas, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, nuo sienų krisdavo tinkas, buvo tarakonų. Sienelė, skirianti tualetą nuo likusios kameros patalpos, buvo apie 1,5 m aukščio, tačiau jos nepakako užtikrinti pakankamą privatumą kalinamiems asmenims. Dėl šių pažeidimų, pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, baimę, fizinius nepatogumus, diskomfortą.
Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika teigia, kad niekas negali būti baudžiamas kankinant. Valstybė privalo užtikrinti tokias kalinimo sąlygas, kokios nesukeltų kalinamajam kančių, viršijančių neišvengiamą kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo taikyti ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 10-15) pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką. Nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių Tl-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6-8). Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nedetalizavo aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala, nepateikė jokių įrodymų, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Šiuo atveju nėra būtinų sąlygų kilti valstybės civilinei atsakomybei, pagal CK 6.271 straipsnį.
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 63).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-02-09 iki 2011-02-21 ir nuo 2013-05-09 iki 2013-05-21.
Lukiškių TI-K prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d., ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015-06-16 (b. l. 2), todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2012-06-16. Šiuo atveju pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia už laikotarpį nuo 2011-02-09 iki 2011-02-21, todėl darytina išvada, kad senaties terminas šiuo laikotarpiu yra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė. Tuo remdamasis teismas laiko, kad yra pagrindas tenkinti prašymą irpareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2011-02-09 iki 2011-02-21skundo dalį atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2011-03-24 nutartį Nr. A-261-1027/2011).
Taigi, teismas šiuo atveju spręs, ar yra pagrindas priteisti A. K. neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-05-09 iki 2013-05-21, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013-05-09 iki 2013-05-21Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 121 (plotas 7,38 m²), Nr. 252 (plotas 42,33 m²) kartu su 4-10 asmenų. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 11, 16) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., atitiko nuo 2013-05-10 iki 2013-05-21.
Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013-05-09 iki 2013-05-21Lukiškių TI-K buvo laikomas 13 parų, iš kurių 12parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad laikotarpiu nuo 2013-05-09 iki 2013-05-21 tik1 parą Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t.y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog kamerose nuo sienų krisdavo tinkas, buvo tarakonų, sienelė, skirianti tualetą nuo likusios kameros patalpos, buvo apie 1,5 m aukščio, tačiau jos nepakako užtikrinti pakankamą privatumą kalinamiems asmenims.
Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010),21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė priešingai nei nurodo pareiškėjas – sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Abejoti atsakovo pateiktais paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Taigi šiuo atveju atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.
Pagal HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Atsakovo teigimu, remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais. Pareiškėjas teiginio dėl krentančio tinko nepagrindė jokiais įrodymais, nedetalizavo, kokie padariniai dėl to jam kilo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl remonto negali būti laikomi pagrįstais ir atmestini.
Pažymėtina, kad 2012 m. sausio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo (b. l. 42-45). 2015-01-02 Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 52-54). Šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo.
Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (byla Nr. A520-2275/2012), jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. pvz. 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. pvz. bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas laiko, kad, viena vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai, 2013-05-09 patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik vieną parą, byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI-K turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje, pareiškėjas skunde apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais. Teismo manymu, A. K. išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (analogiškai žr., pvz., 2008-04-16 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012-05-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1490/2012). Nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties negalima laikyti, kad teismas, nuspręsdamas teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, išeina už pareikšto reikalavimo ribų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 2015-05-09 buvo pažeista pareiškėjo A. K. teisė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui.
Pareiškėjo A. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.