Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-29 · Civilinė byla Nr. e2S-1261-560/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-29
Bylos Nr.
e2S-1261-560/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-07114-2021-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Stukma“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Dairosta“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1261-560/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07114-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3.; 3.1.18.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2021 m. balandžio 29 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stukma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dairosta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stukma“ dėl skolos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dairosta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovės 14 171,44 Eur dydžio skolą, 5 668,80 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą atsakovės piniginėms lėšoms, esančioms bankų sąskaitose, atsakovės gryniesiems pinigams, pas trečiuosius asmenis esančioms piniginėms lėšoms, kitam turtui piniginio reikalavimo sumos ribose, leidžiant vykdyti atsiskaitymus su ieškove. Nurodė, kad atsakovė turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų tiek ieškovei, tiek tretiesiems asmenims. Atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas, o kito turto, iš kurio galėtų būti padengtas įsiskolinimas ieškovei atsakovė neturi. Atsakovė imasi visų įmanomų priemonių perleisti turimą turtą ir tokiu būdu išvengti išieškojimo, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir/arba trečiuosius asmenis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškove, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas. Bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi neviršyti 19 840,24 Eur sumos.

4. Teismas nurodė, jog atsakovei 2020-2021 metais iškeltos kelios civilinės bylos, kuriose atsakovei pareikšti turtiniai reikalavimai. Pagal Turto areštų registro duomenis atsakovės turtui taikytas areštas. Įmonės balansas rodo, kad atsakovė 2019 metais dirbo nuostolingai, 2019 metų balanso duomenimis jos per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Iš atsakovės Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 17 d. galutiniu sprendimu priteisė daugiau nei 90 000 Eur skolos pagal tą pačią statybos rangos sutartį, kurioje pradėtas priverstinis išieškojimas, kas rodo, kad atsakovė geranoriškai skolos nesumokėjo. Atsakovės finansinė padėtis ir elgesys pardavinėjant turimą nekilnojamąjį turtą ir vengiant sumokėti skolą ieškovei kelia pagrįstų abejonių dėl preliminaraus teismo sprendimo įvykdymo netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė UAB „Stukma“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį bei ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. aplinkybių visetas neleidžia teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti nutarties dėl atsakovės atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių;

5.2. ieškovė 2020 m. spalio mėnesio pabaigoje kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės už atliktus statybos darbus. Laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4143-640/2020, jų nepritaikė ir Lietuvos apeliacinis teismas. Vilniaus apygardos teismui nutarties priėmimo metu buvo žinoma atsakovės finansinė būklė ir tai neturėjo įtakos netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių;

5.3. teismas turėjo vadovautis civilinėje teisėje galiojančia sąžiningumo prezumpcija. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartyje nieko nėra pasisakyta apie atsakovės galimą nesąžiningumą ar siekimą paslėpti turtą vengiant atsiskaityti su ieškove. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės lemia neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą, kuris nėra tikslingas ir būtinas šioje byloje bei jos stadijoje;

5.4. pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės atsakovei pateikti savo nuomonę ir argumentus, o vadovavosi tik ieškovės pateiktomis aplinkybėmis.

Atsiliepimas

6. Ieškovė UAB „Dairosta“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

6.1. iš piniginių lėšų už jau perleistą turtą atsakovė mokėjimų ieškovei nevykdo, kitas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei perleidžiant likusius objektus galimybė atsiskaityti su ieškove mažėja – tikėtina, kad bus neįvykdytas ne tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. preliminarus sprendimas, bet ir jau vykdomas išieškojimas;

6.2. atsakovė turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų tiek ieškovei, tiek tretiesiems asmenims, kurie vis didėja: pvz., atsakovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2021 m. kovo 2 d. buvo 2 935,44 Eur, o 2021 m. kovo 30 d. – 4 470,32 Eur.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

8. Atsakovė su atskiruoju skundu į bylą teikia naujus įrodymus – 2021 m. vasario 24 d. patvarkymą dėl leidimo leisti realizuoti areštuotą turtą ir 2021 m. kovo 5 d. elektroninį laišką ir prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos. Ieškovė su atsiliepimu atskirąjį skundą taip pat teikia naujus įrodymus - antstolio A. Naujokaičio 2021 m. kovo 5 d. pažymą apie vykdymo eigą, UAB „Stukma“ 2020 m. spalio 27 d. turimo turto sąrašą, UAB „Stukma“ 2021 m. kovo 1 d. turimo turto sąrašą, Nekilnojamojo turto registro išrašus, 2020 m. gruodžio 7 d. Preliminarią turto pirkimo – pardavimo sutartį, informaciją apie UAB „Stukma“ įsiskolinimą VSDFV iš www.rekvizitai.lt ir prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinęs naujų įrodymų pateikimo priežastis bei susipažinęs su naujais įrodymais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, kadangi byloje yra sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, šalių teikiami įrodymai gali turėti įtakos sprendžiant šį klausimą, todėl šalių teikiamus naujus įrodymus prijungia prie bylos. Ieškovės teikiami nauji įrodymai, išskyrus 2021 m. balandžio 1 d. informacija apie UAB „Stukma“ įsiskolinimą VSDFV, jau yra prijungti prie bylos, todėl pakartotinai nepriimami.

Dėl atskirojo skundo argumentų

9. Atskirojo skundo objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo, kuri leistų ieškovei, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog būsimas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais ar užtikrinti visai kitus šalių interesus (o ne būsimo teismo sprendimo įvykdymą). Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovės reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

10. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovės reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu. Šiuo atveju byloje nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai pripažino, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, tai yra, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

11. Apeliantės teigimu šiuo atveju neegzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovė ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, t. y. jos veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovės turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.). Asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovė turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų tiek ieškovei, tiek tretiesiems asmenims. Atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas, kito turto, iš kurio galėtų būti padengtas įsiskolinimas ieškovei, atsakovė neturi.

12. Apeliantė teigia, kad skundžiamoje nutartyje nieko nėra pasisakyta apie atsakovės galimą nesąžiningumą, tačiau pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad atsakovės finansinė padėtis ir elgesys pardavinėjant turimą nekilnojamąjį turtą ir vengiant sumokėti skolą ieškovei kelia pagrįstų abejonių dėl preliminaraus teismo sprendimo įvykdymo netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Apeliantė, teikdama atskirąjį skundą ir papildomos įrodymus nepaneigė byloje nustatyto fakto, jog ji pardavė dalį savo nekilnojamojo turto. Aplinkybės, kad apeliantė derasi su ieškove dėl atsiskaitymo už įsiskolinimą, priteistą kitoje civilinėje byloje neįrodo, jog apeliantė turi turto, iš kurio galėtų patenkinti šio ieškinio reikalavimus. Ieškovės į bylą pateikti nauji įrodymai patvirtina, jog atsakovės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai tik didėja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, išanalizavęs byloje esančią informaciją apie atsakovės finansinę padėtį ir elgesį parduodant jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, sprendė, jog egzistuoja pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsakovės atskirame skunde minima Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-4143-640/2020 ir joje priimtas procesinis sprendimas nesudaro pagrindo teismui šioje byloje priimti analogišką nutartį, kadangi šioje byloje yra nagrinėjami būtent į šią bylą pateikti įrodymai, kurie patvirtina didėjančius atsakovės finansinius įsipareigojimus ir turimo nekilnojamojo turto pardavimą.

13. Atsakovė atskirajame skunde taip pat nurodo, jog apie ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą jai nebuvo pranešta. Remiantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi apie prašymo nagrinėjimą atsakovui yra pranešama tik tuomet, kai teismas mano, jog tai būtina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, lemiančių būtinumą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovei, todėl šie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

14. Šalys prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-2019/2018). Šiuo atveju byla dar nėra išnagrinėta, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas priimant šį procesinį sprendimą yra nesprendžiamas.

15. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą procesinį sprendimą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Atsakovės UAB „Stukma“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius