- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-1063-112/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08812-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvida Zubernienė, Erika Misiūnienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- UAB „ICT Trucking“
- Advokatai
- Galina Morozova, Henrikas Mackevičius, Karolis Gerbauskas
Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-1063-112/2014
2014 m. spalio 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Almantas Padvelskis, sekretoriaujant Sigitai Moncevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Galinai Morozovai, atsakovės atstovams advokatui Henrikui Mackevičiui ir advokatui Karoliui Gerbauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. V. atstovės advokatės Galinos Morozovos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. V. ieškinį UAB „ICT Trucking“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo ir datos pakeitimo, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, atsakovės UAB „ICT Trucking“ priešieškinį ieškovui V. V. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 1 p. neteisėtu, pakeisti atleidimo pagrindą ir datą. Nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį 2013-07-15; priteisti iš atsakovės 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą; priteisti darbo užmokestį nuo 2013-07-04 iki 2013-07-15 – 386,91 Lt; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013-07-16 iki visiško atsiskaitymo, priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinį grindžia tuo, jog atsakovė privalėjo pagal ieškovo prašymą jį atleisti iš darbo nuo 2013-07-15 pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Nurodė, jog atsakovė nesuteikė sulygto darbo bei tinkamai neatsiskaitė.
Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 9 893,82 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad žalą atsakovė patyrė dėl ieškovo neteisėtų veiksmų – ieškovas viršijo kuro sunaudojimo normą ir sunaudojo 3 910,60 litro kuro daugiau, nei turėjo, todėl atsakovė patyrė 9 893,82 Lt dydžio žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-02-25 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš ieškovo V. V. atsakovei UAB „ICT Trucking“ 9 893,82 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013-08-16, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 634 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo V. V. valstybei 31,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis bei atsižvelgdamas į teismų praktiką, padarė išvadą, kad atsakovė nepažeidė ieškovo teisių, paskelbdama pravaikštą, ir atsakovė pagrįstai ieškovą atleido DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymėjo, jog nutraukiant darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu turi būti atsakovės kaltė, o prastova negali būti traktuojama kaip atsakovės kaltė nesuteikiant darbo. Paskelbus prastovą darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai. Kadangi ieškovas į darbą neatvyko liepos 16–19 dienomis, kuomet buvo paskelbta pravaikšta, teismas sprendė, kad pagrįstai atsakovė ieškovo neatvykimą į darbą keturias darbo dienas be pateisinamos priežasties pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir atleido DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Nurodė, kad atsakovė buvo teisi netenkinusi 2013-07-01 ieškovo prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes prastova negali būti traktuojama kaip darbo sutarties pažeidimas nesuteikiant darbuotojui darbo. Dėl žalos atlyginimo teismas sprendė, kad atsakovės reikalavimas yra pagrįstas. Teismas, nustatydamas visas būtinas sąlygas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti, įvertino tai, kad ieškovas pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kad buvo supažindintas su 2011-09-08 UAB „ICT Trucking“ direktoriaus įsakymu Nr. 2011/09-01 dėl kuro sunaudojimo normos, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, ir žinojo, kad viršijus leistiną normą, jam bus taikoma materialinė atsakomybė. Teismas įvertino ir tai, kad su ta pačia transporto priemone važiavo ir kiti vairuotojai, kurie kuro išnaudojo mažiau nei ieškovas, nusiskundimų dėl mažų normų nepateikė (DK 246 str.). Kadangi teismas iš byloje pateiktų įrodymų padarė išvadą, jog ieškovas pereikvojo medžiagas, todėl sprendė, kad yra pagrindas žalos atlyginimą priteisti iš ieškovo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 str. 3 p.).
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
Dėl atleidimo iš darbo ieškovas nurodė, jog teismas visiškai nepagrįstai neanalizavo atleidimo pagrindų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Teismas nesigilino, ar darbuotojas turėjo teisę prašyti šiuo pagrindu atleisti ir ar darbdavys pagrįstai neatleido. Mano, kad turėjo teisę prašyti atleisti iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes atsakovė nesuteikė darbo. Pasak apelianto, šias aplinkybės patvirtina 2013-07-09 neteisėtai paskelbta prastova. Tuo metu į darbą buvo priimti dar du vairuotojai, o prastova paskelbta tik jam vienam. Be to, teigia, kad darbdavio reikalavimas prastovos metu būti biure yra nepagrįstas, pažeidžiantis ieškovo teises, nes niekada nebuvo keliami reikalavimai vairuotojams sėdėti biure ir laukti nurodymo apie išvykimą. Pažymėjo, jog tuo metu nebuvo nė vienos laisvos mašinos, todėl ir atsiradus užsakymui, nebūtų buvę su kuo išvykti. Kad atsakovė nesuteikė darbo nuo 2013-07-04, pasak apelianto, patvirtina VSDFV pranešimas, kuriame nurodyta, kad V. V. nuo 2013-07-07 iki 2013-07-15 nušalintas nuo darbo, tai yra taikytas nedraudžiamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad darbdavys tik bylą nagrinėjant teisme priežastį pakeitė – nušalinimą nuo darbo pakeitė į neatvykimą su administracijos leidimu. Be to, mano, kad aplinkybę dėl nesuteikto darbo patvirtina atsakovės 2013-07-03 raštas, kuriame ji nurodė, kad nuo 2013-07-04 jam bus taikomas nedraudžiamasis laikotarpis ir kad bus deponuotas ieškovo atlyginimas. Taip pat ieškovas teigia, kad vien todėl, kad su juo nebuvo tinkamai laiku atsiskaityta: nesumokėtas darbo užmokestis už 2013 m. birželio mėnesį, dienpinigiai už komandiruotes už 2013 m. gegužės–birželio mėnesius, nebuvo laiku atsiskaityta už laikotarpį nuo 2013-07-04 iki 2013-07-08, sudarė pagrindą prašyti jį atleisti DK 127 str. 2 d. pagrindu. Teigia, jog su juo turėjo būti atsiskaityta 2013-07-01, tačiau iki 2013-07-10 dar nebuvo atsiskaityta. Teigia, kad teismas nepagrįstai šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų tinkamai nepasisakė. Ieškovas nesutinka, kad pažeidė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atsakovė jį pagrįstai atleido iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalis 2 punkto pagrindu. Teigia, kad atsakovė privalėjo jį atleisti iš darbo vadovaudamasi DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu pagal jo pateiktą prašymą, o jis turėjo teisę neiti į darbą suėjus atleidimo terminui, t. y. nuo 2013-07-15. Dėl žalos atlyginimo priteisimo ieškovas mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad yra visos sąlygos, būtinos ieškovo materialinei atsakomybei taikyti. Teigia, kad atsakovė neįrodė nė vienos sąlygos buvimo. Mano, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė ieškovo išlaidas kurui patvirtino, pripažino tinkamomis sąnaudomis. Visas ieškovo faktiškai sunaudotas kuras buvo nurašytas į sąnaudas. Darbdavė ieškovui visus 2 metus nekėlė jokių pretenzijų, neatliko inventorizacijos. Mano, kad vien tai leidžia teigti, kad atsakovė neįrodė ieškovo neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovas taip pat teigia, kad teismas atsakovės priešieškinį nagrinėjo nepagrįstai, nes nebuvo laikomasi išankstinės tokios kategorijos byloms taikomos neteisminės tvarkos. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas padarė DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą atsakovė prašo palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-25 sprendimą nepakeistą ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas pagrįstai iš darbo atleistas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, nes padarė darbo drausmės pažeidimus, numatytus DK 235 straipsnio 2 dalies 9 bei 7 punktuose. Nesutinka su ieškovo teiginiais, jog į darbą nuo 2013-07-16 neatvyko teisėtai, nes parašė darbdaviui prašymą atleisti jį iš darbo DK 127 str. 2 d. nuostatos pagrindu. Nurodo, jog darbdavys turėjo sutikti darbuotoją atleisti šiuo pagrindu, jam nesutikus darbo santykiai tęsiasi. Šiuo atveju darbdavys nesutiko su tokiu darbo sutarties nutraukimu, todėl ieškovas privalėjo eiti į darbą. Nesutinka su ieškovo argumentais, kad teismas nevertino aplinkybių dėl prastovos, dėl neatsiskaitymo su ieškovu faktų, ir pažymi, kad vien nustatymas, jog prastova teisėta ar neteisėta, ar buvo tinkamai atsiskaityta ar ne, nesuteikia pagrindo ieškovui neatvykti į darbą. Be to, atsakovė nesutinka, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta. Nurodo, kad darbo užmokestis ir dienpinigiai už birželio mėnesį jam buvo išmokėti 2013-07-17, galutinis atsiskaitymas atliktas 2013-07-23. Nesutinka su ieškovo argumentu, jog atsiskaityta turėjo būti su juo iki 2013-07-10, nes darbo sutartyje nebuvo susitarta dėl konkrečios mokėjimo dienos. Be to, pažymėjo, jog ieškovui 2017-07-10 teikiant prašymą atleisti iš darbo, darbo užmokesčio nemokėjimas negalėjo būti priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d.
Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad inventorizacija buvo atliekama pagal vairuotojų faktiškai fiksuotus duomenis. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių atsakovės apskaičiavimo trūkumus ar klaidas. Nurodė, kad pakartotinai atlikus apskaičiavimą prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis sumažėjo, todėl prašo jį sumažinti iki 9 343,15 Lt. Tai, kad atsakovei nekilo įtarimų anksčiau, dar nereiškia, kad įmonei nebuvo padaryta žala. Dėl nustatytų kuro normų nurodė, kad ieškovas nebuvo reiškęs jokių pretenzijų, kad nustatytos normos yra nepakankamos. Kiti vairuotojai, vairuodami tą pačią transporto priemonę, nustatytos kuro normos neviršijo, todėl ieškovo nurodyti argumentai dėl netinkamai apskaičiuotos kuro normos neturi reikšmės. Nesutinka su ieškovo nuomone, jog jam nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl sunaudoto kuro kiekio, ir nurodo, kad ieškovas buvo įspėtas laikytis nustatytų normų ir jam už kuro normų viršijimą 2013-05-17 buvo skirta drausminė nuobauda, kurios ieškovas neginčijo. Ieškovas su kuro normomis buvo supažindintas, todėl jų nesilaikydamas pažeidė savo pareigą vykdyti darbdavio nurodymus. Nesutinka su ieškovo argumentu, jog reikalavimas priteisti žalos atlyginimą negalėjo būti nagrinėjamas teisme, nes iš pradžių nebuvo kreiptasi į Darbo ginčų komisiją. Nurodo, kad priešieškinio pagrindas visiškai sutampa su dalimi ieškovo ieškinio pagrindo, todėl vadovaujantis CPK 24 str. 1 d. bei DK 299 str. 2 d. 3 p., priešieškinis nagrinėtinas kartu su ieškiniu teisme.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Dėl atleidimo iš darbo pagrindo
Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo pagrindo nustatymo. Ieškovas nesutinka, jog atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu yra teisėtas, ir mano, kad darbo sutartis turėjo būti nutraukta DK 127 str. 2 d. pagrindu jo prašymu.
Nustatyta, kad ieškovas 2013-07-10 atsakovei pateikė prašymą, kuriuo atšaukė savo 2013-07-08 pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, nes jo neatleido, o liepė atidirbti 14 dienų bei paskelbė prastovą, ir prašė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. per 3 darbo dienas sumokant 2 mėn. darbo užmokesčio išeitinę pašalpą (b. l. 19). Atsakovės paprašytas patikslinti prašymą, ieškovas 2013-07-10 jį patikslino ir prašė jį atleisti nuo 2013-07-15, nes darbdavys nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį, nesuteikė jam darbo ir nesumokėjo dienpinigių (t. 1, b. l. 21). Darbdavys atsisakė atleisti ieškovą DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes prašyme nurodytų atleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis (t. 1, b. l. 22).
DK 127 straipsnio 2 dalis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį iki jos termino pabaigos apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Įspėjimo terminas skaičiuojamas nuo prašymo padavimo dienos. Darbo sutartis tokiais atvejais nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Byloje yra kilęs ginčas dėl aplinkybių, kurioms esant galima nutraukti darbo sutartį remiantis DK 127 straipsnio 2 dalimi. Ieškovas prašyme nurodė šias svarbias priežastis: darbdavys nesuteikia sulygto darbo, be to, nesumokėti ir dienpinigiai už komandiruotės laiką ir darbo užmokestis už 2013 m. birželio mėn. Taigi ieškovas, kaip ir reikalauja įstatymas, nurodė svarbias priežastis, dėl kurių prašo nutraukti darbo sutartį. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, DK 127 straipsnio 2 dalies norma, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalis, nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Darbo nesuteikimas pagal sutartį yra viena iš priežasčių, kuriai esant darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas iš pradžių prašė nutraukti darbo sutartį jo prašymu (t. 1, b. l. 14). Nuo 2013-07-09 atsakovė ieškovui paskelbė prastovą (t. 1, b. l. 18). Ieškovas 2013-07-10 pateikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes jis nesuteikia sulygto darbo ir nesumoka užmokesčio. Taigi ieškovas šį prašymą pareiškė po to, kai jam buvo paskelbta prastova. Įsakymo dėl paskirtos prastovos ieškovas neginčijo, jis yra galiojantis. Prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog paskelbus prastovą darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai, sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų. Nagrinėjamu atveju atsakovė mokėjo ieškovui DK 195 straipsnio 3 bei 5 dalyse numatytą atlygį. Nors ieškovas motyvuoja tuo, jog prastova buvo paskirta neteisėtai, nes tuo metu buvo priimti 2 papildomi darbuotojai, tačiau tai nereiškia, jog ieškovas turėjo teisę neiti į darbą, nes buvo parašęs prašymą atleisti jį iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, kad darbdavys nesutiko su darbo sutarties nutraukimu DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, vadinasi, darbo sutartis tęsėsi ir darbuotojas privalėjo vykdyti darbdavio 2013-07-09 įsakymą. Kaip jau minėta, darbo sutarties nutraukimas DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nesuteikia darbuotojui teisės pasibaigus įspėjimo terminui (3 dienoms) nutraukti darbą. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas, atsakovei atsisakius nutraukti darbo sutartį, privalėjo atvykti į darbą, vadovaujantis atsakovės 2013-07-09 priimtu įsakymu dėl prastovos, juolab kad šio įsakymo tinkamai ieškovas neginčijo ir jis yra galiojantis. Vertinant atsakovės veiksmus dėl darbo nesuteikimo reikšmę turi ir tai, kad darbo sutartyje numatyta suminė darbo laiko apskaita. Tai reiškia, kad darbuotojai dirba pamainomis pagal slankiuosius grafikus. Ieškovas neginčijo fakto, kad darbdavys telefonu iškviesdavo jį į darbą tik tuomet, kai reikėdavo gabenti krovinį, o iki to laiko būdavo namuose, tai patvirtino ir apeliaciniame skunde. Vadinasi, ieškovas laukdavo atsakovės kvietimo atvykti į darbą, nes jo reguliariai nebūdavo. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad ieškovas ne visuomet turėdavo darbo, tačiau nė karto darbdaviui dėl nesuteikto darbo pretenzijų nepareiškė, nors ir tekdavo laukti, kol atsiras darbo.
Nesutiktina ir su tuo, jog ieškovui nebuvo suteikta darbo nuo 2013-07-04 iki 2013-07-08. Byloje yra pateiktas 2013-07-03 įsakymas leisti V. V. neatvykti į darbą nuo 2013-07-04 iki 2013-07-08 imtinai (t. 2, b. l. 66). Tai, kad VSDFV Klaipėdos skyriui buvo pateikti neteisingi duomenys, kurie vėliau buvo ištaisyti, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas buvo nušalintas nuo darbo. Atsakovės 2013-07-04 raštas dėl nedraudžiamojo laikotarpio taikymo ir atlyginimo deponavimo nesuponuoja išvados, kad ieškovui nebuvo suteiktas darbas, nors tuo metu darbo buvo. Atsakovė nurodė, kad prastovos laikotarpiu ieškovo vilkikas buvo Klaipėdoje, o ieškovas teigė priešingai. Byloje nesant neginčijamų įrodymų, kad tuo metu vietoje ieškovo buvo priimti kiti vairuotojai ir kad jie buvo išsiųsti į reisą su jo vilkiku, negalima teigti, kad ieškovui buvo nesuteiktas darbas, nors jo buvo.
Atmestini ieškovo argumentai ir dėl nesumokėto darbo užmokesčio bei dienpinigių už komandiruotes. Darbo sutartyje sulygta, jog darbdavys mokės darbuotojui 1 100 Lt per mėnesį. Konkreti mėnesio diena, kada darbdavys privalo atsiskaityti su ieškovu, nenurodyta. Ieškovas nurodė, kad kiekvieną mėnesį atlyginimas būdavo sumokamas kiekvieno mėnesio 10 d. Prašymą atleisti iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu pateikė 2013-07-10 jau nurodydamas priežastį, kad su juo neatsiskaitė. Atsižvelgus į nurodytus faktus, konstatuotina, kad darbdavys prašymo pateikimo dieną dar nebuvo pažeidęs savo pareigos atsiskaityti su ieškovu. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad su ieškovu už 2013 m. birželio bei liepos mėnesius atsiskaityta. Už 2013 m. birželio mėnesį sumokėta 1 300 Lt, už liepos mėnesį – 1 987,17 Lt (t. 2, b. l. 70, 72).
Konstatavus, kad atsakovė buvo teisi netenkinusi ieškovo 2013-07-10 prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 127 str. 2 d., nesant tam pagrindų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ieškovo neatvykimą į darbą keturias darbo dienas be pateisinamos priežasties ir atleido ieškovą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Dėl žalos atlyginimo
Atsakovė priešieškiniu prašė iš ieškovo priteisti žalos, padarytos jo neteisėtais veiksmais, atlyginimą. Teigia, jog ieškovas išnaudojo daugiau kuro nei nustatyta norma. Ieškovas nesutinka su tuo ir nurodo, jog jokių pretenzijų dėl išnaudoto kuro kiekio jam nebuvo pareikšta.
Pareiga įrodyti turtinę žalą tenka atsakovei. Teikiant reikalavimą atlyginti žalą būtina pagrįsti, kad ieškovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo. Pasak atsakovės, ieškovas pereikvojo kuro už 9 343,15 Lt (t. 2, b. l. 184).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad priimant ieškovą į darbą, jis pasirašytinai buvo supažindintas su 2011-09-08 UAB „ICT Trucking“ direktoriaus įsakymu Nr. 2011/09-01, kuriuo nustatytos kuro normos. 2011-09-23 ieškovas pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, buvo informuotas, kad viršijus leistiną kuro normą, jam bus taikoma materialinė atsakomybė. Vilkikui (duomenys neskelbtini) vasaros norma buvo nustatyta 33 l/100 km, žiemos norma – 36,3 l/100 km (t. 1, b. l. 52). Apskaičiuojant sunaudoto kuro kiekį, vasaros sezono metu taikyta norma yra 33,33 l/100 km žiemos sezono metu – 36,66 l/100 km (vidurkis 34,87 l/100 km).
Iš byloje pateiktų automobilio kelionės lapų matyti, kiek faktiškai vairuotojas sunaudojo kuro. 2011 m. rugsėjį iš viso sunaudota 608,85 l kuro už 2 187,03 Lt (t. 1, b. l. 158). Įsigyto kuro priėmimo akte bei sunaudoto kuro nurašymo akte Nr. 141 KL nurodyta, jog 2011 m. rugsėjo mėn. pagal normas sunaudota 608,85 l kuro už 2 187,03 Lt (t. 1, b. l. 136). Įsigyto kuro 2011 m. gruodžio, nuo 2012 m. sausio iki 2012 m. gruodžio, 2013 m. sausio, 2013 m. birželio aktuose bei sunaudoto kuro nurašymo aktuose taip pat nurodytas pagal normas sunaudoto kuro kiekis atitinka kelionės lapuose pažymėtą faktiškai išnaudotą kuro kiekį (t. 1 b. l. 120–133, 136, 137, 143–158). Visi aktai yra pasirašyti įmonės vadovo J. B. L., buhalterės O. L. bei vairuotojo V. V.. Šie duomenys suponuoja išvadą, jog darbdavys, iš vairuotojo priimdamas kelionės lapus, visiškai sutiko, jog kelionės lapuose nurodytas išnaudoto kuro kiekis visiškai atitinka nustatytas normas. Teismo posėdžio metu liudytoja O. L., atsakovės buhalterė, nurodė, jog išnaudoto kuro kiekio atitiktį nustatytoms normoms pagal kelionės lapus skaičiuodavo kartą per mėnesį, o ne iš karto gavus kelionės lapą. Nors liudytoja nurodė, kad žodžiu įspėdavo ieškovą dėl pereikvoto kuro, tačiau duomenų, kad už šį laikotarpį būtų reiškiamos pretenzijos, nėra. Jokių pastabų dėl pereikvoto kuro šiuose aktuose nepažymėta, priešingai, aktuose nurodyta, kad kuro kiekis pagal normas atitinka faktiškai sunaudotą kuro kiekį.
Tačiau 2013-05-31, 2013-04-30, 2013-03-31, 2013-02-28, 2011-10-31, 2011-11-30 sunaudoto kuro nurašymo aktuose nėra nurodyta, jog išnaudoto kuro kiekis atitinka nustatytą normą. Taigi atsakovė šiuo laikotarpiu nepatvirtino raštu, kad ieškovas išnaudojo kuro tiek, kiek nustatyta pagal normas (t. 1, b. l. 116–119, 134–135). Pagal DK 253 str. darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); medžiagų pereikvojimo; baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos; to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti; kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo. DK 255 str. 3 p. nurodoma, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Su ieškovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovė ne visada sutiko, jog ieškovas išnaudojo kuro pagal nustatytą normą. Be to, byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovė reiškė pretenzijas dėl pereikvoto kuro kiekio (t. 2, b. l. 58–69, t. 1, b. l. 66). Esant šiems duomenims sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas savo veiksmais padarė žalą atsakovei, tačiau konstatuotina, kad teismas netinkami įvertino visus įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį, todėl neteisingai jį apskaičiavo. Įvertinus duomenis apie sunaudoto kuro kiekį, su kuriais nesutiko atsakovė, nustatytas normas, darytina išvada, kad ieškovas atsakovei iš viso padarė 2 625,83 Lt žalą. Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisto žalos atlyginimo dydį iš ieškovo atsakovės naudai sumažinti iki 2 625,83 Lt.
Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau netinkamai įvertino duomenis, patvirtinančius žalos dydį, todėl ši sprendimo dalis keistina – priteistinas žalos atlyginimas mažintinas iki 2 625,83 Lt, kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Pakeitus teismo sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (LR CPK 93 str. 4 d.). Sumažinus priteistą žalos atlyginimą, atitinkamai mažinamos iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Iš ieškovo atsakovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 017,52 Lt. Kadangi ieškinys atmestas, o priešieškinis tenkintas mažiau nei 1/3 dalimi, iš ieškovo valstybei priteistą sumą yra pagrindas sumažinti iki 22,70 Lt. Kadangi atsakovei tenkanti valstybei priteistina suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl ji nepriteistina (CPK 96 str. 6 d.).
Apeliacinės instancijos teisme ieškovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Atsakovė pateikė duomenis, jog iš viso patyrė 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tenkinus dalį apeliacinio skundo iš ieškovo atsakovei priteistina 1 040 Lt (CPK 93 str. 1 d., 5 d., 96 str. 6 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis tenkintas visiškai, pakeisti:
iš ieškovo V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei UAB „ICT Trucking“, į. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 2 625,83 Lt.
Iš ieškovo V. V. atsakovei UAB „ICT Trucking“ priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sumažinti iki 1 017,52 Lt.
Iš ieškovo V. V. valstybei priteistas išlaidas sumažinti iki 22,70 Lt.
Iš ieškovo V. V. atsakovei UAB „ICT Trucking“ priteisti 1 040 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.