Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. areštu 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 17 d. apie 14.20 val. iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) g., Šiauliuose, pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – patalynės komplektą 66,49 Lt vertės, patalynės komplektą 73,99 Lt vertės, iš viso pasikėsino pagrobti svetimo turto už 140,48 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo Ž. Š..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. M. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu pasikėsinus padaryti nedidelės vertės svetimo turto vagystę ir teisingai kvalifikavo apelianto padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. Iš esmės to neginčija nuteistasis, kuris tik nesutinka su jam paskirta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Iš nuteistojo skundo akivaizdu, kad nuteistasis V. M., prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, dėmesį kreipia į pirmosios instancijos teismo sprendimą nepripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, reiškia apgailestavimą dėl tokio savo elgesio, tačiau nelaikė šių aplinkybių lengvinančiomis V. M. atsakomybę. Kolegija pritaria tokioms apylinkės teismo išvadoms.

Pažymėtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Iš skundžiamo nuosprendžio yra aišku, kad apeliantas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką surinkus nenuginčijamus jo kaltės įrodymus, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų su pavogtais daiktais įvykio vietoje. Apeliantas, tardamas paskutinįjį žodį, pareiškė, kad labai gailisi (86 b. l.), tačiau kolegija nemano, kad V. M. iš tikrųjų nuoširdžiai apgailestauja dėl to, ką padarė. Pirmiausia, darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, kad praeityje V. M. yra teistas 12 kartų, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei (32–38 b. l.). Iš byloje esančio Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio (40–42 b. l.), kuriuo apeliantas taip pat buvo nuteistas dėl pasikėsinimo pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., matyti, kad ir tuomet V. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir deklaravo nuoširdų apgailestavimą dėl tokio savo elgesio, ką apylinkės teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau V. M., po to, kai atliko minėtu nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę, įvykdė septynias smulkias svetimo turto vagystes iš įvairių parduotuvių, už ką pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str. buvo baudžiamas administraciniu areštu ir baudomis (59–70 b. l.), kas aiškiai nepaveikė apelianto pozityviai, nes jis vėl kėsinosi pagrobti svetimą turtą, už ką yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad apelianto kaltės pripažinimas ir reiškiamas nuoširdus apgailestavimas dėl savo elgesio, būdavo tik deklaratyvūs pareiškimai, nes po to jis vėl dėsningai pažeidinėdavo administracinius ir baudžiamuosius įstatymus. Visa tai suponuoja išvadą, kad V. M. savo elgesio kritiškai nevertina, o tai yra būtina sąlyga pripažįstant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi. Taigi, nustačius kaltininko kaltės pripažinimą, tačiau nenustačius, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį, negalima konstatuoti kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jis padarė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio ir byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, nenurodė ir apeliantas. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, paskyręs BK 178 str. 4 d. sankcijoje numatytą bausmę – areštą, tik nežymiai didesnį už BK 49 str. 3 d. numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 27 paros), tinkamai ją individualizavo. Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad apelianto padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis neigiamas jo poelgis – tai dėsningas viso jo ankstesnio gyvenimo būdo padarinys ir aiškus visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymas – nedirba, darbo neieško ir dėsningai grobia, kėsinasi pagrobti svetimą turtą.

Dėl to, kas paminėta, daryti išvadą, kad V. M. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.