Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-30 · Administracinė byla Nr. eI-1052-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-01-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-30
Bylos Nr.
eI-1052-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04020-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1052-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04020-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos 8.3.1; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1916 (02020) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto R. F. piliečiui D. M., panaikinimo“.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad jis atitiko Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo pagrindai bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, kurioje numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 2016 m. sausio 13 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. sausio 13 d. Atsakovui atliekant patikrinimą, buvo nuvykta vieno UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir įmonė) darbuotojo gyvenamosios vietos adresu ir nustatyta, jog minėtas asmuo išvykęs į užsienį, kada grįš nėra žinoma, todėl buvo konstatuota, kad minėtas darbuotojas įmonėje nedirba. Patikrinimas buvo atliktas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos adresu: (duomenys neskelbtini). Jo metu nustatyta, jog įmonė šiuo adresu veiklos nevykdo, o pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kito įmonės veiklos vykdymo adreso nenurodė. Todėl konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodė klaidingą savo gyvenamosios vietos adresą, taip pat klaidingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresą.

Pareiškėjas skunde pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 7 d. dirbo 4–7 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Ta aplinkybė, jog tam tikru laiku įmonėje nebuvo rasta darbuotojų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką. Įstatymo nuostata, kad įmonėje turi dirbti ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai apsunkina veiklos vykdymą, kadangi ne visada veiklai vykdyti yra reikalingas nustatytas darbuotojų skaičius. Reikalavimas, kad įmonėje dirbtų ne mažiau kaip trys darbuotojai buvo panaikintas paties įstatymų leidėjo nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad tiek iki 2017 m. sausio 1 d., tiek po 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai yra diskriminaciniai ir pažeidžiantys sąžiningos konkurencijos principą. Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tik tada, kai jis reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai, nei užsienio valstybės pilietis, be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė bus žymiai konkurencingesnė, nes prekių ir paslaugų kainos bus mažesnės. Be to, Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabar galiojanti Įstatymo redakcija pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį, nes tokiu reglamentavimu yra pažeidžiama sąžininga konkurencija tarp Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, apribojama asmens ūkinė veiklos laisvė bei iniciatyva, o valstybė neremia visuomenei naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvų, o priešingai, sukuria nepagrįstus formalumus, kurie nenaudingi ūkinei-komercinei veiklai (el. byla, l. 1-6).

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Kupiškio grupei (toliau – Migracijos skyrius) 2015 m. gruodžio 8 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir akcininkas, įmonėje įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat į tai, kad įmonė atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, 2015 m. gruodžio 31 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Departamentui kilus įtarimų, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, negu oficialiai deklaruotas, atliko patikrinimą ir konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – jis nurodė klaidingą savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje adresą, taip pat duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresą.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, kad nors Departamentas panaikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi vieną iš pagrindų nurodo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau tai laikytina technine rašymo klaida, kadangi iš sprendimo turinio matyti, kad leidimas laikinai gyventi panaikintas dėl to, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje deklaruotu adresu: (duomenys neskelbtini). Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Apie gyvenamosios vietos pasikeitimą pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nepranešė. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2017 m. lapkričio 20 d. gavo Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. pažymą Nr. 50-IL-13711 dėl įmonės veiklos teisėtumo, kurioje konstatuota, kad atliekant patikrinimą buvo nuvykta vieno UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo gyvenamosios vietos adresu, tačiau nustatyta, kad minėtas asmuo yra išvykęs į užsienį ir kada grįš nėra žinoma. Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad minėtas asmuo įmonėje faktiškai nedirba. Taip pat buvo atliktas patikrinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos adresu: (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nustatyta, kad šiuo adresu įmonė veiklos nevykdo. Pareiškėjas, pateikdamas leidimą laikinai gyventi, buvo nurodęs, kad veiklą vykdys adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau tyrimo metu nustatyta, kad šiuo adresu veikla nėra vykdoma, pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, įrodymų, paneigiančių sprendimo išvadas, nepateikė (el. byla, l. 16-19).

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1916 (02020) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto R. F. piliečiui D. M., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymo pagrindu. Prašymo grafoje „Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens pavadinimas, adresas, telefonas, kai ketinu dirbti ar užsiimti teisėta veikla“ nurodė: „UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) <...>“. Savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini) (el. byla, l. 20-27)

VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2015 m. gruodžio 2 d. duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruotas buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) (el. byla, l. 30-33)..

Migracijos skyriaus vyresnioji specialistė 2017 m. lapkričio 15 d. pažymoje Nr. 50-IL-13711 „Dėl įmonės veiklos teisėtumo“ nurodė, kad 2017 m. lapkričio 14 d. buvo nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini), kur gyvenamąją vietą deklaravo R. F. pilietis D. M.. Atvykus minėtu adresu, namo durų niekas neatidarė, iš išorės matėsi, kad čia niekas negyvena. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) name niekas negyvena, o R. F. piliečio ar rusiškai kalbančio asmens jie nėra girdėję ir matę. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) seniūniją, kurios teritorijoje yra (duomenys neskelbtini) k., socialinė darbuotoja paaiškino, kad nežino ir neturi jokios informacijos, apie (duomenys neskelbtini)name gyvenamąją vietą deklaravusį R. F. pilietį D. M.. 2017 m. lapkričio 14 d. nuvykus pas D. M., gyvenantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuris įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, duris atidarė R. M., kuri paaiškino, kad D. M. nėra namuose, jis išvykęs į užsienį, kada grįš pasakyti negalėjo. Telefonu buvo susisiekta su I. S., kuri gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu įregistruota UAB „(duomenys neskelbtini)“. I. S. paaiškino, kad nieko nežino apie jokią įmonę, o minėtame bute ji gyvena viena, ir jokios veiklos niekas nevykdo. I. S. paaiškino, kad įmonę registruoti paprašė jos anūkas, kuris yra Latvijos Respublikos pilietis (el. byla. l. 91-92).

Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktu, priėmė 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1916 (02020) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto R. F. piliečiui D. M., panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (el. byla, l. 100-101).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymo pagrindu. Prašymo grafoje „Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens pavadinimas, adresas, telefonas, kai ketinu dirbti ar užsiimti teisėta veikla“ nurodė: „UAB „(duomenys neskelbtini)“ Panevėžys, Kniaudiškių 41-31, <...>“. Savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Kilus įtarimų, jog pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra kitas, negu oficialiai deklaruojama, Migracijos skyrius atliko patikrinimą, kurio metu nuvyko adresu: (duomenys neskelbtini), kur gyvenamąją vietą deklaravo R. F. pilietis D. M., tačiau namo durų niekas neatidarė, iš išorės matėsi, kad čia niekas negyvena. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) name niekas negyvena, o R. F. piliečio ar rusiškai kalbančio asmens jie nėra girdėję ir matę. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) seniūniją, kurios teritorijoje yra (duomenys neskelbtini) k., socialinė darbuotoja paaiškino, kad nežino ir neturi jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) name gyvenamąją vietą deklaravusį R. F. pilietį D. M.. 2017 m. lapkričio 14 d. nuvykus pas D. M., gyvenantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuris įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, duris atidarė R. M., kuri paaiškino, kad D. M. nėra namuose, jis išvykęs į užsienį, kada grįš pasakyti negalėjo. Telefonu buvo susisiekta su I. S., kuri gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu įregistruota UAB „(duomenys neskelbtini)“. I. S. paaiškino, kad nieko nežino apie jokią įmonę, o minėtame bute ji gyvena viena, ir jokios veiklos niekas nevykdo. I. S. paaiškino, kad įmonę registruoti paprašė jos anūkas, kuris yra Latvijos Respublikos pilietis.

Iš Migracijos skyriaus atlikto patikrinimo matyti, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 8 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytu gyvenamosios vietos adresu negyvena, UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaruotos buveinės vietos adresu veiklos nevykdo, pareiškėjas pasikeitus gyvenamosios vietos adresui į Departamentą ar jo įgaliotas institucijas Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto pagrindu nesikreipė ir apie tai ne vėliau kaip per 7 dienas neinformavo. Iš patikrinimo taip pat matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas D. M. išvykęs į užsienį, kada grįš neaišku, taigi šis darbuotojas įmonėje nedirba. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Departamentas, atlikęs pareiškėjo ir jo valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą, ir nustatęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kas laikytina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimu, todėl pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo šioje administracinėje byloje yra teisiškai nereikšmingi, kadangi iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog jis priimtas dėl to, kad pareiškėjas norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis, o ne dėl to, kad jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad nei užsieniečiams, nei Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliamas darbo vietų kiekybinis reikalavimas ar darbo užmokesčio dydžio reikalavimas tam, kad būtų įsteigta įmonė. Reikalavimas dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus ar darbo užmokesčio dydžio keliamas tik tuomet, kai užsienietis įmonės valdytojas pageidauja gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Tai, kad Departamentas ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nurodė ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, laikytina rašymo apsirikimu, kadangi sprendimo motyvuojamoje dalyje iš esmės yra aiškiai pasisakyta tik dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, kuris įrodytas byloje surinktais dokumentais.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1916 (02020) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto R. F. piliečiui D. M., panaikinimo“ yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo , 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. (D. M.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičIna KirkutienėEgidija Puzinskaitė