Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d., konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauti 421 756 litai.

Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos civilinis ieškinys dėl 9 844,08 Lt paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Priteista iš A. A. į valstybės pajamas 624,08 Lt proceso išlaidų.

A. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad būdamas Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos (VLŽŽPK) pirmininku, turėdamas teisę naudoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagal 2000 m. rugsėjo 27 d. tikslinės paramos skyrimo sutartį Nr. 202 jam patikėtus 2500000 litų, privalėjo juos naudoti žvejų uosto Klaipėdoje, Smiltelės upės žiotyse infrastruktūros objektų statybai ir įrengimų įsigijimui. Tam tikslui įgyvendinti A. A. 2001 m. balandžio mėnesio pabaigoje su Danijos Karalystės firma (duomenys neskelbiami) pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbiami), žodžiu su paminėtos firmos direktoriumi L. M. (L. M. ) susitarė dėl 20 procentų nuolaidos nuo sutarties sumos gavimo. Kai 2001 m. gegužės 18 d. Klaipėdoje, viešbutyje (duomenys neskelbiami), iš L. M. kaip sutartą nuolaidą gavo grynaisiais 105439 JAV dolerių (kas pagal tuometinį valiutų kursą sudarė 421756 litus), šių pinigų į VLŽŽP konfederacijos ar Žemės ūkio ministerijos sąskaitas banke ar kasą neįnešė, šį didelės vertės jam patikėtą svetimą turtą pasisavino, tuo valstybei padarė 421756 litų dydžio materialinę žalą.

Be to, apelianto nuomone, teismas negalėjo remtis šių asmenų parodymais, nes jie yra prieštaringi, - liudytojai tas pačias aplinkybes aiškina skirtingai, jų apklausų protokoluose užfiksuoti parodymai yra nesuprantami, vieno ir to paties asmens parodymai aiškinant tuos pačius įvykius yra visiškai prieštaringi. L. M. , apklausiamas Hjorringo apylinkės policijos skyriaus viršininko (t.2, b.l. 79-93), nurodė, kad jis (apeliantas) pasiūlė 20 procentų nuolaidą iki konkurso likus apie pusantrų metų, sutartyje nuolaida nebuvo paminėta, nes buvo pasirinkta ES pasiūlyta kaina. Apeliantui iš L. M. apklausos protokolo neaišku apie kokius ir kieno ,,sujauktus“ planus nurodo L. M. , nesupranta ir šio nuorodos į ES pasiūlytos kainos pasirinkimą (L. M. toje pačioje apklausoje ne vieną kartą patvirtino, jog pats teikė savo kainos siūlymus, jis (apeliantas) tam jokios įtakos nedarė)). Atkreipia dėmesį į tai, kad toliau toje pačioje apklausoje L. M. teigia, kad iš karto po to, kai 2001 m. balandžio 29 d. buvo pasirašyta sutartis, Klaipėdoje, advokato kambaryje buvo kalbama apie 20 procentų nuolaidą konfederacijai, tačiau šis to nesitikėjo, norėjo pasitraukti. Apeliantui neaiškus L. M. teiginys, kad šis už pasitraukimą turėjo sumokėti 3 procentus nuo sutartyje numatytos sumos (4,5 mln.). Apelianto nuomone, iš T. J. apklausos metu duotų parodymų galima daryti išvadą, kad šis apie galimą susitarimą dėl nuolaidos galėjo žinoti iš L. M. , tačiau L. M. apklausos metu pažymėjo, kad susitarus dėl nuolaidos, ši pateikiama kartu su kainos pasiūlymu prieš sudarant ir pasirašant sutartį. Apeliantas skunde daro išvadą, kad teismas, nepašalinęs parodymuose esminių prieštaravimų, negalėjo, remdamasis prieštaringais ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, teigti, jog jis iš anksto ar jau po sutarties pasirašymo susitarė su L. M. dėl nuolaidos VLŽŽPK. Tokio susitarimo nebuvo.

Apelianto nuomone, jo kaltės neįrodo ir rašysenos ekspertizė, nes ekspertų išvada yra tik prielaida, ja nenustatyta, kad kredito avizoje pasirašė jis. Prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai.

Be to, apelianto nuomone, nepagrįsta ir teismo išvada, kad valstybei yra padaryta turtinė žala. Pažymi, kad piniginėmis lėšomis, dėl kurių pasisavinimo jis nuteistas, nedisponavo. Pagal sutartį Nr. C-996-2 joje numatytų darbų atlikimui pinigai buvo pervesti į firmos (duomenys neskelbiami) sąskaitą, jokių įgalinimų ar galimybių disponuoti šiais pinigais jis neturėjo, tai yra negalėjo pasisavinti to, kas jam nebuvo patikėta. Jis įtakoti firmos (duomenys neskelbiami) ūkinę, komercinę ir finansinę veiklą, susijusią su Nr. (duomenys neskelbiami) realizavimu, taip pat neturėjo jokios galimybės, šito ir nedarė, nes firma (duomenys neskelbiami) pati savo nuožiūra sudarinėjo sutartis su subrangovais, pirko įrengimus, tiesiogiai vykdė atsiskaitymus su jais ir kt. Jis negali būti atsakingas už šiuos veiksmus, tame tarpe ir už tinkamą lėšų panaudojimą bei finansinės apskaitos tvarkymą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad statinys pagal sutartį yra pastatytas ir pripažintas tinkamu naudoti, likę nepanaudoti pinigai grąžinti ŽŪM.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas.

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už didelės vertės jam patikėto svetimo turto pasisavinimą. Patikėto svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu.

Nagrinėjant šios kategorijos bylas būtina įrodyti, kad kaltininkui buvo patikėtas jam svetimas, t. y. priklausantis nuosavybės teise kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims turtas, ir jis šį turtą neteisėtai pasisavino, t. y. pavertė savo nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tiesiogiai nėra nurodyta, kieno nuosavybėje buvusį turtą 105 439 JAV dolerių (pagal tuometinį valiutų kursą 421 756 Lt) nuteistasis A. A. pasisavino. Nuosprendyje nurodyta, kad gavęs grynaisiais iš I. M. 105 439 JAV dolerius, šių pinigų į Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos (VLŽŽPK) ar Žemės ūkio ministerijos sąskaitą banke, ar kasą neįnešė, šį didelės vertės jam patikėtą svetimą turtą pasisavino, tuo valstybei padarė 421 756 Lt dydžio materialinę žalą. Iš tokios nuosprendžio formuluotės darytina išvada, kad A. A. žalą padarė valstybei, o jo pasisavinti pinigai priklausė VLŽŽPK arba Žemės ūkio ministerijai.

Priimant apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje buvo būtina įrodyti:

1) 105 439 JAV doleriai priklausė VLŽŽPK arba Žemės ūkio ministerijai.

2) Šie pinigai buvo patikėti nuteistajam A. A. .

3) Šiuos pinigus A. A. pasisavino, t. y. neteisėtai pavertė savo nuosavybe.

Papgrindinis įrodymų, grindžiančių A. A. kaltumą pirmos instancijos teismo nuosprendyje, šaltinis – Danijos Karalystės firmos (duomenys neskelbiami) direktoriaus I. M. parodymai. Taip pat pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir kitais įrodymais: liudytojų O. K. , T. J. , G. K. parodymais, Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus informacija, rašysenos ekspertizės išvada.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai rėmėsi liudytojo I. M. parodymais, duotais 2003-08-21 Hjorringo (Danija) apylinkės policijos nuovadoje, dalyvaujant liudytojams šioje byloje Lietuvos Respublikos STT pareigūnams A. P. ir V. B. (t. 2, b. l. 79-93). Lietuvos Respublikos BPK, įsigaliojusiam nuo 2003-05-01, 276 str. 1 d. nustatyta, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ar peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai liudytojas teismo posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių, vengia arba atsisako duoti parodymus. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nurodoma ir tai, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai, apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklausta kaip liudytojas. Kadangi L. M. apklausą ikiteisminio tyrimo metu vykdė ne teisėjas, pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais kaip tinkamu įrodymu byloje. Grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį asmens, kuris nebuvo apklaustas teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, parodymais, būtų pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta įtariamojo (kaltinamojo) teisė užduoti klausimus kaltinimui naudingus parodymus duodantiems liudytojams. L. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nagrinėjamoje byloje gali būti analizuojami tik laikantis BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nuostatų t. y gali būti naudojami tik byloje esantiems įrodymams patikrinti.

Tas pats baudžiamojo proceso pažeidimas padarytas ir apklausiant liudytojus O. K. ir T. J. . Liudytojo G. K. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, taip pat gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes G. K. , jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apklaustas ne pirmosios instancijos teismo posėdyje, o ikiteisminio tyrimo teisėjo, nesant tam jokio bylą nagrinėjusio teismo patvarkymo ar kitokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmos instancijos teismo padarytą, baudžiamojo proceso pažeidimą. Nesant galimybės apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teisme, 2005-06-22 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo kreiptasi į atitinkamą Danijos Karalystės teisėsaugos instituciją, prašant liudytoją L. M. , taip pat liudytojus T. J. , O. K. , apklausti teisme. Estijos Respublikos teisme, prašant Lietuvos apeliaciniam teismui, buvo apklaustas liudytojas G. K. . Liudytojas L. M. davė iš esmės panašius parodymus, kaip ir ankstesnių apklausų metu. 2006-01-25 apklaustas Danijos Hjorring teismo, liudytojas parodė pažinojęs A. A. , teigė derėjęsis dėl šaldymo įrangos įrengimo Klaipėdos uoste. Vėliau, liudytojui atvykus į Lietuvą, jis sužinojo, kad laimėjo konkursą dėl minėtos įrangos įrengimo, tuo pagrindu 2001 m. balandžio 23 d. advokato kontoroje buvo pasirašyta sutartis dėl minėtos įrangos įrengimo, kuri vėliau nebuvo keičiama. Liudytojas nurodė ir tai, kad sutartyje nebuvo sąlygų susijusių su jos nutraukimu ar pakeitimu. L. M. teigimu derybos dėl kainos prasidėjo pastarajam dar nelaimėjus konkurso, liudytojas teigia, jog tuomet su A. A. sutarė dėl 20 proc. nuolaidos t. y. prieš konkurso paskelbimą, kuris buvo būtinas, nes tik tuomet užsakymas galėjo būti vykdomas. Po konkurso laimėjimo, liudytojas teigia abejojęs ar bus galimybė pritaikyti 20 proc. nuolaidą, tačiau galiausia su A. A. sutarė, jog liudytojas gaus minėtą nuolaidą, jeigu suras pigesnę ledo gaminimo įrangą, nei ta, kuri buvo aprašyta konkurso pasiūlyme. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog šis susitarimas liudytojui buvo nenaudingas, nes pigesnė ledo mašina prastai veikė, todėl jis turėjo ją pakeisti geresne. Liudytojas nurodė, kad yra normalu siūlyti nuolaidas sutartyse su Rytų Europa, ypač su Lietuva, kurios niekada nėra įtraukiamos į sutarties dokumentą. Atvažiavęs į Lietuvą, nuolaidos sumą jis asmeniškai įteikė A. A. . Grynieji pinigai, kuriuos atsivežė iš Danijos, buvo sudėti dvejuose plastikiniuose krepšiuose, kartu su juo susitikime dalyvavo O. K. ir G. K. . Tai, jog pinigus jie turėjo mokėti grynais, jo nestebino, nes tai buvo įprasta Rytų Europoje. Liudytojas nurodė, kad prieš įvežant didelę sumą pinigų į Lietuvą, jo buhalteris teiravosi Danijos muitinėje ir mokesčių inspekcijoje dėl pinigų įvežimo tvarkos ir jam buvo pranešta, jog į Lietuvą galima įsivežti bet kokią pinigų sumą, tačiau išsivežti galima tik 40 000 Danijos kronų.

Liudytojų T. J. , O. K. , G. K. parodymai neprieštarauja L. M. parodymams, tačiau patvirtina juos tik iš dalies.

T. J. 2006-01-25 apklaustas Danijos Hjorring teismo kaip liudytojas parodė, kad kompanijoje (duomenys neskelbiami) jis dirba nuo 1998 m. balandžio 1 d., operacijų vadybininku, jis yra diplomuotas šaldymo inžinierius ir yra atsakingas už techninius skaičiavimus konkursams, konkursų struktūrinius elementus ir pirkimus. Liudytojas nurodė nieko nežinantis apie nuolaidą, nurodė, kad jis buvo susijęs su techniniais reikalais, pasirašant sutartį jis nedalyvavo. T. J. nieko negalėjo pasakyti apie sutarties elementus, aptarus ankščiau nei įvyko sandoris, kadangi jis nedalyvavo diskusijose.

O. K. , 2006-01-25 apklaustas Danijos Hjorring teismo kaip liudytojas, parodė, kad į Klaipėdą buvo atvykęs gegužės 18 d. kartu su I. M. , kuris ten vyko perduoti pinigus Jis vyko kaip kelionės draugas. L. M. atvežta pinigų suma sudarė apie 900 000 Danijos kronų. Jis buvo su L. M. , kai pastarasis išėmė pinigus iš Spar Nord banko sąskaitos. A. A. atvyko į oro uostą jų paimti, po to juos nuvežė tiesiai į viešbutį. Pinigų perdavimo proceso jis nematė, nes jo nebuvo tuo metu, kai tai vyko. Vėliau L. M. jam pasakė, jog pinigus perdavė A. A. , jo manymu tai įvyko viešbučio kambaryje.

G. K. 2005 m. gruodžio 9 d. apklaustas Talino miesto teisme, Estijoje, kaip liudytojas, į teisėjos klausimus paaiškino, kad matė kaip J. M. 2001 m. gegužės 18 d. perdavė JAV dolerius A. A. , pinigų perdavimo momentu jis buvo poros metrų atstumu nuo jų. Kiek pinigų buvo perduota, liudytojas paaiškino nežinantis. G. K. teigimu pinigų perdavimo metu matėsi, jog viskas buvo aptarta jau ankščiau, jis L. M. vertėjavo, pastarasis pranešė, kad atvyks į Palangą ir paprašė su juo susitikti. Liudytojas L. M. pasitiko oro uoste, su A. A. , o iš ten nuvažiavo į viešbutį.

Šioje byloje neginčytinai nustatyta remiantis įrodymais, kurių objektyvumu nėra pagrindo abejoti (Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus informacija (t. 4, l 183-185, t. 7, l. 74-91)). Vakarų Lietuvos žvejų ir žemės perdirbėjų konfederacijos ūkinės-finansinės veiklos tyrimo išvados (t. 5, b. l. 26-48), taip pat nuteistojo A. A. , liudytojų L. M. , S. G. , Z. J. parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais:

1) 2001-05-18 iš Danijos įmonės (duomenys neskelbiami) sąskaitos banke įmonės direktorius L. M. paėmė grynaisiais 909 400,59 Danijos kronų ir iškeitė į 105 439 JAV dolerius (pagal to meto valiutų kursą tai sudarė 421 756 Lt).

2) Šie pinigai teisėtai, t. y. tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos norminių aktų nustatyta tvarka, į Lietuvos Respubliką nepateko: nebuvo įvežti grynaisiais, nebuvo pervesti bankiniu pavedimu ar kitu būdu.

3) Minėta pinigų suma į Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos kasą ar sąskaitą banke nepateko.

L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas Danijos Karalystės teisme parodė, kad 105 000 JAV dolerius jis perdavė grynaisiais nuteistajam A. A. kaip 20 proc. nuolaidą, skirtą nuo sutarties sumos Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijai. Nuteistasis A. A. neigia tiek minėtų pinigų, tiek susitarimo ar sutarties dėl 20 proc. nuolaidos egzistavimą. Liudytojas G. K. parodė, kad matė, kaip L. M. perdavė A. A. grynuosius pinigus doleriais, tačiau nežino nei kiek pinigų ten buvo, nei už ką tie pinigai buvo mokami. Liudytojas O. K. buvo su L. M. , kai šis ėmė pinigus iš banko sąskaitos, tačiau pinigų perdavimo momento jis nematė, jam tik iš L. M. žodžių žinoma apie tai, kad L. M. perdavė apie 900 000 Danijos kronų A. A. . Liudytojas T. J. , apklaustas teisme, parodė, kad jis nieko nežino apie kokios nors nuolaidos VLŽŽPK taikymą. Iš Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus gautos informacijos matyti, kad Danijos įmonės (duomenys neskelbiami) buhalteriniuose dokumentuose užfiksuota 909 400 Danijos kronų pervedimas VLŽŽPK. Apie šį perleidimą Danijos mokesčių administratorius sprendžia iš kredito avizos Nr. 14898 bei žodinių įmonės direktoriaus L. M. paaiškinimų (t. 2, b. l. 147). Byloje nėra kredito avizos Nr. (duomenys neskelbiami) originalo, yra tik šio dokumento kopijos, kurios skiriasi savo turiniu (t. 3, b. l. 27, t. 7, b. l. 70). Vienintelis šiame dokumente esantis parašas, pagal liudytojo L. M. parodymus, yra nuteistojo A. A. . A. A. neigia pasirašęs minėtame dokumente. Danijos Karalystėje buvo atlikti šiame dokumente esančių pirštų atspaudų ir rašysenos tyrimai. Nuteistojo A. A. pirštų atspaudų ant dokumento nebuvo rasta (t. 3, b. l. 149). Rašysenos tyrimo metu nustatyta, kad dokumente esantis parašas yra trumpas ir dėl to apibūdinamas kaip tyrimui nepilnavertis; tyrimo išvada – yra tikėtina, jog ginčytino parašo autorius yra A. A. . Danijos Karalystėje rašysenos pavyzdžių palyginimui naudojamos šios išvados (t. 3, b. l. 144-147):

1) tikimybė beveik nepaliekanti jokių abejonių, kad...;

2) ypač didelė tikimybė, kad...;

3) didelė tikimybė, kad...;

4) tikėtina, kad...;

5) neatmetama galimybė, kad...;

6) nerasta jokių panašumų, kas rodo...;

Šioje byloje naudojama išvada „tikėtina, kad...“ reiškia, jog dėl kelių skirtingų priežasčių negali būti pateikta teigiama identifikavimo išvada, išvada priklauso nuo medžiagoje esamų būdingų bruožų turinio kokybės ir kiekybės. Viso rašysenos pavyzdžių palyginimui naudojamos šešios išvados nuo labiausiai tikėtinos iki mažiausiai, išvada „tikėtina, kad...“ yra šioje gradacijoje ketvirta nuo labiausiai tikėtinos ir trečia nuo mažiausiai tikėtinos. Kolegijos nuomone, tokia išvada nei patvirtina, nei paneigia, jog kredito avizoje Nr. (duomenys neskelbiami) parašas yra, būtent, nuteistojo A. A. , ši išvada yra prielaidinio pobūdžio. Atlikti papildomus rašysenos tyrimus nėra galimybės, nes byloje nėra dokumento originalo, o, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino rašysenos specialistė, Lietuvos Respublikoje parašų tyrimai pagal kopijas neatliekami, be to, dėl parašo trumpumo, net ir esant dokumento originalui, kategoriška išvada mažai tikėtina.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą, nebuvo galimybės pagrindinį liudytoją L. M. apklausti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Kolegija vadovaujasi L. M. parodymais, duotais išpildant teisinės pagalbos prašymą Danijos Karalystės Hjorringo miesto teisme, jų teisingumą patikrinant parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nei apklaustas teisme, nei išsamesnėse ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktose apklausose L. M. negalėjo paaiškinti, kodėl jo nurodoma 20 proc. nuolaida nuo 2001-05-29 sutarties sumos VLŽŽPK nebuvo numatyta pačioje sutartyje arba vėlesnėmis rašytinėmis sutartimis, kodėl 909 400 Danijos kronų atitinkanti pinigų suma nebuvo VLŽŽPK pervesta bankiniu pavedimu, nebuvo šia suma sumažinti VLŽŽPK mokėjimai įmonei (duomenys neskelbiami), o pagal paties L. M. parodymus, nedeklaruojant grynųjų pinigų muitinėje, pažeidžiant tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo" reikalavimus, pinigai buvo vežami į Lietuvos Respubliką. L. M. parodė, kad dėl 20 proc. nuolaidos jis susitarė su A. A. , kad normalu yra siūlyti nuolaidas sutartyse su Rytų Europa, šios nuolaidos niekada nėra įtraukiamos į sutartis, taigi nesvarbu, ar jis galvojo apie nuolaidą, nustatydamas kainą sutarčiai, ar ne, nuolaidos nebūtų buvę sutarties dokumente, liudytojas negalėjo paaiškinti, kodėl nuolaidai skirti pinigai nebuvo pervesti bankiniu pavedimu, jis nurodė, kad dirbant Rytų Europoje, o ypač Lietuvoje, yra įprasta pinigus sumokėti grynaisiais pinigais, be to, grynaisiais pinigais norėjo gauti pats A. A. . Šių liudytojo L. M. parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Priešingai, byloje esantys tiek įmonės (duomenys neskelbiami), tiek VKŽŽPK dokumentai rodo, jog visi atsiskaitymai tarp šių įmonių buvo atliekami tik bankiniais pavedimais, tai patvirtina ir liudytoja VLŽŽPK buhalterė Z. J. . Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad įmonė (duomenys neskelbiami) grynaisiais pinigais būtų atsiskaičiusi ne tik su VLŽŽPK, bet ir su bet kokia Lietuvos ar Rytų Europos įmone, nors L. M. parodė, kad tokie atsiskaitymai yra įprasti dirbant Rytų Europoje, ypač Lietuvoje. Lietuvos Respublikos CK 6.929 str. 2 d. numatyta, kad atsiskaitymai tarp juridinių asmenų, taip pat dalyvaujant fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla, vykdomi ne grynaisiais pinigais, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – ir grynaisiais pinigais. 2001 m. balandžio mėn. 29 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbiami), 5 punkte nurodoma, kad pagal šią sutartį mokėjimas už prekes, jų sumontavimą ir išbandymą vykdomas pagal pateiktas sąskaitas banko pervedimu į tiekėjo banko sąskaitą. Pinigai VLŽŽPK buvo suteikti Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 27 d. tikslinės paramos skyrimo sutarties Nr. 202 pagrindu. VLŽŽPK suteikta parama buvo kontroliuojama valstybės, tai matyti iš sutarties dėl šaldymo įrangos pirkimo ir įrengimo sudarymo aplinkybių – įmonė, galinti parduoti ir įrengti šaldymo įrangą reikalingą Klaipėdos uoste, buvo atrinkta skelbto konkurso tvarka, konkursą laimėjusi įmonė pasirašė sutartį. Iš pasirašytos sutarties turinio matyti, jog nei vienai sutarties šaliai nebuvo numatyta galimybė keisti sutarties sąlygas, todėl nėra pagrindo tikėti, jog A. A. , rašytinėje sutartyje nesant numatytos sąlygos keisti sutarties sąlygas, žodiniu susitarimu jas pakeitė t. y. su L. M. sutarė dėl 20 proc. nuolaidos, nefiksuojant šio susitarimo jokia rašytine sutartimi.

Liudytoja VLŽŽPK buhalterė Z. J. parodė, kad ji negalėtų į konfederacijos kasą įneštų grynųjų pinigų užpajamuoti, nesant tam rašytinio pagrindo – sutarties. Išanalizavus buhalterinius dokumentus matyti, kad visi atsiskaitymai buvo atliekami tarptautiniais bankiniais pavedimais, nerasta nė vieno dokumento, patvirtinančio atsiskaitymus grynaisiais pinigais.

A. A. neigia gavęs 105 000 JAV dolerių iš L. M. , L. M. teigia šiuos

pinigus A. A. perdavęs, G. K. teigia matęs, kaip L. M. perdavė pinigus A. A. , tačiau nežino nei kokią pinigų sumą, nei už ką. Ikiteisminio tyrimo metu akistatos tarp A. A. ir liudytojų L. M. , G. K. nebuvo padarytos. Nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo galimybės apklausti minėtų liudytojų, kurie yra užsienio piliečiai ir į teismo posėdžius neatvyko. L. M. parodymuose, duotuose Danijos Karalystės teismui, daug loginių prieštaravimų, neaiškumų (rašytinės sutarties dėl 20 proc. nuolaidos nuo kontrakto sumos nebuvimas, grynųjų pinigų vežimas per valstybės sieną, jų nedeklaruojant, slepiant videokameros krepšyje, kai nebuvo jokių kliūčių atsiskaityti įprastu būdu – bankiniu pavedimu). Nesant galimybės pašalinti abejonių ir prieštaravimų, šios abejonės ir prieštaravimai turi būti aiškinami kaltinamojo (šiuo atveju – nuteistojo) A. A. naudai, todėl kolegijos nuomone, nėra neabejotinai įrodyta, kad A. A. gavo grynaisiais pinigais iš liudytojo L. M. 105 439 JAV dolerius.

Jei L. M. 2001-05-18 jo paties nurodytu būdu grynaisiais pinigais įvežė į Lietuvos Respubliką 105 439 JAV dolerius, tai ši jo veika pagal tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusius norminius teisės aktus turėjo požymius nusikaltimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 312 str., o įvežti pinigai galėjo būti vertinami kaip kontrabandos dalykas. Šie pinigai nebuvo patikėti nuteistajam A. A. ir negalėjo būti įnešti į VLŽŽPK ar Žemės ūkio ministerijos sąskaitą banke ar kasą. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. A. A. , būdamas Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos pirmininku, turėjo teisę naudoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagal 2000-09-27 tikslinės paramos skyrimo sutartį Nr. 202 VLŽŽPK žvejų uosto Klaipėdoje statybai skirtus 2 500 000 Lt. Pagal 2001-04-29 sutartį tarp VLŽŽPK ir Danijos įmonės (duomenys neskelbiami) pastaroji įmonė privalėjo atlikti sutartyje numatytus darbus, pateikti ir įrengti žvejų uosto įrangą, o VLŽŽPK už įrangą ir atliktus darbus privalėjo sumokėti 2 268 622 Lt (arba 4 546 999 Danijos kronų). Byloje nėra duomenų, kad sutarties šalys nebūtų vykdžiusios savo įsipareigojimų, t. y. Danijos įmonė (duomenys neskelbiami) atliko numatytus darbus, o VLŽŽPK, kurios pirmininkas A. A. , apmokėjo bankiniais pavedimais pagal pateiktas sąskaitas. Pirmą pavedimą VLŽŽPK atliko 2001-05-08 pagal sąskaitą Nr. 14877, 869 384, 40 Lt sumai. Pervesti, vykdant sutarties sąlygas, pinigai nebepriklausė nei VLŽŽPK, nei Žemės ūkio ministerijai, tapo įmonės (duomenys neskelbiami) nuosavybe ir nuteistasis A. A. šių pinigų atžvilgiu jokių teisiškai apibrėžtų įgaliojimų nebeturėjo. 2001-05-18 iš (duomenys neskelbiami) įmonės sąskaitos paimti pinigai – 909 400 Danijos kronų priklausė šiai įmonei ir pagal byloje esančius dokumentus teisiškai apibrėžtus įgalinimus šių pinigų atžvilgiu turėjo ne nuteistasis A. A. , o liudytojas L. M. . Danijos įmonė (duomenys neskelbiami) nereiškė niekam pretenzijų dėl įmonės turto pasisavinimo. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad įmonė (duomenys neskelbiami) nebūtų atlikusi sutartyje numatytų darbų, o nuteistasis disponuodamas jam patikėtais pinigais būtų nepagrįstai sumokėjęs šiai įmonei kokias nors pinigų sumas, o po to bendrininkaujant su L. M. šiuos pinigus pasisavinęs, taip padarydamas žalą VLŽŽPK konfederacijai, Žemės ūkio ministerijai ar valstybei. Tokios veikos padarymu A. A. nebuvo ir kaltinamas, taip pat nebuvo kaltinamas, kaip pažymima pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir nepagrįstu pirmenybės firmai (duomenys neskelbiami) suteikimu, ar įmonės (duomenys neskelbiami) turto užvaldymu sukčiavimo būdu, ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos padarymu, todėl, neišeinant už pareikštų kaltinimų ir apeliacinio skundo ribų, nėra pagrindo svarstyti, ar A. A. veikoje nėra kito nusikaltimo sudėties.

Išanalizavusi byloje surinktų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetą, vadovaujantis nuostata, kad visos abejonės, neaiškumai ir prieštaravimai, kurių negalima pašalinti turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, kolegija daro išvadą, jog, išskyrus liudytojo L. M. parodymus, kurie nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimui, byloje nėra kitų įrodymų apie sutarties dėl 20 proc. nuolaidos nuo kontrakto sumos, skirtos VLŽŽPK iš įmonės (duomenys neskelbiami), egzistavimą, todėl nėra įrodyta, jog 105 439 JAV doleriai, paimti 2001-05-18 iš įmonės (duomenys neskelbiami) sąskaitos banke, priklausė VLŽŽPK, Žemės ūkio ministerijai ar Lietuvos valstybei, nėra įrodyta, kad šie pinigai buvo patikėti nuteistajam A. A. , nėra įrodyta, kad A. A. šiuos pinigus pasisavino.

A. A. išteisinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. nenustačius jo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 421 756 Lt konfiskavimo bei 624,08 Lt proceso išlaidų priteisimo į valstybės pajamas iš A. A. .

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – A. A. panaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.