- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-07-18
- Bylos Nr.
- R-146-2-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00001-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliotas asmuo 2010 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 2-545(4F.9) „Dėl atsisakymo įregistruoti savarankišku politinės kampanijos dalyviu“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2-407(4F.9)), kuriuo nusprendė neregistruoti visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ (toliau – ir (toliau – ir VO „Žvėryno bendruomenė“, pareiškėjas) savarankišku 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu (b. l. 17-18).
Visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ 2010 m. gruodžio 29 d. padavė Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsakovas) skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko įgalioto asmens 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr.2-545(4F.9) ir priimti naują individualų administracinį aktą, kuriuo būtų įregistruojama asociacija – VO „Žvėryno bendruomenė“ savarankišku politinės kampanijos dalyviu (b. l. 19-20).
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausioji rinkimų komisija 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. Sp-155 (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-155) „Dėl atsisakymo registruoti visuomeninę organizaciją Žvėryno bendruomenę savivaldybių tarybų rinkimams Vilniaus miesto savivaldybėje“ atsisakė registruoti šią organizaciją savivaldybių tarybų rinkimams Vilniaus miesto savivaldybėje Nr. 57 (b. l. 21-22). Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas motyvuojamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą (2010 m. liepos 20 d. redakcija) kandidatai gali išsikelti patys arba kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą. Tuo tarpu VO „Žvėryno bendruomenė“ įstatuose nėra nustatyta, kad visuomeninė organizacija suteikia savo valdymo organams teisę pareikšti apie organizacijos ketinimą kelti kandidatų sąrašus, teikti pareiškinius dokumentus Vyriausiajai rinkimų komisijai ar savivaldybės rinkimų komisijai.
Vyriausioji rinkimų komisija 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. Sp-164 (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-164) „Dėl visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenė skundo atmetimo“ atmetė šios visuomeninės organizacijos skundą ir nusprendė neregistruoti jos savarankišku 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu (b. l. 23-24). Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas motyvuojamas tuo, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir PPPK finansavimo, kontrolės įstatymas)) 3 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis asmenų, kurie gali būti registruojami savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, sąrašas: politinė partija; pretendentas; save iškėlęs kandidatas; referendumo iniciatoriai: referendumo oponentai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys, kurie gali būti registruojami savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, kai yra juos iškėlusios politinės partijos teikimas (prašymas), tai yra: politinės partijos iškelti kandidatai Seimo vienmandatėje rinkimų apygardoje ar kandidatų sąrašai rinkimuose į savivaldybių tarybas arba Europos Parlamentą. Visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ teisinė forma yra asociacija, todėl ji nėra tinkamas subjektas būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu.
II.
Pareiškėjas visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ kreipėsi su skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas:
Panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. Sp-164;Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausiąją rinkimų komisiją priimti naują individualų administracinį aktą, kuriuo pareiškėjas būtų įregistruojamas savarankišku politinės kampanijos dalyviu ir išduoti tuo pagrindu pažymą;Panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. Sp-155 „Dėl atsisakymo registruoti Visuomeninę organizaciją Žvėryno bendruomenę savivaldybių tarybų rinkimams Vilniaus miesto savivaldybėje";Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausiąją rinkimų komisiją priimti naują individualų administracinį aktą, kuriuo pareiškėja būtų įregistruojama 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimams ir išduoti tuo pagrindu pažymą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:
a) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra numatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų rinkimus gali kelti ir kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne tik politinės partijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai; b) ar Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) ta apimtimi, kurioje joje nėra numatyta, kad savarankišku politinės kampanijos dalyviu gali būti registruojami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne tik politinės partijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas skundą grindė šiais motyvais:
1. Ginčijami sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje numatytas teises, kai renkami į atitinkamas savivaldybių tarybas teritorinių bendruomenių nariai, nes Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniams gyventojams turi būti užtikrinta galimybė būti renkamiems į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būti įrašytiems į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Todėl darytina išvada, kad kandidatų sąrašą kelti turi teisę ne tik politinės partijos, bet ir kiti subjektai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas byloje Nr. 06/07).
2. Ginčijamas sprendimas prieštarauja rinkimų instituto teisinei doktrinai – kad rinkimai vyktų, be teisės balsuoti už kandidatus bei būti kandidatu, dar turi būti teisė kelti kandidatus. Todėl tokio teisinio reguliavimo taikymas, kai rinkimų teisę turintiems nuolatiniams savivaldybės gyventojams atimama teisė kelti (siūlyti) kandidatus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies nurodytiems reikalavimams, kad rinkimai privalo vykti remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise. Tai reiškia, kad pažeidžiamas visuotiniškumo principas, kai kelti kandidatus gali ne visi nuolatiniai tos teritorijos gyventojai. Taip pat pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, kai asmenims, esantiems ir nesantiems nuolatiniais teritorijų gyventojais, bet esantiems kurios nors politinės partijos nariais, yra suteikta privilegija kelti kandidatus bet kurioje savivaldybėje.
Žemesnės instancijos teismas
3. Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarimu pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo įstatymų leidėjas pakeitė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą – aktualioje įstatymo redakcijoje yra numatyta galimybė pavieniam asmeniui savo kandidatūrą rinkimuose iškelti asmeniškai. Atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, pasyvioji rinkimų teisė turi būti suteikta ir asociacijoms.
4. Šiuo metu privilegijuota teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteikta politinėms partijoms. Tokia privilegija nepagrįstai riboja asociacijų galimybes pasinaudoti konstitucine pasyviąja rinkimų teise ir lemia tai, kad asmuo, turintis konstitucinę teisę būti renkamas savivaldybės tarybos nariu, negali būti įregistruotas kandidatu, jei jo kandidatūrą iškelia ne politinė partija, o asociacija. Tai, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijoje nustatytą visuotinių rinkimų principą.
5. Vieno asmens galimybės pasinaudoti pasyviąja rinkimų teise yra ribotos, palyginus su galimybėmis šią teisę įgyvendinti per asociacijas. Vien galimybės asmeniui pačiam išsikelti savo kandidatūrą rinkimuose įteisinimas nepanaikina nurodomų pažeidimų ir prieštaravimų Konstitucijai. Konstitucinė piliečių teisė jungtis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas suponuoja tai, kad asmuo turi laisvą valią spręsti, priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Bet kokios teisės aktų nuostatos, ribojančios asmenų savanoriško apsisprendimo teisę, traktuotinos kaip asmenų konstitucinės teisės pažeidimas.
6. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas ir Konstitucijos 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygių teisių principas leidžia daryti išvadą, jog politinės partijos ir asociacijos Konstitucijos atžvilgiu yra lygiateisiai piliečių susivienijimai. Politinių partijų ir asociacijų lygiateisiškumo principas yra esminis šių organizacijų veiklos principas. Visos įstatymų nuostatos, neatitinkančios šio principo reikalavimų, prieštarauja Konstitucijai ir negali būti taikomos.
7. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. ir 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, turi įstatyme įtvirtinti ne tik politinių partijų teisę dalyvauti rinkimuose, bet ir nustatyti tai, kokie dar kiti kolektyviniai subjektai gali dalyvauti ir turi teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas pateikdami savo kandidatų sąrašus. Todėl yra pagrindas manyti, jog nustatytas teisinis reguliavimas neproporcingai apriboja kolektyvinių subjektų galimybes kelti kandidatūras savivaldybių tarybų rinkimuose, palyginti su politinių partijų galimybėmis, ir galimai pažeidžia iš Konstitucijos 29 straipsnio kylantį lygiateisiškumo principą.
8. Konstitucijos preambulėje, 1 straipsnyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir kituose Konstitucijos straipsniuose įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad asmens teisės ir laisvės privalo būti užtikrinamos, o valstybės institucijos turi veikti vadovaujantis išimtinai teise ir jai paklūstant, taip pat tai, kad aukščiausią teisinę galią valstybėje turi Konstitucija, o visi žemesnės galios teisės aktai privalo ją atitikti. Šio principo įtvirtinimas Konstitucijoje lemia taip pat ir teisės viešpatavimo principo įgyvendinimą. Teisinės valstybės principas suponuoja, kad tarp visų norminių teisės aktų egzistuoja hierarchija. Visos įstatymų nuostatos privalo atitikti Konstituciją, individualaus pobūdžio teisės aktai privalo atitikti įstatymų nuostatas bei kitus norminius teisės aktus. Šis principas taip pat saisto ir įstatymų leidėją, kuriam suteikiama teisė priimti tik tokius teisės aktus, kurie pilnutinai atitiktų Konstituciją. Nurodytų principų įgyvendinimas neatsiejamas nuo teisingumo principo taikymo. Teisinėje valstybėje visi teisės aktai privalo ne tik atitikti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas, bet ir būti kiek įmanoma teisingesni visoms valstybėje egzistuojančioms interesų grupėms, orientuoti į visų šių interesų suderinimą ir patenkinimą, vengiant savivalės, nestabilumo ar interesų priešpriešos. Įteisinus nepagrįstus ir Konstitucijai prieštaraujančius apribojimus asociacijoms įgyvendinti pasyviąją rinkimų teisę keliant kandidatūras savivaldybių tarybų rinkimuose, yra grubiai pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
9. VO „Žvėryno bendruomenė“ atitinka Konstitucinio Teismo nutarime nurodytus kriterijus, lemiančius visuomeninės organizacijos galimybę kelti kandidatūras rinkimuose. VO „Žvėryno bendruomenė“ buvo įsteigta siekiant atstovauti vietos gyventojų interesus. Šis tikslas įgyvendinamas keliant kandidatus bei dalyvaujant vietos savivaldos rinkimuose. VO „Žvėryno bendruomenė“ įstatų 2.1.1., 2.1.2. 2.1.3 punktuose nustatyti šios organizacijos steigimo tikslai – burti Žvėryne gyvenančius, dirbančius ar kitaip su Žvėrynu susijusius asmenis Žvėryno bendruomenės problemoms spręsti; skatinti bendruomenės narių pilietinį aktyvumą, stiprinti jų organizuotumą ir sugebėjimą atstovauti bendruomenės interesus; atstovauti ir ginti visuomenėje bei valdžios institucijose Žvėryno bendruomenės interesus.
Šalies argumentai
10. Vyriausioji rinkimų komisija tik formaliai atsisakė tenkinti pareikštą prašymą, iš esmės net nepasisakydama dėl VO „Žvėryno bendruomenė“ pateiktame skunde dėl priimtų sprendimų išdėstytų motyvų.
11. Dėl visų nurodytų priežasčių, pareiškėjas prašė pirmiausia sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: a) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra numatyta, jog kandidatus į savivaldybių tarybų rinkimus gali kelti ir kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne tik politinės partijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai; b) ar Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) ta apimtimi, kurioje joje nėra numatyta, jog savarankišku politinės kampanijos dalyviu gali būti registruojami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne tik politinės partijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašė pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ skunde išdėstytus reikalavimus ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.
Atsakovas atsiliepime pateikė šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pareiškėjas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų teisėtumą ginčija ne tuo motyvu, kad Komisija nesilaikė Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų, o tuo, kad minėtų įstatymų nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams. Vyriausioji rinkimų komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir rinkimus reglamentuojančiais įstatymais.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjo teiginiai, jog Konstitucija tiesiogiai suteikia teisę visuomeninėms organizacijoms kandidatuoti ir, kad pareiškėjas atitinka visus įstatymuose keliamus reikalavimus savarankiškam rinkimų politinės kampanijos dalyviui, nėra pagrįsti nuoroda į konkrečias teisės normas.
3. Nėra jokio teisinio pagrindo kalbėti apie pažeistas visuomeninių organizacijų teises, nes jos nėra rinkimų teisės subjektai, o jų nariai savo teises gali įgyvendinti ir be visuomeninės organizacijos atstovavimo.
2010 m. sausio 13 d. teismo posėdyje pareiškėjo atstovai pateikė naują prašymą, kuriuo papildė savo ankstesnį prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-968 pagal priėmimo procedūrą neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Prašymą grindė tokiais motyvais:
1. Priimant Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-968 buvo pažeista Seimo statuto 161 straipsnio nuostata, jog jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti siūlomas vėl ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos. Be to, Seimo valdyba pagal Seimo statuto 145 straipsnio 2 dalies nuostatas privalėjo užsakyti nepriklausomą ekspertinį teisės akto projekto įvertinimą, tačiau to nepadarė. Taip pat nebuvo atlikta teisės akto projekto svarstymo procedūra (projekto paskelbimas visuomenei, pasiūlymų priėmimas).
2. Buvo padaryti procesiniai pažeidimai sudarant laikinąją Seimo komisiją Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-2960 (2) redaguoti: nebuvo nustatytos Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo normos, terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti; laikinosios komisijos narius Seimas patvirtino protokoliniu sprendimu, o ne atskiru; nebuvo balsuojama už visą suformuotą komisijos narių sąrašą; laikinosios komisijos pirmininkas buvo paskirtas protokoliniu įrašu, o ne Seimo sprendimu, kaip tai numato Seimo statuto 74 straipsnio 1 dalis; Seimas nesuformulavo laikinajai komisijai užduoties.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 3 d. administracinėje byloje Nr.R756-4/2010 nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.įstatymo Nr.XI-968 redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne politinės partijos, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti registruojamos ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, t.y. ne politinės partijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartimi sustabdė šios bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą bylą Nr. 136/2010 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisakė, kad nagrinėjamos bylos kontekste teismui nekyla abejonių dėl to, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-968 pagal priėmimo procedūrą neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjo prašymo šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintino.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą (Žin., 2011, Nr.58), kuriuo, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 63- 3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administraciniam teismas atnaujinęs administracinės bylos nagrinėjimą pasiūlė bylos šalimis pareikšti savo poziciją, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą. Pareiškėjas VO „Žvėryno bendruomenė“ pateikė paaiškinimą, kad atnaujinus administracinę bylą jis palaiko savo pareikštus reikalavimus (b.l.87-88). Po to pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (b.l.103-105) su prašymu ištirti; 1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.XI-968 (Žin., 2010, Nr. 86-4523) priimtas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (Žin., 1994, Nr.53-996; 2010; Nr.86-4523) 34 straipsnis, 35 straipsnis, 55 straipsnio 2 dalies punktas, pagal priėmimo procedūrą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.XI-968 (Žin., 2010, Nr. 86-4523) priimto Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (Žin., 1994, Nr.53-996; 2010; Nr.86-4523) 34 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria viešiesiems juridiniams asmenims – politinėms partijoms, kurios nėra registruotos keliamų kandidatų administraciniame vienete, suteikiama teisė kelti kandidatus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai išskirtinai tik administracinio vieneto nuolatinių gyventojų rinkimų teisei bei 1 straipsnyje įtvirtintam demokratinės valstybės santvarkos ir atviros visuomenės principui; 3) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.XI-968 (Žin., 2010, Nr. 86-4523) priimto Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (Žin., 1994, Nr.53-996; 2010; Nr.86-4523) 34 ir 35 straipsniai ta apimtimi, kuria iš viešųjų juridinių asmenų – politinių partijų, kurios kelia kandidatus į vietos savivaldybės tarybas, nereikalaujama, kad organizacijos dalyviai būtų šio teritorinio administracinio vieneto nuolatiniai gyventojais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai savivaldos teisei valstybės teritorijos administracijos vienetams bei 1 straipsnyje įtvirtintam demokratinės valstybės santvarkos ir atviros visuomenės principui; 4) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.XI-968 (Žin., 2010, Nr. 86-4523) priimto Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (Žin., 1994, Nr.53-996; 2010; Nr.86-4523) 34 ir 35 straipsniai ta apimtimi, kuria iš viešųjų juridinių asmenų – politinių partijų, kurios kelia kandidatus į vietos savivaldybės tarybas, nereikalaujama, kad politinės partijos dalyviai būtų šio teritorinio administracinio vieneto nuolatiniai gyventojai arba jų skaičius prilygtų tai savivaldybei nustatytų privalomų remiančių kandidatų parašų skaičiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai išskirtinai tik administracinio vieneto nuolatinių gyventojų rinkimų teisei bei 1 straipsnyje įtvirtintam demokratinės valstybės santvarkos ir atviros visuomenės principui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindė aplinkybe, kad Lietuvos Respublikos Seimas turi tik tokią diskreciją leisti norminius aktus, kurios laikantis norminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeista įstatam,o priėmimo procedūra. Pagal Seimo statuto 161 straipsnį, jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti svarstomas vėl ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos. 2010 m. birželio 10 d. Seimas atmetė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą Nr.XP-2960 (2). 2010 m. birželio 10 d. Seimo narys A. Č. įregistravo šio įstatymo pataisos projektą Nr.XP-2960 (2) ir Seimas po 12 dienų, kai buvo atmestas ankstesnis projektas, vėl ėmėsi svarstyti pataisytą projektą. Sprendimo dėl skubos tvarkos Seimas nepriėmė. Laikinoji Seimo komisija Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr.XP-2960 (2) redaguoti buvo sudaryta ir veikė neteisėtai.
Nagrinėjant bylą pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamas ginčas yra dėl teisės kelti kandidatus. Atkreipė dėmesį, kad politinių partijų įstatuose (kaip ir VO „Žvėryno bendruomenė“ įstatuose) nėra įrašyta, kad jie turi teisę kelti kandidatus, tačiau politinėms partijoms tai nebuvo kliūtis kelti kandidatus. Pažymėjo, kad politinių partijų dalyviams nekeliami reikalavimai būti tos savivaldybės gyventojais. Tokiu būdu yra iškreipiama vietos savivaldos bendruomenės valia formuojant savivaldybės valdymo organus. Be to, jei politinių partijų dalyviai yra tos savivaldybės gyventojai, tai tokiai partijai netaikomi reikalavimai turėti tiek dalyvių iš tos savivaldybės, kurioje keliami kandidatų sąrašai, kad jie prilygtų skaičiui reikalaujamam paremti nustatytam skaičiui gyventojų toje savivaldybėje asmenims siūlantiems savo kandidatūrą.
Atsiliepimas
Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą, pateikė papildomą paaiškinimą (b.l. 90-96). Pažymėjo, kad rinkimų teisei yra būdingi proceso greitumo, nuoseklumo ir negrįžtamumo principai. Tai reiškia, kad visi rinkimų etapai ir juose numatytos procedūros turi būti vykdomos nuosekliai viena po kitos eiliškumo tvarka, griežtai laikantis ir per trumpus terminus, jokiomis aplinkybėmis neleistinas numatytų terminų nesilaikymas ar pratęsimas, taip pat teisinių pretenzijų reiškimas pasibaigus terminui. Pagal PPPK finansavimo, kontrolės įstatymo 5 straipsnio 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija prašymus registruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais priimti pradeda prasidėjus politinės kampanijos laikotarpiui ir priimti baigia tą dieną (įskaitytinai), kurią pagal atitinkamus įstatymus pradedamas pareiškinių dokumentų įteikimas, t.y. likus 65 dienoms iki rinkimų (STRĮ 35 str.1 d.). Vyriausioji rinkimų komisija priimdama sprendimą vadovavosi PPPK finansavimo, kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriose išvardytas baigtinis asmenų, kurie gali būti registruojami tik savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, sąrašas. Visuomeninės organizacijos jame neįrašytos. Iš to darytina išvada, kad ginčijamas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas buvo baigtas vykdyti likus 65 dienoms iki rinkimų. Vadovaudamasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatomis, Vyriausioji rinkimų komisija toliau nuosekliai vykdė nustatytas rinkimų procedūras: 2011 m. vasario 27 d. įvyko rinkimai; 2011 m.kovo 6 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu Nr. Sp-242 buvo patvirtinti galutiniai rinkimų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą rezultatai, o Konstitucinis Teismas nutarimą priėmė tik 2011 m. gegužės 11 d. Teigia, kad skundžiami sprendimai Nr.Sp-155 ir Sp-164 buvo priimti laikantis PPPK finansavimo, kontrolės įstatymo bei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų, todėl juos naikinti nėra teisinio pagrindo.
Atsakovas prašė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėdamas, kad jis su nagrinėjamoje byloje iškeltu ginču nėra susijęs, kad šiuo prašymu pareiškėjas siekia įstatymo tobulinimo.
V.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėjas prašo panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos Sprendimą Nr.Sp-155 ir Sprendimą Nr.Sp-164 bei įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją įregistruoti pareiškėją VP „Žvėryno bendruomenė“ savarankišku 2011 metų savivaldybių tarybų politinės kampanijos dalyviu ir tuo pagrindu išduoti pažymą.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. savivaldybių tarybų politinė kampanija prasidėjo dar 2010 m. lapkričio 3 d., patys savivaldybių tarybų rinkimai įvyko 2011 m. kovo 6 d., o Vyriausiosios rinkimų komisija sprendimu Nr. Sp-242 buvo patvirtinti galutiniai rinkimų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą rezultatai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 63- 3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas savo paties priimtų nutarimų teisinę galią ne kartą yra pažymėjęs, jog ši Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia kad tol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti. Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m.gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė nėra absoliuti. Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad „neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kol pareigūno sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr.A12-218/2004, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 ir kt.).
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pirmiau paminėti argumentai ir aplinkybės lemia, kad nagrinėjamame ginče „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamoje bylioje pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas terminų nustatytų įstatymais pareikšti reikalavimus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos priimtų sprendimų. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovui priimant skundžiamus sprendimus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime nurodyta apimtimi dar nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti, kad jo pažeistos teisės būtų veiksmingai ginamos, inter alia, kad būtų panaikinti jo teises pažeidę administraciniai altai, tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais.
VI.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo skundžiamų aktų teisėtumą iš esmės, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad nors šiame nutarime konstatuota, jog Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės neleidžia demokratiškai sudaryti atstovaujamųjų savivaldos institucijų, įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata.
Antra, minėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 63- 3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtuose įstatymuose egzistavo taip vadinamoji legislatyvinė omisija, t.y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime konstatavo, kad galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat legislatyvinė omisija) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias spragas užpildyti ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, bet nėra legislatyvinės institucijos. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t.y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.
Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtus argumentus, teismas nagrinėjamą individualų ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovo sprendžia teisinio reguliavimo spragas užpildydamas ad hoc.
Šiuo aspektu pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad pasirinkus proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne į politinių partijų – sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individuliai). Susivienijimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savivaldybių rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys. Minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nebūtų konstituciškai nepagrįstas ir toks teisinis reguliavimas, kai toli gražu ne bet koks (ne bet kokiems tikslams sukurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia asociacija, visuomeninė organizacija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašą ir pateikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams. Be to, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti reikalavimus, kuriuos turi atitikti ne politinių partijų sąrašai, inter alia tai, kiek asmenų turi būti įrašyta į tokį sąrašą, ar kas nors turi paremti tokį sąrašą, kad jis būtų įregistruojamas savivaldybės tarybų rinkimams, o jeigu taip, tai kiek asmenų turi tai padaryti, laiką, kada toks sąrašas turi būti pateiktas registruoti ir kaip tai turi būti daroma ir t.t. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas, jog teritorinių bendruomenių nariai savo pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius gali įgyvendinti būdami įtraukti į ne politinių partijų sąrašus, privalo paisyti tos akivaizdžios aplinkybės, kad rinkimai yra politinis procesas. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, taip pat gali įstatymu nustatyti tam tikrus kriterijus, susijusius su atitinkamą sąrašą sudarančio ir pateikiančio registruoti savivaldybių tarybų rinkimams susivienijimo, kuris nėra politinė partija, veiklos teritorija (pavyzdžiui, kad ji apimtų atitinkamą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį vienetą).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VO „Žvėryno bendruomenė“ 2002 m. gegužės 17 d. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre (b.l.11), jos teisinė forma yra „asociacija“. Pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (toliau – ir Asociacijų įstatymas) asociacija (2 str.1 d.) – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacija yra viešasis juridinis asmuo, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.747 straipsnio 2 dalį viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Asociacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad asociacija gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos veiklos tikslams, nustatytiems Civiliniame kodekse, šiame Asociacijų įstatyme ir asociacijos įstatuose. Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacijos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje. Pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktą asociacijos įstatuose asociacijos veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis.
VO „Žvėryno bendruomenė“ veiklos įstatuose (b.l.12-14) nustatyta, kad jos tikslai ir uždaviniai: burti Žvėryne gyvenančius, dirbančius ar kitaip su Žvėrynu susijusius asmenis Žvėryno bendruomenės problemom spręsti, atstovauti ir ginti visuomenėje bei valdžios institucijose Žvėryno bendruomenės interesus, konstruktyviai bendradarbiauti su Vilniaus miesto savivaldybe sprendžiant Žvėryno problemas, teikti informaciją apie Žvėryno gyvenimą ir veiklos Žvėryne galimybes ir kt. Tačiau pareiškėjo įstatuose nėra aiškiai ir konkrečiai suformuluoti VO „Žvėryno bendruomenė“ tikslai būti aktyviu ir tiesioginiu politinio rinkimų į savivaldybių tarybas proceso dalyviu (dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, būti savarankišku jų politinės kampanijos dalyviu ar kt.). Pareiškėjo įstatuose nėra nurodyta, kad visuomeninė organizacija suteikia savo valdymo organams teisę pareikšti apie organizacijos ketinimą kelti kandidatų sąrašus ar juos iškelti, nėra numatytas pareiškinių dokumentų Vyriausiajai rinkimų komisijai ar savivaldybės rinkimų komisijai teikimas, t.y.. pareiškėjo veiklos įstatuose nenustatytas jo dalyvavimas rinkimų į savivaldybės tarybos narius politinėje kampanijoje ir kandidatų kėlimas.
Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, taip pat į tai, kad, visų pirma, įstatymų leidėjas turi pareigą pašalinti teisinio reguliavimo spragas, o teismas šiuo atveju tik ad hoc jas užpildo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo šioje išskirtinėje situacijoje daryti išvadą, kad VO „Žvėryno bendruomenė“ turėjo būti įregistruota savarankišku 2011 m. savivaldybių rinkimų politinės kampanijos dalyviu kaip kitas teisės aktų reikalavimus atitinkantis kolektyvinis subjektas, kuris nėra politinė partija. Vien tik tai, kad pareiškėjo įregistruota teisinės veiklos forma yra „asociacija“, teisėjų kolegijos nuomone, šioje bylioje nesudaro pagrindo laikyti visuomeninę organizaciją „Žvėryno bendruomenė“ kitu kolektyviniu subjektu, galėjusiu kelti kandidatus į savivaldybių tarybų rinkimus ir būti savarankišku savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviu. Dėl šios priežasties nagrinėjamas pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Jei pareiškėjas turi pagrindą manyti, kad dėl neteisėtų valstybės ar jos institucijų veiksmų jis patyrė žalą, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis jis gali reikalauti, kad ši žala jam būtų atlyginta.
Pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ prašyme kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą keliamus klausimus teisėjų kolegija vertina kaip išeinančius už nagrinėjamo individualaus administracinio ginčo ribų ir todėl prašymo netenkina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 121 straipsnio l dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ skundo netenkinti.
Sprendimas neskundžiamas.