Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-19 · Administracinė byla Nr. I-2231-644/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-19
Bylos Nr.
I-2231-644/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2231-644/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02434-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 19 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui V. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 110 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas patikslintame skunde (I t. b. l. 15) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2011 metų iki šiol yra kalinamas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo paskirtas gyventi į būrius Nr. 11, 17, 21 bei baudos izoliatoriaus kameras Nr. 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 17, 18, 19, 20, 21, 22, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, kadangi langas (matmenys 110 x 90) nešvarus ir nėra galimybės jo nuvalyti dėl iš vidaus ir iš išorės įrengtų grotų. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl trūko oro, patalpose kaupėsi drėgmė, pelijo drabužiai. Oras į kameras patekdavo tik per orlaidę, kuri dėl įrengtų grotų atsidarydavo 0,5 cm. Kamerose veisėsi graužikai, tarakonai, parazitai. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pasivaikščioti buvo išleidžiamas vieną valandą per parą, tačiau to pareiškėjui nepakako. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu nerūkė, tačiau buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nebuvo patalpų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti. Tvirtino, kad pataisos namuose draudžiama turėti kompiuterius, šiltus pledus, muzikos grotuvus. Maisto energetinė vertė 400 – 1500 kcal. Kadangi pareiškėjas sveria 70 kg., ūgis 1,7 m., jis nuolat jaučiasi alkanas, o artimieji negali perduoti maisto iš laisvės. Pažymėjo, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, dėl ko nutrūko socialiniai ryšiai, taip pat, nebuvo išleistas į namus. Atliekant kratas buvo verčiamas nusirengti nuogai, jų metu dalyvaudavo kitos lyties pareigūnai. Pažymėjo, kad pataisos namų konstrukcijoje yra asbesto, dėl ko buvo žalojama sveikata, taip pat, nebuvo garsinio mygtuko pareigūnams išsikviesti. Atsakovo atstovo veiksmus vertina kaip nežmoniškus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. prasme. Pažymėjo, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, įtampa, depresija, pažeminimu. Patirtą žalą įvertino 110 200 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

2016 m. kovo 17 d. gautas pareiškėjo prašymas (I t. b. l. 157), kuriame pareiškėjas nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstyta informacija apie pareiškėjo paskyrimus į gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė konkrečių duomenų apie 21 būryje, 213 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių. Paaiškino, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 14 ir 22 ginčo laikotarpiu buvo laikoma po 7 asmenis, pareiškėjas miegojo ant grindų. Pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš atsakovo Marijampolės pataisos namų patalpų schemas, Nuteistųjų diferencijuoto paskirstymo schemas, Vidaus tvarkos taisyklių priedą, Pastabų-pasiūlymų knygos išrašus, Nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo išrašus ir pan.

Atsakovas atsiliepime (I t. b. l. 23-33) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2011 m. gegužės 2 d. ir ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 21 būrio 212 brigadą, 21 būrio 213 brigadą bei 17 būrio 172 brigadą. Pareiškėjas taip pat buvo baustas nuobaudomis uždarant į kameras Nr. 9, 14, 15, 17, 19, 22, 23. Pažymėjo, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose įrengtų vietų skaičių, taigi pareiškėjo skundas dėl perpildytų pataisos namų ir per mažo gyvenamojo ploto yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad pataisos namų 17 ir 12 būriai susideda iš eilės patalpų bei ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji pataisos namuose gali lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas turiningam laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat įsidarbinti, lankyti socialinės reabilitacijos programas. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa", taip pat, nuteistiesiems yra išduodamos specialios gaudyklės vabzdžiams ir tarakonams naikinti. Pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namuose lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. Maitinimas pataisos namuose organizuojamas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą. Atlikti tyrimai parodė, kad pataisos namų valgykloje pagaminti patiekalai atitinka nustatytus reikalavimus. Vykdant valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo. Marijampolės visuomenės sveikatos centras yra atlikęs patikrinimus kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas ir pažeidimų nenustatė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie netinkamą pareigūnų elgesį, netinkamą kratų atlikimą todėl teiginys neturi pagrindo. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ryšium su laikymo sąlygų pažeidimais į Psichologinę tarnybą pareiškėjas taip pat nesikreipė. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, kadangi nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis neišverstas į lietuvių kalbą, be to, pareigūnai jam grasino, kad jei pareiškėjas kreipsis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, duodami papildomi darbai ir pan.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 21 d., šią aplinkybę patvirtina Marijampolės pataisos namų spaudas ant voko (b. l. 10), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog egzistavo aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui kreiptis į teismą anksčiau. Įprastai nurodomos aplinkybės – nesusipažinimas su teisės aktais, teismų praktikos nežinojimas, nėra pagrindu senaties terminui atnaujinti. Tam, kad būtų keičiama teisės aktais nustatyta įprasta tvarka, turi būti nurodomos ypatingos priežastys, kurios įtakojo asmens galimybes paduoti skundą teismui, pavyzdžiui sunki liga, dėl kurios asmuo negalėjo pats pateikti skundo teismui ar jo vardu pavesti tai padaryti atstovui. Pareiškėjo argumentai, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nebuvo išverstos į lietuvių kalbą, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai darė psichologinį spaudimą laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) (redakcija iki 2015-11-01). Šioje normoje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 nustatyta, kad gyvenamoji patalpa – patalpa skirta laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymais buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: 2012 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 7/07-258 paskirtas į 21 būrio 212 brigadą, 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 7/07-296 – į 21 būrio 213 brigadą, 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 7/07-413 – į 21 būrio 213 brigadą, 2015 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 7/07-304 – į 17 būrio 172 brigadą, 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 7/07-213 – į 21 būrio 212 brigadą (I t. b. l. 34-35, 39-45).

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad 21 būrio gyvenamųjų patalpų plotas 160,49 kv. m., vidutinis nuteistųjų 21 būryje skaičius 2013 metais – 52, taigi užtikrinant Taisyklių 11¹.1. nustatytą gyvenamojo ploto normą šiame būryje gali gyventi 52 nuteistieji (160,49/3,1). 21 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 4, kurioje pareiškėjas buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, plotas 23,19 kv. m., patalpoje įrengtos 6 vietos, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,89 kv. m. (23,19/6) (I t. b. l. 23-33, 74, 141-143). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šių duomenų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjui gyvenant 21 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. p. reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.).

Pareiškėjas į bylą pateikė Marijampolės pataisos namų 2014-01-06 raštą Nr. 20/07-2 „Dėl V. K. skundo“ (II t. b. l. 198-199), iš kurio matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. buvo laikomas 213 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 29,56 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 1,85 kv. m. (29,56/16). Įvertinus laikotarpį, kai pareiškėjas buvo etapuotas, t. y. nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d., daroma išvada, kad pareiškėjui gyvenant 213 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 iš viso 46 paras nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.).

Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad pagal Marijampolės pataisos namų 2014 m. sausio 6 d. raštą Nr. 20/07-2 „Dėl V. K. skundo“ 2013 m. gruodžio 30 d. pataisos namų 213 brigados patalpose gyveno 54 nuteistieji, gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 – 11 (II t. b. l. 198-199). Tačiau, bylos duomenimis, 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas 213 brigadoje negyveno, kadangi buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 9 (I t. b. l. 34-35). Bylos duomenimis, atlikęs nuobaudą pareiškėjas grįžo į 213 brigadą, jam buvo paskirta gyvenamoji patalpa Nr. 4 (I t. b. l.). Vadinasi, neigiamos pasekmės dėl gyvenamojo ploto trūkumo antroje gyvenamojoje patalpoje jam negalėjo kilti, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Marijampolės pataisos namų 17 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 4, kurioje pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, plotas 78,48 kv. m., patalpoje įrengtos 25 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,14 kv. m. (78,48/25) (I t. b. l. 23-33, 73). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šių duomenų pagrindu taip pat nustatyta, kad pareiškėjui gyvenant 17 būryje ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymais buvo paskirtos šios drausminės nuobaudos: nuo 2012-12-13 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui kameroje Nr. 15; nuo 2012-12-27 į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui kameroje Nr. 19; nuo 2013-01-09 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 15; 2013-01-23 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; 2013-02-07 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; nuo 2013-02-21 į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; nuo 2013-03-06 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; nuo 2013-03-20 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; nuo 2013-04-03 į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; nuo 2013-04-17 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 19; nuo 2013-05-02 į kamerų tipo patalpas 2 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 21; nuo 2013-07-02 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2013-07-17 į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2013-08-01 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2013-08-16 į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2013-08-29 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2013-10-22 į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2013-12-22 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 09; nuo 2014-03-10 į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 23; nuo 2015-08-12 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 22; nuo 2015-09-04 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 22; nuo 2015-10-16 į baudos izoliatorių 12 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 17; nuo 2015-10-28 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 17; nuo 2015-11-12 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2015-11-27 į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14; nuo 2015-12-12 į baudos izoliatorių 11 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 17 (I t. b. l. 23-33, 34-35, 46-70, II t. b. l. 4-62).

Bylos duomenimis nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 15 plotas 16,46 kvadratinių metrų, įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,1 kv. m. (16,46/4). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 19 plotas 16,50 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,1 kv. m. (16,50/4). Kamerų tipo patalpos Nr. 21 plotas 16,5 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,1 kv. m. (16,50/4). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 14 plotas 20,45 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,09 kv. m. (20,45/5). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 9 plotas 20,39 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,08 kv. m. (20,39/5). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 23 plotas 16,37 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,09 kv. m. (16,37/4). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 22 plotas 20,39 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,08 kv. m. (20,39/5). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 17 plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,03 kv. m. (16,13/4) (I t. b. l. 34-35, 71, 72). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šių duomenų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjui gyvenant baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m.).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad pagal Marijampolės pataisos namų 2013-08-21 raštą Nr. 20/07-517 „Dėl nuteistojo V. K. prašymo“ (II t. b. l. 88), baudos izoliatoriaus kamera Nr. 14 yra ne penkiavietė, kaip atsakovo atstovas nurodė atsiliepime, bet šešiavietė. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad pagal minėtą aktą, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14 įrengtos 6 miegamosios vietos, kameros plotas 21,50 kv. m. Tačiau, teismas pažymi, kad net ir konstatavus pareiškėjo nurodytą aplinkybę, vertintina kad Taisyklių 11¹.2. p. reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m.) nebuvo pažeista (3,6(21,50/6)).

V. K. patikslintame skunde (I t. b. l. 157) neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 14 ir 22 kartu su pareiškėju buvo laikomi 7 asmenys ir pareiškėjas turėjo miegoti ant grindų. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas 2016 m. kovo 22 d. raštu (I t. b. l. 161) pasiūlė Marijampolės pataisos namams pateikti duomenis apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kamerose Nr. 14 ir 22 kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Marijampolės pataisos namai 2016 m. kovo 25 d. rašte Nr. 9/07-4231 (II t. b. l. 2-3) pateikė duomenis apie pareiškėjo paskyrimus į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 14 ir 22, iš kurių matyti, kad ginčo laikotarpiu šiose kamerose nebuvo laikomi daugiau nei 5 nuteistieji. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai, tačiau teismas akcentuoja, kad pagal Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų užimamas plotas.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose trūko natūralaus apšvietimo, kadangi langai nešvarūs ir dėl įrengtų grotų nėra galimybės jų atidaryti ir išvalyti.

Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta (redakcija iki 2015-11-01), kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 (3 punktas). Kadangi natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismo vertinimu, higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl trūko oro, patalpose kaupėsi drėgmė, pelijo drabužiai. Pažymėjo, kad oras į kameras patekdavo per orlaidę, kuri dėl įrengtų grotų atsidarydavo 0,5 cm.

Higienos normos HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01) 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal šios higienos normos 26 punktą, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc., gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 16, 17 punktuose.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose bei kitų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų ne vieną kartą yra kreipęsis į pataisos namų administraciją (II t. b. l. 79, 139, II t. b. l. 45-46). Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras eilę kartų atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį higienos normų reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad pataisos namuose kameros, kuriose pareiškėjas kalėjo, buvo vėdinamos per langus, šią aplinkybę patvirtina Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d., 2014 m. spalio 10 d., 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktai (I t. b. l. 82-83, 84-86, 94-95), kuriuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 30 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo aktų matyti, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 13, 14, 15, 16, 17, 19, 21 oro judėjimo greičio ir /arba santykinės oro drėgmės parametrai atitiko nustatytus reikalavimus (I t. b. l. 89-90, 91-92, 94-95, 96-98). Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie visų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, oro judėjimo greičio bei santykinės oro drėgmės atitiktį nustatytiems reikalavimams, tačiau teismas, įvertinęs į bylą pateiktus neginčijamus įrodymus apie minėtų kamerų aplinkos veiksnių atitiktį, neturi pagrindo abejoti, kad ir kitose gyvenamosiose patalpose aplinkos sąlygos buvo panašios. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, susikaupusios drėgmės patalpose atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išleidžiamas tik vieną valandą per parą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščiojimui. Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta teisė laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne mažiau kai vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu nerūkė, tačiau buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo išreiškęs pageidavimo laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, jis nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis ( I t. b. l. 23-33,142-143). Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas pageidavo paskirtas nuobaudas atlikti rūkančiųjų kamerose (I t. b. l. 146-147, 148-149). Teismo vertinimu, minėti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis pageidavo būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad Marijampolės pataisos namuose gyvenamuosiuose būriuose ir kitose patalpose rūkančiųjų nepastebėta, patalpose iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai, kiemeliuose įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (I t. b. l. 80-81). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl jo laikymo su rūkančias asmenimis nepateikė, nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose gausu graužikų, tarakonų, parazitų.

Pagal ginčo matu galiojusios higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkte. Iš atsakovo į bylą pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ (I t. b. l. 114-117) matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Todėl teismui kyla abejonių, ar vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė yra atliekami Marijampolės pataisos namų gyvenamosiose patalpose. Marijampolės pataisos namai atsiliepime nurodė, kad 2014 metais buvo nupirkta 10 kg. briketų graužikams ir 1000 vnt. specialių gaudyklių vabzdžiams naikinti. Kitų duomenų apie dezinsekcijos ir deratizacijos darbus gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu į bylą nepateikta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Marijampolės pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo argumentus dėl parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo, tačiau, teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepakankamai argumentavo savo poziciją ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, į bylą nepateikė, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė higienos normos reikalavimus, t. y. nepakankamai rūpestingai vykdė buitinių parazitų naikinimą bei kontrolę, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo jų būti ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Marijampolės pataisos namuose jam buvo teikiamas nepakankamai kaloringas maistas. Pažymėjo, kad maisto energetinė vertė tik 1400 – 1500 kcal., jis nuolat jautėsi alkanas, o giminės negalėjo perduoti maisto iš laisvės.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintais valgiaraščiais. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina Marijampolės pataisos namų tiekiamo maisto kokybę, patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta (I t. b. l. 131). Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. 41VMĮP-151 nurodyta, kad atlikus patikrinimą pagal skundą dėl maisto kaloringumo ir jo paruošimo, neatitikčių nebuvo nustatyta (I t. b. l. 119-121). Iš 2014 m. lapkričio 20 d., 2015 m. balandžio 7 d. patikrinimo aktų matyti, kad kontrolės metu pažeidimų nustatyta nebuvo (I t. b. l. 122-130). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems nėra draudžiama gauti maisto produktų iš laisvėje esančių asmenų. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnį, nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam pasimatymų.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su EŽTK 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaiga neprivalo suteikti pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui išreiškus valią dėl pasimatymo, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl jam nesuteikiamų pasimatymų paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti pareiškėjo pasimatymų apskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjui pasimatymai buvo suteikiami (I t. b. l. 133-134). Pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl nesuteiktų pasimatymų, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti kompiuterius, pledus ir muzikos grotuvą, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais garso grotuvais (173.5), kompiuteriais (173.7. punktas); patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Ginčo laikotarpiu galiojusio Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudos izoliatoriuje laikomi nuteistieji neturėjo teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškus, skambinti telefonu, jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais, garso grotuvais, kompiuteriniais žaidimais, bei kitais pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad nebuvo leidžiama su savimi turėti kompiuterius, pledus, muzikos grotuvus, nepateikė, nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, t. y. kratų metu vertė pareiškėją nusirengti nuogai, jų metu dalyvaudavo kitos lyties pareigūnai.

BVK 112 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems daromos kratos. Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151 punkte nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Instrukcijos 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Kratą atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Pagal Instrukcijos 153.5 punktą, visuminė krata privalomai atliekama įtarus, kad suimtasis arba nuteistasis turi daiktų, kuriuos jam turėti draudžiama; prieš ir po pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis, kai pasimatymų metu tarp pasimatančiųjų galimas fizinis kontaktas (Instrukcijos 153.6. p.). Pagal Instrukcijos 154 punkto nuostatas, visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Šio punkto 2 dalyje nurodyta, jog kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik nurodė, jog, jo nuomone, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama netinkamai, tačiau skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad kratos pareiškėjui buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką. Pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo kratų atlikimo yra atmestini.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pataisos namuose neveikė garsinis mygtukas pareigūnams iškviesti. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl šios aplinkybės yra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją (II t. b. l. 73, 79). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad signalizacinė sistema buvo suprojektuota ir įrengta baudos izoliatoriaus kamerose 2003 metais, tačiau per daugelį metų nuteistųjų buvo sugadinta nepataisomai. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad baudos izoliatorius yra stacionarus postas, kuriame visą parą budi pareigūnai ir į kuriuos bet kada gali kreiptis baudos izoliatoriuje esantys nuteistieji (pabelsdami į duris), taigi, visi asmenys, laikomi baudos izoliatoriuje, turi galimybę išsikviesti priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teismas pažymi, kad signalinių mygtukų įrengimą reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.4 punktas, tačiau nuo 2010 m. sausio 27 d. ši nuostata neteko galios, vadinasi, nuo 2010 m. sausio 27 d. reikalavimas kamerose įrengti signalinius mygtukus nebegalioja. Kituose teisės aktuose signalinių mygtukų įrengimas nėra reglamentuojamas, todėl pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namų konstrukcijoje yra asbesto, dėl ko buvo žalojama jo sveikata. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, tokių duomenų nenustatyta ir įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (II t. b. l. 101-138). Teismas pažymi, kad net ir nustačius, jog Marijampolės pataisos namų konstrukcijose yra minėtos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų, kadangi asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi, kol konstrukcijos nejudinamos. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog asbestas žalojo sveikatą, tačiau, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai konstatuoti aplinkybes. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje duomenų apie asbesto buvimą Marijampolės pataisos namų konstrukcijose nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad Marijampolės pataisos namų pastatai nuo 2003 metų nebuvo rekonstruoti, nuo to laiko nei rekonstrukcijos darbai nei kapitaliniai remontai nebuvo daryti (II t. b. l. 88). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl asbesto žalos sveikatai yra atmestini.

Pareiškėjas į bylą pateikė pataisos namų patalpų schemas, duomenis apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, skundus dėl Marijampolės visuomenės sveikatos centro direktoriaus darbo, Seimo kontrolieriaus išvadas, Marijampolės pataisos namų atsakymus į pareiškėjo skundus dėl vokų, popieriaus lapų, skundo kopijų ir pan. (II t. b. l. 97, 98, 99, 100, 141, 142, 144-145, 49, 151-152 ir t.t.), tačiau teismui nėra aišku, kokius konkrečius skundo argumentus šie duomenys patvirtina, kadangi pareiškėjas jų nesieja su skunde išdėstytomis aplinkybėmis, taigi šie duomenys negali būti vertinami kaip įrodymai byloje.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Kaip jau buvo minėta, administracinėje byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos 21 būrio miegamajame Nr. 2 pažeidimo (viso 46 paras), taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, todėl konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tačiau teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju buvo nustatytos aplinkybės dėl minimalaus gyvenamojo ploto bei parazitų, ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, ar, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarybą kreipėsi dėl traumos, nemigos, įtampos, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl opiatų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo (I t. b. l. 135, 136). Nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl aukščiau minėtų kalinimo sąlygų pažeidimų. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis