Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1971-402/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-03-21
Bylos Nr.: I-1971-402/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02144-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas: A.L.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų

Kategorijos

15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1971-402/2016Proceso Nr. 3-62-3-02144-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.;74.

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 21 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 227 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 4-11) ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad nuo 2010-02-23 iki 2013-06-12 buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų 7, 3, 12, 22 būriuose ir karantine. Karantino patalpoje neužteko ploto, nebuvo stalo, tvirtino, kad karantino patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, drėgna, karantino patalpoje vėdinimo iš viso nebuvo, trūko oro, langas atsidarė į koridorių. Nurodė, kad šioje patalpoje beveik visi asmenys rūkė, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra. Pažymėjo, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame nėra durų, neįrengta jame ir ventiliacija, nebuvo unitazo tik skylė grindyse. Karantino kameroje nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 32 kv. m. ir juo gali naudotis tik vieną valandą per dieną 22 asmenys. Teigė, kad dušu gali naudotis 21 nuteistasis vieną kartą per 8 dienas, dušo kambaryje buvo 6 galvutės ir iš jų tik 4 veikė. Karantino kamera yra avarinės ir antisanitarinės būklės. Lova prastos būklės. Karantine buvo žiurkių ir tarakonų, lovos čiužiniuose parazitų. Buvo draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1100 – 1400 kcal. Nurodė, jog 7, 3, 12, 22 būriuose gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Tvirtino, kad patalpose buvo netinkamas apšvietimas, drėgna, trūko oro. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose beveik visi asmenys rūko, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra. Patalpos yra avarinės ir antisanitarinės būklės. Žiemą šalta. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta juose ir ventiliacija. Teigė, kad dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis tik vieną kartą per savaitę, kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelija, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje - graužikų, tarakonų, ko pasėkoje neįmanoma miegoti. Draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1100 – 1400 kcal. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra mažas ir juo gali naudotis tik vieną valandą per dieną. Nurodė, jog nuo 2010 metų rugpjūčio mėnesio iki 2011 metų gruodžio mėnesio dirbo Marijampolės PN esančioje metalo liejykloje kenksmingomis sąlygomis. Liejyklos patalpos buvo antisanitarinės būklės. Nurodė, jog pataisos namuose valgykla visada buvo purvina, lakstydavo žiurkės. Pažymėjo, jog 2012 m. susirgo gelta ir niekas nesuteikė medicininės pagalbos. Nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerose taip pat neužtekdavo gyvenamojo ploto, reikėjo miegoti ir ant grindų, nes kamera buvo perpildyta. Netinkamas apšvietimas. Visi nuteistieji kameroje rūkydavo. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 10 kv. m. ir juo gali naudotis tik vieną valandą per dieną, kiemelis uždengtas plastikiniu stogu per visą plotą, todėl trūkdavo oro. Kamerose nėra karšto vandens. Kameros yra avarinės ir antisanitarinės būklės. Žiemą šalta. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta juose ir ventiliacija. Teigė, kad dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis tik vieną kartą per savaitę. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelija, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje - graužikų, tarakonų, ko pasėkoje neįmanoma miegoti. Draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė tik 900-1200 kcal. Būnant baudos izoliatoriuje buvo uždrausti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Nurodė, jog būnant Marijampolės PN nei karto nebuvo leista išvykti į namus. Išduodamo tualetinio popieriaus kokybė yra labai prasta ir jo užtenka tik 3 dienoms. Trumpalaikių pasimatymų metu galėjo bendrauti tik per telefoną, artimieji negalėdavo perduoti maisto. Nurodė, jog po ilgalaikių pasimatymų buvo atliekama krata, jos metu turėdavo nusirengti nuogai, kratos metu dalyvaudavo kitos lyties pareigūnai. Pažymėjo, jog pareigūnai skaitydavo laiškus. Marijampolės PN konstrukcijoje buvo asbesto, stogas šiferinis ir tai sukėlė rimtą pavojų sveikatai. Taip pat nurodė, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais. Tokiu būdu buvo ir yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas. Tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas.

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21-30). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2010-02-23 ir išvyko 2013-06-12. Pažymėjo, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse - pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nurodė, jog gyvenamosios patalpos suremontuotos, pakeisti langai. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, kurios dėka šiose patalpose nesikaupia drėgmė. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti šalto vandens čiaupai. Sanitariniai reikalavimai pataisos įstaigoje užtikrinami. Nurodė, kad nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriant nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. Akcentavo, kad būriai, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, kurių metu be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teigė, jog mėnesiui nuteistajam išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti pataisos namuose, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Pažymėjo, jog visi įstaigos pareigūnai nešioja indentifikacines korteles, be to administracija nėra užfiksavusi pareigūnų sadistinių veiksmų. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t.y. pareiškėjas laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui, be to dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į pataisos namų direktorių nesikreipė. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui taikyti senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublik?s civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. liepos 16 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė fizinį ir dvasinį diskomfortą, psichologinius sukrėtimus, buvo palaužtas dvasiškai, sužlugdytas kaip asmenybė. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, kamerų perpildymo į Marijampolės PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2015-09-02 (b.l. 18), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-02-23 iki 2012-09-01.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-02-23 iki 2012-09-01, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012-09-01 iki 2013-06-12.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2012-09-01 iki 2013-06-12.

Dėl gyvenamojo ploto būriuose ir kameroje.

Kadangi objektyvių duomenų apie pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Į bylą pateikti duomenys (2015-12-03 pažyma „Dėl Arno Lukoševičiaus bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose“ (b.l. 31)) patvirtina, kad pareiškėjas 2012-03-21direktoriaus įsakymu pervestas bausmę atlikti į 22 būrį 2 brigadą, paskirta vieta 22 būrio antroje gyvenamojoje patalpoje (plane pažymėta 3-1) (b.l. 48) patalpos plotas 144,92 kv. m., patalpoje gali gyventi 46 asmenys, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvo baustas nuobaudomis uždarant į kameras: 2013-06-21 uždarant į baudos izoliatorių 7 paroms nuobaudai atlikti kameroje Nr. 21, (plane pažymėta 2-6) (b.l. 47) kameros plotas 16,5 kv. metrų, kameroje įrengta 4 gyvenamosios vietos, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 4,1 kv. m. gyvenamojo ploto; 2013-02-21 uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų kameroje Nr. 17, (plane pažymėta 1-47) (b.l. 46), kameros plotas 16,13 kv. metrų, kameroje įrengta 4 gyvenamosios vietos, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 4,0 kv. m. gyvenamojo ploto; 2013-04-18 uždarant į baudos izoliatorių 15 parų kameroje Nr. 15, (plane pažymėta 1-45) (b.l. 46), kameros plotas 16,46 kv. metrų, kameroje įrengta 4 gyvenamosios vietos, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 4,11 kv. m. gyvenamojo ploto; 2013-06-04 buvo baustas uždarant į 9 paroms kameroje Nr. 14, (plane pažymėta 1-44) (b.l 46), kameros plotas 20,45 kv. metrų, kameroje įrengta 5 gyvenamosios vietos, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 21, 17, 15, 14 buvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės pataisos namų etapu nuo 2013-01-31 iki 2013-02-07.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo uždarytas į 17 kamerą, taip pat nurodė, jog kamerose reikėdavo miegoti ant grindų, nes jos būdavo perpildytos, tačiau į bylą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo argumentus paneigia Marijampolės PN 2015-12-03 pažyma (b. l. 31), kurioje nurodyta, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į įrengtų vietų skaičių, taip pat joje nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo uždarytas į kameras Nr. 21, 17, 15 ir 14. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2012-09-01 iki 2013-06-12, buvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma ir Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl kitų sąlygų.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Marijampolės PN 22 būrio gyvenamosiose patalpose ir kamerose Nr. 21, 18, 7, 13, 15, 16 nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, netinkamas apšvietimas, žiemą šalta. Pareiškėjas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pagal higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. (HN 76:2010 26 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo patalpintas į kamerą Nr. 19, 7, 13 ir 16, taigi neigiamos pasekmės dėl drėgmės, apšvietimo, vėdinimo ir kt. negalėjo kilti, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal 2013-01-07 Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. Pa-1 (b. l. 74-75), Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012-03-22 patikrinimo aktas (b. l. 65-66), kuriame nurodyta, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose yra vėdinamos per atveriamus langus. Pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012-09-11, 2013-11-20 patikrinimo aktus (b. l. 83-84, 85-86), kamerose Nr. 14, 15, 17, 21 bei kitose tikrintose kamerose santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Nors atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 17, 21 natūrali ir dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra atitiko Higienos normos reikalavimus 22 ir 26 punktų reikalavimus (b.l. 80-82, 85-86), tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų apie kitų kamerų ir 22 būrio gyvenamųjų patalpų atitiktį minėtiems reikalavimams pareiškėjo buvimo juose metu (ar panašiu laikotarpiu), todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, pagal kurią, atsakovo atstovui nesugebėjus pateikti teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos įrodytomis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų ir 22 būrio gyvenamųjų patalpų natūralios apšvietos, oro temperatūros, lieka nepaneigti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais tarakonais gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN nuo 2014 m. gruodžio 30 d. yra sudariusi su UAB „Dezinfa “ Paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l. 94-98), byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Taigi, teismo nuomone, aukščiau nurodyti įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, siejamas su antisanitarinėmis sąlygomis dėl buitinių parazitų buvimo.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščioti kiemelyje jis galėjo tik vieną valandą per parą, tai prieštarauja tarptautinėms teisės normoms.

Teisė į pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise.

Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punktą privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą, kategoriją, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, dėl stogo konstrukcijos į juos pateko nedaug gryno oro.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (Toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktai. Šių Taisyklių 19 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Taigi akivaizdu, kad stogelio ant pasivaikščiojimo kiemo įrengimas neprieštarauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto nuostatoms. Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimų kiemų įrengimą reglamentuojančiose teisės normose nėra įtvirtintas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemų dydžiui.

Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigoje teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė neatitinka reikalavimų, taip pat jo netenkino nuteistųjų valgyklos švara ir higiena.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta (b.l. 52). Įrodymai patvirtina, kad tvarkant maistą, Marijampolės PN, vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms, t.y. vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo (b.l. 53-64). Aukščiau paminėti patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų valgykla ir jos vykdymo veikla atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nuteistųjų skundai nepasiteisino. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpų, skirtų rūkymui, įrengta nėra. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Tai patvirtina ir 2015 m. balandžio 27 d. Marijampolės visuomenės centro patikrinimo aktas Nr. PT-120, kuriame konstatuota, kad buvo atlikta kontrolė koridoriuose, kurios metu nesijautė rūkalų kvapo, visur buvo iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai (b.l. 72-73). Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas žalą kildina taip pat ir iš to, kad buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Iš atsakovo pateiktų įrodymų (b.l. 38-45) akivaizdu, jog pareiškėjas sutiko atlikti bausmę toje pačioje kameroje kartu su rūkančiaisiais. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėją laikant vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis įstaiga ar jos pareigūnai pažeidė teisės aktus.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. atlikto patikrinimo metu konstatuota, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino(izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (b.l. 67-69). Taigi baudos izoliatoriaus kamerų sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir dėl patirtų nepatogumų, esant per mažam kiekiui dušų, tualetų, privatumo tualetuose nebuvimu, per mažu kiekiu išduodamo tualetinio popieriaus.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Dušų, klozetų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Minėtu įsakymu patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, be kita ko, numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui ir suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio tualetinio popieriaus išdavimo ar per reto leidimo naudotis dušu, laikytini nepagrįstais (ABTĮ 57 str.). Normos numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), dušo sieteliai (1 vnt. penkiolikai asmenų). Atsakovas į bylą nepateikė duomenų kiek 22 būrio sanitariniuose mazguose įrengta praustuvų, unitazų (klozetų) skaičiaus bei maišytuvų skaičiaus dušinėje, todėl vertintina, kad praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekis sanitariniame mazge galėjo būti nepakankamas. Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo dušų, tualetų, tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte, tai patvirtina Pataisos įstaigos dušinės darbo grafikas, patvirtintas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56 (b.l. 100), todėl jo skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė, nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais, kad jam nebuvo suteikiamas gydymas yra abstraktūs, nekonkretūs, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone. Be to, pažymėtina, kad siekdamas neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą turėtų pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 2 ir 4 punktus pareiškėjas galėjo per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, kuriais pasinaudojo (b.l. 35-36). Be to, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, ryšys su šeima gali būti palaikomas ne tik per trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą, bet ir kitais Bausmių vykdymo kodekse nustatytais būdais, kurie pareiškėjui nebuvo apriboti (BVK 73 straipsnio 3 p. įtvirtinta teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, 4 p. - teisė vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu). Todėl pareiškėjo argumentai, kad neturėjo kontakto su artimaisiais neturi pagrindo.

Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 3 punkte, 74 straipsnio 3 punkte, 75 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 99 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekančių asmenų teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 str. 3 d.). Šioje įstatymo normoje dėl nuteistųjų teisės gauti laiškus pataisos namų administracijai yra nustatyta pareiga - gautus laiškus įteikti nuteistiesiems ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo dienos.

Pareiškėjas nenurodo, kokie jo laiškai buvo cenzūruojamas, visi laiškai gauti iš artimųjų pareiškėjui yra įteikti (b.l. 32-33, 36).

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog kratos pataisos namų teritorijoje atliekamos remiantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (VIII. Kratų ir apžiūrų atlikimo bendrosios nuostatos) straipsnis 152. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Remiantis šiomis nuostatomis pareiškėjui ir buvo atliktos kratos (b.l. 27-28).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasimatymų, laiškų skaitymo, neišleidimo išvykti į namus, kratų darymo išdėstytos abstrakčiai, nekonkretizuotos, todėl neaišku, kada nebuvo leista išvykti į namus, kada nesuteikti pasimatymai, kada darant kratą dalyvavo kitos lyties pareigūnas ir t.t.. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas tokio pobūdžio bylose turi pareigą tiksliai ir aiškiai apibūdinti netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal nekonkrečiai išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų. Pažymėtina taip pat, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas dėl pasimatymų, laiškų skaitymo, neišleidimo išvykti į namus, kratų darymo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus, dėl nusiskundimų sveikata, kreipėsi 2 kartus, tačiau šie nusiskundimai susiję su abstinencija vartojant heroiną (b. l. 101, 102). Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015-12-01 pažyma Nr. 55/04-626 (b.l. 101) patvirtina, kad pareiškėjas dėl psichinės sveikatos sutrikimų nėra kreipęsis. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo apšvietimo, oro temperatūros, per mažo sanitarinių įrenginių skaičiaus) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Byloje nenustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimo, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, byloje nesant duomenų apie kalinimo sąlygų sukeltą pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipus į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Marijampolės pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2012-09-01 iki 2013-06-12, buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas, sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A.L. atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 227 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė