- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-09-12
- Bylos Nr.
- A-502-915-05
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Stasys Gudynas
- Pareiškėjas
- UAB „Ferumita“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos
- Kategorijos
- 9.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Stasio Gudyno ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininko),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Ferumita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ferumita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 13 d. sprendimu nurodė atlikti papildomą tikrinimą UAB „Ferumita“. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2004-03-04 sprendimu Nr. 69-102 pavedė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – apskrities VMI) atlikti bendrovės papildomą tikrinimą. Apskrities VMI papildomai patikrino UAB „Ferumita“ juridinių asmenų pelno mokestį nuo 1998-07-20 iki 2002-12-31 ir patikrinimo aktu Nr. 08-04-32-104-A4 priskaičiavo 79577 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio ir 36542 Lt šio mokesčio delspinigių. Apskrities VMI 2004-07-09 sprendimu Nr. (6.5)-304 patvirtino patikrinimo aktą. VMI 2004-09-03 sprendimu Nr. 69-403 patvirtino apskrities VMI sprendimą. Pareiškėjas UAB „Ferumita“ dėl šio sprendimo pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK), kuri 2004-11-18 sprendimu Nr. S-589-(7-515/2004) patvirtino VMI sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti MGK 2004-11-18 sprendimą Nr. S-589-(7-515/2004) ir VMI 2004-09-03 sprendimą Nr. 69-403. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendrovės sandoriai yra sudaryti ir įgyvendinti anksčiau, todėl yra ne tik teisėti, bet negali būti atsakovo vertinami kaip piktnaudžiavimas siekiant mokestinės naudos. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas. Bendrovė turėjo teisę perkant ar parduodant nekilnojamą turtą, jo kainą sutartyse nustatyti savo nuožiūra. Atsakovas, nustatinėdamas tikrąsias sandorio vertes, remdamasis netiesioginiais mokesčio bazės metodais, neginčydamas pačių sandorių, iš esmės ginčijo sandorių sąlygas.
Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2000 metais iš fizinių asmenų pagal pirkimo - pardavimo aktus įsigijo materialaus ilgalaikio turto už 365000 Lt. Atlikus priešpriešinius patikrinimus nustatyta, kad tie patys fiziniai asmenys šį ilgalaikį materialųjį turtą pirko iš įvairių įmonių ir už jį sumokėjo 19000 Lt. Pateiktoje juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitoje pareiškėjas už 2000 metus deklaravo 419441 Lt apmokestinamojo pelno ir 419441 Lt apmokestinamojo pelno sumą, panaudotą investicijoms. VMI nustatė, kad UAB „Ferumita“ 2001 metais iš fizinio asmens ir UAB „Kuršių ainis“ įsigijo materialaus ilgalaikio turto už 180000 Lt. Atlikus priešpriešinius patikrinimus, paaiškėjo, kad fizinis asmuo turtą, parduotą pareiškėjui, buvo įsigijęs už 700 Lt, o UAB „Kuršių ainis“ parduoto turto vertė – 4960 Lt. Pateiktoje juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitoje UAB „Ferumita“ už 2001 metus deklaravo 207617 Lt apmokestinamojo pelno ir 207617 Lt apmokestinamojo pelno sumą, panaudotą investicijoms. Pareiškėjas už 2000 ir 2001 metus pelno mokesčio nemokėjo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka, t.y. kad sutarties sąlygų bei turto kainos vertinimas nėra mokesčių administratoriaus kompetencijoje. Tačiau mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Pagal CK 1.1 straipsnį, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais. Iš šios bendrosios CK nuostatos matyti, kad CK normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta CK ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta CK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Šio mokestinio ginčo pagrindas yra teisiniai santykiai, susiklostantys dėl juridinių asmenų pelno mokesčio mokėjimo ir šio mokesčio administravimo, t.y. santykiai, priklausantys viešojo administravimo sričiai. Pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pirmąjį investicijos apskaičiavimo būdą, investicija suprantama kaip skirtumas tarp ilgalaikio materialiojo turto, įskaitant tam tikras įstatyme nurodytas sumas, buvusio mokestinio laikotarpio pabaigoje, ir ilgalaikio materialiojo turto, taip pat įskaitant tam tikras įstatyme nurodytas sumas, buvusio mokestinio laikotarpio pradžioje. Tokiu būdu investicija reiškia tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto (vertybių) padidėjimą, kuris yra įsigyjamas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestintos pelno mokesčiu. Todėl bet kuriuo atveju ūkio subjekto padarytos investicijos apimtis turi būti reali ir atspindėti tikrąją investicijų apimtį, o ne tik formaliai atitikti Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo reikalavimus investicijos taikymui. Ūkinės operacijos turinys turi atspindėti ūkinį ar finansinį veiksmą, kurį atlieka ūkio subjektas bei nurodyti, koks turto, nuosavybės, pajamų ar sąnaudų straipsnis (buhalterinėje apskaitoje) pasikeitė ir kaip bei kokia apimtimi pasikeitė (sumažėjo, padidėjo), tačiau šis pasikeitimas turi būti realus ir atspindėti tikrąjį ūkinės operacijos turinį. Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnis numato, jeigu mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus. Atsakovo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai taikė Vyriausybės 1998-09-03 nutarimo Nr. 1073 „Dėl mokesčių bazės netiesioginio nustatymo“ nuostatas, t.y. pareiškėjo mokesčio bazę nustatė netiesiogiai bei teisėtai priskaičiavo bendrovei mokėtinas sumas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad šio ginčo esmė – ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai netiesiogiai apskaičiavo mokesčio bazę. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnį, jei mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus. Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Mokesčio bazės netiesioginį nustatymą reglamentuoja Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodai, patvirtinti Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 (toliau – Metodai), kurio 4.4.3 punktas įtvirtina nuostatą, mokesčio bazė netiesiogiai nustatoma, jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Pagal Metodų 6.3 punktą, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti mokesčio mokėtojo įsigytų ar realizuotų prekių bei paslaugų arba turto vertę (kainą), jeigu įtaria, kad ši vertė (kaina) yra sumažinta arba padidinta, arba jeigu mokesčio mokėtojas nepateikia įsigytų ar realizuotų prekių bei paslaugų arba turto vertę (kainą) patvirtinančių dokumentų, turi teisę remtis vidutine rinkos kaina. Metodų 8.7 punktas numato, kad taikant mokesčio bazės netiesioginio nustatymo ekonominių modelių metodą, naudojamasi įvairiais skaičiavimais (bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, realizavimo pajamų), atliktais stebėjimų ar kitokios turimos informacijos pagrindu. Šiems skaičiavimams atlikti naudojamasi verslo duomenimis, pagal kuriuos nustatomas mokesčio mokėtojo veiklos mastas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Metodai, nei kiti norminiai aktai nenustato, kad sandorio ar jo dalies pripažinimas negaliojančiu būtų sąlyga netiesioginio mokesčių bazės nustatymo metodui taikyti. Todėl šiuo atveju mokesčių administratorius, pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas vykdydamas savo funkcijas, turėjo teisę tikrinti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, patikrinimo metu naudojosi Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta specialia teise. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad UAB „Ferumita“ 2000 metais iš fizinių asmenų įsigijo materialaus ilgalaikio turto už 365000 Lt. Atlikus priešpriešinius patikrinimus, nustatyta, kad tie patys fiziniai asmenys šį turtą pirko iš įvairių įmonių ir už jį sumokėjo 19000 Lt. Pareiškėjas už 2000 metus deklaravo 419441 Lt apmokestinamojo pelno ir 419441 Lt apmokestinamojo pelno sumą, panaudotą investicijoms. UAB „Ferumita“ 2001 metais iš fizinio asmens ir UAB „Kuršių ainis“ įsigijo turto už 180000 Lt. Atlikus priešpriešinius patikrinimus, paaiškėjo, kad fizinis asmuo turtą, parduotą pareiškėjui, buvo įsigijęs už 700 Lt, o UAB „Kuršių ainis“ parduoto turto vertė – 4960 Lt. Pareiškėjas už 2001 metus deklaravo 207617 Lt apmokestinamojo pelno ir 207617 Lt apmokestinamojo pelno sumą, panaudotą investicijoms. Nustatyta, kad turto pardavėjai, prieš parduodami pareiškėjui turtą, jo būklės techniškai nepagerino, neremontavo, nepirko jokių detalių, neatliko kitų veiksmų, galėjusių nulemti tokį didelį įsigyto ir perparduoto UAB „Ferumita“ turto kainos skirtumą, UAB „Ferumita“, sudariusi minėtus pirkimo-pardavimo sandorius, gavo mokestinę naudą, t.y. pritaikė mokesčių lengvatas. Iš šių aplinkybių teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius turėjo teisę pareiškėjo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai, taikant ekonominių modelių metodą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, investicija reiškia tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto (vertybių) padidėjimą, kuris yra įsigyjamas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestintos pelno mokesčiu. Todėl ūkio subjekto padarytos investicijos apimtis turi būti reali ir atspindėti tikrąją investicijų apimtį, o ne tik formaliai atitikti Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo reikalavimus investicijos taikymui. Teismas pažymėjo, kad UAB „Ferumita“ turtą įsigijo nerealiai didelėmis kainomis, todėl pareiškėjas tik formaliai atitiko įstatymo reikalavimus investicijos taikymui ir negalėjo pasinaudoti įstatymo numatyta lengvata. Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodo pasirinkimas – mokesčių administratoriaus diskrecija. UAB „Ferumita“ nepateikė įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus patikrinimų metu nustatytas faktines aplinkybes.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 14 d. sprendimą. Teismo argumentai, kad pareiškėjas gavo mokestinę naudą, t.y. kad nepagrįstai pritaikė Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo lengvatas, kad turtą įsigijo nerealiai didelėmis kainomis ir kt. nepagrįsti. Teismas, priimdamas sprendimą, neatkreipė dėmesio, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo viešojoje teisėje negali vertinti sandorių kitaip, nei jie vertinami civilinėje teisėje, kurioje pripažįstama sandorio galiojimo prezumpcija. Naujasis Pelno mokesčio įstatymas numato galimybę koreguoti sandoriuose nurodytas kainas, tačiau šis įstatymas negali būti taikomas atgal, t.y. negali būti taikomas 2001 m. sudarytiems sandoriams. Nekilnojamojo turto kaina yra viena iš sutarties sąlygų, dėl kurios šalys tariasi savo nuožiūra, atsižvelgdamos į tarpusavio interesus ir poreikius. Šalys, tardamosi dėl šios sutarties sąlygos, yra laisvos ir nevaržomos. Įmonės sandoriai yra sudaryti ir įgyvendinti, todėl yra ne tik teisėti, bet ir negali būti nei atsakovo, nei teismo vertinami kaip piktnaudžiavimas siekiant mokestinės naudos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad prieš sudarant pirkimo - pardavimo sutartis įmonė kreipėsi ir teiravosi kitų bendrovių, užsiimančių ilgalaikio materialaus turto pardavimu, kad pastarosios informuotų apie tokio ilgalaikio turto įsigijimo kainas. Taigi, sudarant pirkimo - pardavimo sutartis, buvo atsižvelgta į tokią informaciją. Apeliantas teigia, kad VMI sandoriams iki 2002-07-01 gali taikyti ir netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus, tačiau norint tai padaryti, reikia nuginčyti pačią sutartį kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai. Pagrindas nustatyti mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą turi būti pagrįstas, turi būti surinkti įrodymai, jog mokesčio bazės negalima apskaičiuoti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas patvirtino mokesčių administratoriaus nepagrįstai daromas išvadas, jog apeliantas į deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie apmokestinamojo pelno, panaudoto investicijai, sumą. Mokesčio bazė buvo apskaičiuota sumažinus bendrovės investicijos, skirtos turto įsigijimui suma iki mokesčio administratoriaus neteisėtai nustatytos šio turto kainos. Tačiau norint paneigti turto pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytų sąlygų atitikimą tikrajam sutarties turiniui ir įrodyti, jog šis turtas buvo įsigytas realiai mažesne kaina, reikia pripažinti atitinkamas pirkimo - pardavimo sutarčių dalis negaliojančiomis kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai. Iš teismo sprendimo turinio apeliantui neaišku, kodėl mokesčių administratoriui buvo tikslinga taikyti mokesčio bazės netiesioginį nustatymą, kai patikrinimui buvo pateikti visi tiek apskaitos, tiek kiti mokesčio administratoriaus reikalaujami dokumentai. Teismas konkrečiai neįvardijo, kokį įstatymą pažeidė įmonė sudarydama sandorius ir juos apskaitydama savo buhalterijoje. Teismas, nagrinėdamas mokestinio ginčo bylą, pripažino, kad sandoriai įvyko, įsigytas materialus turtas yra naudojamas (pajamos yra uždirbamos), taip pat įmonės paskaičiuota amortizacija pripažinta teisinga. Taigi, nagrinėjant šį mokestinį ginčą, priimant sprendimus nebuvo nurodyta jokio įstatyminio pagrindo, kodėl viena sandorio dalis pripažįstama teisinga ir teisėta, o kitos sandorio dalies, kuri liečia apmokėjimą, nepripažįstama. Esant nepaneigtam juridinių asmenų pelno mokesčio deklaracijoje užpildymo pagrindui, konstatuoti, kad deklaracijoje apeliantas įrašė neteisingus duomenis apie apmokestinamojo pelno, panaudoto investicijai, sumą, nėra pagrindo. Apeliantas daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, nurodytos Metodų 4 punkte.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodoma, kad šio mokestinio ginčo pagrindas yra teisiniai santykiai, susiklostantys dėl juridinių asmenų pelno mokesčio mokėjimo ir šio mokesčio administravimo, t.y. santykiai, priklausantys viešojo administravimo sričiai. Ūkio subjekto padarytos investicijos apimtis turi būti reali ir atspindėti tikrąją investicijų apimtį, o ne tik formaliai atitikti Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo reikalavimus investicijos taikymui. Pagrindas mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai yra konstatavimas padėties, kad nustatyti mokesčio bazės įstatymų nustatyta tvarka neįmanoma dėl tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų, apibrėžiamų Metodų 4 punkte. Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę nustatyti tikrąsias ūkinių operacijų vertes, naudojantis netiesioginiais mokesčių bazės nustatymo metodais, neginčijant mokesčių mokėtojų vykdytų ūkinių operacijų ar atitinkamuose dokumentuose nurodytų sąlygų. Šiuo atveju mokesčių administratorius pirmiausia vertina ūkinę operaciją mokestinės apskaitos tikslais, kaip pagrindą įrašams į apskaitos registrus. Įvertinus nustatytus faktus bei aplinkybes matyti, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad nustatytos aplinkybės atitinka Vyriausybės 1998-09-03 nutarimo Nr. 1073 „Dėl mokesčių bazės netiesioginio nustatymo“ nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, rėmėsi jau išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
Mokestinis ginčas vyksta dėl vietos mokesčių administratoriaus papildomai atlikto patikrinimo, kurio metu buvo įvertintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimo nurodymas ištaisyti mokesčių administratoriaus atliktus klaidingus apskaičiavimus. Minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad lyginant kainas, už kurias pareiškėjas įsigijo turtą su turto ankstesnio pirkimo kainomis, yra akivaizdu, jog pareiškėjas turtą įsigijo nerealiai didelėmis kainomis. Teismo sprendime konstatuota, kad mokesčių administratorius teisingai nustatė, jog pareiškėjas į deklaraciją įrašė neteisingus duomenis, ir kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė mokesčio bazės netiesioginio nustatymo ekonominio modelio metodą.
Iš įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei šiame mokestiniame ginče surinktų įrodymų, liudijančių apie pareiškėjo turto įsigijimo 2000 m. pabaigoje ir 2001 m. pabaigoje aplinkybes, matyti, kad mokesčių administratoriui buvo pagrindas patikrinimo metu naudotis 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnyje nustatytais specialiais įgaliojimais ir mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai. Pagal galiojusio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, investicija reiškė tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto (vertybių) padidėjimą, kuris yra įsigyjamas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestintos pelno mokesčiu, todėl mokesčio mokėtojo padarytos investicijos apimtis turėjo būti reali ir atspindėti tikrąją investicijų apimtį. Kaip nustatyta, pareiškėjas turtą įsigijo didelėmis, ženkliai viršijančiomis rinkos vertes, kainomis ir gavo mokestinės naudos, pasinaudodamas Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme nustatyta lengvata apmokestinant pelną, panaudotą investicijoms. Faktas, kad pareiškėjo lėšos, kurios turėjo būti apmokestintos pelno mokesčiu, buvo panaudotos įsigyjant turtą nerealiai didelėmis kainomis, tokiu mastu viršijančiomis rinkos vertes, ir pareiškėjui nepagrindus priežasčių, lėmusių tokius skirtumus, mokesčių administratoriui pagrįstai leido padaryti išvadą, kad ūkinės operacijos neatspindi tikrosios investicijų apimties, o tuo pačiu tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, ir kad juridinių asmenų pelno mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Toks mokesčio bazės netiesioginio nustatymo atvejis buvo numatytas Metodų 4.4.3 punkte, pagal kurį mokesčio bazė netiesiogiai nustatoma, jeigu apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Metodų 6.3 punktas suteikė mokesčių administratoriui įgaliojimus įtariant, kad ši vertė (kaina) yra sumažinta arba padidinta, remtis vidutine rinkos kaina.
Pareiškėjas mokestinio ginčo metu nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų įsigyto turto kainų realumą ir jų atitikimą rinka pagrįstoms tokio turto vertėms arba priežastis, nulėmusias tokio masto skirtumus. Pareiškėjas nepateikia ir tokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčio administratoriaus nustatytas turto rinkos kainas. Galiausiai, pareiškėjas nenurodo ir to, kad pirmosios instancijos teismo nurodymas ištaisyti mokesčių administratoriaus atliktus klaidingus apskaičiavimus (su šiuo nurodymu sietina šio mokestinio ginčo apimtis) būtų įvykdytas netinkamai. Pareiškėjas iš esmės nurodo tik tokius argumentus, kad mokesčio bazė galėjo būti nustatyta netiesiogiai tik nuginčijus sandorius kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai. Tačiau šie argumentai jau įvertinti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimu. Be to, tokie argumentai nepagrįsti, nes nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Metodai, nei kiti norminiai aktai nenustatė, kad sandorio ar jo dalies pripažinimas negaliojančiu būtų sąlyga netiesioginio mokesčių bazės nustatymo metodui taikyti. Mokesčių administratoriaus įgaliojimų netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę taikymo pagrindai ir apimtis reglamentuoti viešosios teisės normomis, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad jos nagrinėjamu atveju buvo taikomos tinkamai. Konstatavus netiesioginio mokesčio bazės nustatymo pagrįstumą apelianto argumentai dėl Pelno mokesčio įstatymo taikymo atgal nepagrįsti, nes šiuo atveju buvo taikomos ne Pelno įstatymo, o Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos.
Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai išsprendė mokestinį ginčą, pagrindo apeliacinio skundo tenkinimui nėra. Apskųstasis teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Ferumita“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.