Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-03-19 · Civilinė byla Nr. 2A-246-467/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-19
Bylos Nr.
2A-246-467/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Petras Jaržemskis, Andžej Maciejevski
Atsakovas
D. K., R. Č., A. R.
Ieškovas
J. A.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto 43-o notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-246-467/2009Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.2.7.; 121.15.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Petro Jaržemskio, Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K., R. Č. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovams D. K., R. Č. ir A. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretysis asmuo – Vilniaus miesto 43-o notarų biuro notarė Snieguolė Navickaitė.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas J. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančiomis 1993 m. lapkričio 9 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl apgaulės bei neatitinkančią įstatymų reikalavimų; to paties buto 1996 m. vasario 12 d. buto dovanojimo sutartį; 2005 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą dalyje dėl 1/3 buto (duomenys neskelbtini) paveldėjimo; atsakovių D. K. ir R. Č. 2005-09-28 sudarytą ir notariškai patvirtintą Paveldėto turto pasidalijimo sutarties dalį dėl 1/3 dalies buto perdavimo D. K. ; taikyti restituciją natūra – grąžinti J. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad 2008 metų sausio mėnesį jam tapo žinoma, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla dėl jo iškeldinimo iš buto (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu jis sužinojo, jog butas, kuriame jis nuolat gyvena, jam nuosavybės teise nebepriklauso, kad šį butą jis 1993-11-09 tariamai yra pardavęs atsakovui E. N. , o šis butą 1996-02-12 padovanojo O. C. , D. K. ir A.R. Po O. C. mirties šio buto 1/3 dalį 2005-09-28 paveldėjo D. K. ir R. Č. , o 2005-09-28 turto pasidalijimo sutartimi ši dalis atiteko atsakovei D. K. Dar 1993 metais jis (ieškovas) su dabar jau mirusia O. C. susitarė, kad ji paskolins ieškovui 10000 JAV dolerių apie 3 mėnesių terminui. Skolos užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 5-ame notarų biure sutartį atsakovės pavedimu turėjo pasirašyti E. N. Tuo metu ieškovas lietuvių kalbos nemokėjo ir buvo įsitikinęs, kad sudaro buto įkeitimo sutartį, siekdamas užtikrinti paskolos grąžinimą. Sutartį tvirtinusi notarė sutarties prasmės ir pasekmių nepaaiškino, neišvertė jos į ieškovui suprantamą rusų kalbą, sutarties egzemplioriaus neįteikė, o atsakovas E. N. taip pat nutylėjo, jog sudaroma buto pirkimo-pardavimo sutartis. Notarų biure pasirašant sutartį buvo pažįstamas I. A. su žmona N. F., kuris taip pat įkeitė savo butą O. C. Pasirašius sutartis ir nuvykus pas O. C., ieškovas gavo 10000 JAV dolerių, kuriuos perpaskolino I. A. Jokių paskolos raštelių nepasirašė, o paskolą O. C. pažadėjo grąžinti I. A. Kadangi iki pat 2008 metų iš ieškovo niekas nereikalavo skolos grąžinimo, jis suprato, kad skola O. C. buvo grąžinta. Kad ieškovas neketino sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį rodo tokios aplinkybės: butas buvo ir yra vienintelė jo gyvenamoji patalpa; sutartyje nurodyta neprotinga 6400 Lt kaina, kai butas tuo metu kainavo apie 12000-17000 JAV dolerių; iki sandorio sudarymo atsakovo E. N. ieškovas nepažinojo, derybų apie buto pardavimą su juo nevedė; po sandorio sudarymo ieškovas bute gyveno dar 15 metų ir niekas jam jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovai D. K. ir A. R. , kuriems dabar nuosavybės teise priklauso butas, jokių pretenzijų jam taip pat nereiškė. Neteisėtu sandoriu nuosavybės teisės į butą atsakovas E. N. neįgijo ir perleisti šios teisės kitiems asmenims negalėjo. Senaties termino ieškovas nepraleido, kadangi apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2008 metais, gavęs ieškinį dėl iškeldinimo.

Atsakovai D. K., A. R. ir R. Č. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo, bet ir turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą dienos. Ieškovas jau po trijų mėnesių nuo sutarties sudarymo turėjo suvokti, kad prievolė grąžinti pinigus ir prievolė atsisakyti įkeitimo pasibaigia, todėl vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovas nurodo, jog nemokėjo lietuvių kalbos, tačiau tai jam nesutrukdė sudaryti buto privatizavimo sutartį.

Atsakovas E. N. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas turėjo suprasti, kokią sutartį pasirašo, kadangi notarei pateikė 1993 m. lapkričio 5 d. pažymėjimą pirkimo-pardavimo sutarties įforminimui. Ieškovas sutartį pasirašė notarės akivaizdoje bei neneigia gavęs pinigus, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo sandorio sudarymo momento.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia dėl apgaulės 1993 m. lapkričio 9 d. sutartį dėl buto Žirmūnų g. 129-17, Vilniuje pardavimo atsakovui E. N.; pripažino negaliojančia atsakovo E. N. 1996 m. vasario 12 d. sudarytą dovanojimo sutartį dėl dovanojimo po 1/3 dalį buto (duomenys neskelbtini) O. C., D. K. ir A.R.; pripažino negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 28 d. išduotą atsakovėms D. K. ir R. Č. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą dalyje dėl 1/3 buto Žirmūnų g. 129-17, Vilniuje paveldėjimo; pripažino negaliojančia atsakovių D. K. ir R. Č. 2005-09-28 sudarytą ir notariškai patvirtintą Paveldėto turto pasidalijimo sutarties dalį dėl 1/3 dalies buto perdavimo D. K. ; sugrąžino ieškovui J. A. nuosavybės teises į trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas nustatė, kad ieškovo 1993 m. lapkričio 9 d. sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti ginčijama CK 1.91 straipsnio pagrindu (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d.). Nors ieškovas 1993-11-09 pasirašė sutartį, kuria savo butą pardavė atsakovui E. N. už 6400 Lt, tačiau atsakovas savo nuosavybėn šio buto neperėmė, nes ieškovas iki šios dienos gyvena ginčo bute, sudarinėja sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir moka mokesčius už gautas paslaugas, ką patvirtina rašytiniai įrodymai. Atsakovas E. N. pripažino, jog ginčo butą pirko prašomas bendradarbės O. C., kuri mokėjusi pinigus, ieškovo nepažinojęs, vėliau butą O. C. prašymu padovanojęs atsakovams. Teismas pažymėjo, kad nei E. N. , nei kiti atsakovai, tapę bendraturčiais, ginčo buto neapžiūrėjo ir savo nuosavybės teisių neįgyvendino. Teismas padarė išvadą, jog buto pardavimo sutartis buvo sudaryta su atpirkimo teise ir ja buvo siekiama užtikrinti O. C. suteiktos paskolos grąžinimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas 28 metus tarnavo buvusios SSRS ginkluotose pajėgose, 1988 metais baigė tarnybą ir liko Lietuvoje, t.y. 1993 metais lietuvių kalbos nesuprato, nebuvo teisininku, todėl padarė išvadą, jog, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, buvo suklaidintas, kadangi visi buto perleidimo dokumentai buvo forminami valstybine lietuvių kalba ir nėra duomenų, kad ieškovui buvo paaiškintas tikrasis sutarties turinys. Teismas konstatavo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovų konkliudentiniai veiksmai po sutarties sudarymo patvirtina, kad perkamu butu buvo siekiama tik užtikrinti paskolos grąžinimą, todėl, esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimą, dėl ko senaties termino ginčyti sutartį nepraleido. Ieškovo buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės. Pagal tokią sutartį atsakovas E. N. netapo teisėtu buto savininku ir negalėjo nuosavybės teisių perleisti kitoms šios bylos atsakovėms, o O. C. mirus, jos 1/3 dalis buto negalėjo būti paveldėta.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai D. K., A. R. ir R. Č. prašo sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, o sprendime atkartotos ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, nėra jokių atsakovų argumentų, jų pateiktų įrodymų vertinimo, nėra nurodyti apgaulingus veiksmus atlikę asmenys, nenustatytas apgaulės faktas, jo pasireiškimo forma, priežastinis ryšys tarp tariamų apgaulingų veiksmų ir ieškovo ydingos valios susiformavimo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl kritiškai vertino notarės paaiškinimus. Teismas nenustatė fakto, jog ieškovą ir I. A. siejo paskoliniai santykiai, kuris svarbus nustatant ieškinio senaties eigos pradžią. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo, kadangi nenurodė faktinių aplinkybių ir įrodymų, patvirtinančių, jog tokios aplinkybės egzistavo bei padarė spėlionėmis pagrįstas šališkas išvadas. Teismas pažeidė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepasisakė dėl atsakovų atsiliepime nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties eigos pradžios. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris gali būti skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo, bet ir turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą dienos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. A. prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą iš esmės grindžia ieškinio motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų D. K. , A. R. ir R. Č. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo sprendimui panaikinti.

Nemaža dalis atsakovų apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tik atkartojo ieškovo nurodomas faktines aplinkybes, nepagrįstas įrodymais, ir nevertino atsakovų pasisakymų bei įrodymų. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad būtent ieškovas savo ieškinio reikalavimams pagrįsti teikė ne tik paaiškinimus, bet ir kitus įrodymus: rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus. Tuo tarpu atsakovai savo atsikirtimus iš esmės grindė tik savo samprotavimais ir ieškinio senatimi, o rašytinių įrodymų į bylą faktiškai neteikė. Tuo tarpu teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė.

Byloje nustatyta, kad ieškovas J. A. 2008-02-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodytus sandorius ir, visų pirma, 1993 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui E. N. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad ši pirmoji jo buto perleidimo sutartis (1993-11-09) buvo sudaryta dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškinį įrodytu ir jį tenkino. Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu ir prašydami jį panaikinti, vienu iš argumentų nurodo tai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė apgaulės fakto, apgaulės pasireiškimo formos, priežastinio ryšio tarp tariamų apgaulingų veiksmų ir ieškovo ydingos valios susiformavimo. Tačiau sutikti su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Ginčijamos buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo 1964 metų CK, kurio 57 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad sandoris, sudarytas dėl apgaulės, gali būti teismine tvarka pripažintas negaliojančiu. Toks sandorio nuginčijamo pagrindas numatytas ir galiojančio CK 1.91 straipsnyje. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis tiek aktyviais veiksmais, tiek svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai (ar neveikimas) turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad apgaulė dėl sandorio sudarymo pasireiškė tuo, kad jis (ieškovas) buvo įsitikinęs, jog sudaro ne buto pirkimo-pardavimo sutartį, bet buto įkeitimo sutartį paskolos grąžinimui užtikrinti, ir tik maždaug po 15 metų paaiškėjo, kad buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas nurodė, kad butą sutiko įkeisti dabar jau mirusiai O. C., kuri buvo pažadėjusi suteikti paskolą, kurią ieškovas perskolino savo pažįstamam I. A. Sudarius sutartį, ieškovas gavo iš O. C. paskolos sumą - 10000 JAV dolerių, kuriuos atidavė I. A., tačiau su juo rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Nurodytas aplinkybes dėl sandorio sudarymo paskolos grąžinimui užtikrinti iš esmės patvirtino pats atsakovas E. N. (b.l. 126-127), taip pat liudytoja N. F., buvusi I. A. sutuoktinė, kurie (I. A. ir N. F. ) taip pat tuo pačiu metu sudarė buto pirkimo-pardavimo sandorį 2-3 mėnesiams paskolos grąžinimui užtikrinti (b.l. 174-175). Netikėti šios liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, o tai paneigiančių įrodymų atsakovai nepateikė. Be to ieškovas neketino niekur išsikelti ir neišsikėlė iš ginčo buto, kad neabejotinai patvirtina, kad jis neketino savo buto perleisti atsakovo nuosavybėn. Taigi aplinkybės dėl ieškovo ketinimo sudaryti buto įkeitimo, o ne buto pirkimo-pardavimo sandorį byloje iš esmės buvo įrodytos (ieškovo, atsakovo paaiškinimais ir juos papildančiais liudytojos parodymais), ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsakovas E. N. bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad ketino sudaryti ir sudarė buto pirkimo-pardavimo, o ne įkeitimo sandorį. Tačiau byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad atsakovas E. N. prieš sandorio sudarymą su ieškovu nevedė derybų dėl buto kainos (ar kitų sutarties sąlygų), o po sandorio sudarymo neapžiūrėjo buto, o ir vėliau butu nesirūpino, patvirtina, kad atsakovas E. N. nutylėjo ir slėpė nuo ieškovo ketinimus pirkti ginčo butą, t.y. iš esmės klaidino ieškovą dėl sudaromo sandorio esmės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, yra svarbi aplinkybė, jog ieškovas sandorio sudarymo metu nemokėjo ar nepakankamai mokėjo (suprato) valstybinę lietuvių kalbą, kuria buvo forminamas 1993 m. lapkričio 9 d. sandoris. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas yra buvęs karininkas - 1988 metais baigė tarnybą buvusios SSRS ginkluotose pajėgose, kuriose ištarnavo 28 metus. Lietuvių kalbos kursus baigė tik 1999 metais (b.l. 28-29). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamame sprendime konstatavo, jog yra visiškai tikėtina, jog ieškovas 1993 metais pakankamai nemokėjo lietuvių kalbos, kad be vertėjo suprastų lietuvių kalba sudaromo sandorio prasmę. Nei atsakovai, nei sandorį tvirtinusi notarė nepateikė teismui duomenų, kad sandoris buvo išverstas į atsakovui suprantamą kalbą ar kad jam šia kalba buvo išaiškinta sudaromo sandorio esmė. Nors notarė teigė sandorio tekstą išvertusi ieškovui į rusų kalbą žodžiu, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog iš esmės nei sandorio tvirtinimo aplinkybių, nei paties ieškovo notarė neprisimena (b.l. 174), pirmosios instancijos teismas jos paaiškinimus apie sutarties teksto išvertimą į rusų kalbą žodžiu pagrįstai įvertino kritiškai. Tokiu būdu aplinkybė, kad ieškovas nesuprato lietuvių kalbos, sudarė palankias sąlygas ir pakankamas prielaidas atsakovui E. N. veikti apgaulės būdu, tiesiog nutylint apie sudaromo sandorio tikrąją esmę. Tokią išvadą pagrindžia ir atsakovo E. N. veiksmai tiek iki sutarties sudarymo (nebuvo asmeniškai suinteresuotas nusipirkti ieškovo butą, jo neapžiūrėjo, ieškovo nepažinojo, o ginčo sandorį sudarė O. C. prašymu, už jos pinigus), tiek ir po sutarties sudarymo (savo nuosavybės teisės pilnai neįgyvendino – neatvyko į nusipirktą butą, jo neapžiūrėjo, bet perleido atsakovams neatlygintiniu sandoriu).

Vienas esminių atsakovų apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad, apeliantų tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, nes atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, o teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią. Apeliantai teigia, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kadangi terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo, bet ir turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą dienos. Teisėjų kolegija apeliantų argumentus atmeta.

Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje ir patikslintame ieškinyje) nuosekliai tvirtino, jog tik 2008 metų sausio mėnesį jam tapo žinoma, kad teisme yra iškelta civilinė byla dėl jo iškeldinimo iš buto, kuriame jis gyvena ir kuris jam, jo įsitikinimu, priklauso nuosavybės teise. Tą patį mėnesį ieškovas sudarė atstovavimo sutartį su advokatų kontora ir jos atstovas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, informavo ieškovą, kad ginčo butas jam nepriklauso. Tokie ieškovo argumentai dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios byloje nebuvo paneigti, atvirkščiai, juos patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės – ieškovas niekieno netrukdomas gyveno ginčo bute iki 2008 metų sausio mėnesio (t.y. 15 metų po ginčijamo sandorio sudarymo), mokėjo mokesčius, sudarė sutartis dėl elektros, dujų tiekimo ir kt. kaip buto savininkas (b.l. 30-62). Apeliantai teisingai nurodo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad ieškovas neturėjo realios galimybės sužinoti apie savo teisės pažeidimą anksčiau negu jam buvo iškelta byla dėl iškeldinimo 2008 metais, kadangi toks pažeidimas apskritai neegzistavo – ieškovas nuolat gyveno ginčo bute, mokėjo už jį visus mokesčius, atsakovai į jį nesikreipė ir ginčo butu nesidomėjo. Tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, jog apie savo teisių pažeidimą, t.y. kad jis nėra ginčo butas savininkas dėl apgaulės sudaryto sandorio, ieškovas sužinojo tik 2008 metų pradžioje, gavęs iš teismo procesinius dokumentus civilinėje byloje dėl iškeldinimo iš ginčo buto. Vadinasi, ieškovas senaties termino ginčyti šį sandorį nepraleido (CK 1.127 str.), ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantai be pagrindo teigia, kad ieškovas, žinodamas apie prievolės grąžinti paskolą ir tuo pačiu buto įkeitimo panaikinimo terminą, kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas savo teisių atžvilgiu asmuo, turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos, kadangi savo teisių atžvilgiu vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo tikrai domėtųsi, ar įkeitimas panaikintas ir kokias teisines pasekmes sukėlė jo pasirašytos sutartys. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas ginčo bute gyveno kaip savininkas, o ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties neturėjo. Be to byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių atsakovai nepaneigė, kad ieškovas iš O. C. gautą paskolą perskolino I. A. , kuris ir turėjo grąžinti paskolą tiesiogiai O. C., o ši panaikinti buto įkeitimą. O. C. nesikreipiant į ieškovą dėl paskolos grąžinimo, kuri, apeliantų teigimu, 1993 metais buvo pakankamai didelė, ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad skola grąžinta ir buto įkeitimas panaikintas. Juo labiau, kad jis neigiamų buto perleidimo sandorio pasekmių nejautė iki pat 2008 metų sausio mėnesio. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas šio termino nepraleido.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas. CK 1.91 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 1993 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, ieškovui (nukentėjusiajai šaliai) sugrąžino nuosavybės teises į trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas E. N. patvirtino, kad jis asmeniškai jokių pinigų ieškovui nedavė (pinigai buvo dabar jau mirusios O. C. ), todėl nei įstatyminio, nei faktinio pagrindo priteisti atsakovui E. N. iš ieškovo atitinkamą pinigų sumą nėra. Kiti negaliojančiais pripažinti sandoriai yra neatlygintiniai arba išvestiniai, kaip paveldėjimo teisės liudijimo ar atsakovų susitarimo dėl turto pasidalijimo pripažinimas negaliojančiais dalyje.

Kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 1993 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia ir motyvų nenurodo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Petras JaržemskisAndžej Maciejevski