Kauno apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Rasai Baranauskaitei, Vaidai Banišauskienei, dalyvaujant

viešame teisiamajame posėdyje, pagreitinto proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kauno r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), ten pat ir deklaruota gyvenamoji vieta, anksčiau neteistas, 2012-06-19 atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu asmeniu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 38 str. pagrindu,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. teismui buvo atiduotas kaltinant jį tuo, kad jis 2014 m. spalio 26 d. apie 24. 00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo sugyventine nepilnamete R. B., gim. (duomenys neskelbtini), kuri 23 savaičių nėštumo, metu, išplūdo R. B. necenzūriniais žodžiais ir tyčia dešine koja vieną kartą spyrė jai į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, bei, tęsdamas savo smurtinius veiksmus, sugriebė R. B. už rankų ir jas stipriai suspaudė tuo sukeldamas sugyventinei fizinį skausmą, tai yra R. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis R. R. nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies ir parodė, kad pripažįsta tik tai, kad jie su R. apsistumdė, taip pat tai kad jis buvo neblaivus ir, kad koliojosi, bet nepripažįsta, kad spyrė R. į pilvą. Kaltinamasis paaiškino, kad tiksliai pasakyti negali, kurią dieną čia viskas buvo, bet tai įvyko maždaug prieš dvi savaites. Buvo vakaras. Viskas vyko adresu (duomenys neskelbtini). Be jo namuose dar buvo A. B., kuris miegojo ir nieko nematė, R. B., kuri sėdėjo šalia, R. B. ir jos pusseserė, kuri buvo viršuje ir taip pat nieko nematė. Jis, A. B. ir R. B. pradžioje sėdėjo ir gėrė alų. Po to B. nuėjo miegoti ir jie su R. B. liko dviese. R. buvo viršuje, bet vis nusileisdavo ir jį bardavo, kad geria. Jis su R. draugauja, ji laukiasi judviejų bendro vaiko. Kadangi ji pyko, kad jis geria, tai buvo atėjusi jo pabarti kelis kartus. Jis išgėręs buvo normaliai, bet labai girtas nebuvo. R. B. nesikišo į jų konfliktą. R. pykstant ir jį barant jis jai sakė, kad atsigers dar stiklinę alaus ir eis miegoti. Bet kai ji atėjo paskutinį kartą, tai ji labai supyko ir trenkė jam per veidą iš rankos delno. Tada jis tik atsistojo ir paėmė savo rankomis jai už abiejų rankų riešų ir pasakė: „kas darosi?“. Jos rankas laikė tik dėl to, kad ji neduotų jam per veidą dar kartą Į pilvą jai nespyrė. Ji išvadino jį alkoholiku, iškoliojo, todėl pripažįsta, kad ir jis ją žodžiais išplūdo, keikėsi ir išsiplūdo žodžiais jie abu vienas ant kito. Paskui jam paleidus jos rankas ji nubėgo į viršų, o jis su R. liko sėdėti toliau. R. B. nepuolė jų skirti. Ir paskui atvažiavo policija. Kaip suprato, tai R. iškvietė policiją. Jis pasakė policininkams, kad vežtų jį, jei nusikalto. Policininkams pakalbėjus su R., ji parašė pareiškimą ir jį palaikė 48 valandom, po to paleido. Kategoriškai tvirtina, kad į pilvą jai nespyrė, konflikto metu ji tik jam sudavė vieną kartą, dėl ko tik paprasčiausiai pasitampė, kai jis sugirebė jai už rankų, kad negautų dar kartą į veidą, ir viskas. R. nieko iš viso nesakė, kad jai skauda ar panašiai. Todėl nemano, kad jai iš viso skaudėjo, tik gal per stipriai suspaudė jos rankas tą kartą. Jokių mėlynių, įbrėžimų jai tikrai nepadarė. Su R. po įvykio bendrauja, ji buvo atvažiavusi pas jį, jie nesipyksta. Apie šį įvykį iš viso su ja nekalbėjo. R. tik sakė, kad jis tik netyčia jai užgavo pilvą. Ji sakė, kad kai jis krito, tai koja užkliudė pilvą. Bet, kad jis būtų parkritęs įvykio metuu, neatsimena.

Nukentėjusioji R. B. apklausiama parodė, kad viskas buvo (duomenys neskelbtini) maždaug prieš dvi savaites, apie 24.00 val. Be jos namuose dar buvo pusseserė R. G., sesuo V. B., tėtis A. B., mama R. B. ir kaltinamasis R. R.. Tą dieną, kai ji su pussesere grįžo iš parduotuvės, R. su jos mama gėrė alų, todėl ji pyko dėl to. Tėtis tuo metu miegojo. Konfliktas prasidėjo nuo to, kai ji priėjo prie kaltinamojo ir pasakė, kad jis daugiau negertų. Tai pasakė jam piktai. Mama į konfliktą nesikišo. O jis jai tada pasakė, kad tuoj nebegers, o eis miegoti. Bet po to toliau sėdėjo ir gėrė. Tada ji nusileido iš antro aukšto ir priėjusi prie jo dar kartą trenkė per veidą iš delno ir pasakė, kad baigtų gerti. Tada R. atsistojęs ir pagriebė jai už riešų ir suspaudė juos. Ji tada stūmė jį nuo savęs ir jis griuvo ant lovos, o griūdamas jos rankas paleido. Jis griuvo ant nugaros, todėl griūdamas iškėlė koją ir taip pataikė jai į pilvą. Pataikė su viena koja. Kojos kontaktas su pilvu nebuvo stiprus. Jis su ta koja tik prabraukė per pilvą. Skausmo ji nepajuto. Nežino, ar jis iš viso tai pajautė, kad jai pataikė, nes tai nebuvo stiprus smūgis. Nesimatė, kad jis būtų jai specialiai spyręs. Tada jis tik ją visokiais žodžiais išvadino ir su mama nuėjo į lauką parūkyti. Ji dėl to labai išsigandau, nes pagalvojo, kad jis parūkęs ir parėjęs iš lauko gali ją užpulti, todėl iškvietė policiją Bet daugiau jis prie jos net neprisilietė. Parūkęs grįžo, bet aiškintis neatėjo. Greitosios pagalbos nekvietė, nes nebuvo reikalo. Policijai paskė, kad ją puolė. Jie klausė, ar padaryti kažkokie sužalojimai. Ji tik pasakė jiems, kad kaltinamasis buvo paėmęs jai už rankų ir suspaudęs. Taip pat paaiškino pareigūnams, kad jis griūdamas pataikė jai į pilvą, bet jai neskauda.

Liudytoja R. B. parodė, kad viskas buvo savaitgalį, apie 24.00 val. Namuose buvo ji, tėtis, R., pusseserė ir kita dukra, o kaltinamasis atėjo į svečius. Jis buvo šiek tiek išgėręs. Jie žiūrėjo televizorių apačioje, o ji nuėjo pas vyrą į viršų. Alkoholis namuose tą kartą nebuvo vartojamas. Negėrė nei ji, nei kiti asmenys. Paskui išgirdo triukšmą, todėl nubėgo į apačią pažiūrėti, kas atsitiko. Ten pamatė išsigandusią R., o R. rengėsi išeiti. Ji klausė R. kas atsitiko, bet jis išėjo. Po to klausė R., kas atitiko, bet R. buvo išsigandusi ir pikta. R. pasakojo, kad ji su pussesere šnabždėjosi, juokavo, o R. susivaideno, kad jį apšnekam, tada jis puolė ją, o ji ginamasi spyrė jam į klyną ir apsistumdė lovoje, kur ir bakstelėjo jai į pilvą. Tada ji išėjo į lauką paskui R. ir jis pasakė jai, kad nieko iš tikrųjų nebuvo, kad R. jį apkaltino dėl to, kad jis jai įspyrė į pilvą. R. pasakė, kad tikrai jai nespyrė, tik trenkė per veidą. Ir po to jis pradėjo verkti, net kūkčiojo. Kai grįžo iš lauko, tai R. jau buvo nubėgusi į viršų ir paskambinusi policijai. R. veidas paraudęs nebuvo, jokių sužalojimų pas ją nesimatė. Policija daugiausia bendravo su ja. R. apie skausmą pilve jai nieko nesakė. Ji dar jos klausė, ar reikia pagalbos, bet ji sakė, kad nereikia. Todėl mano, kad jeigu būtų buvęs tas spyris į pilvą, tai jai būtų tikrai reikėję medicininės pagalbos.

Kaltinimas R. R. prokuroro pareiškime dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka buvo grindžiamas taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis:

1.Apklaustas kaip įtariamasis R. R. 2014-11-04 parodė, kad 2014-10-26 buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes gėrė alų kartu su R. B. ir A. B.. A. B. pasigėrė, todėl nuėjo miegoti į kambarį. Virtuvėje liko jis, R. B. motina ir R. B.. Besėdint, R. B. jam pradėjo priekaištauti, kad jis liautųsi vartoti alkoholį, o jis jai pasakė „eik mažyte į viršų, aš atsigersiu ir ateisiu“. R. B. priėjo prie jo, pradėjo jį stumdyti, tąsyti už rankų, todėl jis R. B. paėmė už rankų riešų ir stipriai suspaudė. Sutiko, kad suspaudęs R. B. rankas, merginai sukėlė stiprų fizinį skausmą. Jis ant lovos nekrito, su koja R. B. į pilvą nespyrė. Mano, kad R. B. užpyko ant jo dėl to, kad jis vartojo alkoholį, todėl iškvietė policiją. Žinojo, kad R. B. laukiasi, yra 6 mėnesių nėštume, be to jis yra būsimo vaiko tėvas. Nėščios R. B. neskriaudė, t.y. su koja į pilvą neįspyrė. Gailisi, kad gėrė alkoholį ir R. B., stipriai spausdamas rankas, sukėlė fizinį skausmą (b.l. 79);

2.Apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. B. buvo parodžiusi, kad 2014-10-26, apie 24. 00 val. į jos namus (duomenys neskelbtini), grįžo girtas R. R.. Jis yra jos draugas, pas ją kartais nakvoja, kartu miega, tačiau bendro ūkio neveda, pastoviai kartu negyvena. R. R. yra būsimo vaikelio tėvas. Su R. R. yra pažįstama jau 2 metus. Iki tol, kol nesilaukė, R. R. niekada jos nemušė, todėl šis konfliktas- pirmas kartas. 2014-10-26 apie 24. 00 val. būdamas girtas R. R. atsisėdo kambaryje. Tuo metu R. B. kalbėjosi su savo pussesere, R. R. staigiai pašoko nuo kėdės, paėmė savo rankomis už jos rankų riešų ir pradėjo kratyti, purtyti šaukdamas „nesityčiok iš manęs, nelaikyk manęs debilu, neapšnekėk manęs“. R. B. norėdama atitraukti R. R., spyrė R. R. į tarpkojį. R. R. krito ir krisdamas ant lovos tyčia įspyrė vieną kartą savo dešine koja jai į pilvo vidurį. R. B. dėl patirto spyrio pajuto fizinį skausmą pilve, o po gauto spyrio į pilvą šaukė ant R. R., kad jis nuo jos pasitrauktų. R. B., po patirto smūgio, atsisėdo ant kėdės, o R. R. atsistojo ir savo rankomis sugriebė jai už abiejų rankų riešų ir tuos riešus spaudė, dėl ko ji pajuto stiprų fizinį skausmą. Kai pasisekė ištraukti savo vieną ranką iš R. R. rankos, ji trenkė R. R. iš kumščio į akį. Tada jis ją paleido, tačiau išplūdo necenzūrinais žodžiais: „žiurke, kale, suka“. Iš karto po įvykio į kambarį atėjo jos mama. Kai atėjo mama, R. R. išsigando, nes mama paklausė, kas čia vyksta. Tada ji (R. B.) iškvietė policijos pareigūnus, medicinos pagalbos atsisakė, nes ant pilvo jokių vizualinių sužalojimų nebuvo, ji jautėsi gerai, išskyrus tai, kad ant abiejų rankų riešų buvo paraudimai nuo R. R. spaudimo. (b.l. 25).

3.Liudytojos R. B. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokole užfiksuota, kad R. B. parodė, kad ji paties įvykio nematė, o įbėgo į kambarį išgirdusi R. R. necenzūrinius žodžius „suka, žiurke, kale“, skirtus R. B.. Ji jo paklausė, kas atsitiko, tai R. R. išsigandęs pasakė, kad nieko. Iš R. burnos sklido alkoholio kvapas, vaikinas buvo neblaivus. Jos duktė R. B. buvo išsigandusi, apsiverkusi, tačiau už pilvo užsiėmusi nebuvo. Lauke R. R. verkdamas pasakė, kad trenkė R. B. į veidą, o į pilvą nespyrė. Liudytoja parodė, kad yra įsitikinusi, kad R. R. tikrai spyrė jos dukrai į pilvą, nes dukra jai papasakojo, kad R. R. su koja įspyrė jai į pilvą, jai skaudėjo, paskui jis R. B. rankomis dar suspaudė rankų riešus. (b.l. 41).

4. Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad jis pats įvykio nematė, tik girdėjo kambaryje triukšmą, t.y. barnį tarp dukters R. ir jos draugo R. R.. Iki atvažiuojant policijai, jis iš dukters sužinojo, kad R. R. įspyrė dukrai į pilvą. R. R. tai neigė, sakė, kad truputį R. pastūmė. R. B. buvo lengvoj isterijoje, tačiau dėl sveikatos nesiskundė, už pilvo susiėmusi nebuvo, medikų pagalbos atsisakė (b.l. 33).

5.Kauno apskrities VPK PR 3-iojo būrio patrulio P. Š. 2014-10-26 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuota, jog dėl smurtaujančio R. R. kreipėsi R. B., kuri nurodė, jog jai jis spyrė į pilvo sritį (b.l. 3-4).

6.Pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolu Nr. 3138, kuriame užfiksuota, jog 2014-10-26, 01:27:18 R. R. nustatyta 1,30% promilių girtumas (b.l. 83).

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad kaltinime nurodytas fizinis skausmas R. B. galėjo būti padarytas tyčiniais kaltinamojo R. R. veiksmais. Taip pat nėra įrodyta, kad kaltinamasis tyčia įspyrė nukentėjusiajai į pilvą. Todėl konstatuotina, kad jo veikoje nėra nustatyta jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių visumos, kas reiškia, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymių. Todėl kaltinamasis iš šio kaltinimo išteisintinas.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kyla tik tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tai yra tyčinė nusikalstama veika, vadinasi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius, būtina įrodyti subjektyviuosius šio nusikaltimo požymius – tiesioginę ar netiesioginę tyčią.

Kaip matyti ir prokuroro pareiškimo, R. R. pareikšto kaltinimo esmė yra tyčinis spyris koja nukentėjusiajai į pilvą ir jos rankų sugriebimas, dėl ko jį patyrė fizinį skausmą.

Tačiau teismas sprendžia, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad kaltinime nurodyto spyrio koja, kaip pavojingo, priešingo teisei ir tyčinio veiksmo BK prasme, nukentėjusiosios atžvilgiu ir dėl to sukelto fizinio skausmo iš viso nebuvo (pažymėtina, kad šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti prašė bei laikyti neįrodyta teismui siūlė ir valstybinis kaltintojas), o už rankų nukentėjusiajai kaltinamasis sugriebė tik dėl to, kad nukentėjusioji jo daugiau nemuštų rankomis per veidą, kas rodo, kad jokios tyčios (nei tiesioginės, nei netiesioginės) sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą kaltinamojo tokiuose veiksmuose nebuvo.

Minėta, jog asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo tik jeigu įrodoma jo kaltė, be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju tokių įrodymų šioje byloje, kaip jau minėta, nėra. Nors pats kaltinamasis ir neneigė, kad nukentėjusiajai sugriebęs už rankų galėjo sukelti fizinį skausmą, nes sugriebęs buvo stipriai, tačiau patvirtino parodydamas, kad tai padarė tik po to, kai nukentėjusioji9 ėmė jam priekaištauti dėl gėrimo, stumdyti jį bei trenkė jam ranka per veidą, ir tik tam, kad ji neduotų jam per veidą antrą kartą. Taip pat nuosekliai neigė, kad jai įspyrė į pilvą.

Iš tokių parodymų matyti, kad kaltinamasis už rankų nukentėjusiajai sugriebė daugiau instinktyviai, kad užkirsti kelią galimam tolimesniam jo mušimui per veidą, tai yra veikdamas išimtinai tik iš gynybos pozicijų, o ne siekdamas nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ar kokius nors kitokius nukentėjusiosios sveikatai neigiamus padarinius. Jo atliktų veiksmų pobūdis (sugriebimas už rankų), įvertinus nustatytas aplinkybes, rodo, kad kaltinamojo veiksmai susidariusioje situacijoje reaguojant į jo atžvilgiu pavartotą smurtą (mušimą per veidą) buvo visiškai adekvati ir visiškai nepavojinga reakcija ir atitinkamai elgesys, dėl ko jam inkriminuojami padariniai – fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai, kurio patvirtinti vienareikšmiškai negalėjo net ji pati, yra tik prielaidų pobūdžio. Todėl teismo manymu, kaltinamojo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo visiškai nepavojingi BK prasme ir tokioje situacijoje tiesiog būtini ir minimaliai pakankamai, kad sulaikyti R. B. nuo galimo tolimesnio smurtavimo (mušimo) jo atžvilgiu. Teismas taip pat pažymi, kad susidariusioje situacijoje pačios šioje byloje nukentėjusiąja pripažintos R. B. veiksmai kaltinamojo atžvilgiu buvo žymiai intensyvesni ir pavojingesni, ir iš tikrųjų objektyviai galėję sukelti fizinį skausmą, nes buvo rankos delnu trenkta per veidą, tačiau jie ikiteisminio tyrimo metu kaip galimas fizinio skausmo ar kitokių padarinių sveikatai sukėlimas artimoje aplinkoje nebuvo iš viso net vertinami.

Taigi, pagal nustatytas situacijos aplinkybes, nėra jokio pagrindo kaltinamojo veiksmų vertinti kaip pavojingų bei tyčinių jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. prasme. Kaip minėta, savo veiksmais kaltinamasis jokių iš esmės neigiamų padarinių nukentėjusiosios sveikatai ir nesukėlė, o jo parodymus, reikšmingus sprendžiant dėl kaltės, patvirtina ir pačios nukentėjusiosios parodymai.

R. B. teisiamajame posėdyje, kaip matyti iš jos parodymų, patvirtino, kad už rankų kaltinamasis ją sugriebė tik po to, kai ji jam ėmė priekaištauti ir pykti ant jo dėl gėrimo ir trenkė į veidą. Tik tada jis atsistojęs jai griebė už rankų, o ji norėdama ištraukti rankas, jį pastūmė, dėl ko jis griūdamas atbulas ant lovos kylančia aukštyn koja užkliudė jos pilvą. Nesimatė, kad jis tai darytų specialiai, skausmo jokio dėl to nejautė, o policiją kvietė tik dėl patirto išgąsčio. Teisiamajame posėdyje savo parodymus patvirtino paaiškindama įvykio aplinkybes pagal įvykio vietoje padarytose fotonuotraukose užfiksuotus objektus.

Pažymėtina, kad nukentėjusioji iš viso negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, ar iš viso jautė kokį nors skausmą dėl to, kad kaltinamasis jai buvo sugriebęs už rankų iki kol jis griūdamas jai jas paleido. Nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu kiek kitaip paaiškino įvykio aplinkybes (nurodė, kad jai įspyrė į pilvą tyčia ir ji jautė skausmą, kad ji sudavė jam tik po to, kai ištraukė iš kaltinamojo vieną savo ranką), tačiau ištyrus įrodymus teisme jų nepatvirtino, nes nurodė, kad viskas buvo taip, kaip papasakojo teismui. Paaiškino, kad ir ikiteisminio tyrimo metu aiškino iš esmės tą patį, tik protokole jos žodžiai yra taip užrašyti.

Iš esmės kaltinamojo bei nukentėjusiosios parodymais nustatytų aplinkybių nepaneigia ir liudytojos R. B. parodymai, kuri nieko faktiškai apie kokius nors smurtinius veiksmus tiek iš kaltinamojo, tiek ir iš nukentėjusiosios pusės parodyti negalėjo. Jos parodymai tik faktiškai patvirtina tas aplinkybes, dėl kurių ir taip jokio ginčo nėra, tai yra, kad tarp R. B. ir R. R. įvyko žodinis konfliktas, ko pasėkoje buvo iškviesta policija.

Tačiau tokių aplikybių, iš kurių būtų galima patikrimai spręsti, kaip kaltinamasis iš tikrųjų veikė kilusio žodinio konflikto metu nukentėjusiosios atžvilgiu, kokius veiksmus ir kokia apimtimi jis atliko, ar kaltinamasis veikė kokiu nors būdu tyčia R. B. atžvilgiu, ji parodyti negalėjo.

Specialistas R. B. kūne jokių išorinių sužalojimų, galinčių rodyti jos sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai, taip pat nenustatė (b.l. 28)

Todėl teismas šioje byloje tiki ir nuosprendyje remiasi tik kaltinamojo bei nukentėjusiosios teisme duotais parodymais, nes nukentėjusiosios parodymai iš esmės atitinka ir kaltinamojo parodytą įvykio eigą bei kitas nurodytas aplinkybes. Šiais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių esmė yra ta, kad kaltinamasis nukentėjusiajai nespyrė, o tik griūdamas ant nugaros netyčia galėjo užkliudyti koja pilvą, o nukentėjusiosios rankas sugriebė ne tam, kad sukelti fizinį skausmą, o tam, kad ji netrenktų jam ranka per veidą dar kartą. Tai aiškiai parodo, kad jo veikoje nebuvo jokios tyčios nukentėjusiajai sukelti fizinio skausmo ir (ar) ją kaip nors sužaloti. O nustatytos aplinkybės dėl atliktų veiksmų pobūdžio iš viso kelia abejonių, ar nukentėjusiajai buvo (galėjo būti) sukeltas koks nors fizinis skausmas. Tačiau net ir pripažinus esant neginčytinai nustatytą šią aplinkybę (jeigu daryti tokią prielaidą), vien tik jos nepakaktų norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d. Tam turi būti nustatyta, kaip minėta, ir pavojinga bei tyčinė veika, tai yra turi būti nustatyta, kad kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai, tai yra veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.

Tuo tarpu šioje byloje, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą neįrodo, kad kaltinamasis nukentėjusiajai tyčia spyrė ir (ar) kitais savo tyčiniais veiksmais (kaip kaltinime buvo nurodyta, sugriebdamas už rankų) siekė ją sužaloti ar sukelti fizinį skausmą.

Pažymėtina ir tai, kad nustatytus kaltinamojo veiksmus – stiprų nukentėjusiosios rankų sugriebimą sąlygojo pačios nukentėjusiosios pakankamai aktyvus, nepasitenkinimą kaltinamojo elgesiu (alkoholio vartojimą) reiškiamas agresyvus ir neadekvatus tokiai situacijai elgesys - jos suduotas smūgis rankos delnu kaltinamajam į veidą, kas būtent, kaip nustatyta, ir iššaukė kaltinamojo veiksmus, kurie kaltinime aprašyti nurodant, kad jis sugriebė R. B. už rankų ir jas stipriai suspaudė.

Taigi, konstatuotina, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma aiškiai rodo, kad kaltinamojo veiksmuose nenustatyta tyčia (kaltė). Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą dėl neatsargumo, įstatyme (Baudžiamajame kodekse) nenumatyta.

Todėl nenustačius kaltinamojo veiksmuose BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties, jis iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 str. 5 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 6 d., 307 str. 4 d., 7 d., 308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

R. R. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.