- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-21
- Bylos Nr.
- 2SA-82-823/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Petras Jaržemskis, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. V.
- Suinteresuotas asmuo
- F. V., F.
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, teisėjų Petro Jaržemskio ir Dalios Kačinskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens antstolio Roberto Vasiliausko atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą dėl antstolio R. Vasiliausko veiksmų (suinteresuoti asmenys F. V. , F. V. IĮ „Verdora“).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. V. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu, prašydama panaikinti antstolio R. Vasiliausko išduotus patvarkymus areštuoti pareiškėjos lėšas, panaikinti Centrinės hipotekos įstaigos arešto aktus bei duoti nurodymus antstoliui R. Vasiliauskui grąžinti į pareiškėjos sąskaitą 147,59 Lt Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento išmoką vaikams.
Nurodė, kad 2008 gruodžio 19 d. gavo antstolio R. Vasiliausko dokumentus, kuriuose nurodyta, jog ji yra skolinga UAB „Pekkaniska Lit“ 6062,30 Lt ir 1725,28 Lt vykdymo išlaidų. Antstolis R. Vasiliauskas rėmėsi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. išduotu teismo įsakymu Nr.L2-1444-562/2008 dėl 6062,30 Lt skolos išieškojimo iš skolininko F. V. IĮ „Verdora“. F. V. IĮ „Verdora“ 2000 metais įkūrė jos sutuoktinis F. V. , su kuriuo pareiškėja kartu negyvena nuo 2005 m. liepos mėnesio. Pasidomėjusi Centrinėje hipotekos įstaigoje pareiškėja sužinojo, kad areštuotas jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1/10 dalis) ir automobilis BMV 520 v/n Nr. (duomenys neskelbtini) Antstolis R. Vasiliauskas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675 straipsnio 2 dalies ir CPK 679 straipsnio nuostatas pareiškėjos apie šiuos veiksmus neinformavo. Nukreipdamas išieškojimą į pareiškėjos turtą antstolis pažeidė CPK 596 straipsnio 1 dalies nuostatas. CPK 596 straipsnio 1 dalis nustato kokiais atvejais yra pakeičiamas skolininkas vykdymo procese, t.y., kad skolininką gali pakeisti tik pirmosios instancijos teismas, antstolis tokių įgaliojimų neturi. Be to, antstolis pažeidė CPK 739 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes areštavo visas pareiškėjos sąskaitas ir dėl to valstybinė pašalpa vaikui buvo pervestą į antstolio R. Vasiliausko depozitinę sąskaitą. Pareiškėjos manymu, F. V. IĮ „Verdora“ turi pakankamai lėšų, kad padengtų skolą, todėl antstolis nesąžiningai atliko savo darbą ir pažeidė CPK 673 straipsnį.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolis R.Vasiliauskas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos skundas yra surašytas 2009 m. sausio 16 d., t.y. praleidus CPK 510 straipsnyje nustatytą 10 d. antstolio veiksmų apskundimo terminą, todėl nenagrinėtinas teisme. F. V. ir J. V. santuoka buvo sudaryta 1992 m. rugpjūčio 22 d., F. V. IĮ „Verdora" įsteigta 2000 m. lapkričio 16 d., t.y. santuokos metu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.88 straipsniu, priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi abu sutuoktiniai yra F. V. IĮ „Verdora“ bendrasavininkiai ir dalyviai, todėl už įmonės prievoles atsako solidariai. Vykdymo metu F. V. IĮ „Verdora“ sąskaitos buvo areštuotos, piniginių lėšų įmonės sąskaitose nebuvo, įmonės registracijos adresu surasti nepavyko, apie įmonės turtą ir jo buvimo vietą duomenų vykdomojoje byloje negauta. Patvarkymas pateikti informaciją apie įmonės turtą buvo išsiųstas individualios įmonės bendrasavininkiui F. V. jo gyvenamosios vietos adresu, tačiau informacijos apie įmonės turtą, skolininkas nepateikė, antstolio patvarkymų nevykdė. Nepavykus išieškoti skolos iš individualios įmonės ir jos savininko F. V. , išieškojimas buvo nukreiptas į individualios įmonės bendrasavininkės – pareiškėjos J. V. , turtą. Antstolio R. Vasiliausko manymu, pareiškėjos skundas dėl piniginių lėšų arešto nepagrįstas, kadangi ji kaip bendraskolininkė turi pareigas vykdymo procese, tačiau šių pareigų nevykdo - nebendradarbiauja su antstoliu, neteikia prašomos informacijos. Pareiškėjai 2008 m. gruodžio 24 d. buvo pasirašytinai įteiktas patvarkymas dėl informacijos pateikimo, kuriuo pareikalauta pateikti informaciją apie turimą turtą, jo buvimo vietą bei apie lėšas, iš kurių išieškojimas negalimas. Antstolis pažymėjo, kad skunde nepagrįstai nurodoma, jog pažeista CPK 675 straipsnio 2 dalis. Turto arešto mastas, nurodytas turto arešto akte, yra 7682,64 Lt, t.y. skolos ir vykdymo išlaidų sumai. Būtent tokio dydžio arešto mastas įregistruotas ir turto arešto aktų registre. Skunde minimas kitokio dydžio arešto mastas įregistruotas areštavus pareiškėjos turtą kitai institucijai - Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. CPK normos dėl procesinių dokumentų įteikimo vykdymo proceso metu taip pat nepažeistos, kadangi turto arešto aktas ir kiti patvarkymai pareiškėjai buvo išsiųsti jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau pati pareiškėja atsisakė juos priimti (apie atsisakymą pažymėta pašto siuntos įteikimo pranešime).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjos J. V. skundą tenkino - panaikino antstolio R. Vasiliausko 2008 m. lapkričio 13 d. turto arešto aktą Nr. 0179/08/00143-TAA, 2008 m. gruodžio 9 d. siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas, 2008 m. gruodžio 9 d. patvarkymą areštuoti lėšas ir pervesti jas į antstolio R. Vasiliausko depozitinę sąskaitą, 2008 m. gruodžio 23 d. patvarkymą pateikti informaciją apie turimą turtą vykdomojoje byloje Nr. 0179/08/00143. Nurodė, kad pareiškėja J. V. skundą dėl antstolio veiksmų padavė per 30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo, todėl terminas skundui paduoti nebuvo praleistas. Teismas taip pat nurodė, kad prieš pradėdamas vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstolis pagal teisinę prievolės prigimtį privalėjo išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto. Be to, kadangi prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas. Jeigu skola priteista civilinėje byloje, kurioje atsakovu dalyvavo vienas iš sutuoktinių, kitas sutuoktinis į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas, o skola priteista dėl santuokos metu šeimos interesais sudaryto sandorio nevykdymo, tai antstolis neturi teisės savarankiškai priimti patvarkymo dėl skolos išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto. Jis privalo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo (CPK 589, 593 straipsniai). Tokį pareiškimą teismas nagrinėja dalyvaujant suinteresuotiems asmenims: išieškotojui, skolininkui ir jo sutuoktiniui, taip pat kitiems asmenims, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (CPK 633 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja J. V. nebuvo įtraukta į civilinės bylos dėl skolos priteisimo iš F. V. IĮ „Verdora“ nagrinėjimą, skolininko F. V. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatyta nebuvo, todėl antstolis be kreipimosi į teismą negalėjo priimti patvarkymų ir spręsti, ar galima išieškoti iš sutuoktinių bendro turto, o tuo labiau iš pareiškėjos asmeninio turto - buto, todėl antstolio priimti patvarkymai yra neteisėti ir turi būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad antstolis, pervesdamas lėšas, kurios buvo skirtos vaikui išlaikyti, į savo depozitinę sąskaitą, pažeidė CPK 739 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu antstolis R. Vasiliauskas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį ir pareiškėjos J. V. skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, ją pagrindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007) civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su pirmosios instancijos teismo nustatytomis šios bylos aplinkybėmis. Teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą. F. V. IĮ „Verdora“ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyviai, t.y. abu sutuoktiniai. Be to, CK 3.87 straipsnis ir 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina taisyklę, jog tiek sutuoktinių turtas, įgytas po santuokos sudarymo, tiek įmonės gaunamos pajamos yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Antstolis R. Vasiliauskas pažymi, jog jeigu įmonė sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai už įmonės prievoles atsako abu sutuoktiniai, kurių atsakomybė šiuo atveju yra solidari ir jokie veiksmai dėl turto dalies nustatymo neturi būti atliekami. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005) bei CK 3.114 straipsnio 1 dalis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl išieškojimo iš J. V. turto negalimumo ir visų iš pareiškėjos išieškotų lėšų grąžinimo. Nurodo, kad į antstolio depozitinę sąskaitą buvo nurašyta tik 147,59 Lt, iš kurių tik 52 Lt yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento išmokėta pašalpa vaikui, kuri antstolio patvarkymu pareiškėjai buvo grąžinta. Iš likusių pareiškėjos lėšų galimas išieškojimas, todėl iš šių lėšų turi būti tenkinami išieškotojo interesai. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodęs jokių motyvų, panaikino antstolio patvarkymą pateikti informaciją apie turimą turtą, nors pati pareiškėja neprašė teismo šio patvarkymo panaikinti bei nėra aišku, kuo šis patvarkymas pažeidžia J. V. teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja J. V. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad antstolis R. Vasiliauskas neturėjo teisės savavališkai pakeisti skolininką vykdomojoje byloje, o jį pakeitęs pažeidė CPK 585 straipsnio 3 dalį. J. V. pažymi, kad nesutinka su apelianto teiginiu, jog areštuotas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Butas, kuriam buvo uždėtas areštas, pareiškėjai priklauso asmeninės nuosavybės teise (yra jai padovanotas). J. V. taip pat nurodo, kad antstolis R. Vasiliauskas nepagrįstai teigia, jog į jo depozitinę sąskaitą buvo nurašyti tik 147,59 Lt, iš kurių 52 Lt yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento išmoka vaikui. Į antstolio depozitinę sąskaitą buvo nurašyti 302,31 Lt, tą patvirtino ir pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar antstolis, vykdydamas išieškojimą pagal teismo procesinį dokumentą, kuriuo priteistas įsiskolinimas iš neribotos atsakomybės juridinio asmens, įsteigto santuokos metu, turi teisę savarankiškai, be atitinkamo kreipimosi į teismą, nukreipti išieškojimą į vienam iš sutuoktinių priklausantį turtą. Savo poziciją, kad antstolis tokią teisę turi, apeliantas grindžia atitinkamomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis bylose, kuriose buvo sprendžiami išieškojimo iš individualios įmonės ir jos savininkų turto klausimai, tuo pačiu metu ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutarties išvadą, taip pat grindžiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t.y. byloje be kita ko keliamas klausimas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos taisyklėmis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių taikymo byloje būtina atsižvelgti į keletą reikšmingų aplinkybių - į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, į konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį priėmusios teisėjų kolegijos sudėtį (t.y. ar byla buvo nagrinėjama išplėstinės, ar trijų teisėjų kolegijos), ir kt. Be to, taikant teismo precedentą būtina atsižvelgti į laiko veiksnį, t.y. būtina įvertinti tai, kad po vienos ar kitos taisyklės suformulavimo gali pasikeisti ne tik teisės norma, kurią aiškinant ta taisyklė buvo suformuluota, bet ir pati teismų praktika. Todėl bet kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė turi būti taikoma tiek bylos faktinių aplinkybių, tiek ir įstatymų bei teismų praktikos pasikeitimų kontekste (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu keitėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei teisėjų kolegijai 2008 m. sausio 7 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008. Šioje nutartyje inter alia pažymėta, kad antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu. Vykdomajame rašte, be kitų privalomų rekvizitų, turi būti pažodžiui nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis ir pilnas skolininko pavadinimas, asmens kodas ir adresas (CPK 648 straipsnio 1 dalies 4, 7 punktai). Pakeisti teisingumo aktą – teismo sprendimą (res judicata) – antstolio patvarkymu (CPK 613, 756 straipsniai) reikštų CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento. Pozicijos, kad nukreipti išieškojimą į asmens, neįtraukto į civilinės bylos, kurioje priimtas procesinis dokumentas vykdomas, nagrinėjimą, ir nenurodyto teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje bei vykdomajame rašte, turtą antstolis neturi teisės nesikreipdamas šiuo klausimu į teismą laikomasi ir vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2009, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriomis atskirajame skunde remiasi apeliantas, yra priimtos anksčiau nei paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, t.y. dar iki atitinkamos teismų praktikos pasikeitimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiomis nutartimis nesivadovavo.
Atsižvelgdama į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą ir jo pagrindu susiklosčiusią teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog antstolis be kreipimosi į teismą negalėjo priimti patvarkymų ir spręsti, ar galima išieškoti iš pareiškėjos turto, kadangi pareiškėja J. V. nebuvo įtraukta į civilinės bylos dėl skolos priteisimo iš F. V. IĮ „Verdora“ nagrinėjimą ir teismo procesinio dokumento rezoliucinėje dalyje ji kaip skolininkė nėra nurodyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005, kuria atskirajame skunde remiasi pats apeliantas, be kita ko nurodoma, jog iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusių prievolių bendrumo prezumpcija gali būti paneigta įrodžius, kad verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, 3.109 straipsnis). Tai reiškia, kad sutuoktiniui, neįtrauktam į bylos dėl skolos priteisimo iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės nagrinėjimo procesą, turi būti sudaryta galimybė teismine tvarka ginčyti savo atsakomybę už individualios įmonės prievoles, o tai negali būti padaryta suteikus galimybę antstoliui nukreipti išieškojimą į šio sutuoktinio turtą nesikreipiant šiuo klausimu į teismą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, svarbu ir tai, kad vykdomasis dokumentas nagrinėjamoje byloje yra teismo įsakymas, kuris, vadovaujantis CPK 467 straipsnio 7 dalimi, įsiteisėja skolininkui per nustatytą terminą nepareiškus prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo ir priimamas teismui netikrinant kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, todėl tik abiejų sutuoktinių žinojimas apie įmonės veiklą ir jos turimus įsipareigojimus kreditoriams sudaro jiems tinkamas prielaidas apginti savo teises byloje dėl skolos priteisimo. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikšminga bylai aplinkybe pripažino tą faktą, kad F. V. IĮ „Verdora“ savininku juridinių asmenų registre nurodytas tik F. V. , o pareiškėja J. V. kaip įmonės savininkė nenurodyta, kadangi viešųjų registrų duomenys pagal įstatymą preziumuojami esantys teisingais, o CPK 673 straipsnis suteikia teisę antstoliui nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą tik nesant jokios abejonės dėl šio savininko tapatybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas nenumato galimybės individualios įmonės savininku pripažinti daugiau nei vieną asmenį (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 7 dalis, 8 straipsnio 2, 4 dalys). Ši aplinkybė svarbi sprendžiant pareiškėjos atsakomybės už F. V. IĮ „Verdora“ skolas jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu klausimą.
Pripažinusi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad antstolis be kreipimosi į teismą negalėjo priimti patvarkymų ir spręsti, ar galima išieškoti iš pareiškėjos J. V. turto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 akcentuojamas tik pats galimybės vienam iš sutuoktinių ginti savo teises teisme sudarymas, nenurodant konkrečios procesinės tokios gynybos formos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008 nurodoma, kad teismas, kuriam įstatymu pavesta antstolio procesinės veiklos kontrolė, užtikrina teisingumo vykdymo įgyvendinimą vykdymo procese. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 pažymima, kad vieno iš sutuoktinių teisės gali būti tinkamai apgintos išsprendus jo atsakomybės už individualios įmonės prievoles klausimą byloje, iškeltoje pagal šio sutuoktinio skundą dėl antstolio veiksmų. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai kreipusis į teismą dėl antstolio veiksmų nukreipiant išieškojimą pagal sutuoktinių individualios įmonės skolas į jos asmeninį turtą, neturėjo apsiriboti formaliu antstolio veiksmų teisėtumo įvertinimu, bet, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turėjo iš esmės išspręsti pareiškėjos atsakomybės už F. V. IĮ „Verdora“ skolą klausimą. Panaikinus ginčijamus antstolio patvarkymus vien formaliu pagrindu, iš esmės neatsakius į klausimą dėl pareiškėjos pareigos atsakyti už F. V. IĮ „Verdora“ skolas, neužtikrinamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimas (CPK 7 straipsnis), užvilkinamas teismo sprendimų vykdymo procesas. Kadangi pirmosios instancijos teismas šio klausimo iš esmės nenagrinėjo, apsiribodamas konstatavimu, kad antstolio veiksmai nukreipiant išieškojimą į pareiškėjos turtą nebuvo teisėti dėl procedūrinių pažeidimų, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, ir klausimas grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 338 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija detaliau neanalizuoja atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su pareiškėjos J. V. pareiga atsakyti už F. V. IĮ „Verdora“ skolas, kadangi šis klausimas nebuvo iš esmės nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi dėl nurodyto klausimo nepasisakė (CPK 338 straipsnis, 301 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.