- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-02
- Bylos Nr.
- I-3548-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui A. K., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. K. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. birželio 17 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11), kurį vėliau patikslino (b. l. 17–22) ir papildė (b. l. 127, 148), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 25 700,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 15 d. yra laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Paaiškina, kad 2015 m. vasario 24 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras) atliko kameros Nr. 196 patikrinimą ir nustatė higienos normų reikalavimų pažeidimus. Vėliau Centras nustatė higienos normų reikalavimų pažeidimus taip pat ir kameroje Nr. 362, o 2013 m. liepos 2 d. pažeidimai buvo nustatyti ir kameroje Nr. 360. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad dažniausiai buvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį nepatogiu laiku (kai paduodami pusryčiai) arba esant blogam orui. Be to, anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K asmenys neturintys pinigų, neturi galimybės pasinaudoti rūbų skalbimo paslauga. Nurodo, kad kamerose yra šalta, drėgna, veisiasi pelėsis. Atkreipia dėmesį į tai, kad kamerose yra laikomi 4 asmenys, o yra tik dvi kėdės. Nurodo, kad tualetas yra prie pat kameros durų, todėl tiek pareigūnai, tiek pareigūnės atidarę duris (arba pro duryse įrengtą stebėjimo langelį) mato, kaip naudojamasi tualetu. Anot pareiškėjo, tai žemina orumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kai kuriose kamerose nuo lubų krenta atsilupę dažai, be to, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Taip pat, anot pareiškėjo, gyvenamosiose patalpose rūkantys yra laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Anot pareiškėjo, beveik visi čiužiniai, pagalvės ir patalynė yra nešvarūs, suplyšę ir pilni blakių. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų, kurias pareiškėjas prilygina kankinimams, patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą. Pareiškėjas nurodo, kad tapo dirglus, nervingas, sutriko miegas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl drėgmės ir pelėsio cokoliniame aukšte įrengtose kamerose, kuriose buvo laikomas keletą mėnesių, pareiškėjas susirgo ausų uždegimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29–35, 131). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma, kad kamerose būtų daugiau taburečių ar kitų baldų. Pažymi, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti nuolatinę kalinamų asmenų elgesio kontrolę. Paaiškina, kad sanitarinio mazgo patalpa negali būti atitverta nuo kameros duryse įrengto stebėjimo langelio, nes pareigūnai tokiu atveju negalėtų užtikrinti kamerose laikomų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Anot Lukiškių TI-K, kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, o vidinių grotų įrengimas neprieštarauja teisės aktams. Nurodo, kad tie, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio. Pažymi, kad patalynė yra išduodama, vadovaujantis teisės aktuose nustatytomis normomis. Patalynė ir apatiniai rūbai yra skalbiami vieną kartą per savaitę nemokamai. Viršutinių rūbų skalbimo paslauga yra mokama, tačiau asmenys, neturintys pinigų gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Atsiliepime paaiškinama, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys. Pasivaikščiojimai vyksta dienos metu, o dėl blogo oro jis gali būti sutrumpinamas arba iš viso neįvykti, jeigu su tuo sutinka pasivaikščioti vedamas asmuo. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.
Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 154).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamos sąlygomis Lukiškių TI-K yra laikomas nuo 2014 m. spalio 15 d. Pareiškėjo asmens įskaitos kortelės duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. spalio 24 d. (b. l. 36). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2015 m. birželio 17 d. (iki kreipimosi į teismą dienos). Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 29–30), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 381, kurios plotas 7,28 kv. m., nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 295, kurios plotas 7,95 kv. m., 2014 m. gruodžio 18–22, 24–31 d. ir 2015 m. sausio 1–5 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 347, kurios plotas 7,49 kv. m., 2015 m. sausio 6, 15–26 d. ir 2015 m. vasario 4–9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 196, kurios plotas 7,94 kv. m., 2015 m. vasario 13–17, 21–28 d. ir 2015 m. kovo 1–8 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 277, kurios plotas 7,99 kv. m., 2015 m. kovo 9 d., 2015 m. balandžio 24–27, 29–30 d. ir 2015 m. gegužės 1–6, 5–19 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 288, kurios plotas 7,68 kv. m. bei 2015 m. kovo 10–18 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 336, kurios plotas 7,63 kv. m. Taigi, iš viso 121 parą (4 iš 7,5 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisų teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos
3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (4 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose vidutiniškai buvo apie 2,6 kv. m.) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pareigūnai (net moterys) matė kaip pareiškėjas naudojosi tualetu.
Higienos normos 76:2010 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).
Pareiškėjas neneigia, kad kamerose prie tualeto yra įrengta sienelė, tačiau, pareiškėjo tvirtinimu, ji nesuteikia privatumo, nes tualetas yra gerai matomas pro kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali stebėti tualeto pro kameros duryse esantį langelį, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K tokiu būdu pažeidė pareiškėjo orumą.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, trūko natūralios šviesos, nuo lubų krito atsilupę dažai. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo įmanoma atidaryti lango ir išvėdinti kameros dėl lango vidinėje pusėje esančių metalinių grotų.
Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažymoje nurodyta, kad kamerų lango angoje yra įstatytos grotos, tačiau tai netrukdo kamerų vėdinimui per langus (b. l. 38). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kameros langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio (b. l. 33).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su šviesos, šilumos trūkumu ir per didele drėgme yra gana abstraktaus pobūdžio, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad Centras 2015 m. vasario 24 d. atliko kameros Nr. 196 patikrinimą ir nustatė higienos normų reikalavimų pažeidimus, vėliau – taip pat ir kameroje Nr. 362, o 2013 m. liepos 2 d. pažeidimai buvo nustatyti kameroje Nr. 360. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. 2015 m. vasario 24 d. Centras atliko patikrinimą kameroje Nr. 196, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. vasario 9 d. (šiek tiek ilgiau nei 1 mėn.). Centras konstatavo, kad temperatūra kameroje buvo 22 ⁰C, drėgmė 44,5 proc. ir tai atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau Centras taip pat nustatė, kad kameroje vietomis yra atšokusių lubų dažų. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimas buvo darytas praėjus 2 savaitėms po to, kai iš jos buvo iškeltas pareiškėjas, teismas neturi pagrindo daryti objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimo šioje kameroje laikotarpiu lubų dažai taip pat buvo vietomis atsilupę. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė higienos normų pažeidimus taip pat ir kamerose Nr. 360 bei Nr. 362, tačiau bylos duomenimis (atsiliepime pateikta informacija sutampa su pareiškėjo asmens bylos informacija) nustatyta, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu šiose kamerose nebuvo laikomas (b. l. 29–30, 61). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K su įvairiais skundais, prašymais (b. l. 50, 54, 57–59, 64, 67–68, 70, 81, 83, 87–88, 97), tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl nuo lubų atsilupusių dažų, neatsidarančių langų (dėl grotų įrengimo), šviesos, šilumos trūkumo ar per didelės drėgmės. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad kamerose trūko kėdžių.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažymos duomenimis nustatyta, kad kamerose buvo po 2 kėdes (b. l. 38), todėl, atsižvelgiant į tai, kad didelę ginčo laikotarpio dalį, pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 2–3 asmenimis, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose rūkantys yra laikomi kartu su nerūkančiais.
HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pastaroji higienos norma įtvirtina draudimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, tačiau, atsižvelgiant į HN 76:2010 6 punktą, Lukiškių TI-K turi pareigą, turėdama informacijos, kad minėtas draudimas yra pažeidžiamas, imtis su tuo susijusių priemonių. Pareiškėjas teismui nenurodė, kad pats būtų nerūkantis, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2014 m. spalio 27 d. pažymėta, kad pareiškėjas žalingų įpročių neturi (b. l. 47). Pareiškėjas teismui nenurodė, kad ginčo laikotarpiu kurioje nors iš kamerų buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, kurioje nebūtų rūkančių asmenų (b. l. 83). Pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K išduodama nešvari, suplyšusi patalynė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad patalynė Lukiškių TI-K yra keičiama, plaunama, tačiau čiužiniai, pagalvės ir kitas minkštasis inventorius nėra skalbiami, todėl yra labai blogo stovio, kuriame gausu kūną kandžiojančių parazitų – blakių. 2015 m. spalio 6 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K teismui atsiuntė dvi gyvas patalynės blakes (b. l. 148). Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tik po to Lukiškių TI-K panaudojo tam tikras specialias priemones kameroje.
HN 76:2010 66 punkte numatyta, kad lovų čiužiniai ir pagalvės turi būti su užvalkalais arba iš audinių, tinkamų skalbti ir (arba) dezinfekuoti. HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti parazitų.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pakankamai detaliai nurodė bylai reikšmingas aplinkybes, įrodinėjimo našta teko Lukiškių TI-K, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų dėl minkštojo inventoriaus būklės, jo dezinfekavimo. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad patalpose yra atliekami vabzdžių naikinimo darbai, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokie darbai buvo atlikti ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 6 ir 60 punktus.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apmokestina viršutinių rūbų skalbimo paslaugą.
Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103, 11 punktą, suimtasis ar nuteistasis, neturintis pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokius prašymus, o Lukiškių TI-K būtų tokių prašymų netenkinęs. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad Lukiškių TI-K labai trūko užimtumo, edukacinių programų. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K sistemingai slepia informaciją apie tokias programas.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sudaro galimybes Lukiškių TI-K laikomiems asmenims naudotis ne tik pasivaikščiojimo kiemeliu (kasdien 1 val.), bet ir sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Be to, kamerose yra įrengta kabelinė televizija (b. l. 30). Pareiškėjas teismui nepateikė informacijos, kad ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su pasiteiravimais ar prašymais dėl vykdomų programų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Lukiškių TI-K specialiai slepiama tokia informacija yra atmetami kaip nepagrįsti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Konvencijos 3 straipsnio, Įsakymo 1.3.1 punkto, HN 76:2010 6 ir 60 punktų bei Aprūpinimo baldais normos pažeidimai), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 23 d. kreipėsi į psichiatrą dėl miego sutrikimų. Psichiatras pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjo mastymas nuoseklus, be psichozės ir be depresijos reiškinių (b. l. 51). 2015 m. liepos 21 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl ausų skausmo (b. l. 133), tačiau byloje nėra duomenų leidžiančių konstatuoti, kad tai yra tiesiogiai susiję su nustatytais pažeidimais.
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (išskyrus skundo aplinkybę, susijusią su rūkymu) į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytus įvairius pažeidimus, pažeidimų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 605,00 Eur, skaičiuojant 5,00 Eur už vieną parą (121 para x 5,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 25 700,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 605,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 605,00 Eur (šešis šimtus penkis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.