Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2020-01-08 · Administracinė byla Nr. I1-328-279/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-08
Bylos Nr.
I1-328-279/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01785-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-328-279/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01785-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 51.5.; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 8 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,dalyvaujant per vaizdo konferenciją pareiškėjui J. V.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas J. V. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Marijampolės PN buvo laikomas 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, gyvenamojo ploto normą dar labiau mažino gyvenamojoje patalpose esantys baldai ir kitas inventorius. Nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau kiti nuteistieji gyvenamojoje patalpoje rūko, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu. Nurodė, kad tarp klozetų yra įrengtos tik dalinės pertvaros, tačiau jų priekyje nebuvo jokių durų. Priešais klozetus yra įrengti pisuarai, todėl pareiškėjui naudojantis klozetu jis buvo matomas kitų nuteistųjų. Nurodė, kad praustuvė į kurią suteka visas vanduo yra skardinė ir aštrių briaunių, todėl ja naudodamasis ne kartą yra susipjaustęs rankas. Teigė, kad Marijampolės PN buvo tarakonų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN pareiškėjas patyrė diskriminaciją, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus.

Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės pakartojęs skunde nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės PN atsiliepimu (b. l. 14-21) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, kurios plotas 28,11 kv.m. Gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma iki 9 nuteistųjų, todėl pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (28,11/9 = 3,12 kv. m). Nurodė, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo bendrabučio tipo patalpose esančių gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad unitazai turi būti atskirti nuo pisuarų pertvaromis. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą privatumą naudojantis tualetu yra abstraktaus pobūdžio, nieko nepagrįsti. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamo prausyklos įrengimo. Nurodė, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) ,,Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės. Marijampolės PN administracija nėra gavusi pareiškėjo skundų, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Nurodė, kad rūkyti gyvenamosiose palpose draudžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas. Marijampolės PN rūkyti galima tam įrengtose rūkymo vietose. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsiliepime teigė, kad Marijampolės PN pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų. Todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Marijampolės PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu 2018 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 15, 22) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,11 kv. m, ginčo metu gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma iki 9 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto (28,11/9 = 3,12 kv. m). Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, tarp unitazų buvo įrengtos tik dalinės pertvaros, durų nebuvo. Nurodė, jog priešais unitazus yra įrengti pisuarai, todėl pareiškėjas naudojantis tualetu jis buvo matomas kitų asmenų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 buvo patvirtintos ,,Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 5-6, 42) matyti, jog 22 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems tik dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žiūrėti LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-01929-520/2018). Įvertinus minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į LVAT, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kiti nuteistieji gyvenamosiose patalpoje rūko, todėl jis būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys joje būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad kiti nuteistieji gyvenamosiose patalpose rūko, jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Iš byloje esančio 2018 m. lapkričio 15 d. Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento Vilkaviškio skyriaus (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) patikrinimo akto Nr. (4.21 15.4.8) PA-7992 (b. l. 25-27) matyti, kad Marijampolės PN jokių pažeidimų susijusių su rūkymu gyvenamosiose patalpose nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kiti nuteistieji gyvenamosiose patalpoje rūko, todėl jis, būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN buvo kenkėjų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 16) nurodė, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 28-31), pagal kurią Marijampolės PN yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Iš byloje esančio Nacionalinio sveikatos centro patikrinimo akto (b. l. 25-27) matyti, kad Marijampolės PN Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad paminėti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų buvimo Marijampolės PN.

Pareiškėjo teiginiai, kad praustuvės yra netinkamos būklės yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kaip ši skunde aprašyta aplinkybė sąlygojo jo teisių pažeidimą, todėl jo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kita.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kita.).

Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo J. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė