- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-22
- Bylos Nr.
- I-7484-38/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- A. B., P. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Kapitalo vystymo kompanija“
- Advokatai
- Laura Juozumaitė
- Kategorijos
- 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ atstovams Jūratei Markevičienei, P. M., advokatei Laurai Juozumaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“, P. M. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“, P. M. ir A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kapitalo vystymo kompanija“ dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir sprendimo panaikinimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“, P. M. ir A. B. skundu (1 t., 4-33 l.) ir jo patikslinimais bei papildymais (1 t., 116 l; 3 t., 34-83 l., 5 t., 123-124 l.) prašė Vilniaus apygardos administracinį teismą panaikinti:
1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Plėtros departamento 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą (reg. Nr. RPS 1935), išduotą sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui UAB „Kapitalo vystymo kompanija“ daugiabučio gyvenamojo namui statybai (toliau – ir Sąvadas);
2) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimą Nr. GN/1779/05-1064 daugiabučio gyvenamojo namo sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje statybai (toliau – ir Statybos leidimas).
3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5-6 d. protokolinį sprendimą Nr. 1-36, kuriuo pritarta išduoti statybos leidimą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projekto pakeitimui (lauko šilumos tinklų projekto korektūrai).
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškino, kad šioje byloje ginčijamais aktais Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) išdavė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui UAB „Kapitalo vystymo kompanija" (toliau – ir Statytojas arba tretysis suinteresuotas asmuo) projektavimo sąlygų sąvadą ir leido šiame sklype statyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Šie aktai, pareiškėjų nuomone, yra nepagrįsti ir neteisėti, nes išduoti pažeidžiant Žvėryno šiaurinės dalies detalųjį planą (toliau - ir Žvėryno ŠDDP), patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimu Nr.411), Vilniaus miesto bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.292), Teritorijų planavimo įstatymą, kitus teisės aktus, taip pat ES Direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas, neteisėtai atimant iš visuomenės ir gretimybių savininkų bei gyventojų teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese.
Pareiškėjai A. B. ir P. M. pareiškė gyvenantys daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), t.y. greta sklypo, kuriame numatoma statyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Nurodė administracinius aktus ginčijantys esamų gyvenimo sąlygų dėl daugiabučio gyvenamojo namo statybos pagal išduotą projektavimo sąlygų sąvadą bei juo remiantis išduotą statybos leidimą numatomo pablogėjimu aspektu (neužtikrinamas minimalus (duomenys neskelbtini) sklypo plotas, suvaržomos namo bendratučių plėtros teisės, kyla grėsmė namo konstrukcijoms, sunaikinama vaikų žaidimų aikštelė, bloginamos saugios ir sveikos aplinkos sąlygos ir kt.).
Pareiškėja visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ (toliau – ir Bendruomenė) skundą dėl minėtų administracinių aktų pateikė gindama viešąjį interesą (žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje). Pareiškėja remiasi Orhuso konvencijoje įtvirtinta suinteresuotos visuomenės teise ginti viešąjį interesą žmonių sveikatos ir saugos būklės, gyvenimo sąlygų srityje, jei grėsmės sveikatai ir saugai kyla dėl Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies (a) ir (b) punktuose išvardytų veiksnių, veiklos arba priemonių. Pasak pareiškėjos, Orhuso konvencijos tikslas - apsaugoti ne „aplinką pačią savaime", o kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje (1 str.), nes tinkama aplinkos apsauga būtina žmonių gerovei ir pagrindinėms žmogaus teisėms užtikrinti, įskaitant ir teisę gyventi (preambulė). Taip pat remiasi Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir sveikatos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, nepablogėtų.
Ginčydama šioje byloje skundžiamus administracinius aktus žmogaus teisės gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje aspektais, Bendruomenė akcentuoja, kad pagal ginčijamą projektavimo sąlygų sąvadą, juo remiantis parengtą projektą bei išduotą statybos leidimą pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų sunaikinti želdiniai arba jiems pakenkta (kai kurie medžiai, pasak pareiškėjų – vertingi), neatsižvelgiama į tai, kad želdiniai yra saugomi pagal įstatymus ir Žvėryno seniūnijos želdinių plėtojimo schemą. Pareiškėjos teigimu, želdinius nenumatyta saugoti, jie net nėra pažymėti, nenumatytos jų apsaugos zonos, kurios turėjo būti nustatytos pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą Saugotinų želdynų apsaugos tvarką. Tranšėjų gyvenamojo namo komunikacijoms vieta suprojektuota neatsižvelgiant į esančius želdinius, neieškota alternatyvų. Parengtame statybos plane nurodyta saugoti du medžius - baltąjį gluosnį ir seną ąžuolą - tačiau jų augimvietės bei apsaugos zonos nėra nustatytos, per jų šaknis leista kasti tranšėjas ir tiesti šilumos tiekimo bei elektros tinklus. Atsakovas paraiškos dėl projektavimo sąlygų išdavimo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nepateikė ir tokių sąlygų negavo. Skundžiamas projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas nenustačius aplinkosauginių projektavimo sąlygų, o statybos leidimas – be šios institucijos atstovo dalyvavimo ir išvados Nuolatinėje statybos komisijoje.
Bendruomenė taip pat akcentuoja, kad per (duomenys neskelbtini) esančią vaikų žaidimų aikštelę yra numatoma tiesti šilumos tiekimo trasą, aikštelėje įrengiant šilumos tinklų kamerą, todėl aikštelė (joje esantys vaikų žaidimų įrenginiai), kuri stovi ne Statytojui priklausančiame arba kitais pagrindais valdomame sklype, turės būti nugriauta.
Bendruomenės nuomone, sklypo užstatymo intensyvumas nustatytas pažeidžiant galiojančius reglamentus. Pažymima, jog Vilniaus bendrojo plano 2.2.2.5 sprendiniu „Teritorijų plėtros bruožams nustatyti ir reguliuoti naudojami reglamentai" gyvenamosioms mažaaukštės statybos (statytini 2-3 statiniai) teritorijoms nustato maksimalaus užstatymo intensyvumo reglamentą 0,8, kuris yra beveik du kartus mažesnis, palyginti su atsakovo leistu įgyvendinti daugiaaukštės statybos intensyvumu. Atsakovas 2005 m. vasario 22 d. išduotomis Projektavimo sąlygų sąvado Specialiosiomis projektavimo sąlygomis nustatė (duomenys neskelbtini) esančiame sklype 1,5 užstatymo intensyvumą. Apeliantų nuomone, paskaičiavus pagal brėžinius, leisto statyti namo (duomenys neskelbtini) užstatymo intensyvumas dar didesnis -1,6, o tai dukart viršija intensyvumą pagal Bendrąjį planą leistą dydį mažaaukštei statybai. Ginčijamame statybos leidime, pasak pareiškėjų, pastato naudingasis plotas nustatytas 907,86 kv.m. Teigia, kad esamo sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ploto nepakanka (Reglamentai STR 2.02.01:2004, STR 2.06.01:1999) numatyto ploto gyvenamajam namui statyti.
Bendruomenės įsitikinimu, ginčijamą projektavimo sąlygų sąvadą, juo remiantis parengtą projektą bei išduotą statybos leidimą pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų pažeista suinteresuotų asmenų teisė į sveiką ir saugią aplinką, neteisėtai leista bloginti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygas, kurias jie turėjo iki statybos pradžios.
Atkreipė dėmesį į tai, kad projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas buvo išduoti neorganizuojant naujo detaliojo planavimo proceso galiojančio detaliojo plano sprendiniams keisti ar tikslinti, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymas, ir neinformavus visuomenės apie jai svarbių statinių projektavimo proceso pradžią, kaip to reikalauja Statybos įstatymas.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Nuolatinė statybos komisija) 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinio sprendimo, kuriuo pritarta išduoti statybos leidimo projekto namo statybai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pakeitimui (lauko šilumos tinklų projekto korektūrai) pažymėjo, kad šis projektas yra 2005 m. gruodžio 15 d. išduoto statybos leidimo Nr. GN/1779/05-1064 sudedamoji dalis. 2006 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė ginčijamo statybos leidimo galiojimą iki bus išnagrinėta byla, todėl, pareiškėjų nuomone, atsakovas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens prašymą koreguoti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) statybos projektą, turėjo sustabdyti administracinę procedūrą, kol teismas išnagrinės bylą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l. 138-144, III t.) paaiškino, kad pareiškėjų argumentai nepagrįsti įrodymais, patvirtinančiais realų žalingą arba kenksmingą poveikį jų gyvenimo kokybei. Teiginius, kad ginčijami statybos leidimai suteikia teisę naikinti želdinius, didinti transporto kiekį, taršą ir triukšmą, pareiškėjai grindžia bendro pobūdžio argumentais. Pareiškėjų nurodyti aplinkos pokyčiai, atsakovo manymu, patys savaime negali būti vertinami kaip pareiškėjų teisių pažeidimas. Atsakovo manymu, projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas atitinka Žvėryno ŠDDP ir Vilniaus miesto bendrajame plane nustatytus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimus, todėl naujas planavimo procesas neturėjo būti rengiamas. Atsakovas nurodė, kad želdynai, rekreacijai naudojamos viešosios zonos, vaikų žaidimų aikštelės nepatenka į statomų objektų užstatymo zoną.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjų skundu ir skundo papildymu nesutiko. Atsiliepimuose (b.l. 149-164, III t., b.l. 135-136, V t.) nurodė, kad priimant ginčijamus sprendimus, žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas nebuvo keičiamas, atsakovas pagrįstai vadovavosi Žvėryno ŠDDP ir Vilniaus miesto bendruoju planu, kurie yra teisėti pagrindai vykdyti statinių projektavimo darbus pagal šiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimus. Mano, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog statinio statyba pažeis aplinkos apsaugos reikalavimus ir kitus teisės aktų reikalavimus.
Dėl 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinio sprendimo nurodė, kad šis sprendimas (pritarimas išduoti statybos leidimą projekto namo statybai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pakeitimui) nepažeidžia pareiškėjų teisių, kadangi statybos leidimo Nr. GN/1779/05-10674 galiojimas sustabdytas, statytojai negali vykdyti statybos darbų, be to, pareiškėjų nurodytų argumentų nepakanka išvadai, jog Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinis sprendimas yra neteisėtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, jog 2006 m. gegužės 10 d. patikslintu skundu pareiškėjai prašė panaikinti 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimą Nr. GN/1779/05-1064, 2005 m. gruodžio 7 d. statybos leidimą Nr. IT/1052/05-1024, 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1935 ir 2005 m. kovo 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 512. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-726-17-2006) skundą dėl statybos leidimų ir projektavimo sąlygų sąvadų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A2-235/2007) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjų reikalavimai panaikinti statybos leidimą bei projektavimo sąlygų sąvadą Gervių gatvei statyti, ir šioje dalyje pareiškėjų skundą patenkino, o likusioje pareiškėjų skundo reikalavimų dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino ir bylą dėl šių reikalavimų perdavė pirmosios instancijos teismui išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į tai Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, nagrinėjo pareiškėjų patikslintą skundą, kuriame buvo pareikšti reikalavimai dėl: 1) atsakovo 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimo Nr. GN/1779/05-1064 (toliau – ir Statybos leidimas) panaikinimo; 2) atsakovo 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS 1935 (toliau – ir Sąvadas) panaikinimo; 3) skundo papildymą dėl atsakovo Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinio sprendimo Nr. 1-36, kuriuo pritarta išduoti statybos leidimą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projekto pakeitimui (lauko šilumos tinklų projekto korektūrai), panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl aplinkosaugos interesų užtikrinimo ir pažeisto viešojo intereso aplinkosaugos srityje teismas konstatavo, jog pareiškėjų skundas šioje dalyje grindžiamas Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau - Konvencija) nuostatomis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą Konvencijos taikymo praktiką fiziniai asmenys, visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą, kreipiantis į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais (oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove), tačiau ginti viešąjį interesą turi teisę tik šia apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A3-11-04; A7-720-04; A8-988-04). Kadangi pareiškėjų reikalavimai grįsti argumentais, susijusiais tiek su aplinkosauga, tiek su kitomis visuomeninių santykių sritimis, taip pat pareiškėjų P. M. ir A. B., kaip fizinių asmenų, turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis, teismas neišskyrė bylos dalies, kurioje galima būtų palikti nenagrinėtą skundą, pateiktą ginant visuomeninį interesą, kai to nenumato įstatymai. Teismas pareiškėjų argumentus dėl pažeisto viešo intereso aplinkosaugos srityje, nesusijusius su aplinkosauga minėtos Konvencijos taikymo prasme, nenagrinėjo ir atmetė.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjai neįvykdė pareigos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) nustatyta tvarka įrodyti, jog jų nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl visuomenės (jos dalies) teisės gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje pažeidimo faktiškai egzistuoja. Pažymėjo, jog pareiškėjai patikslintame skunde nurodė, kad atsakovas išdavė Statybos leidimą bei Sąvadą, neužtikrinančius aplinkos apsaugos, sveikos ir švarios aplinkos, tačiau jokių konkrečių aplinkosauginių reikalavimų pažeidimų neįrodė.
Pareiškėjų argumentus dėl atsakovo veiksmų prieštaravimo Teritorijų planavimo įstatymui, pažeidžiant visuomenės teisę gauti informaciją apie aplinką ir galimybę dalyvauti priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais, nes skundžiami Statybos leidimas ir Sąvadas buvo išduoti apeinant detaliojo bei specialiojo planavimo procesus, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A2-235/2007) išsprendė klausimą, ar Gervių gatvės ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo statybai pakanka Žvėryno ŠDDP sprendinių, ar būtini nauji detalieji planai. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas atitinka teritorijų planavimo reglamentavimą, pareiškėjų argumentai, jog atsakovas neturėjo teisės spręsti, ar reikalingas detalusis planavimas, kad sprendimas prieštarauja įstatymams, buvo atmesti. Atsižvelgęs į šias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties išvadas, teismas pareiškėjų argumentus dėl būtinybės keisti galiojančio detaliojo plano sprendinius, taip pat pareiškėjų M. ir A. B. argumentus dėl to, kad atsakovui nerengiant detaliojo planavimo iš jų buvo atimta teisė dalyvauti svarstant sprendimus, kurie pablogins jų gyvenamąją aplinką, atmetė kaip nepagrįstus.
Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toje pačioje nutartyje konstatavo, kad Žvėryno ŠDDP žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytas toks režimas: žemės naudojimo tikslinė paskirtis - gyvenamoji; maksimalus aukštų skaičius - 3; kiti parametrai - kaip numatyta normose.
Įvertinęs byloje esančius dokumentus, šalių ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus, teismas nusprendė, kad Statybos leidimo ir Sąvado sprendiniai atitinka normų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane gyvenamoji teritorija buvo suskirstyta į mažaaukščių ir daugiaaukščių statinių teritoriją, daugiaaukščiais statiniais pripažįstant statinius virš 3 aukštų, o mažaaukščiais - statinius iki 3 aukštų su mansarda. Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo Nr. 1-635 patvirtintame priede reglamentuotas sklypų užstatymo intensyvumas, pagal jį sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į daugiaaukščių statinių teritoriją, kuriai nustatomas užstatymo intensyvumo maksimalus dydis - 1,5 (daugiaaukščiai statiniai - daugiabučiai namai (3-5 a.)). Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ir naudotojams. Kadangi intensyvumo parametrų Žvėryno ŠDDP nenumato, teismo nuomone, nustatant sklypo užstatymo intensyvumą, atsakovas pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais. Nustatė, jog pagal gyvenamojo namo projekto aiškinamąjį raštą sklypo užstatomas plotas - 494 kv. m, užstatymo intensyvumas - 1,1. Taigi, sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymo intensyvumas nekeičia užstatymo intensyvumo reglamentų, nustatytų Vilniaus miesto bendrajame plane. Konstatavo, jog sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymo rodiklis neprieštarauja Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 497V patvirtintoje Užstatytų Vilniaus teritorijų tankinimo metodikoje numatytoms maksimalioms leidžiamų užstatymo rodiklių reikšmėms: mažaaukštė teritorija - maksimalus užstatymo intensyvumas 1,4; daugiaaukštė- 1,6 (užstatymo intensyvumas - visų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu; Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 41 d.). Teismas nurodė, jog Statybos leidimo išdavimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad rengiant detaliuosius planus, nustatomas užstatymo intensyvumas, tačiau Žvėryno ŠDDP tvirtinimo metu ši Teritorijų planavimo įstatymo nuostata negaliojo. Atsižvelgiant į tai, kad Žvėryno ŠDDP nenumatyti parametrai nustatomi taip, kaip numatyta normose, atsakovas pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais dėl užstatymo intensyvumo.
Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl sklypo (duomenys neskelbtini) pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo. Nustatė, jog statybos leidimu (duomenys neskelbtini) leista statyti 3 aukštų namą, todėl skundžiamu statybos leidimu nekeisti nei Žvėryno ŠDDP sprendiniai (1-3 aukštų namai), nei Nekilnojamojo turto registre nurodyta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paskirtis - kita (mažaaukščių statinių teritorija). Teismas nurodė, jog Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintoje Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijoje numatyta, kad kitos paskirties žemė - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorija, kurioje yra ar numatoma statyti 1-3 aukštų gyvenamuosius namus.
Teismas pažymėjo, jog vienu iš Statybos leidimo ir Sąvado panaikinimo pagrindų pareiškėjai nurodė jų prieštaravimą Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 daliai, kuri nustato, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, būtų pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas (tarp šių sąlygų yra apsauga nuo keliamo triukšmo, nuo oro taršos, aplinkos apsaugos priemonių, jų veiksmingumo išsaugojimas, gamtos ir kultūros vertybių, vertingų želdinių išsaugojimas). Konstatavo, jog gyvenamojo namo statyba numatyta normatyviniame dokumente - Statybos leidime - o pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamojo namo statyba pažeis Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1-8 punktuose numatytas sąlygas, visuomenės (jos dalies) teisę gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje.
Pareiškėjų argumentus dėl privalomo minimalaus sklypo ploto pažeidimo, išdėstytus 2007 m. lapkričio 12 d. paaiškinimuose bei bylos nagrinėjimo metu, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Konstatavo, jog galiojantis Statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" (toliau – ir Reglamentas STR 2.02.01:2004) privalomo minimalaus sklypo ploto nereglamentuoja, šio Reglamento 11 punkte nurodyti tik automobilių stovėjimo vietų reikalavimai, nustatyti statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos"(toliau – ir Reglamentas STR 2.06.01:1999). Prašomo panaikinti Statybos leidimo išdavimo metu galiojusio Reglamento STR 2.02.01:2004 11 punkte buvo nustatyta privalomo minimalaus sklypo ploto apskaičiavimo tvarka. Daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomas minimalus plotas Fskl buvo nustatomas pagal formulę: Fskl = (3 F / 2 šaknis iš n) + Fa (m-2) (F - gyvenamojo pastato gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų visas naudingas plotas, išskyrus bendrojo naudojimo patalpas, m²; n - pastato aukštų skaičius, išskyrus rūsio, cokolinius bei techninius aukštus; Fa - automobilių saugykloms reikalingas sklypo plotas, šis plotas lygus Fg + Fk (Fg - pastato gyventojų automobilių saugyklų plotas, lygus 1,2 bfa (b - butų skaičius pastate; fa - vieno automobilio stovėjimui reikalingas plotas, nustatomas pagal STR 2.06.01:1999); Fk - kitų paskirčių pastato patalpoms skirtas automobilių saugyklų plotas, lygus kfa (k - kitų paskirčių pastato patalpoms skirtas automobilių stovėjimo vietų skaičius, nustatomas pagal STR 2.06.01:1999; fa - vieno automobilio stovėjimui reikalingas plotas, nustatomas pagal STR 2.06.01:1999)).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teigė, jog apskaičiuojant privalomą minimalų sklypo plotą, reikia vadovautis Reglamento STR 2.06.01:1999, į kurį nukreipiama nustatant fa, t.y. vieno automobilio stovėjimui reikalingą plotą, 4.1 punktu (12 lentelė), o ne šio statybos techninio reglamento VI skyriaus 4 dalies 4.2 punktu, kuris nustato, kad vietos lengviesiems automobiliams stovėti parametrai, automobilį statant statmenai pravažiavimo ašies, yra 2,5 x 5,0 m. Teismas konstatavo, jog Reglamento STR 2.02.01:2004 11 punkte pateiktoje minimalaus sklypo ploto apskaičiavimo tvarkoje nėra nuorodos į konkretų Reglamento STR 2.06.01:1999 punktą. Sprendžiant dėl konkretaus šio reglamento punkto taikymo, būtina sistemiškai aiškinti Reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" bei Reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" nuostatas.
Teismas nurodė, jog Fa (automobilių saugykloms reikalingas sklypo plotas) apskaičiuojamas sudėjus Fg ir Fk. Apskaičiuojant Fg ir Fk, teisės akto leidėjas nurodo vadovautis fa, t.y. vieno automobilio stovėjimui reikalingu plotu (o ne automobilio statymo būdais), nustatomu pagal Reglamentą STR 2.06.01:1999. Šio Reglamento VI skyriaus 4 dalies 4.1 punktas nustato lengvųjų automobilių statymo būdus stovėjimo aikštelėje pagal 12 lentelę, kurioje taip pat numatytas aikštelės plotas vienai stovėjimo vietai. Tačiau fa - vieno automobilio stovėjimui reikalingas plotas, todėl apskaičiuojant privalomą minimalų sklypo plotą, teismo nuomone, reikia vadovautis Reglamento STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 4 dalies 4.2 punktu, kuris, nustato vietos lengviesiems automobiliams stovėti parametrus, t.y. vieno automobilio stovėjimui reikalingą plotą, automobilį statant statmenai pravažiavimo ašies, kuris yra 2,5 x 5,0 m. Teismas konstatavo, jog į bylą pateikta architekto A. B. 2007 m. birželio 29 d. išvada (pavadinta ekspertizės aktu Nr. 1), kurioje pateiktas sklypo privalomo minimalaus ploto suprojektuotam pastatui skaičiavimas. Iš specialisto išvados matyti, kad Fa buvo apskaičiuotas tinkamai, laikantis Reglamento STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 4 dalies 4.2 punkto reikalavimų, t.y. 3 x 12,5 (2,5 x 5,0 m).
Teismas nurodė, kad Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 "Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka" (toliau – ir Reglamentas STR 1.14.01:1999) 7 punkte nurodyta, kad „Gyvenamojo pastato negyvenamosios patalpos - dviejų ir daugiau butų namuose kitai paskirčiai (parduotuvėms, paslaugų įmonėms, kontoroms ir pan.) naudojamos patalpos, kurios nekilnojamojo turto registre registruojamos atskiru turto vienetu. Tame pačiame punkte bendrojo naudojimo patalpos apibrėžtos kaip „pastato patalpos, skirtos naudotis visiems ar keliems pastato savininkams arba naudotojams". Šio Reglamento 9.2 punkte nurodyta, kad gyvenamojo pastato plotas - gyvenamasis, naudingasis, bendrasis ir negyvenamosios paskirties patalpų (jei jų yra) plotai. Atskirai suskaičiuojamos bendrojo ploto sudedamosios dalys - rūsių (pusrūsių) ir garažų plotai. Atsižvelgiant į tai, kad F - gyvenamojo pastato gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų visas naudingas plotas, išskyrus bendrojo naudojimo patalpas (m²), konstatuota, jog gyvenamojo namo garažų plotas neturėjo būti įtrauktas į F. Pažymėta, kad pareiškėjai nėra patekę privalomo minimalaus ploto suprojektuotam pastatui skaičiavimo, kuris paneigtų aukščiau nurodytas išvadas.
Dėl papildomo transporto, inžinerinių tinklų tiesimo ir poveikio bei bendro naudojimo teritorijų teismas teisės aktų pažeidimų nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai patikslintame skunde patvirtino, jog Statybos leidimu leistame statyti gyvenamajame name numatytas automobilių skaičius atitinka Reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" reikalavimus. Pagrindo naikinti Statybos leidimą teismas nenustatė. Teismas nurodė, kad šiuo metu galiojančio Žvėryno ŠDDP aiškinamojo rašto II dalyje reglamentuotas Žvėryno šiaurinės dalies susisiekimo tinklas, nurodyta, kad automobilių parkavimo vietų skaičius daugumoje atvejų yra pakankamas, nes galimas automobilių statymas vietinių gatvių tinkle, kur eismas nėra intensyvus. Žveryno ŠDDP numatyta Gervių gatvė su 3,5 m pločio važiuojamąja dalimi. Teismas nustatė, kad šiuo metu Gervių gatve važinėja lengvieji automobiliai. Vietas, kuriomis draudžiama važiuoti ir kur negalima statyti automobilių, nustato Kelių eismo taisyklės. Be to, pažymėta, kad pareiškėjų argumentai, susiję su Gervių gatvės statyba, peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas.
Pareiškėjų argumentus dėl minimalių atstumų nuo požeminio garažo taip pat atmetė. Teismas konstatavo, jog pareiškėjai nurodė teisės aktus, nustatančius minimalius atstumus nuo požeminių garažų, tačiau neįvardijo, kaip Statybos leidimas pažeidžia šiuos teisės aktus. Taip pat nurodė, kad pareiškėjų argumentus paneigia į bylą pateikta specialių žinių turinčio architekto A. B. 2007 m. birželio 29 d. išvada, patvirtinanti, kad Statybos leidimo sprendiniai norminių atstumų nepažeidžia. Teismas nurodė, jog Aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. V-586, kuriuo patvirtintos Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklės, 2 punktas nustato, kad sanitarinės apsaugos zonos įrengiamos ūkinės komercinės veiklos rūšims, įrašytoms į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 1 ir 2 priedėlius, bei sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-50. Pareiškėjų minimame Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklių priedo 32.1 punkte numatyti atstumai nuo požeminių, požeminių-antžeminių garažų, atvirų automobilių parkavimo aikštelių ir techninės priežiūros stočių, taip pat įvažiavimų į juos iki gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų langų, mokyklų, lopšelių-darželių ir sveikatos priežiūros įstaigų stacionarų teritorijų ribų. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nenurodė, kokie Statybos leidimo sprendiniai prieštarauja minėtiems norminiams minimaliems atstumams. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklių 22 punkte numatyta, kad minimalūs atstumai nuo požeminių, požeminių-antžeminių garažų, atvirų automobilių stovėjimo aikštelių ir techninės priežiūros stočių nustatomi pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 68 punkto reikalavimus. Tačiau Statybos leidimo sprendinių prieštaravimo šiam teisės aktui bei atitinkamai su aplinkosaugos reikalavimais susijusių pažeidimų pareiškėjai neįrodė.
Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl želdinių naikinimo, tiesiant inžinerinius tinklus. Konstatavo, jog pareiškėjai įrodymų, patvirtinančių želdinių naikinimą, nepateikė. Statybos leidimo byloje esantis planas patvirtina, kad tiesiant tinklus šalia medžių, jie bus išsaugoti, Statybos leidimo sprendiniuose medžių kirtimas ar žalojimas nenumatytas. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas buvęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos aplinkos apsaugos tarnybos darbuotojas patvirtino, kad pagal Statybos leidimo ir Sąvado sprendinius inžinerinių tinklų tiesimas, taip pat gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statyba saugotinų želdinių nesunaikins ir nesužalos. Į bylą pateikta Vytauto Didžiojo Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centro mokslo darbuotojo 2007 m. rugpjūčio 14 d. išvada dėl galimo poveikio želdiniams įvertinimo taip pat patvirtino, kad skvere tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) saugotinų želdinių šaknys nesieks suplanuotų inžinerinių komunikacijų, todėl kasama tranšėja neigiamo poveikio jiems neturės, želdiniai nebus sunaikinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai šių išvadų nepaneigė. Konstatuota, jog su patikslintu skundu pareiškėjų pateiktose E.V.Navio išvadose pasisakoma tik dėl Gervių gatvės ploto bei atstumų nuo Gervių gatvės iki esančių želdinių, o pareiškėjų argumentai dėl alternatyvių inžinerinių tinklų klojimo būdų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti pagrindu panaikinti Statybos leidimą ir Sąvadą. Pažymėta, jog Statybos leidime esančių statybos plano pastabų 8 punkte nurodyta, kad klojant inžinerinius tinklus, žemės darbai prie esamų inžinerinių tinklų vykdomi rankiniu būdu ir dalyvaujant atitinkamų žinybų atstovams. Esami išsaugomi inžineriniai tinklai neturi būti pažeisti. Žmonių judėjimo vietose per iškastas tranšėjas įrengiami laikini mediniai tilteliai su aptvėrimu. Duobės ir tranšėjos turi būti aptvertos ir pažymėtos gerai matomais (ir nakties metu) ženklais. Pastabų 10 punkte nurodyta, kad statybos eigoje už tvarkomos teritorijos ribų išardytos ar apgadintos esamos dangos pilnai atstatomos pagal pirminę padėtį, taip pat būtina pilnai atstatyti laikinai išardytus, klojant vandentiekį, laiptus (tai paneigia pareiškėjų argumentus dėl aikštelės sunaikinimo). Pagal Statybos leidime esantį Statybos planą visų inžinerinių tinklų tiesimas suderintas su reikiamomis institucijomis.
Išnagrinėjęs pareiškėjų argumentus dėl atsakovo pareigos užtikrinti aplinkosaugos reikalavimus, teismas atmetė argumentus dėl reikalavimų gatvės projektavimui pažeidimo, konstatavęs, jog Gervių gatvės statybos klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog Aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 4.2 punktas nustato, kad Nuolatinė statybos komisija vadovaujasi savivaldybės tarybos patvirtintais komisijos nuostatais, todėl Nuolatinė statybos komisija turėjo vadovautis tokiais nuostatais. Be to, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 13 punktas numato privalomą komisijos narių - savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir institucijų (subjektų), parengusių (dalyvavusių parengiant) teritorijų planavimo sąlygas, įrašytas į planavimo sąlygų sąvadą, ar nustačiusių statinio projektavimo sąlygas, įrašytas į statinio projektavimo sąlygų sąvadą, įgaliotų atstovų - dalyvavimą komisijos darbe.
Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl to, kad atsakovas nepareikalavo iš trečiojo suinteresuoto asmens pateikti privalomą brėžinį - situacijos schemą su sanitarine ir kitomis apsaugos zonomis, kaip tai numato Reglamento STR 1.0506:2005 „Statinio projektavimas" 32.2.1 punktas. Pažymėjo, jog pagal Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklių 2 punktą sanitarinės apsaugos zonos įrengiamos ūkinės komercinės veiklos rūšims, įrašytoms į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 1 ir 2 priedelius, bei sąrašą, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-50, todėl šiuo atveju pareiga pateikti situacijos schemą su sanitarine zona neatsirado. Statybos leidime esantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės 2005 m. birželio 8 d. protokolas Nr. 12-1099 patvirtino, kad įvertinti Sąvado ir techninio projekto sprendiniai visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimams neprieštarauja.
Pareiškėjų argumentus dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" nuostatų pažeidimo teismas atmetė nurodydamas, kad šis Reglamentas taikomas, rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus.
Dėl pareiškėjų P. M. ir A. B. argumentų, kad skundžiami aktai pažeidžia jų teises, teismas pažymėjo, jog Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis trečiųjų asmenų teisių ir interesų apsaugos nesieja su nuosavybės teise. Nurodė, kad P. M. (buto (duomenys neskelbtini)name savininkas), ir A. B. (naudojasi butu (duomenys neskelbtini) panaudos pagrindais) turi teisę kreiptis su skundu dėl Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pažeidimo, taip pat ginti subjektinę teisę į sveiką ir švarią aplinką, tačiau to, kad įgyvendinant Statybos leidimo ir Sąvado sprendinius, bus pakeista aplinka, betarpiškai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta, nesilaikant teisės normų reikalavimų, neįrodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo P. M. argumentai, kad į formuojamą sklypą (duomenys neskelbtini) turėtų patekti želdynai, tačiau jie bus sunaikinti ir paversti Gervių gatvės dalimi ir (arba) per juos bus nuteisti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) privažiavimai ir inžineriniai tinklai, dėl to sumažės (duomenys neskelbtini) esančio sklypo dydis ir atitinkamai pareiškėjui priklausanti dalis, teismo vertinimu paremti prielaidomis, todėl buvo atmesti kaip nepagrįsti (ABTĮ 57 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 23 d. raštu Nr. S16-64 nurodyta nustatyti žemės sklypo ribas ir plotą pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, kurių 2.1 punkte numatyta, kad asmenys gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus. Namų valdų žemės sklypams priskiriami ir žemės sklypai prie daugiabučių namų. Šie sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, todėl (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo ribos nustatytinos pagal teritorijų planavimo dokumentus, t.y. Žvėryno ŠDDP, kuris patvirtina, jog Gervių g. nepatenka į (duomenys neskelbtini) žemės sklypą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė į bylą esamų ir numatomų inžinerinių tinklų schemas, kurios patvirtino, kad ginčijamoje teritorijoje tinklai yra. Iš Statybos leidime esančio Statybos plano teismas nustatė, kad tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) eina žemo slėgio 80 mm dujotiekio tinklai.
Atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl Reglamento STR 2.02.01:2004 "Gyvenamieji pastatai" taikymo (duomenys neskelbtini) esančiam sklypui, nes šis reglamentas nustato gyvenamojo pastato ir jo sklypo projekto sprendinių reikalavimų sistemą, o ne reikalavimus seniai pastatyto pastato (toks yra (duomenys neskelbtini) esantis gyvenamasis namas), sklypo ribų nustatymui. Konstatuota, jog dėl tų pačių argumentų nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai dėl želdynų ploto, kadangi Žvėryno ŠDDP nurodytose Paribio g. 28 esančio sklypo ribose esantys želdynai išlieka (jokia statyba (duomenys neskelbtini) nėra vykdoma, nėra naikinami jokie želdiniai). Byloje esanti specialisto A. B. 2007 m. birželio 29 d. išvada, teismo nuomone, patvirtino, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) laikina statybinių medžiagų iškrovimo aikštelė nenumatyta ant saugotinų želdinių, nes jų ten apskritai nėra. Pareiškėjai šių įrodymų kitais įrodymais nepaneigė.
Atmesti kaip nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai dėl galimos fizinės grėsmės namo (duomenys neskelbtini) konstrukcijoms. Teismas nurodė, kad šiomis aplinkybėmis pareiškėjai nesirėmė nei patikslintame skunde, nei bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, o 2007 m. lapkričio 12 d. posėdžio metu nurodyti jokiais įrodymais nepatvirtinti argumentai.
Dėl ginčijamo Statybos leidimo ir Sąvado sąsajumo su Gervių gatvės statybos leidimu ir projektavimo sąlygų sąvadu teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A2-235/2007) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjų reikalavimai panaikinti statybos leidimą bei projektavimo sąlygų sąvadą Gervių gatvei statyti, ir šioje dalyje pareiškėjų skundą patenkino, o likusioje pareiškėjų skundo reikalavimų dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino ir bylą dėl šių reikalavimų perdavė pirmosios instancijos teismui išnagrinėti iš naujo, t.y. iš naujo nagrinėti tik Statybos leidimo ir Sąvado gyvenamajam namui statyti teisėtumo klausimus.
Dėl skundo papildymo teismas konstatavo, jog vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau pareiškėjai skundo papildyme dėl Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinio sprendimo panaikinimo nenurodo, kad šiuo sprendimu kokiu nors būdu būtų pažeistos jų teisės ar įstatymų saugomas interesas, todėl skundo papildymu pareikštas reikalavimas taip pat buvo atmestas.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjų skundą nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (toliau – ir apeliantai) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti (6 t., 73-97 l.).
Apeliaciniame skunde prašoma kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą (EB Sutarties 234 straipsnio 3 dalis) dėl „kultūros objektų", „gamtos objektų" ir „planuojamos veiklos" tikrosios prasmės ir turinio ES teisės aktuose. Apeliantai pažymėjo, kad teismas vadovavosi neteisingai išverstu ir dėl to siaurinamai taikomu Orhuso konvencijos tekstu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjai šį savo prašymą susiaurino atsižvelgdami į tai, jog 2009 m. sausio mėnesį „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr.8-273) buvo paskelbtas naujas, iš esmės pataisytas Orhuso konvencijos vertimas, prašė kreiptis į Teisingumo teismą tik dėl „planuojamos veiklos" tikrosios prasmės ir turinio ES teisės aktuose.
Apeliantų nuomone teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnį, t. y. netinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, netaikė normų, kurias turėjo taikyti, neteisingai įvertino aplinkybes, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai ir netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama Orhuso konvencijos taikymo Lietuvos administraciniuose teismuose praktika, nes administracinės bylos A3-11-04 dalykas buvo visiškai kitas - kultūros paveldo (kultūrinio kraštovaizdžio) apsauga. Apeliantų teigimu, teismas dėl netinkamai taikytos teismų praktikos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir atmetė skunde išdėstytus argumentus dėl pažeisto viešo intereso aplinkosaugos srityje, kurie, teismo nuomone, nėra susiję su aplinkosauga Orhuso konvencijos taikymo prasme, tuo pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai apribojo pareiškėjų, ypač visuomeninės organizacijos "Žvėryno bendruomenė", teisę ginti viešąjį interesą žmonių sveikatos ir saugos būklės, gyvenimo sąlygų srityje, jei grėsmės sveikatai ir saugai kyla dėl Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies (a) ir (b) punktuose išvardytų veiksnių, veiklos arba priemonių. Tuo tarpu pagrindinis Orhuso konvencijos tikslas - apsaugoti ne „aplinką pačią savaime", o kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje (1 straipsnis), nes tinkama aplinkos apsauga būtina žmonių gerovei ir pagrindinėms žmogaus teisėms užtikrinti, įskaitant ir teisę gyventi (preambulė).
Neteisingai taikydamas Orhuso konvenciją, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Bendruomenės
argumentus (V t., b.l. 171-173), kad žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje Lietuvos valstybė įgyvendina ne vien per Aplinkos apsaugos įstatymą, bet ir per kitus esminius įstatymus, tokius kaip Vaiko teisių konvencija ir Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymas (36 straipsnio 2 dalies 1 punktas), Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (2 straipsnio 1, 3-4 dalys, 18 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai, 21 straipsnio 1 dalies 1,5, 8 punktai).
Orhuso konvenciją yra ratifikavusi Europos Sąjunga (Tarybos 2005 m. vasario 17 d. sprendimas (2005/370/EB), tai yra ES teisės dalis, šios Konvencijos pagrindu buvo priimtas visoms valstybėms narėms privalomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1367/2006. Apeliantai teigia, kad šio Reglamento ir Orhuso konvencijos lietuviškame vertime, kuriuo rėmėsi teismas, yra esminių neatitikimų oficialiems Konvencijos tekstams (angliškam ir prancūziškam), taip pat Reglamentui kitomis oficialiomis ES kalbomis: Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies (c) punkte nurodytos „kultūrinės vietovės" (angliškajame oficialiame tekste „cultural sites", taip pat prancūziškajame ir ispaniškajame tekstuose) lietuviškai išverstos „kultūros objektai"; Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies (a) punkte nurodytos „gamtinės vietovės" (angliškajame oficialiame tekste „natūral sites") lietuviškai išverstos „gamtos objektai". Lietuviško vertimo netikslumą patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 2 straipsnio (d) punkto (i) papunktyje nurodytos „gamtinės vietovės" (angliškajame oficialiame tekste „natural sites"), o ne „gamtos objektai", bei to paties reglamento 2 straipsnio (d) punkto (vi) papunktyje nurodytos „kultūrinės vietovės" (angliškajame oficialiame tekste „cultural sites", taip pat prancūziškajame ir ispaniškajame tekstuose), lietuviškai vėl klaidingai išverstos kaip „kultūros objektai". Apeliantai nurodo, jog Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje ne sykį yra pabrėžęs, kad Bendrijos teisės nuostatos rengiamos daugeliu kalbų ir kad skirtingos kalbinės formuluotės yra vienodai įpareigojančios. Bendrijos teisės nuostatos aiškinimas reiškia tekstų skirtingomis kalbomis lyginimą, o esant išsiskiriančioms kalbinėms formuluotėms, neaiškumų kelianti nuostata turi būti aiškinama, atsižvelgiant į teisės akto sistematiką ir tikslą (ETT bylos 283/81 CILFIT / Ministro della Sanita, C-482/98 Italy / Commission). Apeliantų teigimu, ES ratifikuotos Orhuso konvencijos ir (EB) Nr. 1367/2006 reglamento tekstai kitomis Europos Sąjungos oficialiomis kalbomis gali suponuoti skirtingą aiškinimo rezultatą nei tekstas lietuvių kalba. Tuo tarpu nuo Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies (a) ir (c) punktų ir (EB) Nr. 1367/2006 reglamento 2 straipsnio (d) punkto (i) ir (vi) papunkčių aiškinimo priklauso bylos išnagrinėjimo rezultatas (nustačius, kad Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies (a) ir (c) punktai taikytini ne „kultūros objektams" ir „gamtos objektams", o „kultūrinėms vietovėms" ir „gamtinėms vietovėms", pareiškėjų reikalavimas byloje, jų manymu, turėtų būti tenkinamas, nes apimtų žymiai platesnę sritį, teismas dėl nepagrįsto Konvencijos teksto susiaurinimo nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundo argumentus ir jų nenagrinėjo).
Apeliantai remiasi Orhuso konvenciją aiškinančiu oficialiu Jungtinių Tautų vadovu „Orhuso konvencija: įgyvendinimo vadovas" (The Aarhus Convention: an Implementation Guide, United Nations, New York and Geneva, 2000), pagal kurį „gamtinės vietovės" reiškia bet kokius gamtos objektus, turinčius specialios vertės, jos apima ne tik oficialiai nustatytas saugomas vietas, bet taip pat ir, pavyzdžiui, medžius arba parkus, kurie yra vietinės svarbos bei turi specialią gamtinę, istorinę arba kultūrinę vertę. Šiame vadove nurodoma, jog kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių apsauga tapo svarbiais konservavimo elementais dėl daugelio priežasčių, įskaitant estetinį grožį, unikalių istorinių arba kultūrinių vietų apsaugą arba tradicinę žemėnaudą (36 psl.). Minėtas oficialus vadovas išaiškina, kad „veikla arba priemonės", galinčios paveikti aplinką, apima „administracines priemones, aplinkosauginius susitarimus, planus ir programas". Šios sąvokos reiškia žmonių veiksmus ir, be abejonės, apima viešosios valdžios sprendimus dėl konkrečios veiklos, tokius kaip leidimai, licencijos, sutikimai, kurie gali turėti įtakos aplinkai (šie veiksmai arba priemonės nebūtinai turi būti tam tikro oficialiai „aplinkosauginiu" vadinimo sprendimų priėmimo proceso dalimi; 37 psl.). Pagal šį oficialų leidinį Orhuso konvencija pabrėžia, kad žmones supančiai aplinkai, įskaitant žmonių sveikatą ir saugą, kultūrines vietoves ir kitus pastatytos aplinkos aspektus, poveikį daro ta pati veikla, kuri daro poveikį ir gamtinei aplinkai. Sveika aplinka yra esminė žmogaus gyvenimo sąlyga. Konvencija atkartoja šią sąvoką, nurodydama „žmonių gyvenimo sąlygas" kaip vieną iš dalykų, įtrauktinų į informaciją apie aplinką. „Gyvenimo sąlygos" bendrąja prasme reiškia oro ir vandens kokybę, būsto ir darbo vietos sąlygas, susijusias su gerove, įvairias socialines sąlygas. Sąvoka „ kultūrinės vietovės " apima konkrečias vietas arba objektus, turinčius kultūrinės vertės. JT oficialiame vadove nurodoma, kad Pasaulio kultūros ir gamtinio paveldo apsaugos konvencija pateikia tokį jų apibrėžimą: „žmogaus arba bendri gamtos ir žmogaus kūriniai bei plotai, įskaitant archeologines vietoves, turintys išskirtinę visuotinę vertę istoriniu, estetiniu, etnologiniu ar antropologiniu požiūriu" (1 str.). „Statiniai" reiškia žmonių sukurtus statinius. Jie apima ne tik didelius pastatus ir objektus (užtvankas, tiltus ir kelius), bet ir mažus statinius, net kraštovaizdį ir kitą gamtinės aplinkos keitimą (38 psl.).
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, ES ratifikuotos Orhuso konvencijos originalaus teksto sąvoką „siūloma veikla" (Konvencijos 6 straipsnio 1 d. a-c punktai, 2 d. a ir a(vi) punktai, 7 dalis; angl. „proposed activity") lietuviškai neteisingai išvertus į „planuojamą veiklą", Konvencijos numatyta visuomenės teisė dalyvauti buvo iš esmės suvaržyta – ji apribota tik dalyvavimu teritorijų planavimo procese, nors tai iš esmės prieštarauja Konvencijos dvasiai ir raidei, nes sprendimai aplinkosaugos srityje yra priimami ne tik per teritorinį planavimą, bet ir per investicines programas, privatizavimą, statybą ir t.t. Pagal minėtą oficialų Jungtinių Tautų leidinį Konvencijos 6 straipsnis nustato tam tikrus reikalavimus visuomenės dalyvavimui priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos. Tai taikytina ne tik sprendimams dėl teritorijų planavimo, bet ir statybos ir veiklos leidimams (90 psl.). Leidinyje teigiama, jog nors Orhuso konvencija neapibrėžia sąvokos „siūloma veikla", reikia vadovautis apibrėžimu, pateiktu Espoo Konvencijoje, kurioje taip įvardinta „bet kokia veikla arba veiklos pakeitimas, kuriam reikalingas kompetentingos valdžios įstaigos leidimas pagal taikytiną nacionalinę procedūrą" (1 str. (v); 93 psl.).
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neatsižvelgė į pareiškėjų nurodytus Orhuso konvencijos numatytos visuomenės teisės gauti informaciją ir dalyvauti pažeidimus, neįvertino, kad atsakovo veiksmai - galiojančių detaliojo (Žvėryno ŠDDP) ir specialiojo (schemos) planų sprendinių pakeitimas projektavimo sąlygomis, iš anksto neinformuojant apie tai suinteresuotos visuomenės - prieštarauja Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatai, kad „Kiekviena Šalis užtikrina visuomenės dalyvavimą jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą". Pažymima, jog teismo vadovavimasis neteisingai išverstu ir todėl siaurinamai taikomu Konvencijos tekstu atima iš pareiškėjų teisę ginti nuo grėsmių aplinkai kultūrines vietoves (būtent tokia yra teritorija, kurioje leista vykdyti statybas pagal pareiškėjų ginčijamą statybos leidimą), taip pat teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos keitimo, kuris galėtų kelti grėsmių sveikai ir saugiai žmonių gyvenimo aplinkai. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (ABTĮ 20 str.), iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimui, apeliantų manymu, reikalinga kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą (EB Sutarties 234 straipsnio 3 dalis), o administracinę bylą sustabdyti (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Šalies argumentai
2. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nuo kitų teisės normų taikymo bei aiškinimo taisyklių, suformuotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus.
Pažymima, jog 2007 m. sausio 19 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino (administracinė byla Nr. A3-64-07), kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, suinteresuoti asmenys, gindami savo interesus, savo reikalavimus gali grįsti Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir sveikatos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tokios sąlygos yra patalpų, skirtų žmonėms gyventi, dirbti ar verstis kita veikla, natūralaus apšvietimo pagal higienos ir darbo vietų įrengimo reikalavimus išsaugojimas (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 4 punktas), apsauga nuo keliamo triukšmo, vibracijos, elektros trikdymų ir pavojingos spinduliuotės (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 6 punktas), apsauga nuo oro, vandens, dirvožemio ar gilesnių žemės sluoksnių taršos, aplinkos apsaugos statinių bei priemonių, jų veiksmingumo išsaugojimas, gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimas, ypatingai vertingų želdinių išsaugojimas (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punktas) ir kt. Apeliantai pažymėjo, kad apibendrinusi minėtas Statybos įstatymo nuostatas bei 2 straipsnio 54, 55 punktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatavo, jog minėtos teisės normos inter alia suteikia subjektinę teisę asmenims, kad aplinka, betarpiškai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta, statant statinius, būtų pakeista laikantis teisės normų reikalavimų. Iš Statybos įstatymo 2 straipsnio 54, 55 punktų akivaizdu, kad terminai normatyvinis statybos techninis dokumentas, normatyvinis statinio saugos ir paskirties dokumentas yra itin platūs, apimantys labai įvairius statybos aspektus aptariančius norminius aktus. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad statant gyvenamąjį namą, nesilaikant statinio statybai keliamų reikalavimų, šalia gyvenančių asmenų subjektinė teisė į sveikatą ir švarią aplinką buvo apribota. Apeliantų manymu, tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada reiškia, kad pareiškėjų nurodyti teisės aktų pažeidimai turėjo būti vertinami, priimant sprendimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.
Šalies argumentai
Apeliantai nesutinka su teismo argumentu, esą jie nepateikę įrodymų, patvirtinančių, jog gyvenamojo namo statyba pažeis Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1-8 punktuose numatytas sąlygas, kad visuomenės (jos dalies) teisė gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje bus pažeista. Apeliantai teigia nurodę, jog skundžiamu Statybos leidimu leidžiama keisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygas, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, aplinką (pvz., įrengti detaliajame plane nenumatytus įvažiavimus šalia vaikų žaidimo aikštelės, statyti detaliajame plane nenumatytus atliekų konteinerius šalia šios aikštelės, statyti detaliajame plane nenumatytą šilumos tinklų kamerą po vaikų žaidimo aikštele, dėl kurios apsaugos zonos vaikų žaidimo aikštelė nebegalės būti atkurta ir pan.).
Apeliantų manymu, visuomenės (jos dalies) teisės gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje pažeidimą byloje jie įrodė. Atkreipiamas dėmesys, kad šalys byloje pateikė ir specialistų išvadas, tačiau jų teismas nevertino, nelygino, dėl jų nepasisakė. Apeliantų teigimu, jie nurodė daugybę pažeidimų, kurie lėmė neteisėto Statybos leidimo ir Sąvado išdavimą, o teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą tvirtinti, kad pareiškėjų teisė gyventi sveikoje ir saugoje aplinkoje pažeidžiama. Nurodyti pažeidimai, pasak apeliantų, rodo aiškų nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise. Statinio plotų neatitikimai, tyčia daromi klaidingi skaičiavimai, duomenų slėpimas, galiausiai Statybos leidimo išdavimas tokiam statiniui, kokio neprašė tretysis suinteresuotas asmuo, duomenų neatitikimai statybos leidime ir t.t. rodo, kad visuomenė nežino, kokio statinio statybai iš tikrųjų yra duotas Statybos leidimas. Tuo tarpu teismas neatsižvelgė į akivaizdžius duomenų prieštaravimus pateiktuose statybos dokumentuose.
Apeliantai lentelėje pateikia savo skaičiavimus ir duomenis, suvestus iš byloje esančios medžiagos (Statybos leidimo, Statytojo prašymo išduoti Statybos leidimą, techninio projekto aiškinamojo rašto, leisto įgyvendinti techninio projekto brėžinius).Jų teigimu, ši suvestinė lentelė parodo, kad net ir pats atsakovas greičiausiai negalėtų atsakyti, kokio dydžio statinio statybai išdavė Statybos leidimą, tuo labiau, kad kai kurios techninės sąlygos tinklams tiesti yra išduotos ne 1141,8, bet 2000 m² bendrojo ploto namui (II t., b.l. 108 ir kt.). Kadangi projektas neatitinka leistų statyti dydžių, o projekto dalys (aiškinamasis raštas ir brėžiniai) - vienas kito (nors pagal įstatymus skaičiai visur turi būti vienodi), apeliantų teigimu, atsakovas pažeidė įstatymus, leisdamas statyti pagal Statybos leidimo neatitinkantį projektą.
Nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė jų argumentus dėl atsakovo veiksmų prieštaravimo Teritorijų planavimo įstatymui, pažeidžiant visuomenės teisę gauti informaciją apie aplinką ir galimybę dalyvauti priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais, nes, apeliantų teigimu, skundžiami Statybos leidimas ir Sąvadas išduoti apeinant detaliojo bei specialiojo planavimo procesus. Teismas neįvertino aplinkybių, patvirtinančių, kad sklypo užstatymo intensyvumas ginčijamais sprendimais buvo nustatytas, pažeidžiant galiojančius reglamentus (sklypo užstatymo intensyvumas - vienas iš pagrindinių privalomųjų detaliojo plano reglamentų). Apeliantai paaiškina, jog sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis - „kitos paskirties žemė: gyvenamoji teritorija (mažaaukščiams gyvenamiesiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti)". Tai nustatyta 2004 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-4395-01 ir iki ginčijamo Statybos leidimo išdavimo nebuvo pakeista (tą patvirtina Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. ŽLO-399-859) Pažymima, jog Vilniaus miesto bendrojo plano 2.2.2.5 sprendiniu „Teritorijų plėtros bruožams nustatyti ir reguliuoti naudojami reglamentai" gyvenamosioms mažaaukštės statybos (statytini 2-3 statiniai) teritorijoms nustato maksimalaus užstatymo intensyvumo reglamentą 0,8, kuris yra beveik du kartus mažesnis lyginant su atsakovo leistu įgyvendinti daugiaaukštės statybos intensyvumu. Atsakovas 2005 m. vasario 22 d. išduotomis Sąvado Specialiosiomis projektavimo sąlygomis (II t., b. l. 101) nustatė (duomenys neskelbtini) esančiame sklype 1,5 užstatymo intensyvumą.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma ir keičiama pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis), tą patį nustato ir Teritorijų planavimo įstatymas. Todėl, pakeitus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius, sklypo žemės paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis negalėjo pasikeisti savaime. Norėdamas pakeisti šiuos savo sklypo reglamentus, sklypo savininkas privalėjo organizuoti detalųjį planavimą, tačiau tai padaryta nebuvo.
Apeliantai nurodo, jog paskaičiavus pagal brėžinius, leisto statyti namo (duomenys neskelbtini) intensyvumas dar didesnis -1,6, o tai dukart viršija intensyvumą pagal Bendrajame plane leistą dydį mažaaukštei statybai. Pažymima, kad būtent per didelis intensyvumas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios atsakovo Nuolatinė statybos komisija net kelis kartus atsisakinėjo projektui pritarti. Apeliantų teigimu, atsakovas išduotu Sąvadu nepagrįstai ir neteisėtai pakeitė žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, vadovaudamasis šiuo neteisėtu pakeitimu, nustatė sklypui (duomenys neskelbtini) didesnį intensyvumą už maksimalias mažaaukštei statybai leistinas normas, pažeidžiantį Vilniaus miesto bendrojo plano reglamentus, tačiau toks pažeidimas teismo buvo neįvertintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat neįvertino viešojo administravimo institucijos veiksmų, susijusių su išduoto Statybos leidimo sprendiniais, nustatant leidžiamo statyti statinio naudingą plotą. Bylos duomenys patvirtina, kad iš pradžių 2005 m. liepos 5 d. trečiasis suinteresuotas asmuo prašė leidimo statyti 907,86 kv.m naudingo ploto statinį (II t., b.l 74), tačiau Nuolatinė statybos komisija prašymą atmetė, tarp kitų argumentų motyvuodama ir tuo, kad projektas neatitinka Bendrajame plane nustatyto užstatymo intensyvumo (Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. liepos 13 d. posėdžio protokolas Nr. 109; II t., b.l. 73). Vėliau 2005 m. liepos 19 d. prašymu trečiasis suinteresuotas asmuo prašė leisti mažesnį naudingą plotą - 770,80 kv.m., tačiau nemažinant paties pastato dydžio - prašomas bendras plotas ir tūris liko, kokie buvę, t.y., atitinkamai 1141,80 kv.m. ir 6732 kub. m. (II t., b.l. 72). Pastarieji pastato dydžiai nurodyti ir paskutiniame trečiojo suinteresuoto asmens 2005 m. lapkričio 30 d. prašyme dėl leidimo (II t., b.l. 60), todėl būtent tokį prašymą turėjo nagrinėti Nuolatinė statybos komisija (2005 m. gruodžio 7-8 d. komisijos protokolas Nr. 29; II t., b.l. 58). Tačiau išduotame Statybos leidime pastato naudingasis plotas dėl nesuprantamų priežasčių, trečiajam suinteresuotam asmeniui neprašant, nustatytas jį padidinant iki 907,86 kv.m., t.y., iki dydžio, kuriam nepritarė Nuolatinė statybos komisija (II t., b.l. 73). Šie pažeidimai, kaip nurodo apeliantai, teismo liko nepastebėti ir neįvertinti.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, jog Statybos leidimo išdavimo metu (2005 m. gruodžio 15 d.) galiojusi Reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" redakcija reikalavimus dėl privalomo minimalaus sklypo ploto numatė, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės taikymo taisykles. Teismas pažeidė ir šio Reglamento 11 punktą, nustačiusį privalomo minimalaus sklypo ploto apskaičiavimo tvarką, netinkamai taikė Reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos", nes sistemiškai aiškinant minėto Reglamernto nuostatas, akivaizdu, kad jo 4.1 punktas reglamentuoja ne lengvųjų automobilių statymo būdus, o saugyklos plotą, kurio reikia vienai automobilio stovėjimo vietai (automobiliai aikštelėje ne vien stovi, manevrams reikia papildomos vietos, todėl Reglamentas numato, kad saugyklos plotas vienam automobiliui yra didesnis nei vienam automobiliui stovėti; skirtingai rikiuojant, vienam automobiliui reikia skirtingo saugyklos ploto). Teigiama, jog Reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" 11 punkte vartojamas apibrėžimas „vieno automobilio stovėjimui reikalingas (saugyklos) plotas" ir Reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" 4.1 punkto 12-oje lentelėje vartojamas apibrėžimas „aikštelės plotas 1-ai (automobilio) stovėjimo vietai (kv. m)" reiškia tą patį, tuo labiau, kad apie kitus saugyklos plotus nekalbama (jie saugykloms reikalingi, tai gerai matyti iš cokolinio aukšto brėžinio, kur vientisą erdvę užima ne vien automobiliai, bet ir dideli važiavimui skirti plotai). To paties Reglamento 4.2 punkte kalbama ne apie specialias automobilių saugyklas, bet apie stovėjimo aikšteles išilgai gatvių, nes nurodoma orientacija „važiuojamosios dalies" atžvilgiu, o pagal šį Reglamentą „važiuojamoji dalis" yra gatvės, ne automobilių aikštelės sudėtinė dalis (plotas vienam automobiliui stovėti šiuo atveju nustatytas mažesnis, nes reikiamos erdvės manevravimui suteikia gretimos eismo juostos - šaligatviai, kelkraščiai, kitos gatvių važiuojamosios dalies juostos). Apeliantų manymu, teismas į šiuos jų skaičiavimus ir argumentus, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Reglamento 4.1 ir 4.2 punktus, nepagrįstai neatsižvelgė. Pažymima, jog ne specialistai, o teismas taiko ir aiškina teisės normas, todėl būtent jis turėjo išaiškinti normų taikymo ir aiškinimo praktiką, o ne vadovautis tik specialisto paaiškinimais, prieštaraujančiais kitiems skaičiavimams. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėjų teiginius dėl skaičiavimo nepagrįstumo patvirtina kiti projekte atlikti skaičiavimai. Skaičiuojant pagal šio Reglamento (vienodai taikomo požeminėms ir antžeminėms aikštelėms bei garažams) 4.2 punktą, t.y., po 12,5 m automobiliui, taip, kaip nurodė specialistai, (duomenys neskelbtini) namo požeminio garažo, skirto 17-ai automobilių (žr. garažo brėžinį su automobilių stovėjimo tvarka, II t., b.l. 134), plotas turėtų būti 212,5 kv.m, tuo tarpu pagal techninio projekto aiškinamąjį raštą (II t., b.l. 131) jis yra 303,80 kv.m, o pagal pareiškėjų skaičiavimus - 380 m² (atitinkamai 91,30 ir 167,50 kv. m didesnis) - vienam automobiliui atitinkamai tenka 17,87 ir 22,35 kv.m stovėjimo ploto, t.y. beveik tiek, kiek reglamentuojama pagal Reglamento 4.1 punkto 12-os lentelės paskutinę eilutę (kai automobiliai statomi statmenai pravažiavimui iš abiejų pusių). Šie skaičiavimai patvirtina, kad ta pati teisės norma buvo taikoma nevienodai, bandant koreguoti skaičius taip, kad privalomas minimalus sklypo plotas atitiktų esamą plotą. Tuo tarpu tinkamai suskaičiavus, koks yra statomam namui reikalingas minimalus plotas, akivaizdu, kad esamo sklypo ploto nepakanka, yra pagrindas ginti suinteresuotų asmenų pažeistą teisę į sveiką ir saugią aplinką Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pagrindu ir dėl Žvėryno ŠDDP sprendinio „N" (pagal normas) pažeidimo.
Apeliantų teigimu, teismas netinkamai taikė ir teisės normas, nustatančias reikšmę F, nors pareiškėjas pateikė akivaizdžius įrodymus, kad reikšmė F paskaičiuota, neįtraukus pastato negyvenamųjų patalpų ploto. Byloje esančio (duomenys neskelbtini) pastato statybos projekto pagrindiniuose rodikliuose nurodyta, kad pastato negyvenamųjų patalpų plotas yra 371,72 kv.m (iš jų garažų plotas 303,80 kv.m), o pagal pareiškėjų paskaičiavimus - 447,36 kv. m. ir 380,00 kv.m atitinkamai. Nors pirmos instancijos teismas garažus priskyrė bendro naudojimo patalpoms, remdamasis apibrėžimu, kad bendrojo naudojimo patalpos yra pastato patalpos, skirtos naudotis visiems ar keliems pastato savininkams arba naudotojams, apeliantų manymu, toks aiškinimas prieštarauja bendrojo naudojimo patalpų sąvokai (keliems arba visiems pastato savininkams gali priklausyti ir kitos negyvenamos patalpos, ne tik bendro naudojimo). Nurodoma, jog pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Kiekvieno savininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir viso gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 5 dalis). Paaiškinama, kad šiuo atveju garažas padalintas į 17 lygių dalių, nors bendro naudojimo patalpoms privalomas ne lygiavos, o proporcingumo principas (dar daugiau - name yra numatyta 16 butų, o stovėjimo vietų – 17, tokiu būdu, vienas iš butų turės dvi stovėjimo vietas; be to, tam tikri butų savininkai gali nepirkti nei vienos vietos, o kiti gali įsigyti po keletą vietų). Apeliantai pažymi, jog garažas yra registruojamas atskiru kadastriniu numeriu, tai įrodo, kad garažai yra ne bendro naudojimo, o negyvenamos patalpos, registruojamos atskiru turto vienetu ir priklausančios keliems savininkams, kurių dalys yra lygios, o ne proporcingos jų butų plotui. Tuo tarpu bendro naudojimo patalpos - koridoriai, tambūrai ir pan., nėra registruojamos atskiru turto vienetu ir priklauso visiems butų savininkams, proporcingai jų butų plotui. Todėl, apeliantų teigimu, garažų, kaip kitos paskirties negyvenamųjų patalpų, plotas turėjo būti įtrauktas į dydį F, kuris yra gyvenamojo pastato gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų visas naudingas plotas, išskyrus bendrojo naudojimo patalpas. Kaip nepagrįstas nurodomas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjai nėra pateikę privalomo minimalaus ploto suprojektuotam pastatui skaičiavimo (šis paskaičiavimas pateiktas paaiškinimuose 16, 33 psl.).
Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai atmetė jų argumentus dėl minimalių atstumų nuo požeminio garažo, nors pareiškėjai teigia nurodę teisės aktus, nustatančius šiuos minimalius atstumus ir, priešingai nei teigia teismas, įvardijo, kaip Statybos leidimo sprendiniai pažeidžia juos. Nepagristai konstatuota, kad jų argumentus paneigia pateikta specialių žinių turinčio architekto A. B. 2007 m. birželio 29 d. išvada.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia pateikę įrodymus, kad želdiniai bus naikinami - byloje yra pareiškėjų nurodyti norminiai atstumai, taikomi saugotiniems želdiniams, ir poveikio, kuris bus daromas, pobūdis, taip pat pateikti brėžiniai su planuojamomis tiesti tinklų trasomis. Pažymima, jog nurodytų atstumų statybos leidime ir projektinėje dokumentacijoje nesilaikoma, tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė. Apeliantai teigia, jog želdinių apsauga nėra užtikrinta, nes Statybos leidimo dokumentuose apskritai nėra fiksuotos medžių vietos, saugoti nurodyta tik vieną medį iš daugelio, be to, nepažymėjus tikslios jo augimo vietos, kamieno skersmens (apimties), nenustačius jo apsaugos zonos. Apeliantai nurodo teismui pateikę įrodymus kokie medžiai auga kvartale (vertingiausių medžių sąrašus, išsamią želdynų fotofiksaciją, medžių, kuriems kyla grėsmė dėl tranšėjų kasimo ir tinklų tiesimo, atstumų matavimus), tačiau teismas šių įrodymų nenagrinėjo, neįvykdyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria nurodyta nustatyti želdinių bei medžių vietas. Teigiama, jog byloje pateikti įrodymai, kad geodezinėje topografinėje nuotraukoje, ant kurios parengtas statybų (duomenys neskelbtini) techninis projektas, pavaizduoti želdiniai ir medžiai nėra jų tikrosiose augimo vietose, kad neteisėtai išduotas Statybos leidimas, nes geodezinėje nuotraukoje, ant kurios parengtas techninis projektas, neparodyti esami želdiniai, nors juos privalu rodyti pagal „Statybiniai inžineriniai geodeziniai tyrinėjimai" (GKTR 2.08.01:2000) 82 punktą (tokia geodezinė nuotrauka atlikta nebuvo, IV t., b.l. 149-151). Pažymima, jog pareiškėjų pakviesto specialisto dendrologo Vilniaus universiteto docento dr. E.V.Navio išvadoje (III t., b.l. 119-121) įvardyta kur kas daugiau ypač vertingų medžių (jie taip pat parodyti pareiškėjų pateiktoje fotofiksacijoje), tačiau pagal Statybos leidimą nė vieno iš jų nereikalaujama saugoti, jie net nėra pažymėti, jau nekalbant apie jų apsaugos zonas, kurios taip pat turėjo būti nustatytos pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą Saugotinų želdynų apsaugos tvarką. Statybos leidimo brėžinyje „Statybos planas" nurodyta saugoti du medžius - milžinišką baltąjį gluosnį ir seną ąžuolą - tačiau jų augimvietės bei apsaugos zonos nėra nustatytos, per jų šaknis leista kasti tranšėjas ir tiesti šilumos tiekimo bei elektros tinklus (tai matyti iš pareiškėjų skaičiavimų ir fotofiksacijos).
Teismo teiginys, kad pareiškėjų argumentai dėl alternatyvių inžinerinių tinklų klojimo trasų, būdų, prijungimo vietų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti pagrindu panaikinti Statybos leidimą ir PSS, apeliantų manymu, atmestini kaip nepagrįsti ir teisiniu, ir specialiųjų žinių požiūriu. Apeliantai paaiškina pateikę argumentus dėl alternatyvių tinklų tiesimo, kad nėra jokios techninės būtinybės tiesti tinklus tik taip, kaip nustatyta Statybos leidime, kad yra kitų, aplinkai kur kas palankesnių sprendinių (kurie būtų racionalesni ir inžineriniu požiūriu). Be to, ginčijamo Sąvado sudėtinė dalis „Susisiekimo komunikacijų techninės sąlygos Nr. 908" (II t., b.l. 115) numato „inžinierinius tinklus projektuoti ir kloti vadovaujantis detaliojo plano numatytomis trasomis", tačiau visi tinklai tiesiami Žvėryno ŠDDP nenustatytose vietose. Apeliantų manymu, prieš išduodant Statybos leidimą detaliuoju planavimu turėjo būti nustatytos naujai tiesiamų tinklų trasos, šie sprendiniai turėjo būti viešai apsvarstyti. Taip būtų užtikrinta suinteresuotos visuomenės, taip pat ir pareiškėjų, teisė dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkosaugos. Apeliantai pažymi ne nuogąstavę dėl esamų tinklų būklės, o kalbėję apie esamus želdinius ir vaikų žaidimų aikštelę, kuriems grėsmę kelia būsimi tinklai. Jų teigimu, teismas išėjo už skundo ribų, nepagrįstai nagrinėjo poveikį esamiems tinklams, nors pareiškėjai to neginčijo. Teismas, apeliantų teigimu, nepasisakė dėl jų argumentų, kad yra įstatymo draudžiamas gyvenimo sąlygų bloginimas statybų metu, dėl atsakovo galimybių pasirinkti kitus sprendinius, kurie leistų nuvesti tinklus, nenaikinant aplinkos, želdinių ir vaikų žaidimų aikštelės, nebloginant trečiųjų asmenų gyvenamosios aplinkos statybų metu.
Apeliantai remiasi Reglamento STR 1.01.07:2002 6.2. punktu, kuriame pateikiamas nesudėtingo statinio apibrėžimas (paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys), nurodydami, jog vaikų žaidimų aikštelės priskiriamos nesudėtingų statinių I grupei. Apeliantai teigia, jog per (duomenys neskelbtini) esančią vaikų žaidimų aikštelę yra numatoma tiesti šilumos tiekimo trasą, aikštelėje įrengiant šilumos tinklų kamerą, todėl aikštelė (joje esantys vaikų žaidimų įrenginiai) turės būti nugriauta. Pažymima, jog Statybos įstatymas griovimo darbus įvardija kaip vieną iš statybos darbų rūšių, o minėto Reglamento 21.2 punktas leidžia statytojui statyti (griauti, rekonstruoti) nesudėtingą statinį tik jo nuosavybės teise ar kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais valdomame žemės sklype. Šiuo atveju vaikų žaidimų aikštelė stovi ne statytojui priklausančiame arba kitais pagrindais valdomame sklype. Be to, Statybos leidimo dokumentacijoje ši vaikų žaidimų aikštelė nepaminėta, o byloje nėra jokių įrodymų, kad statytojas (trečiasis suinteresuotas asmuo) turėtų teisinį pagrindą statyti (griauti, rekonstruoti) Paribio g. gyventojų, tarp jų ir pareiškėjų, naudojamą vaikų žaidimų aikštelę.
Teigiama, jog teismas ignoravo faktą, kad želdiniai ir vaikų žaidimų aikštelės įrenginiai nėra „dangos", visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų reikalavimo išsaugoti vaikų žaidimų aikštelę, įskaitant įrenginių demontavimą, saugojimą, atstatymą. Nepasisakyta ir dėl to, kad po vaikų žaidimų aikštele numatyta įrengti šilumos tinklų trasą su kamera, nors šilumos tinklų apsaugos zonoje (norminis plotis - po 5 metrus nuo kanalo kraštų) draudžiama statyti bet kokius laikinus statinius. Pažymima, jog byloje nėra pateikta šilumos tinklų įmonės garantijų, kad ji leis virš šilumos tinklų ir jų apsaugos zonoje vykdyti tai, ką draudžia įstatymas - atstatyti vaikų žaidimų aikštelę, vėl pastatyti joje laikinus statinius, užpilti gruntu (smėliu) kameros dangčius (vaikų žaidimų aikštelė dėl vaikų saugumo turi būti užberta smėliu ir (arba) apsodinta žole). Apeliantai teigia, jog teismas padarė išvadas, prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams, pažymėdami, jog laiptai, išardomi tiesiant vandentiekį, yra tarp namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tuo tarpu vaikų žaidimų aikštelė yra priešingame namo gale (tarp namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), vandentiekis jos nesiekia, laiptai, esantys už namo, beveik už 40 m nuo aikštelės, niekaip su ja nėra susiję.
Apeliantų manymu, teismas neteisingai taikė įstatymus, nes naujos inžinierinių tinklų trasos, tiesimo būdai turi būti nustatomi detaliuoju planavimu, o ne projektavimo sąlygomis. Pakeitus detalųjį planavimą „suderinimu su instancijomis", būtų pažeistos Orhuso konvencijos numatytos visuomenės teisės gauti informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus, siekiant gyventi sveikoje ir saugioje aplinkoje. Be to, teismas, apeliantų manymu, privalėjo įvertinti jų nurodytas ir įrodymais pagrįstas aplinkybes, kad tinklus buvo galima nutiesti ir kitomis trasomis, nedarant žalos želdynams, nekeliant grėsmės namo (duomenys neskelbtini) konstrukcijoms, nenaikinant vaikų žaidimų aikštelės, neatimant iš namo (duomenys neskelbtini) gyventojų plėtros teisės, numatytos Žvėryno ŠDDP sprendiniais.
Šalies argumentai
Apeliantai pažymi ne kartą nurodę, kad leistas įgyvendinti projektas yra parengtas ant geodezinės nuotraukos, kurioje nėra parodyta tikroji teritorijos būklė - nepažymėta dalis želdynų, visai nepažymėta, kiek juose yra želdinių ir kur tiksliai jie auga, neparodyta vaikų žaidimų aikštelė. Apeliantų manymu, pagal įstatymus atsakovas privalėjo iš trečiojo suinteresuoto asmens to pareikalauti (IV t., b.l. 149-151 ir kiti), to nepadaręs, nežinodamas tikrosios būklės, patvirtino aplinkai žalingus sprendinius, nors turėjo visas technines galimybes parinkti nežalingas alternatyvas. Teigiama, jog projektas, kuriam suteiktas Statybos leidimas, parengtas ant reikalavimų neatitinkančios geodezinės (topografinės) nuotraukos, o kadangi visi teritorijos želdynai yra saugotini pagal specialiąsias sąlygas ir specialųjį planą - Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schemą - turėjo būti geodezinė nuotrauka pagal GKTR. Apeliantai nurodo, kad joje neatsispindi bendrojo naudojimo rekreacinė zona gyventojams, pėsčiųjų takai, parodyta tik dalis magistralinių inžinerinių tinklų.
Apeliantų manymu, teismas nepagristai netaikė Aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. V-586, kuriuo patvirtintos Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklės. Apeliantai pažymi, kad ginčo atveju apsaugines zonas reglamentuoja ne šių Taisyklių 2 punktas, o jų pirmas priedas „Sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžiai, taikomi, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas", nustatantis, kad „nuo požeminių, požeminių-antžeminių garažų, atvirų automobilių parkavimo aikštelių ir techninės priežiūros stočių, taip pat įvažiavimų į juos iki gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų langų, mokyklų, lopšelių-darželių ir sveikatos priežiūros įstaigų stacionarų teritorijų ribų turi būti šie atstumai: iki vaikų įstaigos, kai automobilių skaičius yra 11-50, turi būti ne mažiau nei 25 m (32.1 p.). Nustatyti ir atstumai iki atliekų tvarkymo objektų – iki konteinerių aikštelės prie gyvenamųjų namų turi būti ne arčiau kaip 20 m ir ne toliau kaip 50 m dėl cheminio, fizikinio, biologinio ir kvapų poveikio (28.12 p.). Pažymima, kad sanitarines apsaugos zonas Paribio kvartalui Narbuto g. atžvilgiu nustato specialusis planas - Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schema (patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 1998 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl Vilniaus miesto Senamiesčio, Šnipiškių ir Žvėryno seniūnijų želdynų plėtojimo schemų, kaip rekomendacinių, rengiant miesto detaliuosius planus, tvirtinimo"; I t., b.l. 53, 57-58, III t., b.l. 92-97), pagal kurią į Narbuto magistralės sanitarinės apsaugos zoną patenka ir visa Gervių gatvelė bei didžioji (duomenys neskelbtini) sklypo dalis. Šios aplinkybės teismas nenagrinėjo. Apeliantai pažymi, kad pagal minėtą schemą vaikų žaidimų aikštelė ir šlaitas virš jos tarp daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriama želdynams, nustatant tokį pat režimą kaip ir greta esantiems želdynams Nr.1 ir Nr. 2. Tačiau teismas nenagrinėjo šio galiojančio specialiojo plano nustatytų aplinkybių dėl kvartalo viršnorminio užterštumo ir apsaugai nuo jo numatytų sprendinių. Paaiškinama, jog Žvėryno ŠDDP kitų sanitarinės apsaugos zonų nenustato, nes pagal tuo metu galiojusią aktualią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją (nuo 1997 m. spalio 7 d. iki 2000 m. balandžio 10 d.) apsaugos zonos buvo (o ir tebėra) nustatomos specialiaisiais planais (Vilniaus miesto taryba schemą patvirtino 1998 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 127, o Žvėryno ŠDDP – 1999 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 411).
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, neteisingai teismas aiškino ir sanitarinių bei kitų apsaugos zonų nustatymo teisinius pagrindus. Paribio gatvės kvartalui tokių zonų nustatyti nereikia, nes jos jau yra nustatytos pagal „Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas" (1992 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 343, 120.3, 120.5 ir 120.7 punktai; o visi kvartalo bendro naudojimo teritorijose augantys želdiniai saugotini dar ir pagal 120.1 punktą). Specialusis planas Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schema, patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 1998 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 127 (I t., b.l. 53, 57-58, III t., b.l. 92-97), nustato kvartalui sanitarinę apsaugos zoną nuo taršos iš T. Narbuto magistralės ir jos režimą (visi Paribio kvartalo želdynai ir atskiri želdiniai yra saugotini bei plėtotini dėl ekologinių sumetimų - kaip sanitariniai želdynai). Be to, pažymima, jog visas Paribio kvartalas priklauso „Pasaulinio paveldo objekto - kultūros paminklo U1P - Vilniaus istorinio centro apsaugos zonai" (Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos ribos patvirtintos Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1995 m. ir patikslintos 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. Į-167 (I t., b.l. 190)), todėl jo želdiniai saugotini kaip augantys nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose ir jų apsaugos zonose (120.3 p.). Tokiems želdiniams saugoti skirtas norminis aktas yra „Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, pertvarkymo ir nuostolių juos sunaikinus, sužalojus atlyginimo tvarka" (patvirtinta Aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. D1-423). Šios zonos privalėjo būti nurodytos situacijos schemoje, o atsakovas, išduodamas PSS, turėjo nurodyti trečiojo suinteresuoto asmens pareigą laikytis minėtų aplinkosauginių norminių ir teritorijai galiojančių individualių teisės aktų. Apeliantai mano pateikę įrodymus dėl aplinkosauginių reikalavimų pažeidimų - ypač saugių atstumų, per didelių pastato gabaritų, transporto pritraukimo į rekreacinę teritoriją, esant viršnorminei kvartalo taršai, suplanuoto želdinių naikinimo, taip pat pažymi nurodę, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nevykdė savo teisinės prievolės ikiprojektiniais statybiniais tyrimais įrodyti, kad jo planuojamos statybos neblogina aplinkos, kurioje statoma, kokybės, o atsakovas pažeidė įstatymus, suteikdamas statybos leidimą be tokių privalomųjų tyrimų.
3. Teismas, apeliantų manymu, nepagrįstai neįvertino esminių aplinkybių, kad atsakovas išdavė Sąvadą be aplinkosauginių projektavimo sąlygų, o statybos leidimą - Nuolatinėje statybos komisijoje nedalyvaujant už aplinkos apsaugą atsakingos valstybinės institucijos (Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento) atstovui, taip pažeidžiant imperatyviais teisės normas.
Apeliantai nurodo pateikę įrodymus, kad nors visi kvartalo želdynai ir želdiniai yra saugotini pagal įstatymus bei specialųjį planą Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schemą, atsakovas paraiškos dėl projektavimo sąlygų Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nepateikė, iš jo sąlygų negavo. Šį faktą atsakovas byloje patvirtino, savo sprendimą nesikreipti į aplinkosaugos instituciją paaiškindamas tuo, kad, jo nuomone, aplinkosaugos sąlygų šioms statyboms nereikėjo. Dėl to, apeliantų teigimu, liko neužtikrinta saugotinų želdynų ir želdinių apsauga, neatsižvelgta į viršnorminį teritorijos užterštumą dėl intensyvaus transporto eismo, nors šią aplinkosauginę grėsmę ir atitinkamas priemones užterštumui mažinti nustatė dar Žvėryno SDDP ir specialusis planas, statybos leidimas išduotas neįvertinus statybų poveikio aplinkai, jos kokybei, nenustačius jokių aplinkosaugos reikalavimų.
Apeliantai nurodo, jog pagal Reglamentą STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas" (tuo metu galiojusi redakcija) savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs Reglamento 10 punkte išvardytus dokumentus, per 3 dienas turėjo pateikti paraišką statinio projektavimo sąlygoms, nurodytoms reglamento VII skyriuje, parengti (pagal kompetenciją) taip pat ir regiono aplinkos apsaugos departamentui (11, 11.2 punktai). Ginčijamo statybos leidimo išdavimo bei administravimo procedūrų, sąlygojančių leidimo išdavimą, atlikimo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs statytojo (užsakovo) šio straipsnio 6 ar 7 dalyse nurodytą prašymą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą) bei projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Komisija protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir rekomenduoja savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) išduoti ar neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą. Pagal to paties straipsnio 10 dalį Nuolatinę statybos komisiją sudaro savivaldybės taryba iš teritorijų planavimo ir statinio projektavimo sąlygas parengusių inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (naudotojų), institucijų bei savivaldybės atstovų, turinčių įgaliojimus priimti sprendimus šio straipsnio 9 dalyje nustatytais klausimais. Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniuose nuostatuose numatyta, jog ši komisija yra tarpžinybinė institucija, kuri nagrinėja savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir rekomendacijų statybos leidimams išduoti klausimus, savo veikloje vadovaujasi Statybos įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, kitais įstatymais bei teisės aktais, savivaldybės tarybos patvirtintais komisijos nuostatais (Nuostatų 3-4 punktai). Pažymima, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybės taryba dar nebuvo patvirtinusi Vilniaus miesto Nuolatinės statybos komisijos nuostatų, todėl turėjo būti vadovaujamasi minimais Pavyzdiniais nuostatais. Šie Nuostatai numato, kad Savivaldybės taryba mero siūlymu skiria komisijos pirmininką ir savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka sudaro komisiją iš komisijos sekretoriaus bei iš 5.1-5.8 punktuose nustatytų institucijų atstovų ir asmenų (tarp jų - regiono aplinkos apsaugos departamento atstovo; 5 ir 5.4 p.). 5-ame punkte nurodytų institucijų ir subjektų atstovai (išskyrus nurodytus savivaldybės atstovus) privalo dalyvauti komisijos posėdžiuose tik tuo atveju, kai jie nustatė (dalyvavo nustatant) teritorijų planavimo ar statinių projektavimo sąlygas (Nuostatų 13 punktas), tuo tarpu komisijos nariai, kurių atstovaujamos institucijos nerengė teritorijų planavimo ar nenustatė statinio projektavimo sąlygų, posėdžiuose gali dalyvauti ir pareikšti pastabas svarstomu klausimu (Nuostatų 15 punktas), tačiau nei vienas komisijos narys posėdžio metu negali kelti reikalavimų, kurie nebuvo įrašyti į teritorijų planavimo sąlygas ar statinio projektavimo sąlygų sąvadą (14 p.). Iš statybos leidimo byloje esančio Sąvado matyti, kad atsakovas paraiškų projektavimo sąlygoms gauti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui neteikė ir tokių sąlygų iš jo negavo. Iš Nuolatinės statybos komisijos protokolų dėl Gervių gatvės statybos (I t., b.l. 36, II t., b.l.9) ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos (I t., b.l.34, II t., b.l. 58) matyti, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas posėdžiuose nedalyvavo, nes į komisiją nebuvo įtrauktas (šio fakto atsakovas byloje nepaneigė). Paraiška statinio projektavimo sąlygoms, nurodytoms Reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas" VI skyriuje, parengti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nebuvo pateikta, nors tai turėjo būti daroma pagal paminėtas Reglamento nuostatas. Pažymima, jog toks viešojo administravimo procedūros pažeidimas neatleido atsakovo nuo pareigos įtraukti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovą į kitą statybos viešojo administravimo procedūrą - Nuolatinės statybos komisijos veiklą. Priešingai vertinant, apeliantų teigimu, susidarytų situacija, kai neteisėti veiksmai sukurtų teises, dėl kurių iš esmės kistų aplinkosaugos teisiniai reikalavimai ir apsaugos teisinis režimas (saugomų želdynų) ne teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, jog Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose dėl Gervių gatvės statybos ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas nedalyvavo ir protokole nepasirašė, taigi ir išvadai rekomenduoti išduoti ginčijamą statybos leidimą nepritarė, apeliantų manymu, yra pagrindas naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą ir šioje byloje ginčijamą Statybos leidimą dėl jo neteisėtumo, nes jį išduodant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turinčios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei priimamo sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
4. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad Gervių gatvės statybos klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl pareiškėjų argumentų dėl dviejų statybos leidimų bei projektavimo sąlygų prieštaravimų nepasisakė. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus Gervių gatvės statybos leidimą, privažiavimo prie namo klausimas vis tiek lieka aktualus. Paaiškinama, jog detaliuoju planu privažiavimo klausimas nebuvo išspręstas, tačiau lieka (duomenys neskelbtini) sklypo sprendiniuose, todėl tokie sprendiniai turėjo būti naikinami.
Apeliantai teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad gatvių tipą, privažiavimus, apsisukimus, automobilių stovėjimą ir pan. nustato ne statybos normos, o detalieji planai, tačiau šių sprendinių Žvėryno ŠDDP nėra nustatęs. Be to, higienos, žemės naudojimo ir statybos normos reglamentuoja saugius atstumus. Remdamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi teismas turėjo įvertinti, ar vaikų žaidimų aikštelės atsidūrimas 0 m atstumu nuo gatvės, per kurią bus važinėjama į daugiabutį namą (duomenys neskelbtini), ir už kelių metrų nuo šio daugiabučio namo garažo, laikytinas tapačiu atstumui nuo 10 iki 25 m, kurį nustato normos ir kurį ne sykį yra nurodę pareiškėjai.
Apeliantai nurodo, jog automobiliai prie suplanuoto statyti namo turi privažiuoti, privažiavimai turi būti numatyti detaliuoju planavimu. Tuo tarpu Žvėryno ŠDDP tokių privažiavimų nenustato, pagal šį planą papildomo transporto pritraukimas į kvartalą apskritai nėra numatytas. Apeliantai pažymi, jog kvartalo teritorija, į kurią numatoma pritraukti transportą, yra skirta kvartalo rekreacijai, vaikų žaidimams, pėsčiųjų eismui, kad į kvartalo vidų transporto traukos nėra, išskyrus vos keletą, o ne planuojamų keliolika, automobilių per dieną.
Apeliantai nurodo, jog teismas nepagrįstai vertino tai, ar prie suprojektuoto statinio yra numatytas pakankamas skaičius vietų automobilių parkavimui, nors jie skunde kėlė ne automobilių skaičiaus numatytame statyti pastate problemą, o automobilių pritraukimo į rekreacinę kvartalo teritoriją problemą (patenkant transportui į namą (duomenys neskelbtini) taip, kaip leista statybos leidimu, blogėtų žmonių gyvenimo ir poilsio sąlygos dėl automobilių keliamo papildomo triukšmo, taršos, kiltų grėsmė sveikatai ir gyvybei, ypač vaikų, šalia vaikų žaidimų aikštelės labai suintensyvėjus motorinio transporto eismui). Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai teigė, jog transporto pritraukimas į kvartalo vidų, jo rekreacinę zoną, yra teisėtas, nes taip nustatyta Žvėryno ŠDDP sprendiniais. Pažymi, kad cituojami Žvėryno ŠDDP aiškinamojo rašto teiginiai atspindi tuometinę (t.y. 1997 m.) būklę. Nepagrįstai Paribio kvartalo vaikų žaidimų aikštelės atvejis teismo yra priskirtas „daugumai atvejų", o ne, priešingai, „išskirtinei mažumai", nors pareiškėjai įrodymais pagrindė, kad ši vaikų žaidimų aikštelė drauge su aplinka yra vienintelė vieša vaikų žaidimų aikštelė šiaurinėje Žvėryno dalyje, ja naudojasi ne tik Paribio kvartalo, bet ir aplinkinių gretimų teritorijų gyventojai. Nepagrįstai neįvertinta ir aplinkybė, kad Žvėryno ŠDDP susisiekimo planavimo sprendiniai nebegalioja nuo 2004 m., nes pagal Reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" susisiekimo planavimo sprendiniai galioja ne ilgiau kaip 5 metus (jų galiojimas gali būti pratęstas po patikrinimo pagal šio reglamento reikalavimus (1.6 punktas), tačiau patikrinimo atsakovas nėra atlikęs, tai patikslintame skunde pareiškėjai nurodė).
Apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Žvėryno ŠDDP, pagal kurį papildomo transporto pritraukimas į kvartalą, taip pat požeminio garažo statyba apskritai nėra numatyta, neįvertino esamo ir leisto įgyvendinti eismo intensyvumo, pobūdžio ir trasų, neatsižvelgė į pareiškėjų parodymus, jog teritorija, į kurią numatoma pritraukti transportą, yra skirta kvartalo rekreacijai, vaikų žaidimams, pėsčiųjų eismui, į kvartalo vidų transporto traukos nėra, o poveikio aplinkos sveikumui ir saugumui atžvilgiu yra esminis skirtumas tarp poros automobilių per dieną (dabartinio eismo) ir keliasdešimties automobilių, įskaitant šiukšliavežes ir garažą cokoliniame daugiabučio namo aukšte (leisto įgyvendinti eismo), kurie sistemingai važinės 0-2 m. atstumu nuo vaikų žaidimų aikštelės (byloje esantys pareiškėjų skaičiavimai, rašytiniai įrodymai - leisto įgyvendinti projekto techniniai brėžiniai, pareiškėjų ir atsakovo pateiktos geodezinės nuotraukos, pareiškėjų pateikta fotofiksacija).
Apeliantai nurodo, jog susisiekimą, įskaitant automobilių stovėjimą, reglamentuoja žemėnaudos, teritorijų planavimo, iš dalies statybos teisė, o apsaugą nuo neigiamų poveikių kaip pamatinę žmogaus teisę gyventi sveikoje, saugioje aplinkoje užtikrina Konstitucija, tarptautinės konvencijos, Aplinkos, Visuomenės sveikatos, Vaikų teisių apsaugos įstatymai. Šie įstatymai ir jų poįstatyminiai aktai nustato minimalias leistinas normas (saugius atstumus, taršos lygį ir pan.), o norminių reglamentų pažeidimas teritorijų planavime ir statyboje laikytinas žalos įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstai, apeliantų manymu, atsisakyta nagrinėti transporto poveikį. Apeliantai nurodo, jog pagal Gervių gatvės statybos leidimą ši gatvė buvo skirta privažiuoti prie leisto statyti namo (duomenys neskelbtini) (nes visi esami daugiabučiai kvartalo pastatai naudojasi Paribio ir iš dalies Liepyno gatvėmis, o kvartalo kieme - rekreacinėje zonoje - yra vos keli individualūs namai, tai matyti iš byloje esančių geodezinių nuotraukų ir kitų rašytinių įrodymų, tarp jų - pareiškėjų pateiktos fotofiksacijos). Panaikindamas gatvės statybos leidimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė transporto pritraukimo į kvartalo vidų, jo važiavimo per rekreacinę kvartalo zoną, privažiuojant prie sklypo tiesiai pro vaikų žaidimų aikštelę, automobilių saugyklos šioje teritorijoje klausimų, nes jie susiję su ginčo statybomis sklype (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, apeliantų teigimu, neatsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus susisiekimo sistema apima pėsčiųjų, keleivių ir transporto priemonių bei jų eismui reikalingos techninės infrastruktūros, informacinių ir eismą reguliuojančių priemonių visumą, įskaitant ir pėsčiųjų eismą, garažus, taršą, triukšmą ir t.t. (STR 2.06.01:1999 Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos, 2.1, 2.3.3-2.3.6 punktai). Pažymima, jog Žvėryno ŠDDP Paribio kvartale nenustato nei privažiavimų, nei požeminių automobilių saugyklų (taip pat ir sklype (duomenys neskelbtini)).
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, jog skundžiamas Statybos leidimas leido keisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygas, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, ne pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas, jokiems normatyviniams dokumentams nereglamentuojant vaikų žaidimų aikštelių šalia tarybiniais laikais statytų daugiabučių bei minimalių reikalavimų daugiabučių sklypams. Tai patvirtina ir byloje esantis Vaikų teisių kontrolierės raštas. Kadangi viešojoje teisėje galioja principas „galima tai, kas leidžiama", apeliantų manymu, statybos leidimu nebuvo galima leisti keisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, kurias jie turėjo iki statybos pradžios ne pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas.
Apeliantai pažymi, kad nors pirmos instancijos teismas atsisakė nagrinėti aplinkybes, susijusias su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi panaikintais Gervių gatvės statybos leidimu ir projektavimo sąlygų sąvadu, pareiškėjai tyra tos nuomonės, kad ginčijamo Statybos leidimo dauguma techninių sąlygų ir sprendinių, išeinančių už sklypo (duomenys neskelbtini) ribų (tokių kaip inžinierinių tinklų trasų tiesimas per kvartalo želdynus ir vaikų žaidimų aikštelę, privažiavimų ir eismo organizavimas, želdynų insoliacija) yra neatsiejamai susiję su panaikintu gatvės statybos leidimu, kartojasi namo statybos leidime, todėl negali būti visapusiškai ir teisingai išnagrinėtos, nelyginant jų su jau panaikinto leidimo atitinkamais sprendiniais. Šį Gervių g. ir namo (duomenys neskelbtini) projektavimo sąlygų sąvadų sąsajumą apeliantai pažymi nurodę teismui (2007 m. lapkričio 12 d. paaiškinimai, psl. 37), teigia, kad jis akivaizdus Statybos leidimo bylos dokumentuose, pvz. namo (duomenys neskelbtini) susisiekimo projektavimo techninėse sąlygose Nr. 908 (II t., b.l. 115 ir kt.) nurodyta atlikti gatvės važiuojamosios dalies ir statybos darbus, o po to neatlygintinai perduoti juos į atsakovo balansą, panašūs reikalavimai yra dėl vandentiekio, šilumos tiekimo, elektros tinklų už sklypo (duomenys neskelbtini) ribų. Pažymima, jog teismas nepasisakė dėl šių sprendinių galiojimo arba negaliojimo, jų netyrė, nevertino. Tas pats pasakytina ir dėl Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5-6 d. protokolinio sprendimo išduoti statybos leidimą pakoreguotos šiluminės trasos statybai. Pažymima, jog statybos leidimas tampa neteisėtu taip pat ir dėl neteisėto bei nepagrįsto jo keitimo. Statybos leidimas yra vientisas teises suteikiantis ir pareigas nustatantis teisės aktas, todėl jo neteisėtumo konstatavimas bet kuriuo iš pagrindų reiškia jo negaliojimą visa apimtimi kartu su pakeitimais, padarytais po jo išdavimo. Apeliantų manymu, teismas nepagristai atmetė skundo papildymą dėl Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinio sprendimo panaikinimo. Apeliantai pažymi nurodę, kad atsakovas gali bet kuriuo metu išduoti antrą statybos leidimą šilumos tinklų tiesimo darbams, kad tai kelia grėsmę vaikų žaidimų aikštelei ir želdiniams. Tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, argumentus nemotyvuotai atmetė.
5. Dėl teismo atmestų pareiškėjų P. M. ir A. B. argumentų, pagal kuriuos atsakovui nerengiant detaliojo planavimo, iš jų buvo atimta teisė dalyvauti svarstant sprendimus, kurie pablogins jų gyvenamąją aplinką, apeliantai, remdamiesi ABTĮ 81 straipsniu, nurodo, jog įstatymas nenumato, kad pareiškėjų argumentus galima atmesti, neištyrus aplinkybių ir įrodymų, vien remiantis apeliacinio teismo išvadomis sprendime, kuriuo byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Apeliantai pažymi, jog teismas aiškina ir taiko teisės normas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas turi būti suprantamas konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o konkrečioje byloje ratio decidendi. Pažymima, jog 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2 -235/2007 apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl atsakovo diskrecinės teisės spręsti vykdyti ar nevykdyti detalųjį planavimą, jis nepasisakė, kad detaliojo plano nereikia, priešingai, nurodė, kad detaliojo plano sprendinių turi būti laikomasi. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar Statybos leidimo sprendiniai (įskaitant ir faktinius) atitinka Žvėryno ŠDDP sprendinius ir statybos normas, ar nustatytomis projektavimo sąlygomis atsakovas nepažeidė Teritorijų planavimo bei Statybos įstatymų, nustatydamas jomis tai, kas pagal įstatymą turi būti nustatoma specialiuoju ir detaliuoju planavimu.
Apeliantai teigia, jog atsakovas neteisėtai leido statybas, kurios blogina aplinkos kokybę, taip pažeisdamas jų teisę gyventi sveikoje, saugioje aplinkoje, o aplinkos keitimo atveju - teisę gauti iš valdžios institucijų išankstinę informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus. Pažymima, jog Žvėryno ŠDDP apskritai nėra kai kurių sprendinių, kurie pagal įstatymus turi būti nustatyti būtent detaliuoju planavimu - tai pasirinkimas, kaip ir iš kur privesti iki sklypo (duomenys neskelbtini) inžinerinių tinklų trasas ir kokiu būdu jas tiesti, kaip bus organizuojamas susisiekimas (privažiavimas), kaip pritraukiant į kvartalą transportą bus užtikrinamas eismo saugumas, įskaitant įvažiavimo organizavimą, kur ir ar galima statyti automobilių saugyklas, kokie ir kam nustatomi servitutai. Tai prieštarauja galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam reikalavimui detaliojo plano sprendiniuose numatyti žemės servitutus bei pažeidžia suinteresuotų asmenų teises. Trečiajam suinteresuotam asmeniui nenustatyta prievolė atkurti vaikų žaidimų aikštelę, įrengus po ja šilumos tinklus, sudaryti sąlygas naudotis vaikų žaidimų aikštele, statyti joje laikinus statinius, berti smėlį ir pan. Sklypo (duomenys neskelbtini) savininkui nenustatyta prievolė ateityje iškelti savo vandentiekio ir elektros tinklus, kad (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo bendrasavininkiai galėtų įgyvendinti Žvėryno ŠDDP jiems suteiktą plėtros teisę.
6. Apeliantų teigimu, nepagristas teismo teiginys, kad Statybos leidimo ir Sąvado sprendiniai atitinka normų reikalavimus, nes teismas rėmėsi ne norminių teisės aktų, o individualių teisės aktų (detaliųjų ir bendrųjų planų) nuostatomis. Paaiškinama, jog Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane gyvenamoji teritorija suskirstyta į mažaaukščių ir daugiaaukščių statinių teritoriją, daugiaaukščiais statiniais pripažįstant statinius virš 3 aukštų, o mažaaukščiais - statinius iki 3 aukštų su mansarda. Tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo Nr. 1-635, kurio patvirtintame priede reglamentuotas sklypų užstatymo intensyvumas, ir pagal kurį sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į daugiaaukščių statinių teritoriją, kuriai nustatomas užstatymo intensyvumo maksimalus dydis - 1,5 (daugiaaukščiai statiniai - daugiabučiai namai (3-5 a.)).
Apeliantai pažymi, jog Teritorijų planavimo įstatymas (redakcijos, galiojusios 1998-2004 laikotarpiu, kai Vilniaus miesto taryba tvirtino 1998 m. Vilniaus miesto bendrąjį planą, 1999 m. Žvėryno ŠDDP, 2004 m. Vilniaus miesto bendrojo plano pakeitimus) nustatė, kad detalieji planai gali būti keičiami tik detaliuoju planavimu, t.y., pakeitus bendrąjį planą, nauji sprendiniai galioja tik naujai rengiamiems detaliesiems planams, bet nėra taikomi laiko atžvilgiu atgal, norint pakeisti detaliojo plano sprendinius, reikia naujo detaliojo planavimo. Vyriausias administracinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-608/2007 konstatavo, kad įstatymo atgal negaliojimo principas, su išimtimis administracinėje ir baudžiamojoje teisėje, apskritai draudžia taikyti teisės aktą, negaliojusį visuomeninių santykių atsiradimo metu, taip išvengiama neigiamo retroaktyvaus teisės akto poveikio asmens teisėms. Šiuo atveju, kaip teigiama, pirmosios instancijos teismas teisės aktų nuostatas taikė selektyviai ir nesistemiškai.
Remdamiesi Europos aplinkos apsaugos teisėje taikomu principu „teršėjas moka", apeliantai teigia, jog būtent plėtros organizatorius turi pareigą įrodyti leidimus išduodančioms institucijoms, kad jo statybos nedarys neigiamo poveikio ir žalos aplinkai. Tokiu pat prevencijos principu grindžiama ir visuomenės sveikatos bei vaikų teisių apsauga. Atsakovas, kuriam įstatymais deleguota užtikrinti pamatinių visuomenės teisių apsaugą, privalo neleisti jas pažeidžiančio aplinkos keitimo. Pažymima, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-64-07 patvirtino, kad asmenys turi subjektinę teisę į sveiką ir švarią aplinką, kad užtikrindamas šias žmonių teises, Statybos įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai nustato, jog būtent statytojas privalo įrodyti, kad jo planuojamos statybos nebus žalingos aplinkai ir tuo pačiu žmogaus sveikatai. Tuo tikslu statytojas (o ne aplinkiniai gyventojai ar kita suinteresuota visuomenė) privalo iki statinio projekto rengimo pradžios atlikti tyrinėjimus (Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 19 straipsnio 2 dalis). Privalomiems statinio projekto rengimo dokumentams priskiriami ir statinio bei statybos sklypo statybinių tyrinėjimų dokumentai - statinio statybos sklypo (kai reikia, gretimos teritorijos), statinio projektavimo sąlygų sąvade nustatytų inžinerinių tinklų (kuriuos reikia nutiesti, ar esamų bei statomų) ir susisiekimo komunikacijų sklypų (trasų) inžineriniai geodeziniai tyrinėjimai, inžineriniai geologiniai, geotechniniai bei kiti tyrimai, aplinkos, kraštovaizdžio, higieniniai tyrimai ir kt. (Statybos įstatymo 2 straipsnio 30, 26 dalys). Reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" nustato, kad projektuojant motorizuoto eismo gatves, eismo zonas, aikštes, ilgalaikio saugojimo automobilių aikšteles, būtina atlikti akustinius skaičiavimus (2 dalies 2.1 punktas), teršalų emisijos į atmosferą skaičiavimus (3 dalies 3.1 punktas), o tais atvejais, kai tarša viršija nustatytas higienos normas, reikia numatyti specialius apsauginius statinius (sienutes, pylimus, želdinius ir kt.), riboti transporto eismą, keisti gatvės trasą (3 dalies 3.3 punktas). Jokių tyrinėjimų dėl planuojamų statybų poveikio kvartalo aplinkai, o per ją - pasekmių dabartinių kvartalo gyventojų sveikatai, saugumui ir gyvenimo kokybei, atsakovas nepareikalavo, o trečiasis suinteresuotas asmuo neatliko. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad keliolika ar keliasdešimt mašinų negali padidinti triukšmo ir taršos virš esamų normų. Kadangi šalia esant kelioms magistralinėms gatvėms, transporto keliamo triukšmo ir taršos šaltinių neįmanoma atskirti, apeliantų teigimu, būtina atsižvelgti į esamą teritorijos akustinės ir oro taršos lygį, įvertinti jų suminį ir kumuliacinį poveikį šiai teritorijai, užspaustai tarp magistralės ir dviejų ypač intensyvaus eismo gatvių. Pažymima, jog dar 1997 m. Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schemoje nustatytas viršnorminis dirvožemio užterštumas (I t., b.l. 53) ir numatytos atitinkamos apsaugos priemonės - sanitarinės (gatvių) apželdinimo zonos ir esamų želdynų išsaugojimas (I t., b.l. 57-58, III t., b.l. 92-97). Kadangi nuo to laiko transporto srautai ir jų keliama tarša Žvėryne didėja, atsakovas turėjo pareikalauti iš statytojo tyrimų, kokia yra dabartinė ekologinė būklė ir kokį poveikį aplinkai turės transporto pritraukimas į kvartalo vidų bei požeminės automobilių saugyklos statyba (II t., b.l. 80), kaip sumuosis transporto keliama tarša ir triukšmas, atsiradus papildomam jo šaltiniui. Tokių skaičiavimų projekte nėra, o be pagrindimo, kad sanitarinės normos nebus viršytos, atsakovas neturėjo teisės teigti, kad viskas atitinka normas ir išduoti statybos leidimą.
Šalies argumentai
7. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai nurodė, jog sklypo užstatymo intensyvumas galėjo būti nustatytas pagal bendrojo plano normas, nes bendrieji planai nėra norminiai teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus - tai individualūs teisės aktai, todėl Žvėryno ŠDDP reglamentas „N" („pagal normas") galėjo būti keičiamas pagal norminių teisės aktų (pvz., statybos techninių reglamentų) normas, jis negalėjo būti pakeistas bendrojo plano sprendiniais, nes to nenumato Žvėryno ŠDDP ir šie sprendiniai nėra „normos". Taip pat nepagrįstai teismas teigia, kad užstatymo intensyvumas nebuvo nustatytas, nes to tuomet nereikalavo Teritorijų planavimo įstatymas - pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją (nuo 1997 m. spalio 7 d. iki 2000 m. balandžio 10 d.), 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, detaliajame plane statybos parametrai (dydžiai) turėjo būti nustatyti, įstatymas reikalavo, kad būtų nustatyti šie sprendiniai: tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir jos pakeitimai; skaidomų ir sujungiamų žemės sklypų arba valdų ribos; teritorijos naudojimo pobūdis; įrenginių ir statinių išdėstymas arba išdėstymo pobūdis; urbanistiniai, gamtos ir kultūros paveldo, architektūriniai, inžineriniai teritorijos tvarkymo ir naudojimo parametrai; vandens išteklių naudojimo sąlygos; inžinerinės įrangos ir tinklų išdėstymas arba šiai įrangai ir tinklams rezervuojamos teritorijos; žemės servitutai. Užstatymo intensyvumo sąvoka egzistavo - Vilniaus miesto BP (patvirtintame 1998 m.) nurodoma, kad užstatymo intensyvumas yra visų sklype ar teritorijoje esančių pastatų antžeminės dalies bendrojo ploto sumos santykis su sklypo ar teritorijos bendruoju plotu, ir nustatomi maksimalūs užstatymo intensyvumo dydžiai pagal namų aukštingumą bei užstatymo tipą: mažaaukščiams 2-3 aukštų pastatams nustatytas „0,8" užstatymo intensyvumo reglamentas. Pažymima, jog Žvėryno ŠDDP, Tarybos patvirtintas 1999 m., t.y. po Bendrojo plano patvirtinimo, nustato sklypui (duomenys neskelbtini) trijų aukštų aukštingumą. Kadangi užstatymo intensyvumas yra išvestinis dydis, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą tiesiogiai susijęs su pastato aukštingumu, „0,8" užstatymo intensyvumas yra maksimalus 3 a. aukštingumui leistinas dydis.
8. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl Reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ taikymo (duomenys neskelbtini) sklypui, taip pat argumentus ginčijamais aktais numatytos statybos įtakos šiame sklype esantiems želdynams.
Apeliantai nurodo, jog minimalūs sklypo reikalavimai užtikrina saugią ir sveiką aplinką. Tarybiniais laikais statytiems daugiabučiams sklypai nebuvo formuojami, tačiau teisės aktais buvo reglamentuota, kiek želdynų, vaikų žaidimų ir paauglių sporto aikštelių, pėsčiųjų takų ir pan. turi būti atitinkamam gyventojų skaičiui formuojant daugiabučių kvartalus, taigi buvo įrengiami želdynai, sodinami želdiniai ir įrengiamos vaikų žaidimų aikštelės. Pažymima, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Nors želdiniai ir vaikų žaidimų aikštelės šalia tarybiniais laikais statytų daugiabučių pastatų nėra reglamentuoti statybos normomis, nes nėra priimti reikiami reglamentai, pažymima, jog tai nereiškia, kad konstitucinė žmogaus, ypač vaikų, teisė į saugią ir sveiką aplinką neturi būti ginama, jei jie gyvena seniau statytuose daugiabučių namų kvartaluose.
Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai nenagrinėjo, kiek ir kaip statybos ir higienos norminių aktų nustatyti saugūs atstumai nuo gatvės, įvažiavimo, automobilių saugyklos, šiukšlių konteinerių iki vaikų įstaigų, kuriuos nurodė pareiškėjai, taikytini vaikų žaidimų aikštelėms, visai neįvertino specialisto - Vaikų teisių kontrolieriaus - rašytinės išvados, kad vaiko teisė žaisti saugioje ir sveikoje aplinkoje yra konstitucinė, todėl turi būti ginama, net jei Aplinkos ministerija nepatvirtina reikiamų norminių aktų.
Apeliantai pažymi, jog Konstitucinis teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. priimtame sprendime preciziškai išaiškino, kaip reikia elgtis teismams, kai yra teisės spraga. Sprendime nurodyta, jog žemesnės galios teisės aktuose esant teisės spragų, teismams išlieka konstitucinė pareiga užtikrinti asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes (šiuo atveju turi būti taikomi bendrieji teisės principai, taip pat aukštesnės galios teisės aktai).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, kaip teigiama, nepagrįstai nurodė, kad P. M. teisės nepažeidžiamos, nes jokia statyba (duomenys neskelbtini) esančiame sklype nėra vykdoma, želdiniai nėra naikinami, nes tai neatitinka byloje esančių įrodymų, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) sklype ruošiamasi tiesti tinklus, kasti griovius. Be to, teismas prieštarauja pats sau, sprendime teigdamas, kad trečiųjų asmenų iki statybų pradžios turėtos aplinkos keitimas nėra susijęs su nuosavybės teise. Teigiama, jog statybos darbai, numatyti šalia sklypo esančiuose sanitariniuose želdynuose ir vaikų žaidimų aikštelėje, pažeidžia P. M., kaip ir kitų gyventojų, teisę į saugią ir sveiką aplinką ir teisę gauti informaciją apie aplinkos keitimą. Teismas nepagristai rėmėsi „specialisto" A. B. 2007 m. birželio 29 d. išvada, kuri neva patvirtina, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) laikina statybinių medžiagų iškrovimo aikštelė nenumatyta ant saugotinų želdinių, nes jų ten apskritai nėra. Pažymima, jog A. B. nėra želdynų, ekologijos ar dendrologijos specialistas, todėl tokia išvada teismas neturėjo remtis, tuo labiau, kad A. B. kaip statybų specialistas privalėjo žinoti, jog visi Paribio gatvės želdynai yra saugotini pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.
Šalies argumentai
9. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą skirti dėl želdynų teisminę ekspertizę, kuri atsakytų į svarbius klausimus, kurie būtų padėję nustatyti byloje reikšmingas aplinkybes. Nepagrįstas atsisakymas skirti ekspertizę, apeliantų teigimu, užkirto kelią nustatyti objektyvią tiesą byloje.
Apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai neįvertino byloje esančių prieštaringų faktų. Pažymima, jog trečiasis suinteresuotas asmuo kaip įrodymą pateikė jo parengtą insoliacijos schemą, kurioje parodytas ne ilgiausias (ryto ir vakaro, t.y., didžiausią poveikį aplinkai darantis), bet trumpiausias (12 val. dienos) šešėlis, nenurodydamas netgi metų laiko, nors tai svarbu insoliacijai. Pareiškėjai pateikė kitą schemą, parengtą pagal Reglamento reikalavimus (brėždami šešėlį pagal namo aukštį metrais), ir parodė, jog insoliacija mažinama labiau, negu teigė trečiasis suinteresuotas asmuo, tačiau teismas šių schemų tarpusavyje nelygino. Pareiškėjai taip pat ne sykį nurodė, kad statybos leidimo dokumentai vienas su kitu nesutampa. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-63-07 yra konstatavęs, kad detaliojo plano grafinės dalies ir aiškinamojo rašto sprendiniai sudaro vieningą visumą ir negali būti vertinami atskirai. Taigi, grafinėje plano dalyje numatytoje užstatyti leidžiamoje teritorijoje pastačius statinius, kurių plotas neviršys aiškinamajame rašte nustatytų maksimalių ribų, teisės aktų reikalavimai pažeisti nebus. Tokie pat teisiniai reikalavimai nustatyti ir statybos leidimo dokumentacijai, nes pagal įstatymą statybos leidimas yra vienas dokumentas. Pareiškėjai teismui teigia nurodę nemažai prieštaravimų, tokių kaip matmenų, reglamentų nesutapimai tarp statybos leidimo, projektavimo sąlygų sąvado ir techninio projekto dokumentų, ypač tarp tekstinės ir grafinės jų dalies, dėl kurių teismas nepasisakė.
Pažymima, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinė byloje Nr. A5-665/2005 yra konstatavęs, jog tuo atveju, kai viešojo administravimo institucijų veiksmai susiję su trečiojo suinteresuoto asmens privačių interesų tenkinimu (statybos leidimo išdavimas), objektyvumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo institucijų veiksmai būtų nešališki dėl kitų asmenų, taip pat turinčių privačius interesus dėl numatomos statybos. Todėl pareiškėjai galėję pagristai tikėtis, kad viešojo administravimo institucijos veiks taip, kad būtų užtikrinta, jog statinys bus statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį, jų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, būtų pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), ir kad statyba atitiks teritorijos tvarkymo bei naudojimo režimą, nustatytą specialiojo ir detaliojo planų sprendiniuose. Tai taikytina ir viešajam interesui užtikrinti, nes viešojo intereso užtikrinimas Vilniaus miesto gyventojų atžvilgiu yra viena iš atsakovo institucinių priedermių.
Atsiliepimas
Atsakovas pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į pareiškėjų apeliacinį skundą (6 t., 130-139 l.) grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl Orhuso konvencijos nuostatų taikymo ir apeliantų prašymo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktika. Mano, kad tenkinti šį apeliantų prašymą nėra pagrindo.
Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-11/04, įvertinęs Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies a) punkto nuostatą, kurioje pateiktas baigtinis aplinkos elementų sąrašas, tai, kad kitose šios Konvencijos nuostatose bei Konvencijos preambulėje nurodytuose tarptautiniuose teisės aktuose nėra nuorodų, pagal kurias Konvencijoje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą aplinkosaugos srityje apimtų platesnius aplinkos elementus, negu nurodyti Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies a) punkte, padarė išvadą, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą, kreipdamosi į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais - oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove. Daroma išvada, kad Konvencija visuomeninėms organizacijoms nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą kitose srityse.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-812/2004 tai pat pažymėjo, kad Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintas tikslas, kuriuo siekiama užtikrinti teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais - kad būtų apsaugota teisė gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje. Atsižvelgiant į Konvencijos nuostatų tarpusavio ryšius bei į tarptautinės teisės dokumentų nuostatas, iš kurių matyti, kad aplinkos apsauga, pasirašant Konvenciją, tarptautinės bendruomenės buvo suprantama visų pirma kaip gamtinių komponentų, gamtos sistemų (biosferos, oro, žemės, vandens telkinių, ekosistemų, faunos, floros, gamtos išteklių ir kt.) apsauga, daroma išvada, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, turi teisę ginti viešąją interesą, kreipdamosi į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais, tačiau ginti viešąją interesą turi teisę tik šia apimtimi. Nevyriausybinių organizacijų, padedančių spręsti aplinkos apsaugos problemas, teisės kreiptis į teismą tik nurodyta apimtimi aptartos ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-720/04 bei 2004 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-988/04.
Pažymima, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-11/04 taip pat padaryta išvada, jog fizinis asmuo turi teisę ginti administraciniame teisme viešuosius interesus tik įstatymų nustatytais atvejais. Minėta Konvencija nenumato fizinių asmenų teisės ginti viešąją interesą kitose nei aplinkosaugos srityse.
Remdamasis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika atsakovas pažymėjo, jog teismo nagrinėtini ne visi pareiškėjų skunde išdėstyti motyvai, susiję su statybomis žemės sklype (duomenys neskelbtini), o tik tie, kurie pažeidžia konkrečias Konvencijoje įtvirtintas pareiškėjų teises, susijusias su aplinkosauga, bei pagrindžiami objektyvaus pobūdžio įrodymais arba įrodymais, grindžiamais specialiomis žiniomis atitinkamose aplinkosaugos srityse. Atsakovo manymu, pareiškėjai skunduose nepagrįstai išplėtė savo teisę ginti viešąją interesą, kreipiantis į teismą aplinkosaugos klausimais. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad fiziniai asmenys, suinteresuotos visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių teisės aktų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą tik aplinkosaugos srityje, ir pagrįstai nenagrinėjo tų pareiškėjų argumentų, kurie nėra susiję su aplinkosauga minėtos Konvencijos taikymo prasme. Pasisakydamas dėl visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė", ginančios viešąjį interesą, argumentų dėl galimų aplinkosaugos pažeidimų bei išnagrinėjęs fizinių asmenų, besiremiančių taip pat ir Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, argumentus dėl galimo asmeninių teisių pažeidimo, teismas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Atkreipiamas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas Konvencijos taikymo teismuose praktiką, ne kartą pažymėjo sisteminius Konvencijos normų tarpusavio ryšius ir Konvencijos normų ryšį su kitais tarptautiniais aktais, aiškindamas Konvencijos normas, rėmėsi kituose aktuose įtvirtintomis normomis, numatančiomis visuomeninių organizacijų teisę ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai, aiškindami ir taikydami Orhuso konvenciją, rėmėsi tik lietuviškuoju Konvencijos vertimu ar kad šis vertimas yra siauresnis ir ribojantis visuomeninės organizacijos teises ginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, pareiškėjų argumentai dėl netinkamo Orhuso konvencijos aiškinimo ir taikymo turėtų būti atmesti.
Atsakovas pažymi, jog pareiškėjų minimas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 buvo priimtas 2006 m. rugsėjo 6 d., t. y. jau po ginčijamų Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo bei po pareiškėjų kreipimosi į administracinį teismą, todėl ginčo santykiams neturėtų būti taikomas. Atsakovas taip pat nurodo, jog apeliantai, prašydami kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo, nenurodė, kokie teisės aktai turėtų būti aiškinami. Mano, kad kreiptis Europos Bendrijų Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo ir stabdyti bylą nėra pagrindo.
2. Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Būtinybę šalis įrodyti teisės pažeidimo faktą įtvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo normų visetas.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad pareiškėjų argumentai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, patvirtinančiais realų žalingą arba kenksmingą poveikį jų gyvenimo kokybei, teisės aktų nustatytų triukšmo ir užterštumo normų viršijimą, želdynų išnaikinimą, nenurodyta, kaip ir kiek tai paveiks Žvėryno rajono gyventojų sąlygas. Pareiškėjai, pateikdami tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, savo teiginius, kad išduotas Statybos leidimas suteikia teisę naikinti želdinius, didinti transporto kiekį, mažinti rekreacines galimybes, grindžia bendrojo pobūdžio, abstrakčiais visuomenės poreikiais (nepritarimu naujoms statyboms, sklypo (duomenys neskelbtini) tankinimui), tačiau tokie pokyčiai patys savaime negali būti vertinami kaip pareiškėjų teisių pažeidimas, gintinas sklypo savininkų teisių sąskaita. Remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A8-988/2004), kurioje teismas konstatavo, kad pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio aplinkybių vertinimai yra nepakankami išvadai, kad pareiškėjas savo skunde nurodytas aplinkybes įrodė. Šias nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino ir 2004 m. birželio 26 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A7-720/2004), pažymėdamas, kad teisinis pagrindas pripažinti pažeistas pareiškėjų teises atsiranda tik byloje įrodžius žalingų arba kenksmingų veiksnių susiformavimo dėl gretimo žemės sklypo naudojimo būdo pasikeitimų faktus.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai šioje byloje nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamojo namo statyba pažeis Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1-8 punktuose numatytas sąlygas ir kad visuomenės (jos dalies) teisė gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje bus pažeista.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, apeliantų pateikta leistino statyti pastato (duomenys neskelbtini) pagrindinių rodiklių lentelė nėra pagrįsta jokiais objektyvaus pobūdžio įrodymais arba įrodymais, grindžiamais specialiomis žiniomis atitinkamose aplinkosaugos srityse. Pažymima, jog Statybos leidimas, vadovaujantis Statybos įstatymo normomis, išduodamas statiniui, suprojektuotam statinio projekte, jei projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentus ir išduotas planavimo sąlygas. Kadangi suprojektuoto statinio gyvenamasis plotas statinio techniniame projekte numatytas 907,86 kv. m ir šis rodiklis neprieštaravo galiojančio Žvėryno ŠDDP sprendiniams bei išduotoms projektavimo sąlygoms, leidimas statyti išduotas būtent statinio projekte numatyto dydžio pastatui statyti. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-235/2007 išnagrinėjus projektinius statybos (duomenys neskelbtini) pasiūlymus (leistiną statinių aukštį, sklypo užstatymo tankumą bei intensyvumą, automobilių vietų skaičių ir kt.), jų atitikimą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytiems reikalavimams bei statybos techninių reglamentų nuostatoms, konstatuota, kad atsakovo sprendimas atitinka teritorijų planavimo reglamentavimą, o pareiškėjų argumentai, jog atsakovas neturėjo teisės spręsti, ar reikalingas detalusis planavimas, ir kad sprendimas prieštarauja įstatymams, buvo atmesti. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjų argumentai dėl gyvenimo ir veiklos sąlygų pablogėjimo, nepagrįsti.
Apeliacinio skundo argumentai dėl užstatymo intensyvumo rodiklio pažeidimų išduodant Statybos leidimą nepagrįsti.Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane gyvenamoji teritorija buvo suskirstyta į mažaaukščių ir daugiaaukščių statinių teritoriją, daugiaaukščiais statiniais pripažįstant statinius virš 3 aukštų, o mažaaukščiais - statinius iki 3 aukštų su mansarda. Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo Nr. 1-635 patvirtintame priede reglamentuotas sklypų užstatymo intensyvumas, pagal jį sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į daugiaaukščių statinių teritoriją, kuriai nustatomas užstatymo intensyvumo maksimalus dydis - 1,5 (daugiaaukščiai statiniai - daugiabučiai namai (3-5 a.)). Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ir naudotojams, todėl pagrįstai užstatymo intensyvumo parametras nustatytas vadovaujantis Vilniaus miesto bendruoju plano (Žvėryno ŠDDP intensyvumo reglamentai nebuvo nustatyti, tik nurodyta, kad nustatomi vadovaujantis normomis). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką, sprendimas dėl teritorijos bendrojo plano tvirtinimo yra specialaus pobūdžio norminis administracinis aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1131-2003). Taigi užstatymo intensyvumo parametras nustatytas vadovaujantis norminiu aktu. Statinio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad sklypo užstatomas plotas - 494 kv. m, užstatymo intensyvumas - 1,1. Taigi, sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymo intensyvumas nekeičia užstatymo intensyvumo reglamentų, nustatytų Vilniaus miesto bendrajame plane. Pažymėjo, kad toks sklypo užstatymo rodiklis neprieštarauja Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 497V patvirtintoje Užstatytų Vilniaus teritorijų tankinimo metodikoje numatytoms maksimalioms leidžiamų užstatymo rodiklių reikšmėms :mažaaukštė teritorija – maksimalus užstatymo intensyvumas 1,4 , daugiaaukštė -1.6.
Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paskirtis, nustatyta Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 2.2-4395-04 - mažaaukščiams gyvenamiesiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti. Kadangi ginčijamu Statybos leidimu leidžiama statyti 3 aukštų namą, atsakovo manymu, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo Sąvadu ar Statybos leidimu.
Ginčo santykiui taikomas statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 11 punktas teismo išaiškintas teisingai. Atkreipiamas dėmesys, jog, projektuojant pastatą, požeminio garažo plotui apskaičiuoti taikomi kiti reikalavimai, negu privalomam minimaliam žemės sklypo plotui apskaičiuoti. Atsakovo manymu, pareiškėjų pateikiama bendrojo ploto sąvoka nėra pagrįsta jokiais teisės aktais. Sistemiškai aiškinant statybos techninių reglamentų nuostatas, darytina išvada, jog apskaičiuojant F reikšmę, garažų plotas neturėjo būti įtraukiamas. Pažymima, jog teismo išvadas pagrindžia ir trečiojo suinteresuoto asmens į bylą pateikta architekto A. B. 2007 m. birželio 29 d. išvada.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo manymu, atmestini ir pareiškėjų argumentai dėl projektuojamo pastato požeminio garažo minimalaus atstumo nuo vaikų žaidimo aikštelių. Statybos leidime esantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės 2005 m. birželio 8 d. protokolas Nr. 12-1099 patvirtina, kad įvertinti Sąvado ir techninio projekto sprendiniai visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimams neprieštarauja. Teismo išvadas dėl pareiškėjų argumentų, jog aplinkos pakeitimai, kuriuos leista atlikti skundžiamo statybos leidimo pagrindu, numato želdynų naikinimą, nepagrįstumo patvirtina ir statinio projektinė medžiaga. Pažymima, jog medžių augimo vietos yra užfiksuotos geodezinėje topografinėje nuotraukoje, ant kurios parengtas (duomenys neskelbtini) pastato techninis projektas. Pagal statinio projekto esamos padėties analizę sklype vertingų želdinių nėra. Be to, numatyta, kad atvežtos medžiagos ir gaminiai nebus sandėliuojami, o iš karto paduodami į darbo vietą, esami medžiai išsaugomi, statybos eigoje už tvarkomos teritorijos ribų išardytos ar apgadintos esamos dangos pilnai atstatomos į pirminę padėtį, taip pat bus pilnai atstatyti laikinai išardyti laiptai. Darbo zonose, kur yra augalinis gruntas, jis bus nuimamas ir išsaugomas, o vėliau panaudojamas teritorijos tvarkymo darbams. Pažymima, kad želdinių tvarkymui yra numatyta speciali leidimų sistema, pagal kurią leidimai tvarkyti želdinius ar kirsti medžius gaunami atskirai nuo statybos leidimų išdavimo. Teismui pateiktame 2006 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus suderintame želdinių tvarkymo plane, kuris nekeičia projektinių sprendinių, o tik nustato želdinių tvarkymo tvarką, nurodyta, kad objektų statyba atliekama be medžių kirtimo, taip pat numatytas įpareigojimas, vykdant gatvės statybos darbus, atlikti želdinių autorinę priežiūrą. Šiame plane nurodyta, jog statytojai įpareigojami želdinius tvarkyti suprojektuotuose žaliuose plotuose užpilant durpių grunto sluoksnį ir užsėjant gazoninių žolių mišiniu, genint, valant medžius, medžius, esančius statybos vietose, saugant nuo pažeidimų, juos apgaubiant apsaugine medžiaga. Medžių išsaugojimą tiesiant inžinerinius tinklus taip pat patvirtina į bylą pateikta Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centro mokslo darbuotojo 2007 m. rugpjūčio 14 d. išvada dėl galimo poveikio želdiniams įvertinimo bei liudytoju apklausto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus darbuotojo patvirtinimai. Atsakovo teigimu, pareiškėjų į bylą pateikta želdynų fotofiksacija su medžių sąrašu neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais želdynų naikinimą, o pareiškėjų pateiktose dendrologo E. V. Navio išvadose pasisakoma dėl Gervių gatvės ploto bei atstumų nuo Gervių gatvės iki esančių želdinių, šios išvados neįrodo želdinių naikinimo, statant gyvenamąjį namą.
Atsakovo manymu, teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjų argumentų dėl alternatyvių inžinerinių tinklų tiesimo, kadangi šie argumentai nėra susiję su ginčijamu projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo teisėtumo klausimu. Kadangi projektuojant statinio (duomenys neskelbtini) inžinerinius tinklus, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas nebuvo keičiamas, detalusis planas dėl inžinerinių tinklų tiesimo neprivalėjo būti rengiamas. Pažymima, jog nė vienas Statybos leidimo sprendinys nenumato statinių, esančių vaikų žaidimo aikštelėje, griovimo, pareiškėjai savo argumentus dėl vaikų žaidimo aikštelės, želdynų, rekreacinės zonos sunaikinimo grindžia bendro pobūdžio samprotavimais, tačiau nepateikia jokių objektyvaus pobūdžio įrodymų. Tuo tarpu Statybos leidimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad inžinerinių tinklų tiesimas, įskaitant ir vaikų žaidimo aikštelės teritoriją, yra suderintas su atitinkamomis institucijomis, tarp jų ir su AB „Vilniaus energija", kuri išdavė projektavimo sąlygas šilumos tinklų tiesimui, statant daugiabutį namą (duomenys neskelbtini).
Atmestini ir pareiškėjų argumentai dėl Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo taisyklių netaikymo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Statybos leidime esantis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisų į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad jokios sanitarinės zonos sklypui (duomenys neskelbtini) nėra nustatytos (jos, vadovaujantis teisės aktais, ir neprivalėjo būti nustatytos), todėl teismas pagrįstai nurodė, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims pareiga pateikti situacijos planą su sanitarine zona neatsirado. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų minima Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schema yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, taikomas rengiant detaliuosius planus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas teigia, jog apeliantų nurodytos administracinės bylos Nr. A7-1698-06 faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2 -235/2007 konstatavo, jog sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, nustatytas Žvėryno ŠDDP, keičiamas nebus, tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A7-1698-06 statybos leidimu buvo pakeistas saugomos teritorijos apsaugos teisinis režimas ne teisės aktų nustatyta tvarka. Šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl taikyti jas šioje byloje nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 1-999 „Dėl Nuolatinės statybų komisijos sudarymo ir jos nuostatų tvirtinimo" 16 punktu, komisijos narių - savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir institucijos, nustačiusios projektavimo sąlygas, įrašytas į statinio projektavimo sąlygų sąvadą, įgaliotųjų atstovų - dalyvavimas komisijos posėdžiuose bei protokolo pasirašymas yra privalomas. Nuostatų 19 punkte yra numatyta, jog komisijos nariai, kurių atstovaujamos institucijos svarstomam klausimui nerengė statinio projektavimo sąlygų, gali dalyvauti komisijos posėdyje, pareikšti pastabas svarstomu klausimu ir pasirašyti protokole, tačiau jų dalyvavimas nėra būtinas. Trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotame projektavimo sąlygų sąvade Nr. RPS 1935 nurodomos sąlygos parengti sklypo sutvarkymo sprendinius, taip pat numatyta, jog želdinių kirtimo kompensacinius reikalavimus nustato savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius. Techniniame statinio projekte numatyti sklypo sutvarkymo sprendiniai, o želdinių tvarkymui yra numatyta speciali leidimų sistema, pagal kurią leidimai tvarkyti želdinius ar kirsti medžius gaunami atskirai nuo statybos leidimų išdavimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teigti, jog projektuojant statinį nebuvo išduotos aplinkosauginės sąlygos bei, išduodant statybos leidimą, jos nederintos, atsakovo manymu, nėra teisinio pagrindo.
4. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-235/2007 panaikino statybos leidimą Gervių gatvei statyti, todėl pareiškėjų argumentus, susiję su šios gatvės statyba, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismas atmetė juos pagrįstai.
Pažymėjo, kad Žvėryno ŠDDP nustato susisiekimo tinklo pagrindines charakteristikas ir kategorijas. Gervių gatvė laikoma pagalbine gatve ir jai priskiriama D2 kategorija. Taip pat numatyta, kad Gervių gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų yra 7 m, o važiuojamosios juostos plotis - 3,5 m. Privažiavimas į sklypą (duomenys neskelbtini) taip pat yra numatytas Žvėryno ŠDDP. Byloje esantis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad ir šiuo metu Gervių gatve važinėja automobiliai, o Statybos leidimas vaikų žaidimo aikštelės vietos nekeičia. Pažymima, kad teritorijų planavimo dokumentuose nenumatomos automobilių stovėjimo, apsisukimų vietos, teismas pagrįstai nurodė, jog tai reglamentuoja Kelių eismo taisyklės. Pagal Žvėryno ŠDDP sprendinius sklype (duomenys neskelbtini) yra numatyta mažaaukščių namų statyba. Į šį sklypą, taip pat ir į kitas šalia Gervių g. esančias namų valdas, patenkama per Gervių gatvę, kuriai Žvėryno ŠDDP nustato važiuojamosios dalies plotį. Žvėryno ŠDDP numatyta mažaaukščių namų statybos teritorija, atsakovo manymu, paneigia apeliantų teiginius, kad Žvėryno ŠDDP nenumato transporto pritraukimo į Gervių gatvę.
Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai dėl to, kad Žvėryno ŠDDP susisiekimo planavimo sprendiniai nebegalioja nuo 2004 m. pagal Reglamento STR 2.06.01:199 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" 1.6 punktą, nes šis Reglamentas taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus, o ne reglamentuoja detaliųjų planų galiojimą. Atsakovas nurodo, jog Teritorijų planavimo įstatymo, reglamentuojančio detaliųjų planų galiojimą, 26 straipsnio 6 dalis nustato, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių realų žalingą arba kenksmingą poveikį jų gyvenimo kokybei, vaikų žaidimų aikštelės bei želdynų sunaikinimą, projektuojant įvažiavimą į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kaip ir kiek tai paveiks Žvėryno rajono gyventojų sąlygas. Pateikti tik subjektyvaus pobūdžio abstraktūs vertinimai dėl viešosios bendravimo ir poilsio zonos sunaikinimo bei spėjimai, kad gali būti padaryta žala aplinkai, padidėjus triukšmo, taršos lygiui.
Pažymima, jog pareiškėjai reikalavimą dėl Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5 -6 d. protokolinio sprendimo išduoti statybos leidimą pakoreguotos šiluminės trasos statybai panaikinimo reiškė iš esmės vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostata, jog paaiškėjus, kad pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Taigi, pareiškėjai reiškė reikalavimą remdamiesi vien tik formaliu pagrindu - reikalavimas kyla iš fakto, jog teisme yra nagrinėjama byla dėl statybos leidimo daugiabučiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) statyti panaikinimo. Atsakovo manymu, ši aplinkybė negali būti pagrindu naikinti minėtą Nuolatinės statybos komisijos sprendimą, nes iš esmės šis reikalavimas yra išvestinis ir teismui priėmus sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas ir ginčijamas Statybos leidimas būtų panaikintas, projekto dalis, liečianti lauko šilumos tinklų projekto korektūrą, taip pat būtų panaikinta kaip sudėtinė prie Statybos leidimo esančio statinio projekto dalis. Tuo atveju, jei teismas pripažintų, jog ginčijamas Statybos leidimas išduotas teisėtai, pareiškėjai turėtų įrodyti, kokios jų teisės buvo pažeistos Nuolatinės statybos komisijai pritarus daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) lauko šilumos tinklų projekto korektūrai. Atsakovo manymu, šiuo metu pareiškėjų teisės nėra pažeidžiamos, nes galiojant reikalavimo užtikrinimo priemonei - Statybos leidimo galiojimo sustabdymui iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo - statytojai negali vykdyti statybos darbų, o pareiškėjų argumentų nepakanka daryti išvadai, jog minėtas Nuolatinės statybos komisijos priimtas individualus administracinis teisės aktas - pritarimas išduoti statybos leidimą projekto namo statybai (duomenys neskelbtini) pakeitimui - yra neteisėtas ir turi būti naikinamas.
5. Atsakovo manymu, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų P. M. ir A. B. argumentus dėl jų galimai pažeistų teisių. Atsakovas pažymi, jog Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas sąlygų, t.y.: 1) statinių esamos techninės būklės nepabloginimas; 2) galimybė patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius bei gatves; 3) galimybė naudotis inžineriniais tinklais; 4) patalpų, skirtų žmonėms gyventi, dirbti ar verstis kita veikla, natūralaus apšvietimo pagal higienos ir darbo vietų įrengimo reikalavimus išsaugojimas; 5) gaisrinę saugą reglamentuojančiais dokumentais nustatytų saugos priemonių išsaugojimas; 6) apsauga nuo keliamo triukšmo, vibracijos, elektros trikdymų ir pavojingos spinduliuotės; 7) apsauga nuo oro, vandens, dirvožemio ar gilesnių žemės sluoksnių taršos; aplinkos apsaugos statinių bei priemonių, jų veiksmingumo išsaugojimas; gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimas; vertingų želdinių išsaugojimas; gaisro gesinimo sistemų išsaugojimas; 8) hidrotechnikos statinių ir melioracijos įrenginių išsaugojimas, kad nebūtų pažeistas šių statinių ir įrenginių sukurtas hidrogeodinaminis režimas. Nurodytų sąlygų pakeitimo ginčijamais dokumentais apeliantai neįrodė.
Pareiškėjų išdėstytos aplinkybės dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo nėra pagrįstos. Formuojant sklypą (duomenys neskelbtini), nėra taikomas Reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai", nes jis yra taikomas dėl naujai projektuojamų pastatų, o ne seniai pastatyto pastato sklypo ribų nustatymui.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.1 punktu, namų valdų žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų. Šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, todėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos nustatomos pagal teritorijų planavimo dokumentus, būtent Žvėryno ŠDDP. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A2-235/2007 (2007 m. balandžio 27 d. nutartis) buvo sprendžiamas klausimas dėl detaliojo plano rengimo būtinumo išduodant Statybos leidimą gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) (nuspręsta, kad šio sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, nustatytas Žvėryno ŠDDP, keičiamas nebu, todėl atskiras detalusis planas statinio nereikalingas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aukštesnės instancijos teismo nustatytas aplinkybes.
6. Apeliantų argumentai, jog pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčijamų aktų sprendiniai atitinka normų reikalavimus, esą nepagrįstos, nes remtasi ne norminių teisės aktų, o individualių teisės aktų (detaliųjų ir bendrųjų planų) sprendiniais, turėtų būti atmesti, nes yra nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1131-2003 teismas patvirtino, jog miesto bendrasis planas yra norminis administracinis teisės aktas, kuriuo remtasi vadovaujantis Žvėryno ŠDDP (nesant nustatytiems sprendiniams, vadovaujantis normomis). Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais iki 2005 metų Žvėryno ŠDDP sprendiniai nebuvo keičiami. Kadangi projektiniai daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) sprendiniai nekeičia teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, Žvėryno ŠDDP bei Vilniaus miesto bendrasis planas buvo pagrindas vykdyti statinių projektavimo darbus pagal šiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimus.
Pažymi, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 61, 53 straipsniais, specialisto kvietimas yra teismo teisė, bet ne prievolė. Be to, šį klausimą sprendžia visi proceso dalyviai.
Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Kapitalo vystymo kompanija“ prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti šie argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl viešojo intereso gynimo aplinkosaugos srityje vadovavosi pagrįstai ir teisingai.
2004 m. spalio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-720-04 išaiškinta visuomeninės organizacijos teisės ginti viešąjį interesą, kreipiantis į administracinį teismą aplinkosaugos srityje, ribos, taip pat išsiaiškinta, kokie viešieji interesai patenka į „aplinkosaugos" sritį Konvencijos prasme. Išanalizavęs Konvencijos nuostatas teismas nenustatė, kad Konvencijoje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą aplinkosaugos srityje apimtų platesnius aplinkos elementus, negu nurodyta Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies a) punkte ir padarė išvadą, jog visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą srityje susijusioje su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove. Toks pat visuomeninių organizacijų (taip pat fizinių asmenų) teisės ginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą aplinkosaugos srityje išaiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio 2004 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-11-04 bei 2004 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-988-04. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies b) ir c) punktais, kuriuose apibrėžiama, kas patenka į „informacijos apie aplinką" sąrašą. Apeliantai, gindami viešą interesą, ginčija statybos leidimo, projektavimo sąlygų sąvado teisėtumą aplinkosaugos srityje. Teisės, kuri ginama teismine tvarka, apimtis savo ruožtu apibrėžia ir bylos nagrinėjimo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ir atmetė pareiškėjų patikslinto skundo argumentus dėl viešo intereso pažeidimo, kurie nėra susiję su aplinkosauga.
Pažymima, jog byloje, kiek tai susiję su viešo intereso apsauga aplinkosaugos srityje, teisiškai reikšmingos yra tos apeliantų skunde nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kurios yra tiesiogiai susijusios su ginčijamų aktų - Statybos leidimo ir Sąvado - teisėtumu aplinkosaugos aspektu. Tretysis suinteresuotas asmuo remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (byla Nr. 3/33) aptartu teismų jurisprudencijos tęstinumu, pažymėdamas, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl viešojo intereso gynimo aplinkosaugos srityje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nepažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog remdamiesi Konvencija skunde dėl atsakovo aktų teisėtumo, pareiškėjai turėjo įrodyti, kokie konkretūs ginamą viešąjį interesą sudarantys aplinkosaugos reikalavimai buvo pažeisti, nes tik šia apimtimi turi teisę pagal įstatymą ginti viešąjį interesą, tačiau tokių pažeidimų neįrodė.
3. Apeliantai nenurodė Europos Sąjungos teisės akto, taikytino šioje byloje, dėl kurio aiškinimo ar galiojimo yra iškilęs klausimas, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, jų prašymas dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą netenkintinas (neaišku, dėl kokio teisės akto aiškinimo ar galiojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją). Pažymima, jog apeliaciniame skunde minimas Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. rugsėjo 6 d. reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 negaliojo nei ginčijamų aktų priėmimo metu, nei pareiškėjų kreipimosi į teismą metu, todėl byloje netaikytinas. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, priešingai nei teigia apeliantai, Konvencijos 2 straipsnio 3 dalies c), a) punktuose minimos sąvokos „kultūrinės vietovės", „gamtinės vietovės" (tekste anglų kalba) ir „kultūros objektai" bei „gamtos objektai"(tekste lietuvių kalba) negali suponuoti skirtingo aiškinimo rezultato. Pažymi, jog aiškinant Konvencijos tekstus skirtingomis kalbomis, būtina atsižvelgti į Konvencijos turinį, tikslą ir prasmę, o ne vien remtis tiesioginiu, pažodiniu tekstų skirtingomis kalbomis vertimu, kad Konvencijos tekste lietuvių kalba vartojama sąvoka „objektai" yra žymiai platesnė negu „vietovė", vartojama Konvencijos tekste anglų kalba, o Konvencijos tekste anglų kalba vartojama sąvoka „proposed activity" neprieštarauja „planuojamos veiklos" sąvokai.
4. Apeliantų argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-64-07 išdėstyto teisės aiškinimo nepagrįsti (minėtoje nutartyje pasisakyta dėl bylos nagrinėjimo ribų, teismas šioje byloje svarstė, ar yra pažeistos pareiškėjos T.Z. skunde nurodytos subjektinės teisės). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažymėjo, kad pareiškėjai A. B. ir P. M. turi subjektinę teisę kreiptis su skundu dėl Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pažeidimo, taip pat ginti savo subjektinę teisę į į sveiką ir švarią aplinką. Šias aplinkybes teismas įvertino.
5. Pareiškėjai šioje byloje ginčija statybos dokumentų teisėtumą, todėl turėjo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias aplinkosaugos reikalavimų, taip pat pareiškėjų A. B. ir P. M. asmeninių teisių pažeidimus, tačiau to nepadarė.
5.1.Visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė" paskaičiavimų pagal projekto brėžinius rezultatai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, jokie paskaičiavimai dėl apeliacinio skundo 7 lape esančios lentelės 5 stulpelyje nurodytų reikšmių į bylą nėra pateikti.
5.2. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai dėl užstatymo intensyvumo pažeidimo (pagal Statybos leidime esančius sprendinius pastato (duomenys neskelbtini) antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto suma - 1143,8 m², sklypo plotas - 1041 m², intensyvumas - 1,09 (1143,8 /1041 =1.09). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-235/2007 konstatuota, kad Žvėryno ŠDDP žemės sklypui , esančiam Gervių g.7, Vilniuje, nustatytas toks režimas:žemės naudojimo tikslinė paskirtis – gyvenamoji, maksimalus aukštų skaičius -3, kiti parametrai – kaip teisės normose. Pagal Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą gyvenamoji teritorija buvo suskirstyta į mažaaukščių ir daugiaaukščių statinių teritoriją, daugiaaukščiais statiniais pripažįstant statinius virš 3 aukštų, o mažaaukščiais - statinius iki 3 aukštų su mansarda. Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo Nr. 1-635 patvirtintame priede reglamentuotas sklypų užstatymo intensyvumas, pagal jį sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į daugiaaukščių statinių teritoriją, kuriai nustatomas užstatymo intensyvumo maksimalus dydis - 1,5. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Žvėryno ŠDDP nenumatant intensyvumo parametrų, atsakovas turėjo vadovautis Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais, o žemės sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymo intensyvumas neprieštarauja šio bendrojo sprendiniams.
5.3. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad atsakovas ne detaliuoju planavimu, o vienasmeniškai išduotu Sąvadu neteisėtai pakeitė žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, vadovaudamasis tokiu neteisėtu pakeitimu, (duomenys neskelbtini) sklypui nustatė viršijantį maksimalias normas intensyvumą. Teismas sprendime nurodė, kad Statybos leidimu nekeičiamas nei Žvėryno ŠDDP, nei Nekilnojamojo turto registre nurodyta (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sklypo paskirtis – kita (mažaaukščių statinių teritorija). Pažymėjo, kad šio sklypo paskirtis nustatyta Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr.2.2-4395-04 (mažaaukščiams gyvenamiesiems namams /statiniams statyti ir eksploatuoti). Atkreipia dėmesį į tai, jog Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdo turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio 15.1 punktas patvirtina, jog žemės sklypo intensyvumas neįtakoja žemės sklypo paskirties.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Atmestini ir apeliantų argumentai dėl to, kad teismas pažeidė minimalų sklypo plotą reglamentuojančias teisės normas, kad Reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" 4.2 punkte kalbama ne apie specialias automobilių saugyklas, bet apie automobilių stovėjimo aikšteles išilgai gatvių (fa reiškia ne aikštelės plotą, o vieno automobilio stovėjimui reikalingą plotą). Taip pat nepagrįsti argumentai dėl minimalių atstumų nuo požeminio garažo.
Tretysis suinteresuotas asmuo teigia, jog ginčo dėl požeminio garažo ploto dydžio byloje nebuvo ir nėra, be to, požeminio garažo plotui apskaičiuoti taikomi kiti reikalavimai, negu privalomam minimaliam žemės sklypo plotui apskaičiuoti. Kadangi Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai" 4.2 punkte nustatyti automobilio stovėjimo vietos parametrai, teigiama, jog tretysis suinteresuotas asmuo ir atsakovas pagrįstai vadovavosi šia teisės norma bei teisingai apskaičiavo privalomą minimalų sklypo plotą. Atmestini, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, ir argumentai, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatančias F reikšmę privalomo minimalaus ploto apskaičiavimo formulėje, apeliantų argumentai dėl minimalių atstumų nuo požeminio garažo pažeidimo (apeliantai eksperto išvadų nepaneigė, o jų teiginiai dėl to, kad teismo posėdyje apklaustas specialistas nesugebėjo atsakyti į pareiškėjų atstovės klausimus, neatitinka tikrovės).
5.5. Apeliantų argumentai dėl želdinių naikinimo taip pat nepagrįsti.
Trečiojo suinteresuotas asmens teigimu, medžių augimo vietos yra užfiksuotos geodezinėje topografinėje nuotraukoje, ant kurios parengtas pastato (duomenys neskelbtini) techninis projektas. Apeliantai nėra pateikę kitos geodezinės nuotraukos ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šioje geodezinėje topografinėje nuotraukoje nėra pavaizduoti medžiai bei kad dėl statybos darbų atlikimo (inžinerinių tinklų tiesimo) jie būtų sunaikinti ar sužaloti. Apeliantų teiginiai dėl želdynų naikinimo, leidimo kasti tranšėjas per medžių šaknis nepatvirtinti jokiais įrodymais, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
5.6. Apeliantų argumentai dėl alternatyvių galimybių (būdų) tiesti inžinerinius tinklus nėra susiję su nagrinėjamu ginču.
5.7. Nepagrįsti ir apeliantų argumentai dėl vaikų žaidimo aikštelės sunaikinimo. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog vaikų žaidimo aikštelė nėra nei paprastų konstrukcijų pastatas, nei inžinerinis statinys, todėl neatitinka nesudėtingo (laikino) statinio apibrėžimo. Vaikų žaidimo aikštelėje gali būti statinių, tvirtai sujungtų su žeme. Nė vienas Statybos leidimo sprendinys nenumato statinių, esančių vaikų žaidimo aikštelėje, griovimo. Be to, Statybos leidimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad inžinerinių tinklų tiesimas, įskaitant vaikų žaidimo aikštelės teritoriją, yra suderintas su atitinkamomis institucijomis, (tarp jų - su AB „Vilniaus energija"). Pažymima, jog kadangi žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas nekeičiamas, detaliojo planavimo procedūra inžineriniams tinklams tiesti neturėjo ir negalėjo būti pradėta.
5.8. Aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių priedo 32 punktas numato ne sanitarinės zonos nustatymą, o ribinius atstumus iki tam tikrų objektų. Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schema, patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 1998 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl Vilniaus miesto Senamiesčio, Šnipiškių ir Žvėryno seniūnijų želdynų plėtojimo schemų, kaip rekomendacinių, rengiant miesto detaliuosius planus, tvirtinimo" yra tik rekomendacinio pobūdžio. Statybos leidime esantis (duomenys neskelbtini) žemės sklypo pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisų į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad jokios sanitarinės zonos (duomenys neskelbtini) sklypui nėra nustatytos.
5.9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A7-1698-06) nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, nes šių bylų faktinės aplinkybės skirtingos. Pažymėjo, kad net ir pripažinus apeliantų argumentus dėl regiono aplinkos apsaugos departamento atstovo nedalyvavimo komisijos posėdyje pagrįstais (su tuo tretysis suinteresuotas asmuo nesutinka), toks pažeidimas pareiškėjų teisių nepažeidė ir nėra esminis bei pakankamas Statybos leidimui panaikinti.
5.10. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai dėl to, kad privažiavimo į (duomenys neskelbtini) sklypą klausimas lieka gyvenamojo namo statybos sprendiniuose, todėl Statybos leidimas naikintinas, o apeliantų samprotavimai apie norminių atstumų nuo vaikų žaidimo aikštelės iki gyvenamojo namo garažo pažeidimą nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais.
Pagal LR Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punktą detaliajame plane nustatomas susisiekimo sistemos organizavimas, tai yra nustatyta Žvėryno ŠDDP. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą detaliuosiuose planuose apsisukimai ir įvažiavimai nėra nustatomi. Gervių gatvė, jos kategorija bei važiuojamosios dalies plotis nustatyti Žvėryno ŠDDP sprendiniuose. Privažiavimas į sklypą (duomenys neskelbtini) taip pat numatytas Žvėryno ŠDDP. Privažiavimas buvo iki ginčijamų dokumentų išdavimo ir yra šiuo metu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, apeliantai nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo įvertinti, ar vaikų žaidimo aikštelės atsidūrimas 0 m atstumu nuo gatvės, už kelių metrų nuo daugiabučio namo garažo, iš tiesų laikytinas norminiu atstumu. Pažymima, jog Gervių gatvė nėra vien pėsčiųjų takas, prie jos ir dabar yra susiformavusios namų valdos, į kurias patekti jų gyventojai ir aptarnaujantis transportas gali (ir galės) tik per Gervių gatvę. Byloje esantis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad ir šiuo metu Gervių gatve važinėja automobiliai, o išduotas statybos leidimas vaikų žaidimo aikštelės vietos nekeičia. Pagal Žvėryno ŠDDP sprendinius (duomenys neskelbtini) esančiame sklype yra numatyta mažaaukščių namų statyba. Į šį sklypą, taip pat ir į kitas šalia Gervių gatvės esančias namų valdas, patenkama per Gervių gatvę. Žvėryno ŠDDP numatyta mažaaukščių namų statybos teritorija paneigia apeliantų teiginius, kad Žvėryno ŠDDP nenumato transporto pritraukimo į Gervių gatvę. Atmestini apeliantų argumentai ir dėl to, kad Žvėryno ŠDDP susisiekimo planavimo sprendiniai nebegalioja nuo 2004 m., nes Teritorijų planavimo įstatymo, reglamentuojančio detaliųjų planų galiojimą, 26 straipsnio 6 dalis nustato, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas.
5.11. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjų argumentai dėl trečiųjų asmenų (nenurodant kokių) gyvenimo ir veiklos sąlygų, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, pakeitimo ne pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas atmestini kaip nepagrįsti, nes Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų pakeitimo ginčijamais dokumentais apeliantai neįrodė, tuo labiau, kad sąlygos pakeistos nesilaikant normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimų. Apeliantai šioje Statybos įstatymo normoje išdėstytu sąlygų pakeitimo neįrodė, tuo labiau, kad sąlygos pakeistos nesilaikant norminių statybos techninių reglamentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimų.
5.12. Reikalavimo panaikinti Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5-6 d. protokolinį sprendimą Nr. 1-36 išduoti statybos leidimą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pakeitimui (lauko šilumos tinklų projekto korektūrai), trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismas netenkino pagrįstai, nes Viešojo administravimo 23 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, o jokių kitų atsakovo sprendimo neteisėtumo pagrindų apeliantai nenurodė (jie nenurodė, kad šilumos tinklų korektūra pažeidė jų teises).
5.13. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje (adm. byla Nr. A2-235/2007) konstatavo, kad atskiras detalusis planas statinio sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai nereikalingas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią apeliacinės instancijos nutartį. Pažymėjo, jog apeliantų teiginius, kad teismas nenagrinėjo, ar gyvenamojo namo statybos leidimo sprendiniai atitinka Žvėryno ŠDDP sprendinius, paneigia skundžiamo sprendimo 4 lape išdėstyti teismo argumentai.
Pažymėjo, kad Žvėryno ŠDDP patvirtinimo metu negaliojo Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios detaliųjų planų turinį, ir atitinkamai Žvėryno ŠDDP nenustato visų Teritorijų planavimo įstatyme numatytų detaliųjų planų sprendinių, nereiškia, kad išduodant statybos leidimą, buvo pažeistas Teritorijų planavimo įstatymas. Pažymima, jog Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnis, galiojęs statybos leidimo išdavimo metu, nustatė baigtinį sąrašą atvejų, kuomet rengiami detalieji planai. Kadangi nebuvo keičiamas (duomenys neskelbtini) sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, atskiras detalusis planas statinio sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai nebuvo reikalingas.
Atkreipiamas dėmesy į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5 -324-07, kurioje konstatuota, kad miesto bendrasis planas yra norminis administracinis teisės aktas. Be to, nėra pagrindo teigti, kad Žvėryno ŠDDP esantis terminas „pagal normas" aiškintinas kaip „pagal norminius teisės aktus". Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai dėl to, kad detalieji planai galėjo būti keičiami tik detaliaisiais planais, todėl atsakovas negalėjo remtis bendrojo plano pakeistais sprendiniais. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais nebuvo keičiami Žvėryno ŠDDP sprendiniai. Atsakovas vadovavosi Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais tais atvejais, kai tokių sprendinių nenustatė Žvėryno ŠDDP. Tai, kas nebuvo numatyta Žvėryno ŠDDP, objektyviai negalėjo būti keičiama. Be to, Vilniaus miesto bendrojo plano pakeitimai nebuvo taikomi atgal, kaip teigia apeliantai, buvo vadovaujamasi Statybos leidimo išdavimo metu galiojusiais Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais.
4.14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ sklypui (duomenys neskelbtini) netaikytinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymima, jog pareiškėjų pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymas „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ Nr. 30-325 patvirtina, kad žemės sklypo ribos ir plotas nustatyti pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles. Šių Taisyklių 2.1 punkte nurodyta, jog asmenys gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus; namų valdų žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų; šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus. Todėl Paribio g. 28 žemės sklypo ribos nustatytos pagal Žvėryno ŠDDP, o ne pagal Reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai". Pareiškėjai minėto įsakymo neginčijo.
Tretysis suinteresuotas asmuo mano, jog apeliantas P. M. įrodymų, kad jo teises pažeistų gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statyba, nepateikė. Argumentai, kad inžinerinių tinklų tiesimas pažeidžia jo teisę į saugią ir sveiką aplinką, nes per želdynus bus nutiesti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) inžineriniai tinklai, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pažymima, jog (duomenys neskelbtini), taip pat gretimuose sklypuose, tiesiant inžinerinius tinklus, medžiai nebus naikinami. Šią aplinkybę patvirtina statybos leidimo byloje esantis Statybos planas, Vytauto Didžiojo Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centro mokslo darbuotojo 2007 m. rugpjūčio 14 d. išvada dėl galimo poveikio želdiniams bei paaiškinimai teismo posėdžio metu, liudytojo A. S. parodymai. Inžinerinių tinklų tiesimo metu, taip pat juos eksploatuojant, Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytos veiklos sąlygos, kurias P. M. turėjo iki statybos pradžios, nebus pakeistos. Be to, pateikiamas (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) sklype tinklai jau yra nutiesti, o teismo posėdžio metu P. M. patvirtino, kad dujotiekio tinklai nutiesti tarpe tarp sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (tai paneigia argumentus dėl užstatymo teisės atėmimo iš pareiškėjo P. M.).
4.15. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 53, 61 straipsniais, tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jos specialisto kvietimas yra teismo teisė, bet ne prievolė. Be to, apeliantai teise prašyti specialisto kvietimo nepasinaudojo, o specialistų pateiktų išvadų kitų specialistų išvadomis nepaneigė. Po specialistų paaiškinimų teismo posėdyje apeliantai prašymo dėl ekspertizės skyrimo nereiškė. Pažymima, jog apeliantų argumentus dėl to, kad specialistas J. K. neturėjo specialių žinių bei negalėjo įvertinti poveikio želdiniams, tiesiant inžinerinius tinklus, paneigia byloje esantys Vytauto Didžiojo Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centro nuostatai bei šio centro vadovės 2007 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. GM-06/07, o apeliantų argumentai dėl architekto eksperto A. B. išvados ir paaiškinimų teismo posėdžio metu neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kai kurias šioje byloje nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šį sprendimą pakeičia.
Byloje nustatyta, kad apeliantų skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė išnagrinėjęs iš naujo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, 6 t., 36-45 b.l.) pareiškėjų reikalavimus dėl atsakovo trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotų 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS 1935 ir 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimo Nr. GN/1779/05-1064 daugiabučio gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaikinimo, taip pat pareiškėjų papildomai pareikštą reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5 d. protokolinio sprendimo Nr. 1-36, kuriuo Komisija pritarė statybos leidimo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projekto pakeitimui (lauko šilumos tinklų projekto korektūrai), panaikinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (adm. byla Nr.A2-235-2007) ginčą tarp tų pačių šalių dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotų statytojui UAB „Kapitalo vystymo studija“ 2005 m. kovo 22 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS 512 ir 2005 m. gruodžio 7 d. statybos leidimo Nr. IT/1052/05-1024 Gervių gatvei, Vilniuje statyti, panaikinimo išsprendė iš esmės. Nustatęs, kad šie administraciniai aktai atsakovo buvo išduoti pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, apeliacinės instancijos teismas juos panaikino vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Ta pačia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pareiškėjų reikalavimų panaikinti 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1935 ir 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimą Nr. GN/1779/05-1064 daugiabučio gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė nepilnai, joms ištirti būtina rinkti naujus įrodymus, todėl šią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo dalį panaikino ir bylą dėl šių pareiškėjų reikalavimų perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutarties (adm. byla Nr.A2-235-2007) matyti, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus tuo laiku galiojusiame Teritorijų planavimo įstatyme (TPĮ 19, 22 straipsniai, 23 straipsnio 1 dalis) ir Detaliųjų planų rengimo taisyklėse (Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr.DI-239) nustatytų teritorijų detaliojo planavimo reikalavimų aspektu nustatė, jog byloje aptariamų statinių (Gervių gatvės ir daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje) statybai detalusis planas nereikalingas, pakanka Žvėryno ŠDDP nustatytų sprendinių. Aptariamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad Žvėryno ŠDDP žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytas toks režimas: žemės naudojimo tikslinė paskirtis - gyvenamoji; maksimalus aukštų skaičius - 3; kiti parametrai - kaip numatyta normose; pažymėta statybos riba. Kadangi šiame sklype planuojama statyti 3 aukštų gyvenamąjį namą, o viršijant teisės aktais nustatytas užstatymo tankumo, intensyvumo ar kitus sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo elementus statyba neleistina, vadinasi, sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, nustatytas Žvėryno ŠDDP, keičiamas nebus ir todėl atskiras detalusis planas statinio sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai nereikalingas (Gatvės rekonstrukcijai detalusis planas būtų reikalingas tuo atveju, jei keistųsi jos parametrai, numatyti Žvėryno ŠDDP). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Ši įstatymo nuostata turi būti taikoma ir tuo atveju, kai įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimu nustatomi atitinkami faktai išsprendus iš esmės atitinkamą dalį byloje pareikštų reikalavimų, o kitoje dalyje bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo dėl tų reikalavimų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas perdavė išnagrinėti iš naujo, turi remtis faktais, nustatytais įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo byla atitinkama apimtimi buvo išspręsta iš esmės. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo dėl pareiškėjų reikalavimų, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (adm. byla Nr.A2-235-2007) perdavė nagrinėti iš naujo (Sąvado ir statybos leidimo dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje), turėjo remtis ir pagrįstai rėmėsi aptariamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota aplinkybe, jog daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai pakanka Žvėryno ŠDDP nustatytų sprendinių, atskiras detalusis planas nereikalingas, teisingai pažymėjo, jog Gervių gatvės statybos klausimas ne šios bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjų argumentų šiais klausimais. Remdamasi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi, teisėjų kolegija taip pat nevertina apeliantų argumentų, jog, jų nuomone, dėl statinio (daugiabučio gyvenamojo namo) sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos Žvėryno ŠDDP nepakako, turėjo būti parengtas atskiras detalusis planas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai A. B. ir P. M. skundžiamus administracinius aktus ginčija siekdami apginti savo subjektines teises (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), kurios, jų manymu, yra pažeistos atsakovui pažeidžiant teisės aktų reikalavimus išdavus trečiajam suinteresuotam asmeniui Sąvadą ir Statybos leidimą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai (statybos sklypas yra greta namo, kuriame gyvena pareiškėjai). Pareiškėja visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ kreipėsi į teismą, gindama atitinkamos visuomenės dalies viešąjį interesą aplinkosaugos, žmonių teisės gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje aspektais (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 56 straipsnio 1 dalis, Orhuso konvencija). Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pagrindo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą nenustatė.
Apeliantai trečiojo suinteresuoto asmens teisės statyti daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) neneigia ir neginčija, tačiau mano, kad šią statybą leidžiantys administraciniai aktai atsakovo buvo parengti ir išduoti neįvykdžius teisės aktų keliamų reikalavimų ir tai pažeidžia jų interesus dėl kurių gynimo jie kreipėsi į teismą.
Apeliantai kelia klausimą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (adm. byla Nr.A2-235-2007) panaikintų administracinių aktų (projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo dėl Gervių g. statyti) sąsajumo su šioje byloje ginčijamais administraciniais aktais (projektavimo sąlygų sąvadu ir statybos leidimu daugiabučio gyvenamojo namo statybai sklype (duomenys neskelbtini)). Teigia, kad panaikintų administracinių aktų dalis sprendinių ir šioje byloje ginčijamame Sąvade ir Statybos leidime numatytų sprendinių yra neatsiejamai susiję (tarp jų - dėl Gervių gatvės statybos), o kai kurie panaikintų administracinių aktų sprendiniai sutampa su šioje byloje ginčijamų aktų sprendiniais (inžinerinių komunikacijų – elektros, vandentiekio, šiluminių tinklų). Pasak apeliantų, teismui panaikinus projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą Gervės gatvės statybai, kai kurie sprendiniai būtų įgyvendinti vykdant šioje byloje ginčijamo Sąvado bei Statybos leidimo sprendinius dėl daugiabučio gyvenamojo namo statybos sklype (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, sutinka su apeliantų argumentais, kad Gervių gatvės statyba (bendras ilgis - 230 m) ir daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statyba pagal išduotus šių statinių projektavimo sąlygų sąvadus ir statybos leidimus buvo numatyti statyti kaip tarpusavyje susiję objektai. Tai patvirtina šių objektų statybai išduotų statybos leidimų dokumentų komplektuose esantys aiškinamieji raštai, kuriuose nurodyta, jog Gervių gatvės statyba siejama su daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statyba, taip pat šių statybų leidimų dokumentų komplektuose esantys planai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų argumentus dėl šių statinių statybą leidžiančių administracinių aktų sąsajumo atmetė vien tuo pagrindu, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A2-235/2007) pareiškėjų reikalavimus dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo Gervių gatvei statyti panaikinimo patenkino ir šiuos administracinius aktus panaikino, perduodama teismui iš naujo nagrinėti tik Sąvado ir Statybos leidimo gyvenamajam namui statyti teisėtumo klausimus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Sąvado, taip pat Nuolatinės statybos komisijos protokolinio sprendimo, išduotų daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, vertindamas, ar šie administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti (kartu atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje padarytas išvadas dėl atskiro detaliojo plano), taip pat turėjo įvertinti aplinkybę, jog projektavimo sąlygos ir statybos leidimai minėtiems statiniams buvo išduoti kaip tarpusavyje susijusiems objektams. Formaliąja prasme aptariamų dviejų statybos objektų sąsajumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad abiejų objektų statytojas yra tas pats, taip pat atsakovo sprendimų priėmimo datos (statybos leidimai šiems objektams išduoti tą pačią dieną, projektavimo sąlygų sąvadų išdavimą skiria tik vieno mėnesio intervalas).
Žemesnės instancijos teismas
Projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą Gervių gatvei statyti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi panaikino konstatavęs, jog šie administraciniai aktai atsakovo buvo išduoti pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles (susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygos, neatitinkančios Žvėryno ŠDDP sprendiniams, turėjo būti keičiamos laikantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 dalies reikalavimų - išduodant statytojui pakeistą patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą, tuo tarpu buvo keičiamos Aplinkos ministerijos raštu), t. y. apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir nevertino šių aktų teisėtumo kitais aspektais. Pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nustatymas yra savarankiškas pagrindas skundžiamą aktą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vien tokio fakto konstatavimas teismui yra pagrindas panaikinti skundžiamą administracinį aktą.
Šioje byloje pareiškėjų ginčijamo Sąvado 3 dalies „Specialiosios projektavimo sąlygos“ 5.1 pozicijoje nurodytų sąlygų statinio (duomenys neskelbtini) architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti, kurias nustatė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas (2005 m. vasario 22 d. Nr.RPS 1935), 8 punkte nurodyta suprojektuoti prieigas ir privažiavimus vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento 2005 m. vasario 1 d. nustatytomis susisiekimo komunikacijų techninėmis sąlygomis Nr. 908 ir Sutartimi kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra dėl Gervių gatvės rekonstrukcijos projekto. Šiais dokumentais nurodyta statytojui vadovautis ir ginčijamo Sąvado 6 dalies „Techninės projektavimo sąlygos“ 6.6 pozicijoje. Susisiekimo komunikacijų techninėse sąlygose Nr.908 pažymėta, kad Gervių gatvė turi būti suprojektuota pagal atskirą sąvadą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (adm. byla Nr.A2-235-2007) 2005 m. kovo 22 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. RPS 512 Gervių gatvės statybai (taip pat su juo susijęs 2005 m. gruodžio 7 d. statybos leidimas Nr. IT/1052/05-1024) buvo panaikintas būtent dėl pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimų atsakovui keičiant susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas, kurios, kaip nustatė Aplinkos ministerija, neatitiko Žvėryno ŠDDP sprendiniams (buvo numatyta statyti platesnę gatvę negu leidžia Žvėryno ŠDDP). Panaikinus projektavimo sąlygų sąvadą netenka galios ir projektavimo sąlygos, kuriomis remiantis buvo parengtas šis dokumentas. Kadangi, kaip minėta pirmiau, minimų statybos objektų statybos planuotos kaip tarpusavyje susijusios, kai kurie dokumentai dėl projektavimo sąlygų šiems objektams nustatymo taip pat tarpusavyje susiję, teismui panaikinus projektavimo sąlygų sąvadą Gervių gatvei statyti kaip neteisėtą, nagrinėjamos bylos kontekste atsiranda pagrindas konstatuoti, jog Statybos leidimas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai buvo išduotas parengus šio statinio projektą nesant teisėtų susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 25 ir 32 dalių nuostatas susisiekimo komunikacijų tiesimas yra viena iš privalomųjų statinio (šiuo atveju – daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) projektavimo sąlygų. Konstatavus, jog atitinkama projektavimo sąlygų sąvado (bendrojo dokumento) sąlyga neteisėta, ji turi būti nustatoma iš naujo ir parengiamas naujas projektavimo sąlygų sąvadas teisės aktais nustatyta tvarka. Gervių gatvės parametrų (pločio) pakeitimas išduodant naujas šio objekto projektavimo sąlygas, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti reikšmingas ir kitais apeliantų nurodytais klausimais, tarp jų - dėl želdinių apsaugos nustatant daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimo sąlygų sąvadą. Be to, pagal apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusio teismo eksperto atliktą statybos dokumentų vertinimą, byloje nėra duomenų apie tai, kad Statybos leidimas gyvenamojo namo statybai apima elektros tinklų tiesimą (pažymėta, kad yra anksčiau, suprojektuoti elektros kabeliai).
Statinio projektavimo sąlygos yra privalomieji reikalavimai rengiant statinio projektą. Jos išvardytos Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje (byloje aktuali 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr.IX-2215 redakcija). Statybos įstatymo 33 straipsnis apibrėžia, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadas – savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) patvirtintas konkrečiam statiniu nustatytų projektavimo sąlygų, išvardytų šio straipsnio 32 dalyje, bendrasis dokumentas. Atsakovui išduodant Sąvadą galiojusi Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs šio straipsnio 2 dalyje išvardytus dokumentus, per 3 dienas pateikia paraišką statinio projektavimo sąlygoms, nurodytoms šio Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, parengti (pagal kompetenciją): 1) inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams ar naudotojams; 2) aplinkos apsaugos institucijai; 3) už nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugą atsakingai įgaliotai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektui rengti); 4) už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos statinio, statomo saugomoje teritorijoje, projektui rengti); 5) kitoms institucijoms, jei tai nustatyta įstatymų.
Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į tai, kad su daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statyba susijusioje teritorijoje yra daug vertingų želdinių, savivaldybės administracijos direktorius dėl projektavimo sąlygų dėl želdynų apsaugos nustatymo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai taip pat turėjo kreiptis į Aplinkos ministeriją. Kadangi pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalies nuostatas atitinkami reikalavimai statinio statybai turi būti nustatyti atitinkamų institucijų parengtomis statinio projektavimo sąlygomis, kurios įtraukiamos į bendrąjį projektavimo sąlygų dokumentą – sąvadą, tik tais atvejais, jeigu jie nėra nenustatyti ar nepakankamai išsamiai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose, o šiuo atveju Sąvade buvo nurodyta remtis Žvėryno šiaurinės dalies detaliuoju planu, taip pat Vilniaus miesto bendruoju planu, teismas turėjo nustatyti, ar atsakovas turėjo kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl aplinkosaugos sąlygų nustatymo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, nesikreipdamas į Aplinkos ministeriją dėl šių sąlygų išdavimo, įstatymų nepažeidė, tačiau ši teismo išvada nėra motyvuota.
Kaip matyti iš Žvėryno ŠDDP sprendinių ir aiškinamojo rašto, šiame detaliajame plane dėl kiekvieno kvartalo (nagrinėjamam ginčui aktualus Paribio kvartalas) aplinkosaugos sąlygos atskira dalimi nėra išskirtos (išskirtos tik paminklotvarkos sąlygos). Aptariamas detalusis planas dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio aplinkai suderintas su Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono departamentu jame išskiriant aplinkos kokybės ir higieninės būklės bei kraštovaizdžio aspektus (1997 m. gruodžio 11 d. išvada Nr.1462). Išvadoje pateikti pasiūlymai: 1) projektuojant ir rekonstruojant pastatus atskiruose sklypuose inžineriniai tinklai, gavus technines sąlygas, turi būti sujungti su miesto tinklais; 2) projektuojant atskirų sklypų užstatymą, Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schemoje numatytų saugotinų medžių kirtimas negalimas. Aptariama Aplinkos ministerijos išvada yra dokumentų, kuriais remiantis trečiajam suinteresuotam asmeniui išduoti Sąvadas bei Statybos leidimas, komplektuose. Šioje Aplinkos ministerijos išvadoje nustatyti reikalavimai yra aiškūs. Iš to darytina išvada, kad ta apimtimi, kuria pasisakyta Aplinkos ministerijos išvadoje, statytojui reikalavimai buvo nustatyti detaliojo plano sprendiniais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šios Aplinkos ministerijos išvados pakankamumo kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama atsižvelgiant į numatomo statyti objekto paskirtį ir statybos vietos ypatumus. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto tarybos 1998 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 127 yra patvirtinta Vilniaus miesto (tarp jų – Žvėryno seniūnijos) želdynų plėtojimo schema. Pagal šios Schemos pagrindinį brėžinį dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus kvartalo (tarp Paribio ir Narbuto gatvių) numatytas E3 želdynų tvarkymo režimas (paliekami esami želdynai, jų plotas, galimi nedideli erdvinės ir rūšinės struktūros pakeitimai). Iš Minėtos schemos dalyje pateikto Žvėryno želdiniuose augančių augalų (inventorinis) rūšių sąrašo matyti, kad ginčui aktualioje su planuojama statyba susijusioje teritorijoje augantys medžiai aprašyti be jokių išskirtinių pastabų, kai kurie išskirti kaip reti (tarp jų - kiemuose retas baltasis gluosnis), labai reti arba vieninteliai. Pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) kieme (pareiškėjų A. B. ir P. M. gyvenamasis namas) auga vienintelė šios seniūnijos teritorijoje tridyglė gladečija. Iš ginčijamo projektavimo sąlygų sąvado matyti, kad reikalavimas statytojui vadovautis Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schemos sprendiniais nebuvo nustatytas, o pagal Žvėryno ŠDDP esančią Aplinkos ministerijos 1997 m. gruodžio 11 d. išvadą Nr.1462 šia schema statytojas įpareigotas vadovautis tik tuo aspektu, kad kirti saugotinus medžius draudžiama. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgti į tai, jog pagal Žvėryno seniūnijos želdynų plėtojimo schemos sprendinius su planuojama statyba susijusioje teritorijoje yra vertingų želdinių, šiai teritorijai numatytas E3 želdynų tvarkymo režimas, atsakovas šiuo konkrečiu atveju turėjo pagrindą kreiptis dėl aplinkosauginių projektavimo sąlygų nustatymo. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia ir teismo eksperto išvada. Teismo ekspertui (2009 m. vasario 19 d. teismo ekspertizės aktas) įvertinus 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr.RPS 1935 ir pagal jį parengtą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektą tuo aspektu, ar nepažeistos normos, reglamentuojančios želdinių ir vaikų žaidimų aikštelės apsaugą, buvo nustatyta: prieš pradedant pagrindinius statybos darbus, nuo prisijungimo taškų iki statybos aikštelės klojami suprojektuoti inžineriniai tinklai – vandentiekis, lietaus ir buitinių nuotekų linijos, elektros kabeliai; šiluminės trasos prisijungimo prie suprojektuoto pastato taškas yra vaikų žaidimo aikštelėje, kuri įrengta virš šiluminės trasos ir jos apsaugos zonos, statybos metu turėtų būti iš dalies išmontuota, po to galėtų būti atstatyta gavus šiuos tinklus eksploatuojančios įmonės sutikimą; šilumos trasos atšakos posūkio taškas yra gluosnio augimo vietoje (todėl šio medžio išsaugoti nepavyktų); šilumos trasos atšakos koordinatės pažymėtos tik techniniame projekte, pagal kurį išduotas statybos leidimas, tačiau šiluminės trasos atšaką buvo galima suprojektuoti taip, kad būtų apsaugotas minėtas gluosnis. Vadinasi pareiškėjų ginčijamas Statybos leidimas buvo išduotas neužtikrinant šalia numatyto statybos sklypo esančio vertingo medžio išsaugojimo (pagal Žvėryno želdiniuose augančių augalų (inventorinis) rūšių sąrašą baltasis gluosnis – kiemuose retas medis). Teismo ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdyje įvertino trečiojo suinteresuoto asmens atliktą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) lauko šilumos tinklų korektūrą (Statybos leidimo išdavimui pagal šią projekto korektūrą pritarta pareiškėjų ginčijamu Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5-6 d. protokoliniu sprendimu Nr. 1-36) ir pateikė išvadą, kad pagal šią korektūrą šiluminė trasa 2-3 metrus atitraukta nuo ekspertizės akte aprašyto gluosnio ir šis medis gali būti išsaugotas. Tačiau ši korektūra atlikta po to, kai atsakovas išdavė pareiškėjų skundžiamą Statybos leidimą, todėl vertinant aptariamo Statybos leidimo išdavimo pagrįstumą bei teisėtumą nėra reikšminga.
Nustačiusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčijamas Sąvadas (bendrasis dokumentas) negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi jo dalis dėl susisiekimo (želdynų apsaugos) sąlygų neteisėta, taip pat nebuvo tiksliai ir aiškiai nustatytos statinio projektavimo sąlygos aplinkosaugos (želdinių apsaugos) aspektu. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas: 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. RPS 1935 naikinamas, o panaikinus projektavimo sąlygų sąvadą turi būti panaikintas ir ginčijamas 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimas Nr. GN/1779/05-1064, kadangi jis gali būti išduotas statytojui įvertinus statinio projektą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punktas), parengtą vadovaujantis galiojančiu projektavimo sąlygų sąvadu. Taip pat naikinamas Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5-6 d. protokolinis sprendimas Nr. 1-36, kuris yra išvestinis iš pirmųjų reikalavimų. Atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kapitalo vystymo kompanija“ prašymą dėl projektavimo sąlygų nustatymo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai, atlikti viešojo administravimo procedūras dėl projektavimo sąlygų nustatymo bei projektavimo sąlygų sąvado išdavimo (neišdavimo).
Teisėjų kolegija, nustačiusi pirmiau aptartas aplinkybes, dėl kurių skundžiami administraciniai aktai naikinami, taip pat atsižvelgusi į tai, kad atsakovui nustatomas įpareigojimas iš naujo atlikti viešojo administravimo procedūras dėl projektavimo sąlygų sąvado (bendrojo dokumento) trečiajam suinteresuotam asmeniui išdavimo, dėl kitų apeliacinių skundo argumentų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti pareiškėjų skundą patenkinant iš dalies. 2005 m. vasario 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1935, 2005 m. gruodžio 15 d. statybos leidimą Nr. GN/1779/05-1064, išduotus UAB „Kapitalo vystymo kompanija“ daugiabučiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugsėjo 5-6 d. protokolinį sprendimą Nr. 1-36 panaikinti. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kapitalo vystymo kompanija“ prašymą dėl projektavimo sąlygų nustatymo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai, atlikti viešojo administravimo procedūras dėl šio statinio projektavimo sąlygų nustatymo ir priimti sprendimą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo (neišdavimo).
Nutartis neskundžiama.