Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarimo, kuriuo R. B. nubaustas pagal LR ATPK 127 str. 2 d. ir jam paskirta 28 EUR bauda, administracinio teisės pažeidimo byla pagal LR ATPK 130 str. 1 d. nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. 2016-05-10 nutarimu nubaustas dėl to, kad 2016 m. balandžio 17 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, dėl ko padarė eismo įvykį - atsitrenkė į J. S. gyvenamojo namo tvorą ir ją apgadino, šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p. reikalavimus, tai yra padarė teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatomis, patikrinęs priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, pagrįstai nutraukė administracinių teisės pažeidimų bylų, iškeltų R. B. pagal ATPK 130 str. 1 d., teiseną, nesant administracinių teisės pažeidimo sudėties, o jam inkriminuotą pažeidimą pagal ATPK 127 str. 3 d. perkvalifikavo į ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Tačiau pagal LR ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Traukiant administracinėn atsakomybėn asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007, 2007 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1715/2007).

Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-11-2012).

Išanalizavus byloje surinktų ir teismo proceso metu patikrintų įrodymų visumą darytina išvada, kad R. B. veikoje nebuvo tyčios pasitraukti iš įvykio vietos siekiant išvengti atsakomybės už eismo įvykį, kadangi, kaip nurodė jis pats ir liudytoju apklaustas N. K., žinodamas, kad nukentėjusysis yra išvykęs, iš kart po įvykio R. B. atvyko pas N. K. ir prašė nukentėjusiojo telefono numerio, tačiau N. K. telefono numerio nedavė, kadangi žinojo, jog nukentėjusysis J. S. į telefono skambučius, kurių numeris nežinomas, neatsiliepia, ir prižadėjo pats apie eismo įvykį pranešti nukentėjusiajam J. S. (46, 47 b. l.). Byloje taip pat yra nukentėjusiojo J. S. pareiškimas teismui, kuriame nurodyta, kad apie tvoros apgadinimą jis buvo informuotas iš kart po įvykio, o, apžiūrėjęs tvorą, R. B. jokių pretenzijų nereiškia (33 b. l.).

Kaip galima spręsti iš bylos, R. B. kaltė dėl jam įkaltinto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymo buvo grindžiama iš esmės tik pranešimu policijai apie tvoros apgadinimą, R. K., kuri matė įvykį, paaiškinimu bei M. K. paaiškinimu, kuris, gavęs informaciją iš R. K., susisiekė su J. S. dėl tvoros apgadinimo. Teismas šiuo atveju vertina tai, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog R. B. nebuvo nuvykęs pas N. K. dėl nukentėjusiojo informavimo apie padarytą žalą, t.y. nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad R. B. siekė išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad R. B. veikoje nėra Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo subjektyviojo požymio – kaltės ir atsakomybė pagal LR ATPK 130 str. 1 d. negalima.

Su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta atidaryti (KET 221 p.). R. B. nurodė, kad 2016-04-17 po įvykio pas jį buvo atvykę svečių ir jis vartojo alkoholį. Atsižvelgiantį į tai, kad jam blaivumas buvo patikrintas praėjus beveik 5 valandoms po įvykio ir jis sprendė, jog iš eismo įvykio pažeisdamas normas nėra pasišalinęs, jam nekilo pareiga nevartoti alkoholį. Juolab, kad KET 221 punkte nurodoma, kad su eismo įvykiu susijęs dalyvis privalo nevartoti alkoholio iš kart po įvykio. Atitinkamai jo veikoje nėra Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 3 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties.

Apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų teismui pateiktos administracinės bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, pagrįstai vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kurių visuma patvirtina, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių R. B. kaltę pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 127 str. 3 d.. Tokiu būdu Institucijos argumentas, kad byla išnagrinėta ne pilnai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, atmestinas kaip nepagrįstas. Apygardos teismas nesutinka su tokia Institucijos pozicija, kadangi nors teismas, remiantis ATPK 257 str., turi pareigą rinkti įrodymus siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai, visais atvejais perkeliant įrodymų rinkimo naštą teismui. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju rinkti ir teikti įrodymus yra teismo ar administracinį teisės protokolą surašiusios instancijos pareiga, svarbu įvertinti kiekvienos bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, yra policija. Perduoti administracinio teisės pažeidimo bylą teismui yra viena iš policijos pareigų, kurią ji privalo vykdyti tinkamai, išnaudojus visas galimybes pateikti teismui kuo daugiau duomenų apie eismo įvykį. Nagrinėjamu atveju galima spręsti, jog policija netinkamai įvykdė savo pareigą, nes byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota surinkus minimalius įrodymus. Policijos siekis įrodymų rinkimo naštą nagrinėjamu atveju perkelti teismui yra nepagrįstas, kadangi teismas turi pareigą rinkti įrodymus tuo atveju, kai tokią savo pareigą tinkamai įvykdė administracinį teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, t. y. kai administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija išnaudojo visas galimybes surinkti kuo daugiau įrodymų bei pateikti teismui tinkamai teisminiam nagrinėjimui paruoštą bylą, ko šio atveju policija nepadarė.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog 2016-05-10 Telšių rajono apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti 2016-05-10 Telšių rajono apylinkės teismo nutartį nepakeistą ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.