- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-16
- Bylos Nr.
- 2S-192-280/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pran.), Zina Mickevičiūtė, Rimantas Savickas
- Kreditorius
- UAB „Snoro lizingas“
- Skolininkas
- D. Š.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-192-280/2009
2009 m. balandžio 16 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Sankauskaitės (pranešėja), Rimanto Savicko, Zinos Mickevičiūtės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ atstovės L. S.-D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-2062-589/2009 pagal kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą skolininkui D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), dėl įsiskolinimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrė kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ atstovei rizikos valdymo departamento direktorei L. S.-D. – 3000 Lt baudą.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 26 d. nutartimi atmetė L. S.-D. prašymą dėl baudos panaikinimo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja L. S.-D. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti jai pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą.
Nurodo, kad 2009-02-26 teismo nutartyje, kuria atmestas jos prašymas dėl baudos panaikinimo, teismas visiškai nepasisakė dėl jos argumento, jog bauda buvo paskirta netinkamam asmeniui. Teismas pažeidė CPK 14 str. 3 d. ir neteisėtai skyrė baudą kreditoriaus – bendrovės atstovui. Teismui manant, kad bendrovė piktnaudžiavo savo, kaip kreditoriaus, procesinėmis teisėmis ir yra reikalinga skirti baudą atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bauda, jei būtų pagrindas, turėtų būti skiriama bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, o ne asmeniškai juridinio asmens atstovui, kaip fiziniam asmeniui.
CPK 14 str. 3 d. numato, jog teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl mutatis mutandis pritaikius CPK 329 str. 2 d. 2 p., reglamentuojantį neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimą apeliacine tvarka, tai būtų vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes teismas, jai paskirdamas baudą, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
Bauda jai paskirta už tai, jog bendrovė, kreipdamasi pareiškimu dėl skolos priteisimo iš skolininko D. Š., pateikė teismui netinkamus mokėjimo nurodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą. 2009-02-26 nutartyje netenkinti jos prašymo dėl baudos panaikinimo, teismas papildomai nurodė, kad nėra vienareikšmiškai aišku, ar kreditoriaus pateikinėjami mokėjimo nurodymų išrašai ir jų kopijos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje (teismų praktika Nr. 22) nurodytą kredito įstaigos ieškovui išduotą dokumentą. Teismas nutartyje nenurodė, kurio iš reikalavimų, teismo manymu, neatitinka kreditoriaus pateiktas mokėjimo nurodymas. Tvirtina, kad teismui pateikti mokėjimo nurodymai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje (Teismų praktika Nr. 22) nurodytus reikalavimus, t. y. mokėjimo nurodymas, kuriuo sumokėtas žyminis mokestis, yra išduotas kredito įstaigos – AB banko „SNORAS“ (ant mokėjimo nurodymo uždėtas banko darbuotojo antspaudas ir parašas), mokėjimo nurodyme yra aiškiai nurodyta atlikta operacija, sumokėto žyminio mokesčio suma, mokėtojo ir žyminio mokesčio gavėjo (Valstybinės mokesčių inspekcijos) rekvizitai.
Bendrovė, kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo iš skolininko D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), pagal išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. PTP410222P dėl 792,33 Lt įmokų ir 462,04 Lt delspinigių skolos, 2005 m. gruodžio 8 d. sumokėjo CPK 80 str. 1 d. 3 p. nustatyto dydžio žyminį mokestį (10,00 Lt). Nepavykus prisiteisti skolos ir teismui priėmus nutartį grąžinti bendrovei sumokėtą žyminį mokestį, bendrovė žyminio mokesčio nesusigrąžino (įrodymai apie žyminio mokesčio nesusigrąžinimą buvo pateikti teismui), nes minimo mokesčio susigrąžinimas yra bendrovės teisė, bet ne pareiga.
Teismo argumentas, kad pateikiamas kvitas, kuriuo sumokėtas žyminis mokestis jau yra priteistas kreditoriui iš skolininko įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra nepagrįstas. Bendrovė nėra gavusi ir neturi jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jai iš skolininko būtų priteistas sumokėtas žyminis mokestis.
Šalies argumentai
Teismo argumentas, kad tas pats kvitas panaudojamas skirtingose bylose taip pat yra nepagrįstas. Bendrovei nepavykus prisiteisti skolos, ji kreipėsi į teismą ne dėl kito skolininko, o būtent dėl to paties Šukio, a. k. (duomenys neskelbtini), pagal tą pačią išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. PTP4101222P, tai yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir tarp tų pačių šalių. Svarbu ir tai, kad po sutarties sudarymo nuo 2004 m. spalio 12 d. iki šios dienos skolininkas bendrovei įsiskolinimo nesumokėjo. Bendrovė, kreipdamasi į teismą, prašo priteisti ne tik pagrindinę skolą, bet ir delspinigius, kurie yra numatyti sutartimi. Bendrovė į teismą pakartotinai kreipėsi pagal tą pačią išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. PTP4101222P, prašydama priteisti nesumokėtų 701,25 Lt įmokų ir 450,00 Lt delspinigių skolą. Taigi bendrovė prašė priteisti iš skolininko mažesnę delspinigių sumą, negu yra priskaičiuota pagal sutartį ir negu bendrovė prašė kreipdamasi į teismą pareiškimu 2005 metais. Todėl teismo argumentas, kad tas pats vieno mokėjimo nurodymo išrašas pateikinėjamas bylose dėl skolos išieškojimo iš to paties asmens, tačiau dėl kitokio skolos dydžio taip pat yra nepagrįstas. Bendrovė, kreipdamasi į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nemato priežasties, dėl kurios ji negalėtų pateikti teismui jau sumokėto žyminio mokesčio, o toks draudimas įstatymais nenumatytas. Tai nėra žyminio mokesčio įskaitymas kitoje civilinėje byloje, kaip teigia teismas, nes kreipiamasi dėl tos pačios skolos priteisimo iš to paties skolininko (klausimas dėl skolos priteisimo iš skolininko vis dar yra neišspręstas). Jei konkrečių santykių nereglamentuoja teisės normos, o jų turinys teismui yra neaiškus ir neapibrėžtas, teismo pareiga yra tiems santykiams nutatis mutandis pritaikyti tam tikras teisės normas.
Bendrovė, kreipdamasi į teismą, 2008-11-17 primokėjo trūkstamą žyminio mokesčio dalį – 3 Lt, nes CPK 82 str. 1 d. numato, jog žyminis mokestis yra indeksuojamas atsižvelgiant į vartojimo indeksą. Nors teismas nutartyje, kuria bendrovės pareiškimą buvo atsisakyta priimti, nurodė, jog mokėjimo nurodymo išrašas neturėjo privalomų mokėjimo nurodymo turinio elementų, bet bendrovė, kreipdamasi pakartotinai, šiuos trūkumus ištaisė ir pateikė teismui tinkamus mokėjimo nurodymus.
Taigi bendrovė, teikdama pareiškimą skolininkui D. Š., yra sumokėjusi visą CPK 80 str. 1 d. 3 p. nustatyto dydžio žyminį mokestį – 13,00 Lt, prašo priteisti 1 151,25 Lt skolos. CPK nenumato jokio senaties termino sumokėtam žyminiam mokesčiui. Teismui priėmus nutartį sumokėtą žyminį mokestį grąžinti proceso šaliai, įgyja teisę įstatymuose nustatyta tvarka jį susigrąžinti. CPK nėra normų, kuriose būtų nustatyta proceso šalies pareiga susigrąžinti žyminį mokestį. Teismas negali įpareigoti bendrovės susigrąžinti žyminį mokestį. Žyminio mokesčio susigrąžinimas yra bendrovės teisė, bet ne pareiga. Todėl teismo argumentas, kad žyminis mokestis skirtingose bylose yra grąžinamas po kelis kartus, nors sumokėta būna tik viena įmoka į valstybės biudžetą, yra nepagrįstas.
Bendrovė pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-12-08 raštą Nr. (15.20)-6-11191, jog bendrovė niekada nėra susigrąžinusi žyminių mokesčių, sumokėtų Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Nutartyje teismas nurodo, jog bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama už piktnaudžiavimo veiksmus, atliktus konkrečiame procese. CPK 14 str. įtvirtintas betarpiškumo principas taip pat įpareigoja teismą savo sprendimą grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo tirti byloje. Todėl teismo argumentas, jog teismas nustatė, kad ir kitose civilinėse bylose, kuriose pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, jis nuolat teikia netinkamus žyminio mokesčio mokėjimą patvirtinančius dokumentus, nesuprantamas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas (CPK 337 str., 2 p.), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl baudos panaikinimo išspręstinas iš esmės.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja sumokėti žyminį mokestį, kurio pareiškėjas neatsiėmė pagal teismo nutartis, atmestini. Teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjas negali pateikti to paties žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo, pagal kurį sumokėtas sumas nutarta jam sugrąžinti konkrečia teismo nutartimi. Taigi pareiškėjas negali iš naujo pateikti teismui jau nutarto grąžinti 2005-12-19 nutartimi žyminio mokesčio. Apeliantas teisus, sakydamas, kad mokesčio susigrąžinimas yra jo teisė, bet ne pareiga, ta teise jis gali pasinaudoti 2 metus (CPK 87 str. 4 d.). Jeigu ir nepasinaudoja šia teise, bet yra įsiteisėjusi nutartis grąžinti žyminį mokestį, mokestį reikėtų mokėti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 87 str. 1 d. nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinama nustatytais atvejais. Jeigu šalis to neprašė ir nenori, kad mokesti būtų grąžintas, turėjo teisę, vadovaujantis CPK 100 str., nutartį, kuria teismas nutarė žyminį mokestį grąžinti, ginčyti.
CPK 95 straipsnis numato, kad šaliai, kuri piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, teismas gali paskirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 1 dalis). Byloje, kaip matyti iš jos medžiagos, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 6–7), 3000 Lt baudą paskyrė šalies atstovei L. S.-D., kuri yra pasirašiusi teismui pateiktą kreditoriaus pareiškimą pagal jai išduotą įgaliojimą (b. l. 2) dėl įsiskolinimo iš skolininko priteisimo. CPK 55 straipsnis nustato, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 95 str. 1 d.). Juridinių asmenų atstovais, kaip nustato CPK 55 str. 2 d., teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai (apeliacinės instancijos teismuose – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą). Šioje byloje, kaip matyti iš kreditoriaus pareiškimo teismui, pareiškimą pasirašė kreditoriaus darbuotoja, užimanti rizikos valdymo departamento direktorės pareigas ir veikianti pagal jai išduotą juridinio asmens įgaliojimą (įgaliojimas apeliacinės instancijos teismui nepateiktas) L. S.-D., kuri nėra pareiškėjo įmonės vadovė (direktorė).
Iš šių faktų ir aplinkybių yra nustatyta, kad apeliantė nėra dalyvaujantis byloje asmuo, piktnaudžiaujantis procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikiantis prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kaip nutartyje skirti baudą nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas. Atstovė tik dėl to, jog buvo įsitikinusi, kad galima nemokėti iš naujo žyminio mokesčio, kreipėsi į teismą, realizuodama atstovaujamojo juridinio asmens teisę prievarta išieškoti skolą. Tai nepatvirtina piktnaudžiavimo konkrečia procesine teise fakto. Todėl apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria atmestas L. S.-D. prašymas panaikinti baudą, paskirtą 2009 m. vasario 12 d. nutartimi, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 2 p.,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti L. S.- D. 3000 Lt baudą, paskirtą 2009 m. vasario 12 d. nutartimi.