- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-06
- Bylos Nr.
- N-756-2330-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Vaida Urmonaitė (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties VV. P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas V. P. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 2005 m. birželio 13 d., 12.40 val., Vilniuje, Lapų - Aušros Vartų gatvėje, vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbulas atsitrenkė į paskui važiavusį ir sustojusį automobilį, abu automobilius apgadino. Eismo įvykio vietoje nepasiliko, policijai nepranešė. Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 158, 269.3, 269.4 punktų reikalavimus. Ši veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.
Institucijos 2005 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad V. P. V. protokole nurodyta veika padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, už kuriuos skirta subendrinta 3000 Lt bauda.
II.
V. P. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti. Nurodė, kad pažeidimo nepadarė. Jis neneigė, kad 2005 m. birželio 13 d. galėjo būti automobiliu nuvykęs į Lapų - Geležinkelio gatvę, tačiau tvirtina eismo įvykyje nedalyvavęs. V. P. V. teigimu, jo vairuojamo automobilio gale esantis įbrėžimas galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodo D. G. . Pastarasis stato automobilį toje pačioje aikštelėje kaip ir jis, todėl galėjo apžiūrėti jo automobilį ir sugalvoti, kad buvo kontaktas, ir tokiu būdu siekti gauti automobilio draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad V. P. V. padarytus teisės pažeidimus įrodo liudytojo D. G. parodymai apie tai, kad V. P. V., vairuodamas automobilį Hyundai Accent atbuline eiga, atsitrenkė į jo automobilio, sustojusio Lapų - Geležinkelio g., priekinę dalį ir jį sugadino. Iš eismo įvykio vietos V. P. V. nuvažiavo. D. G. parodymus, teismo teigimu, patvirtina eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Liudytojas R. S. parodė, kad jis atliko eismo įvykio tyrimą. Sugretinęs eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, nustatė, kad eismo įvykio metu automobilių sugadinimai padaryti susiduriant automobiliams VW Golf ir Hyundai Accent, nes sugadinimai yra beveik tame pačiame aukštyje, žymės ant automobilio Hyundai Accent galėjo atsirasti nuo kontakto su automobilio VW Golf bamperiu. Parodė, kad sugadinimų aukštis lyginant galėjo nesutapti dėl eismo įvykio vietoje buvusio gatvės nelygumo ir dėl to, kad automobilis Hyundai Accent judėjo, o automobilius lyginant jie stovėjo lygioje aikštelėje. Teismas vertino liudytojo R. S. parodymus kaip objektyvius, nes jo parodymai atitinka automobilių sugadinimus, užfiksuotus nuotraukose.
Teismas nurodė, kad ATPK 272 straipsnis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnis numato teisę patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui teikti įrodymus. V. P. V. paaiškino, kad jo vairuojamo automobilio sugadinimai padaryti kitu laiku ir kitur, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir nenurodė jų buvimo vietos, nenurodė datos ir aplinkybių, kada buvo padaryti jo automobilio galinės dalies sugadinimai. Teismas atmetė kaip neįtikinamą V. P. V. versiją, kad D. G. galėjo tyčia apkaltinti jį, nes toks aiškinimas grindžiamas tik spėjimais ir nėra pagrįstas įrodymais.
Įvertinęs automobilio VW Golf sugadinimus, teismas padarė išvadą, jog P. V. V. pastebėjo, jog atsitrenkė į kitą automobilį, todėl privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog pažeidimo padarymo aplinkybės, jo padarymo vieta ir laikas yra nustatytos bei įrodytos, įrodyta ir V. P. V. kaltė pažeidimo padarymu.
III.
V. P. V. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartį. Nurodė, kad teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo D. G. kaip liudytojo parodymais, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Policininkas R. S. tik matė atskirai abu automobilius ir tikėtina, kad matė apgadinimus, tačiau visi kiti jo parodymai turėjo būti atmesti dėl tokių aplinkybių: 1) jis nėra ekspertas, t. y. neturi specialių žinių, kad apžiūrėjęs atskirai įvykio vietoje automobilius, po 4 mėnesių galėtų tvirtinti, jog ant automobilių apgadinimo žymės atsirado būtent toje vietoje, kur, pasak, D. G. , buvo susidūrimas; 2) jo automobilis buvo apžiūrėtas tik 2005 m. liepos 18 d. ir dar kartą po 4 mėnesių ir kitoje vietoje - abu automobiliai net nebuvo pastatyti šalia įvykio vietoje.
Apeliantas pažymėjo, kad pagal autoįvykio schemą nukentėjusiojo D. G. automobilis po įvykio pažymėtas dar neįvažiavęs į pagrindinį kelią ir 14,8 metrų nuo sankryžos, o teismo posėdyje jis sakė, kad stovėjo prieš šviesoforą. Be to, D. G. teigė, kad jis matęs, jog V. P. V. įlipo į savo automobilį. To sankryžoje negalėjo būti, nes KET draudžia palikti automobilius prieš pat sankryžą. Teismas neišsiaiškino, kur ir iš kur judėjo D. G. automobilis. Pats D. G. teigia, kad stovėjo prie sankryžos (degė raudona šviesa), nors teismo 2006 m. sausio 23 d. posėdžio protokole yra užuominų, kad D. G. judėjo. Teismas nevertino Vilniaus m. savivaldybės rašto, kuriame pažymėta, kad apie 2005 m. birželio 13 d. sankryža ir jos prieigos nebuvo remontuojamos. Todėl policininko R. S. parodymai, kad buvo priešingai, panašūs į neteisybę, ir teismas tokiais parodymais negalėjo grįsti savo sprendimo. Ši neteisybė D. G. buvo reikalinga dėl to, kad automobilių apgadinimai lygioje vietoje buvo negalimi (o sankryža ir jos prieigos buvo lygios), todėl iškelta versija, apelianto teigimu, neatitinka teisybės.
Taip pat apeliantas akcentavo, kad teismas pažeidė administracinių pažeidimų bylų teisenos esminį požymį - perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Tas, kas paskyrė nuobaudą, tas ir privalo įrodyti, kad ji buvo paskirta teisingai. Faktas, kad V. P. V. nepamena, kur vairuoto automobilio apgadinimai buvo padaryti, jo nuomone, negalėjo būti jo kaltės įrodymu.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad apygardos administracinis teismas, įvertinęs surinktųjų įrodymų visumą, padarė išvadą, jog pareiškėjas nubaustas pagrįstai, ir tokį sprendimą argumentavo. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažino, kad patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimų sudėtys, V. P. V. pažeidė KET reikalavimus, nurodytus administracinio teisės pažeidimo protokole. Atliktas įrodymų vertinimas, teisėjų kolegijos manymu, atitinka ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pažeidimo padarymą turi įrodyti institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau tai nereiškia, kad teismas neturi aiškintis incidento aplinkybių ir apelianto iškeltos versijos pagrįstumo, kuris neišvengiamai siejamas su jo paaiškinimų materialumu. Teismo pripažinimas, kad V. P. V. savo teiginio nepagrindė konkrečiais duomenimis, teisėjų kolegijos manymu, nereiškia, kad jis reikalavo įrodinėti nubaustojo asmens nekaltumą.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. Liepos 19 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. N-931/2006 pagal V. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties V. P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad V. P. V. veikoje yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, nevertino kaltės formos ir nenustatinėjo jos asmens veikoje. Tokiu būdu buvo neteisingai išaiškinta ATPK 130 straipsnio 1 dalies dispozicija, kurios vienas iš privalomų elementų yra pažeidimo subjekto tyčia. Šis materialinės teisės normos pažeidimas galėjo turėti įtakos, vertinant asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą ir teisėtumą ir išsprendžiant bylą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartys naikinamos. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, bylą perduodant iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.).
Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kaltės formos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veikoje nenustatinėjo. Kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą V.P. V. iš esmės pripažintas remiantis tik nukentėjusiuoju administracinio teisės pažeidimo byloje pripažinto asmens samprotavimais, kad V.P. V. suprato, kad įvyko susidūrimas, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino.
Vilniaus apygardos administracinio teismas konstatavo, jog įrodyta, kad V.P. V. vairuotas automobilis Hyundai Accent apgadino D. G. automobilį VW Golf automobilis, nors pirmosios instancijos teismo 2006 m. vasario 23 d. posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. S. parodė, kad pažeidimų aukštis ant automobilių nesutapo (b. l. 58). Teismas, kaip neginčytiną faktą priimdamas pareigūno parodymus, dėl kokių priežasčių taip gali būti (gatvės nelygumai, vienas automobilis stovėjo, o kitas judėjo), nustatyti objektyviai tiesai ATPK 256 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių (rinkti įrodymus, kviesti ekspertą ar specialistą) nesiėmė, savo išvadas grindė prielaidomis. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas AB ,,Lietuvos draudimas“ 2006 m. spalio 4 d. raštas Nr. 165794, kuriame nurodyta, jog automobilio VW Golf apgadinimai padaryti ne 2005 m. birželio 13 d. įvykusio eismo įvykio metu. Nurodytus prieštaravimus būtina pašalinti. Teismo procesinis sprendimas, grindžiamas prieštaringais ir abejonių keliančiais įrodymais negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Tuo atveju, kai administracinio teisės pažeidimo byloje kyla specialių žinių poreikis, Administracinių bylų teisenos įstatymas numato galimybę kviestis specialistą ar skirti ekspertizę (Administracinių bylų teisenos įstatymo 61 str., 62 str.).
Kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog byla nebuvo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėta bei esant būtinybei surinkti ir įvertinti naujus įrodymus, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, byla grąžintina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartis panaikinti.
V. P. V. administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.