- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- I-1465-764/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04361-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas E. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 000 Eur (aštuonis tūkstančius eurų) neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) nuo 2012-10-05 iki 2016-11-03. Šiuo laikotarpiu jam nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti su šeimos nariais. Pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, o trumpalaikiai pasimatymai nebuvo organizuojami tinkamai. Nurodė, kad jo šeimyninė padėtis yra itin sunki, todėl teisės pasimatyti, konkrečiai fizinio kontakto ribojimas atsiliepė jo santykiams su žmona. Aplinkybę, jog jam, kaip suimtajam, nebuvo suteikiama teisė į pasimatymus, o nuteistiesiems tokia teisė suteikiama, pareiškėjas laikė diskriminuojančia. Tokius Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, pareiškėjas vertino kaip konstitucinės vertybės – šeimos, paneigimą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) bei ją aiškinančios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nesilaikymą. Dėl šių pažeidimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškia nerimu dėl tolimesnės šeimos ateities, miego sutrikimais, psichologiniais sunkumais, sveikatos pablogėjimu. Pabrėžė, kad šis pažeidimas atsiliepia ne tik jam, bet ir kelia dvasinį skausmą jo žmonai. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde teismui išdėstytus reikalavimus ir prašė atnaujinus ieškinio senaties terminą, skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad jo santuoka buvo nutraukta 2016-06-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 32-36), kuriame nurodė, kad su juo nesutinka, prašė jį atmesti bei taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. Pasimatymų skaičius nėra ribojamas, tačiau pasimatymas galimas tik gavus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro ar teismo sutikimą. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 62 punkte nurodyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami direktoriaus nustatyta tvarka. Teisę į pasimatymą suteikia bylą tiriantis pareigūnas ar bylą nagrinėjantis teisėjas, o atsakovės atstovas privalo užtikrinti tą teisę. Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), reglamentuoja tik trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimą, ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituojant nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, ar konkretesniais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįrodė padarytos žalos, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, nėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K, nesuteikiant galimybės privačioje aplinkoje pasimatyti su savo žmona.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, įtvirtintą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Aplinkybė, jog laikomas nepriimtinomis sąlygomis asmuo, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. LVAT laikosi nuoseklios praktikos, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad minėti pažeidimai jo atžvilgiu buvo daromi laikotarpiu nuo 2012-10-05 iki 2016-11-03. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą šios aplinkybės neneigė. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2016-11-03 (b. l. 26). Konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą laikotarpiu nuo 2012-10-05 iki 2013-11-02, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, LVAT, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
Savo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas motyvavo aplinkybe, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Lukiškių TI-K 2016-07-26 raštu Nr. 96-2595, kuriame buvo nurodyta, jog Lukiškių TI-K yra įrengtos patalpos ilgalaikiams pasimatymams, tuo tarpu jam iki tol buvo nurodoma, jog tokios patalpos nėra įrengtos. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pateisinančiomis delsimą kreiptis į teismą. Minėtame 2016-07-26 rašte Nr. 96-2595, skirtame kitam asmeniui, paaiškinta pasimatymų skyrimo nuteistiesiems tvarka, nurodant trumpalaikių pasimatymų, kurių metu galimas fizinis kontaktas suteikimo grafiką ir suimtųjų bei nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų be fizinio kontakto suteikimo grafiką (b. l. 12-13). Iš minėtame rašte nurodytų aplinkybių matyti, kad Lukiškių TI-K administracija laikėsi pozicijos, kad suimtiesiems nėra suteikiami pasimatymai, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas. Taip pat, byloje pateiktas Lukiškių TI-K atsakymas pareiškėjo žmonai (b. l. 10), kuriame vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu ir Vidaus tvarkos taisyklėmis, paaiškinta, jog suimtiesiems nėra suteikiami ilgalaikiai pasimatymai bei pasimatymai, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas. Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, jog Eksploatavimo taisyklėse nėra įtvirtintas reikalavimas tardymo izoliatoriuose įrengti ilgalaikių pasimatymų patalpas. Šiuo teisės aktu vadovautasi ir Lukiškių TI-K 2016-05-04 rašte Nr. 96-1094 (b. l. 8-9), nurodant, kad suimtiesiems ilgalaikiai pasimatymai nėra suteikiami. Minėtuose raštuose nėra nurodyta, jog tokios patalpos Lukiškių TI-K nėra įrengtos, o tik pažymėta, kad, vadovaujantis teisės aktais, suimtiesiems nėra suteikiami ilgalaikiai pasimatymai ir trumpalaikiai pasimatymai, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas. Minėtomis Eksploatavimo taisyklių nuostatomis buvo vadovautasi siekiant papildomai pagrįsti savo poziciją. Todėl negalima sutikti, kad Lukiškių TI-K 2016-07-26 rašte Nr. 96-2595 pateikta informacija yra priešinga pareiškėjui bei jo žmonai pateiktuose raštuose nurodytoms aplinkybėms, t. y. pareiškėjui buvo suteikta neteisinga informacija, nulėmusi teisių pažeidimą apie kurią jis sužinojo tik susipažinęs su 2016-07-26 raštu Nr. 96-2595.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl anksčiau minėtų pažeidimų patyrė didelį diskomfortą. Be to, visuotinai žinoma, kad pažeistas teises asmuo gali ginti teisme. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013-11-02 atmestina kaip pareikšta, praleidus ieškinio senaties terminą.
Nagrinėjamai bylai svarbus Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, kurio iki 2016-03-31 galiojusios redakcijos 4 dalyje buvo nustatyta, jog pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto (2009-06-01 įsakymo Nr. 1R-172 redakcija), buvo nustatyta, jog pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Nuo 2016-04-01 įsigaliojo nauja suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio redakcija (2015-06-23 įstatymas Nr. XII-1819). Šio straipsnio naujos redakcijos 4 punkte perkelta minėta Vidaus tvarkos taisyklių nuostata, įpareigojanti įrengti pasimatymų patalpas taip, kad suimtojo ir lankytojo fizinis kontaktas nebūtų galimas. Atitinkamai nuo 2016-04-01 ši nuostata buvo pašalinta iš Vidaus tvarkos taisyklių (2016-03-29 įsakymo Nr. 1R-110 redakcija). Taigi, nacionaliniuose teisės aktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtintas reikalavimas užtikrinti, jog pasimatymų metu nebūtų galimas fizinis kontaktas tarp suimtojo ir lankytojo.
Tačiau pažymėtina, kad Lukiškių TI-K savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Kaip yra pažymėjęs LVAT, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedantį palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Nagrinėjamu atveju svarbus EŽTT 2013-07-09 sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo. Nr. 42615/06. Šioje byloje buvo konstatuota, kad Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Taigi, darytina išvada, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant, į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2017-02-28 sprendime administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017. Teismo vertinimu, minėtame EŽTT sprendime nurodytas nediskriminavimo principo pažeidimas konstatuotinas ir skirtingam pasimatymų, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas, reglamentavimui.
Byloje pateiktas Lukiškių TI-K 2015-09-29 atsakymas pareiškėjo žmonai Nr. 22-300 (b. l. 10) į 2015-09-10 prašymą, 2015-10-12 atsakymas Nr. 22-471 (b. l. 11) į 2015-09-20 prašymą, kuriais buvo atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus su vyru. Taip pat pateiktas Lukiškių TI-K 2016-04-05 atsakymas Nr. 96-1094 (b. l. 8-9), kuriame pažymėta, kad ilgalaikiai pasimatymai tardymo izoliatoriuje nėra suteikiami. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjui bei jo žmonai buvo suteikti tik trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto. Todėl darytina išvada, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės į šeimos ryšių palaikymą buvo nepagrįstai apribotos.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad trumpalaikiai pasimatymai nebuvo organizuojami tinkamai. Anot pareiškėjo, pasimatymai buvo apsunkinti dėl norinčių pasimatyti skaičiaus, gyvų eilių nesudarymo. Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos teise į pasimatymą ir kaip tai padarys (LVAT 2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi laisvės atėmimo įstaiga neprivalo suteikti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kaip ir kokiu dažnumu buvo ribojama jo teisė į trumpalaikius pasimatymus, nepaaiškino, kaip ji buvo pažeidžiama, nepateikė teiktų prašymų, dėl šios teisės užtikrinimo. Iš pareiškėjo pateikto Lukiškių TI-K 2016-04-05 atsakymo Nr. 96-1094 (b. l. 8-9), matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymais su sutuoktine. Taigi pareiškėjo teiginiai, dėl netinkamo trumpalaikių pasimatymų organizavimo, nelaikytini pakankamai detaliais, galinčiais būti pagrindu spręsti dėl galimo jo teisių pažeidimo
Kaip jau buvo minėta, EŽTT bei LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamomis sąlygomis kalinamas asmuo patiria neturtinę žalą. Tačiau, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjas, siekdamas patvirtinti padarytą neturtinę žalą pateikė teismui Vilniaus apylinkės teismo 2016-06-29 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-27780-391/2016, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo bei jo žmonos prašymas dėl santuokos nutraukimo. Minėtame sprendime pateikti sutuoktinių paaiškinimai, jog santuoka iširo dėl skirtingo požiūrio į šeimyninį gyvenimą, tarpusavio teisių ir pareigų nesuderinamumą, nurodyta, jog sutuoktinių bendras gyvenimas nebeįmanomas, šeima faktiškai iširusi, kad nėra galimybės sutuoktiniams susitaikyti. Teismo vertinimu, minėtame Vilniaus apylinkės teismo sprendime nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad santuoka iširo būtent dėl neteisėto Lukiškių TI-K neveikimo ir dėl to sumažėjusios galimybės bendrauti. Todėl negalima sutikti, su pareiškėjo argumentu, jog būtent minėtas Lukiškių TI-K neveikimas nulėmė šeimos iširimą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama pareiškėjo teisė palaikyti ryšius su šeimos nariais, kad šios aplinkybės nelaikytinos pagrindine šeimos iširimo priežastimi, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrinamos jo teisės. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti vertinama jo nurodyta suma. Už patirtą neturtinę žalą pareiškėjui priteistina 600 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132 ir 134 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 (šešis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.