Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL (2500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu į paskirtos baudos dydį įskaityta 1 (viena) diena jo išbūta laikiname sulaikyme nuo 2018 m. spalio 22 d., 21.10 val. iki 2018 m. spalio 23 d., 14.25 val. ir L. M. paskirta galutinė bausmė 48 MGL (2400 eurų) dydžio bauda.

Priteista iš L. M. 87,75 eurai už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus advokato teisines paslaugas nukentėjusiam J. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. M., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2018 m. spalio 21 d., apie 19 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas, t. y. tyčia ranka suduodamas nukentėjusiam mažamečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini) m. balandžio 22 d., į veidą, padarė kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį L. M. atžvilgiu konstatavo, jog kaltinamojo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje visiškai įrodyta, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė, nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas L. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl L. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant L. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

9. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas nesilaikė BPK 20 straipsnio normų, skundžiamą nuosprendį grindė vien prielaidomis. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistojo gynėjas siekia L. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui sūnui, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo L. M. nurodoma versija, jog jis nepilnamečio sūnaus atžvilgiu nevartojo fizinio smurto, o sūnus galėjo būti susižalotas sporto treniruotės ar varžybų metu, kadangi aktyviai sportuoja futbolą, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai neigė smurtavęs sūnaus atžvilgiu, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

10. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė mažamečiui fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Aukštesniojo teismo vertinimu L. M. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas L. M. kaltu padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais liudytojų M. S., G. V., Ž. B. parodymais, liudytojos R. V. parodymais tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys, kurie kartu su 2018 m. spalio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3238/2018(02) (1 t., b. l. 85), 2019 m. sausio 9 d. daiktų apžiūros protokolu (1 t., b. l. 94-96), pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolu (1 t., b. l. 180), Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu Nr. 43D – 1864 (1 t., b. l. 100-101) tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

10.1. Kaip nustatyta liudytoju apklausto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, jis įvykio dieną dirbdamas su vyriausiąja patrule Ž. B. gavo iškvietimą dėl neblaivaus vyro, kuris terorizavo savo šeimos narius bei mušėsi. Atvykus į įvykio vietą, pranešėja R. V. teigė, jog po darbų grįžusi namo rado neblaivų savo sugyventinį L. M. su kuriuo pradėjo konfliktuoti. Konflikto metu namuose buvo ir jų abiejų sūnus J. M., kuris matė tėvų konfliktą. R. V. pasakojo, kad sūnus bandė apginti ją nuo sugyventinio L., kuris sūnui J. trenkė į veido dešinę pusę. Nepilnamečio J. M. dešiniame skruoste matėsi šioks toks paraudimas. Nepilnametis buvo pasimetęs, susijaudinęs, tačiau neverkė. Tikrai pamena, kad nepilnametis sakė, jog jis gynė savo mamą (1 t., b. l. 69-71, 2 t. b. l. 27-28). Liudytojo M. S. nurodytas aplinkybes patvirtino ir kartu su juo į įvykio vietą važiavusi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-oios kuopos 1 būrio vyr. patrulė Ž. B., kuri apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog dirbdama su kolega M. S. iš budėtojo gavo pranešimą, kad namuose yra neblaivus vyras, kuris terorizuoja pranešėją ir mušasi. Jiems atvykus į įvykio vietą pasitiko pranešėja R. V., kuri paaiškino, kad, kai ji grįžo namo, neblaivus sugyventinis L. M. pradėjo konfliktuoti su ja. Aiškino, kad konfliktą matė nepilnametis jos sūnus J. M., kuris bandė ją apginti, o, tada jos vyras L. M. trenkė ranka sūnui į veidą, dėl to jam skaudėjo (1 t., b. l. 80-81). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjas G. V. prašė vadovautis jos pirminiais parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei patvirtino tas aplinkybes, jog įvykio dieną gavus pranešimą apie tai, kad (duomenys neskelbtini) pasitvirtino smurtas prieš vaiką, jis nuvyko budėtojo nurodytu adresu. Įvykio vietoje jį pasitiko vaiko motina, kurios vyras, moters teigimu, smurtavo prieš vaiką. Galimo smurtautojo namuose jau nebuvo, nes jis buvo išvežtas policijos patrulių į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių. Vaiko motina R. V. iš pradžių jam sakė, kad vaikas apsistumdė su tėvu ir tėvas delnu tyčia sudavė vaikui į veidą. Vėliau jį į pokalbį pakvietę vaiką J., paprašė jo viską jam papasakoti. J. jam pasakė, kad jis susipyko su tėčiu, kuris sudavė jam ranka. Kiek pamena, J. parodė, kad ant jo veido buvo smurto žymės, t. y. paraudimas arba įdrėskimas. J. per daug įvykio detalių nedetalizavo, buvo nedrąsus ir drovus. Pamatęs, kad ant vaiko kūno yra smurto žymių, pranešė, kad reikia jog į vietą atvyktų teismo medicinos ekspertas. Maždaug po valandos atvyko teismo medicinos ekspertas G. A. C., kuris apžiūrėjo vaiką ir surašė išvadą (1 t., b. l. 74 – 75, 2 t. 47 – 48). Tai, kad nepilnamečio sūnaus atžvilgiu L. M. panaudojo smurtą patvirtino ir liudytoja R. V., kuri įvykio vietoje apklausos metu parodė, jog 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. neblaivus jos sugyventinis L. M. įžeidinėjo ją ir jų bendrą sūnų mažametį J. M., kuris, konflikto metu ją užstodamas, su tėvu susistumdė. Šio susistumdymo ji nematė. Jai būnant kieme, atėjo verkdamas J. ir pasakė, kad tėvas sudavė jam į veidą. L. M. sukėlė J. fizinį skausmą ir padarė sužalojimus virš dešinės akies. Sugyventinis dažnai girtauja, dėl to būna agresyvus. Ne kartą yra smurtavęs prieš ją ir sūnų J. (1 t. b. l. 25). Apklausta sekančią dieną po įvykio, R. V. patvirtino pirminėje apklausoje nurodytas aplinkybes, jog policijos pareigūnus kvietė dėl to, kad jie apramintų L. M., nes jis prieš ją ir jos sūnų psichologiškai smurtauja nuolat, t. y. dažnai rėkia tiek ant jos, tiek ant sūnaus J. 2018 m. spalio 21 d. L. pradėjus rėkti ant jos ir ant J., sūnus pradėjo stumti tėvą iš kambario, kad jis nelįstų ir nerėktų. Jie abu susistumdė. Tuomet ji išėjo iš namų į kiemą. Po kelių minučių atėjo J. ranka užsidengęs savo dešinę akį ir verkdamas. J. jai pasakė, kad jam besistumdant su tėvu, šis pradrėskė J. dešinės akies voką. Ji apžiūrėjo J. veidą ir pamatė, kad jo dešinės akies baltymas paraudęs, o virš akies, t. y. akies vokas, pradrėkstas. Tuomet ji iškvietė policijos pareigūnus (1 t. b. l. 27 – 28). Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja R. V. atsisakė duoti parodymus (BPK 82 straipsnio 2 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas pagarsino jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 4 dalies pagrindais ir tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, jog liudytojos R. V. apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo organizuota nepažeidžiant teisėtumo bei leistinumo reikalavimų, todėl vadovaujantis BPK 20 straipsniu jos parodymus pripažino įrodymais ir pagrįstai rėmėsi jais tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

10.2. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas pačio nuteistojo L. M. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, jog jis smurto prieš mažametį sūnų nenaudojo, o sužalotas sūnus galėjo būti sporto treniruotės ar varžybų metu, pagrįstai vertino kaip jo gynybinę pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistojo versija, jog sūnus galėjos susižaloti sportuojant atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu, ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas L. M. tokių parodymų nedavė, priešingai kitą dieną po įvykio įtariamuoju apklaustas nuteistasis savo kaltę iš dalies pripažino ir paaiškino, kad tyčia J. suduoti negalėjo, tačiau netyčia tikrai galėjo suduoti J. tuo metu, kai jie susistumdė. Galėjo užkliudyti J. veidą alkūne ar ranka susistumdymo metu. Jeigu J. yra padarytas koks nors sužalojimas, tai tuomet jis tikrai prisipažįsta, nes daugiau niekas be jo negalėjo J. sukelti sužalojimo. Jis pats neprisimena, kad sūnui sudavęs smūgius, tačiau neneigia buvus tarp jų susistumdymo, kurio metu galėjo užkliudyti J. veidą (1 t., b. l. 154-155).

10.3. Tai, kad buvo padaryti sužalojimai nepilnamečiui vaikui neabejotinai patvirtina ir 2018 m. spalio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3238/2018(02) iš kurios matyti, kad įvykio vietoje atlikus nepilnamečio J. M. apžiūrą, jam nustatyta kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas padarytas buku daiktu, ne mažiau, kaip vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimas galėjo būti padarytas daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą. Atkreiptinas dėmesys, jog į įvykio vietą iškviestas teismo medicinos ekspertas G. A. C., ne tik įvykio vietoje atliko medicininį nepilnamečio J. M. kūno tyrimą, tačiau ir bendravo su juo. Ir būtent teismo medicinos ekspertui J. M. patvirtino tas aplinkybes (jog jį namuose apstumdė tėvas L. M., kuris sudavė jam į veidą), kurios savo turiniu visiškai atitiko tas aplinkybes, kurias nepilnametis papasakojo atvykusiems pareigūnams M. S. ir G. V., o vėliau kitą dieną ir į mokyklą atvykusiems Vaiko teisių apsaugos specialistams ir pedagogams. Byloje esantis 2018 m. spalio 29 d. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. 43D – 1864 patvirtina, kad 2018 m. spalio 22 d. skyriaus specialistas (duomenys neskelbtini) gimnazijoje bendravo su nepilnamečiu J. M., kuris paklaustas apie tėvo elgesį šeimoje, paaiškino, kad tėtis daug metų vartoja alkoholinius gėrimus, o 2018 m. spalio 21 d., būdamas girtas sudavė nepilnamečiui J. M. per veidą. Nustatytas pirmas grėsmės lygis vaikui (1 t., b. l. 100-101). Teisėjų kolegijos vertinimu, visi skundžiamame nuosprendyje paminėti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo L. M. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

10.4. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas nesilaikė ir BPK 20 straipsnio normų ir nuosprendį grindė prielaidomis, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas L. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka L. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad nuteistasis L. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ranka suduodamas mažamečiui J. M. į veidą, padarė kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, todėl nuteistojo nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis L. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir L. M. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistojo gynėjas, nėra pagrindo.

11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl L. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą bei paskyrė kitokią bausmę ne tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.