- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-19
- Bylos Nr.
- 2A-1482-436/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-53-3-00935-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- G. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1250-503/2016 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl to, ar tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai paskolos teisiniai santykiai ir, ar atsakovė turi prievolę atsiskaityti su ieškove.
Šalies argumentai
ieškovė G. K. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės dokumentinio proceso tvarka 112,95 Eur (390 Lt) skolos pagal 2007 m. lapkričio 25 d. paskolos sutartį, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 2 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės 112,95 Eur skolos, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 8 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei.
Atsiliepimas
Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pripažino, kad 2007 m. lapkričio 25 d. skolinosi iš ieškovės 390 Lt, tačiau pasiskolintos lėšos buvo grąžintos dalimis: 180 Lt buvo atiduota grynaisiais pinigais, taip pat kuru, t. y. perduota 30 litrų kuro (dyzelino), kurio 1 litras tuo metu kainavo 3 Lt, už kurą susidarė 90 Lt suma, vėliau atidavė 80 Lt grynaisiais pinigais, viskas atžymėta skolos raštelyje. Taip pat ji perdavė atsakovei 1 toną miežių. Tuo metu 1 centnerio kaina buvo 35 Lt. Perduotų miežių vertė sudaro 350 Lt, tačiau jai jokių pinigų ieškovė nesumokėjo. Ji kartu su sūnumi yra dirbusi pas ieškovę ūkio darbus: ravėjo daržus, prižiūrėjo gyvulius, šerdavo veršius, kiaules, tačiau už šiuos atliekamus darbus nei jai, nei jos sūnui ieškovė nesumokėjo.
Ieškovė atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nurodė, kad su prieštaravimais nesutinka. Paskolos raštelį surašė L. B., kuriai buvo skirti atsakovės paimami pinigai apmokėti už perkamą miežių sėklą. Atsakovės nurodomi 80 Lt buvo skirti už ankstesnę miežių sėją, 180 Lt - už miežių nukūlimą, 30 l kuro buvo skirta miežių nukūlimui. Kadangi atsakovė iš jos pasiskolintus 180 Lt, 80 Lt ir 30 l kuro atidavė, todėl 2007 m. lapkričio 25 d. surašant skolos sutartį, ji jame norėjo įrašyti, kad anksčiau pasiskolintus pinigus ir kurą grąžino. Ieškovė niekada iš atsakovės nėra pirkusi miežių. Taip pat jai niekada atsakovė su sūnumi neravėjo daržų, neprižiūrėjo gyvulių, nešėrė veršių ir kiaulių.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, paliko nepakeistą. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:
Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartyje visi įrašai buvo daryti tą pačią dieną, laikytina, kad paskolos sutartyje įrašyti žodžiai „180 atidavus už miežių kūlimą, 30 litrų kuro ir 80 litų“ reiškia, kad tai atsakovė perdavė ieškovei iki 2007 m. lapkričio 25 d. paskolos sutarties sudarymo. Todėl 180 Lt ir 80 Lt bei 30 l kuro perdavimas nelaikytinas prievolės pagal 2007 m. lapkričio 25 d. paskolos sutartį įvykdymu.
Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovei iki sutarties sudarymo dienos buvo sumokėti pinigai, skirti miežiams nukulti, tačiau ne sėklai įsigyti, kaip mėgino įrodyti atsakovė.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė ir atsakovė sudarė 1 tonos miežių pirkimo –pardavimo sutartį bei, kad atsakovė pas ieškovę dirbo ūkio darbus. Liudytojos O. K. parodymai vertintini kritiškai, nes tarp šios liudytojos ir ieškovės buvo kilęs ginčas, nagrinėtas Vilkaviškio rajono apylinkės teisme.
Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė buvo nustatyta tvarka informuota apie įskaitymą. Paskolos sutartyje įrašų apie skolos įskaitymą nėra. Taigi, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir, kad laikytasi įskaitymo tvarkos.
Byloje nėra duomenų apie paskolos sutarties nuginčijimą ar pripažinimą niekine CK numatytais pagrindais.
Ieškovė įrodė, kad paskola laiku negrąžinta, o jos sugrąžinimo aplinkybės, sudariusios atsakovės atsikirtimų esmę, nepatvirtintos į bylą pateiktais įrodymais.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. lapkričio 16 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, kadangi paskolos raštelis buvo surašytas vėliau, nei faktiškai gauti pinigai. Tą patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai.
Atsiliepimas
Ieškovė G. K. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė skolos grąžinimo fakto, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė teismo sprendimą skundžia tik dėl procesinės teisės normų pažeidimo – netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje R Nr. 3K-3-48/2005).
Kaip nustatyta, ieškinio reikalavimai grindžiami 2007 m. lapkričio 25 d. skolos sutartimi, kuria atsakovė iš ieškovės pasiskolino 390 Lt (šiuo metu atitinkamai 112,95 Eur), skolos grąžinimo terminas sutartyje nenumatytas.
Pažymėtina, kad paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kai šalis sieja paskolos sutartis, kuri pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, ji laikoma nesudaryta (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė paskolos fakto neginčijo, ji pripažino, kad 390 Lt gavo paskolos pasirašymo metu – 2007 m. lapkričio 25 d. (prieštaravimų pirmas lapas, b. l. 24), todėl paskolos sutartis, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, laikytina sudaryta. Be to, ieškovei nurodžius, kad pinigus gavo būtent sutarties sudarymo metu, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad skolos raštelis buvo surašytas vėliau nei perduoti pinigai, kaip nepagrįstus, nes šie teiginiai prieštarauja anksčiau atsakovės išreikštai pozicijai.
Atsakovė teigė, kad 390 Lt ieškovei yra grąžinusi dalimis, kas nurodyta ir pačioje sutartyje („180 atidavus už miežių kūlimą, 30 litrų kuro ir 80 litų“), su kuo nesutinka ieškovė. Pažymėtina, kad esant šalių ginčų dėl paskolinių teisinių santykių pareiga įrodyti, kad paskola grąžinta tenka paskolos gavėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Nors ieškovė tvirtino, kad ji yra atsiskaičiusi su ieškove, byloje nustatytos aplinkybės to nepatvirtina. Pirma, byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei ne vieną kartą skolino pinigų. Antra, pateikti duomenys ir paaiškinimai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie tai, kad atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi pagal ankstesnį susitarimą, susijusį su miežių nukūlimu, kas įprastai atliekama vasaros metu. Kaip patvirtino ir pati atsakovė, 180 Lt, 80 Lt ir 30 l kuro buvo skirti ne sėklai įsigyti, o miežių kūlimui. Tą patvirtino ir atsakovės sūnus, apklaustas liudytoju – B. M. (2016 m. spalio 27 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas). Tuo tarpu miežiai buvo pasėti 2007 metais, t. y. rudenį, todėl tikėtina, kad pinigai pagal ginčo skolos sutartį buvo skirti sumokėti L. B. už įsigytą miežių sėklą, – kaip ir nurodė pačios šalys savo paaiškinimuose.
Kartu pastebėtina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta vienu egzemplioriumi, kuris po jos pasirašymo buvo pas ieškovę. Ši aplinkybė, remiantis formuojama teismų praktika, papildomai patvirtina tai, kad atsakovė skolos iki šiol nėra grąžinusi (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą yra pagrindas išvadai, kad atsakovės pateiktų įrodymų apie tai, kad ji grąžino ieškovei skolą, vienareikšmiškai išvadai padaryti nepakanka.
Aptartos faktinės bylos aplinkybės sudaro prielaidas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu nustatęs, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove ir priteisdamas sutartimi paskolintus 390 Lt (112,95 Eur), tinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą iš atsakovės valstybei priteistinos 34,74 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos advokato darbo užmokestis (CPK 99 str. 2 d., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės V. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), valstybei 34,74 Eur (trisdešimt keturis eurus, 74 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank”, AB, įmokos kodas –5630.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.