- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-12-20
- Bylos Nr.
- I-7489-661/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos nacizmo aukų asociacijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie SADM, Lietuvos gyventojų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, sekretoriaujant Giedrei Katinaitei,
pareiškėjai A. D.
atsakovės Lietuvos Valstybės atstovaujamos Generalinės prokuratūros atstovės Ritai Vaitiekūnienei,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos nacizmo aukų asociacijos atstovei Oksanai Bekerienei,
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovei Gražinai Birštonienei,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovei Elenai Milašauskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos nacizmo aukų asociacijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie SADM, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama 1. įpareigoti LR Generalinę Prokuratūrą atlyginti pareiškėjos vyrui I. D. padarytą dėl jų kaltės žalą 94 972 Lt, pervedant išieškotą kompensaciją į pareiškėjos – žalą patyrusiojo įpėdinės (našlės) – sąskaitą, kurią sudaro: a) negauta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija: - nuo 1999 m. sausio 20 d. (1999-01-06 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimo civ. b. Nr. 2²⁰-298/1999 įsiteisėjimo dienos) iki 2005 lapkričio 24 d. - 11 316 Lt; b) negauta vienkartinė kompensacija, mokama Genocido Holokausto aukoms 1 656 Lt. (tūkstantis šeši šimtus penkiasdešimt šešis litus) (už 12 mėnesių po 138 Lt.); c) dėl LR Generalinės prokuratūros pareigūnų, Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimo iškraipymo padaryta moralinė žala po 1 000 litų (vieną tūkstantį litų) už 82 mėnesius nuo 1999 sausio 20 d. iki 2005 lapkričio 24 d. – 82 000 Lt. (aštuoniasdešimt du tūkstančius).
A. D. patikslintame skunde paaiškino, kad jos vyras N. D. nacistinės okupacijos metu, 1943 m. spalio mėnesį nacistų okupantų buvo išvežtas į Vokietijos imperiją (Trečiąjį Reichą) priverstiniams darbams. Lietuvos generalinės srities reichskomisariato Ostland stotyje, Trakų rajone ir įkalintas priverčiamųjų darbų stovykloje, su kitais giminaičiais buvo įkalintas iki 1944 m. liepos 16 d.; 1997 - 1998 metais jis pradėjo dokumentų, patvirtinančių jo buvimo nuo 1943 m. spalio mėnesio iki 1944 m. liepos mėnesio nacistinėje priverčiamųjų darbų stovykloje faktą, paiešką. Neradus dokumentų, 1998 m. I. D. kreipėsi į Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas sprendimu nustatė I. D. įkalinimo Vievio priverčiamųjų darbų stovykloje nuo 1943 m. spalio mėnesio iki 1944 m. liepos 16 d. faktą, išlikusių gyvų liudytojų parodymų ir surinktų dokumentų pagrindu.
I. D. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą su pareiškimu išduoti pažymėjimą patvirtinantį teismo sprendime išdėstytą faktą, reikalingą Sodrai paskiriant nukentėjusiojo asmens valstybinę pensiją, tačiau 1999-01-29 Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pažymoje (dėl išvežimo priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais) Nr. 12/24-257 nurodyta, kad I. D. „Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas priverstiniams darbams į Lietuvą nuo 1943 m. spalio mėnesio iki 1944 m. liepos 16 d.“. Dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo rezoliucinės sprendimo civ. b. Nr. 2²⁰-298/1999 dalies iškraipymo, pasikeitė nukentėjusiojo asmens statusas ir „Sodra“ atsisakė paskirti pareiškėjos vyrui nukentėjusiojo asmens valstybinę pensiją.
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareigūnai, nepaaiškino priežasčių, dėl kurių jie savavališkai iškraipė teismo rezoliucinę sprendimo civ. b. Nr. 2²⁰-298/1999 dalį. Pažymėjo, kad dėl savo blogos sveikatos būklės, ir nepakankamo valstybinės kalbos mokėjimo negalėjo suprasti žodinių prokurorų paaiškinimų. Tarpininkaujant Lietuvos nacizmo aukų asociacijai, 2005-11-24 d., Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra išdavė naują pažymėjimą Nr. 12-11-288, kurioje konstatuota, kad I. D. buvo įkalintas Vievio priverčiamųjų darbų stovykloje ir tada „Sodra" pareiškėjui paskyrė nukentėjusiojo asmens valstybinę pensiją, Generalinės prokuratūros naujojo pažymėjimo pagrindu.
Tik po 2007-04-27 d. raštiško skundo asmeniškai Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui, 2007-04-11 gavo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atsakymą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu. Atsakant į pareiškėjo skundą, A. D. teigimu, LR generalinio prokuroro pavaduotojas G. J. užmaskavo atsakymą žodine ekvilibristika ir teisine kazuistika. Pareiškėja nesutina su šiuo atsakymu ir teigia, kad standartinį pareiškimo blanką dėl pastarojo lietuvių kalbos nemokėjimo užpildė LR generalinės prokuratūros priimamojo pareigūnai Minėtoje civilinėje byloje suinteresuotais asmenimis nebuvo įtraukti LR Generalinė prokuratūra ir LGGRTC , tik po 2005-12-29 LAT Senato nutarimo Nr. 56 numatyta, kad jie turi būti traukiami suinteresuotais asmenimis. Šioje byloje galėjo būti atnaujinamas procesas, tačiau prokurorai rėmėsi įstatymu, kuris įsigaliotų tik po metų. Nebuvo galimybės per mėnesį apskųsti 1999-03-31 pažymėjimo, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu administraciniai teismai pradeda veikti tik nuo 1999 m. gegužės 1 d.
Be to, Generalinės prokuratūros pareigūnai nevykdo 1991-06-12 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 230 dėl pažymėjimų gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kituose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais išdavimo. Iškraipydama apylinkės teismo sprendimą, Pareiškėjui buvusiam Vievio priverčiamųjų darbų stovyklos kaliniu, padarė didelę materialinę ir moralinę žalą, po kurios jis neatsigavo ir mirė nuo insulto (b.l. 16-19).
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė savo skundą ir jame išdėstytus argumentus bei prašė skundą tenkinti (b. l. 86).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovas nesutiko su pareiškėjos patikslintame skunde keliamais reikalavimais ir prašė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad 1999-01-25 Generalinėje prokuratūroje buvo gautas 1999-01-22 I. D. prašymas išduoti pažymėjimą apie išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją, o ne apie įkalinimą ar buvimą koncentracijos ar kito tipo prievartinėje stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais, pridėjo ir įsiteisėjusio Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 1999-01-06 sprendimo civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo sutrumpintą nuorašą, kuriame nenurodytas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslingumas, susijęs su Lietuvos Respublikos įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose reglamentuotų Generalinės prokuratūros neprocesinių funkcijų vykdymu, todėl šis teismo sprendimas yra ne Generalinę prokuratūrą imperatyviai įpareigojančio, o tik faktą konstatuojančio pobūdžio. Iš teismo sprendimo nuorašo matyti, kad nei Generalinė prokuratūra, vykdžiusi atitinkamus faktus patvirtinančių pažymėjimų išdavimo funkcijas, nei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuris pagal 1996-07-31 įsigaliojusią Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo tvirtinti nacių okupacijos metais Lietuvoje veikusių getų, koncentracijos ir kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašą, Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo Generalinėje prokuratūroje metu tokio sąrašo ir jame įrašytos, minėtame teismo sprendime nurodytos priverstinių darbų stovyklos šalia Vievio Trakų rajone nebuvo.
Paaiškino, kad prašymą nagrinėjęs prokuroras, matydamas akivaizdžiai neteisingą, neatitinkantį minėtojo įstatymo nuostatų teismo sprendimą, tačiau neturėdamas net formalios teisės kasacine tvarka apskųsti jau įsiteisėjusį apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl stovyklos tipo ir jos vietos bei joje buvusiųjų asmenų statuso, pasikonsultavęs su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos ir tyrimo centro specialistais, priėmė pagrįstą sprendimą išduoti pažymėjimą dėl pareiškėjo išvežimo priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Lietuvą, pareiškėjo prašymo ir pateikto apylinkės teismo sprendimo pagrindu. Todėl pareiškėjui buvo išduotas 1999-01-29 pažymėjimas dėl išvežimo priverstiniams darbams Nr. 12/24-257. Nors realiai administraciniai teismai Lietuvoje pradėjo veikti nuo 1999 m. gegužės 1 d,., tačiau nesutikus su priimtu 1999-03-31 sprendimu nebuvo suvaržyta pareiškėjo teisė pasinaudoti asmens konstitucinėmis teisėmis ir kreiptis dėl jo manymu pažeistos teisės, tačiau toks skundas teismui paduotas nebuvo ir nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atstatymo. Pateisinančių priežasčių nenurodo ir termino atstatyti neprašo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2001-01-18 įsakymu Nr. 11 patvirtinta getų, koncentracijos stovyklų ar kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašas, kuriame priverstinių darbų stovykla šalia Vievio Trakų rajone buvo nenurodyta, patvirtina, kad Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo sprendimas minėtoje dalyje jo priėmimo metu nebuvo pagrįstas. Ir tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui radus naujų archyvinių duomenų, 2003 m. sausio 17 d. jo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. IV - 4 į minėtąjį sąrašą buvo įtraukta kitokio tipo prievartinė stovykla - Vievio priverčiamųjų darbų stovykla, egzistavusi nuo 1943 m. kovo iki 1944 m. sausio mėn.
Po minėtosios stovyklos įtraukimo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudaromą stovyklų sąrašą, gavus Lietuvos nacizmo aukų asociacijos 2005-11-08 tarpininkavimo raštą Nr. 67 dėl Generalinės prokuratūros pažymėjimo apie I. D. įkalinimą Vievio priverčiamųjų darbų stovykloje, Generalinėje prokuratūroje buvo priimtas sprendimas pakeisti ankstesnį pažymėjimą dėl išvežimo priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais ir išduoti pareiškėjui naują pažymėjimą dėl jo įkalinimo Vievio priverčiamųjų darbų stovykloje (2005-11-24 pažymėjimas Nr. 12.11-288) (b.l. 56-62).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 86).
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos nacizmo aukų asociacija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą sutiko su pareiškėjo skundu dėl žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo rezoliucinės sprendimo civ.b.Nr. 2²⁰-298/1999 dalies iškraipymo, pasikeitė A. D. vyro I. D. nukentėjusiojo asmens statusas ir Sodra turėjo pagrindą atsisakyti jam paskirti nukentėjusio asmens valstybinę pensiją. Nurodė, kad tuo metu pareiškėjas užpildė standartinę prašymo formą, kaip ir kiti pareiškėjai ir kurie buvo išvežti priverstiniams darbams ir kurie kalėjo įvairių tipų stovyklose, teisė gauti nukentėjusiojo asmens valstybinę pensiją atsiranda tik po LR Generalinės prokuratūros pažymėjimo išdavimo, o ne po teismo sprendimo įsiteisėjimo; pažymėjo, kad LR generalinė prokuratūra neretai savo nuožiūra operuoja teisės aktais neatsižvelgdama, kad teisės aktai negroja atgaline tvarka; kadangi pažymoje nurodytas išdavimo pagrindas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimas, o ne prokurorų samprotavimai, tai suponuoja LR Konstitucijos 28 str., 29 str., 52 str., 109 str. pažeidimą; pareiškėjas neturėjo galimybės apskųsti 1999-03-31 pažymėjimo, nes administraciniai teismai pradėjo veikti nuo 1999 m. gegužės 1 d.;. tik iš 2007-04-05 LR Generalinės prokuratūros atsakymo pareiškėjas sužinojo apie galimybę skųsti sprendimą, iki tol jam nebuvo išaiškinta tokia galimybė (b.l. 56-58).
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdžio metu palaikė savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti (b.l. 87-88).
Tretysis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą paaiškino, kad naujų duomenų pagrindu į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2003 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. IV-4 patvirtintą vokiečių okupacijos metais Lietuvoje veikusių getų, koncentracijos stovyklų ar kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašą kaip kitokio tipo prievartinė stovykla įtraukta Vievio priverčiamųjų darbų stovykla, veikusi nuo 1943 m. kovo mėnesio iki 1944 m. sausio mėnesio, kuris paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2003 m. sausio 25 d. Nr. 9.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdžio metu palaikė savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą išspręsti teismo nuožiūra (b.l. 87).
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie SADM atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą paaiškino, kad I. D. į VSDFV Vilniaus skyriaus 2 pensijų skyrių dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos kreipėsi 2005-12-07 ir pateikė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005-11-24 pažymėjimą Nr. 122.11-288, kuriame nurodyta, jog jis Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkalintas Vievio priverčiamųjų darbų stovykloje nuo 1943 m. spalio mėn. (diena nenurodyta) iki 1944 m. liepos 16 d. Remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaip kalėjusiam kitokio tipo prievartinėje stovykloje, I. D. nuo 2005-11-24 buvo paskirta 138 Lt dydžio nukentėjusių asmenų valstybinė pensija ir mokėta iki 2006-01-31. Pažymėjo, kad vienkartinė išmoka I. D. nebuvo išmokėta, nes to nenumato Valstybinių pensijų įstatymas (b.l. 53-54).
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdžio metu palaikė savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą išspręsti teismo nuožiūra (b.l. 87).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Pareiškėjos vyras – I. D., kuris mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 36), 1999 m. sausio 22 d. Generalinei prokuratūrai pateikė prašymą išduoti pažymėjimą apie išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją (gen. Prokuratūros b.l. 1). Prie šio prašymo pateikė Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 6 d. sprendimą, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad I. D., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) km., Vitebsko srt., Baltarusijoje, nuo 1943 m. spalio iki - 1944 m. liepos 16 d. buvo įkalintas priverstinių darbų stovykloje Trakų rajone, šalia Vievio, Lietuvos Respublikoje (b.l. 38).
1999 m. sausio 29 d. Generalinė prokuratūra I. D. išdavė pažymėjimą Nr. 12/24-257, kuriame nurodė, kad I. D., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenęs Baltarusijoje, Vitebsko srt., (duomenys neskelbtini) km., Antrojo pasaulinio karo metais buvo atvežtas priverstiniams darbams į Lietuvą, Trakų raj. Nuo 1943 m. spalio mėn. Iki 1944 m. liepos mėn. 16 d. (b.l. 34).
2005 m. lapkričio 24 d. Generalinė prokuratūra pareiškėjui išdavė kitą pažymėjimą Nr. 12.11-288, kuriame nurodė, kad I. D., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenęs Baltarusijoje, Vitebsko srt., (duomenys neskelbtini) km., Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkalintas Vievio priverčiamųjų darbų stovykloje nuo 1943 m. spalio mėn. Iki 1944 m. liepos mėn. 16 d. (b.l. 35).
1999 m. sausio 29 d. ir 2005 m. lapkričio 24 d. Generalinės prokuratūros išduotuose pažymėjimuose nurodyta, kad pagrindas išduoti pažymėjimą vieną ir kitą buvo Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimas.
Pareiškėja yra Velionio - I. D. žmona. Ji žalos reikalavimą sieja su 1999 m. sausio 29 d. Generalinės prokuratūros išduotu pažymėjimu Nr. 12/24-257, kuriame prokuratūra neįrašė žodžių „įkalintas“, nes dėl to pasikeitė pareiškėjo nukentėjusiojo asmens statusas ir negavo nukentėjusiojo asmens valstybinės pensijos.
Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai (turtinė) žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra asmenų prašymus dėl pažymėjimų apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais nagrinėja ir atitinkamus pažymėjimus išduoda vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 230 patvirtinta tvarka „Dėl dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais“.
Vievio priverčiamųjų darbų stovykla (1943 03-1944 01) į Getų, koncentracijos stovyklų ar kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės buvo įtraukta 2003 m. rugsėjo 17 d., papildžius 2001 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 11.. Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad duomenys apie Vievio priverčiamųjų darbų stovyklą buvo gauti 2002 m. pabaigoje, Vokietijos „Atminties, atsakomybės ir ateities“ fondui Berlyne 2002 m. rugpjūčio 23 d. patvirtinus „Kitų kalinimo įstaigų“ sąrašą (b.l. 43-68). Todėl darytina išvada, kad atsakovas neturėjo patikimų archyvinių duomenų, kurių pagrindu 1999 m. sausio 29 d. Generalinės prokuratūros išduotame pažymėjime Nr. 12/24-257, būtų įrašyta, kad pareiškėjas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. liepos 16 d. buvo Vievio priverstinių darbų stovykloje, nes oficialiai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šiuos duomenis gavo vėliau ir juos paskelbė 2003 m. rugsėjo 17 d..
Pažymėtina, kad Pareiškėjas neskundė nei 1999 m. sausio 29 d. Generalinės prokuratūros išduoto pažymėjimo Nr. 12/24-257, nei Sodros atsisakymo (nors byloje tokio atsisakymo rašytine forma nėra) Pareiškėjui skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, nei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nei teismine tvarka. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (1998 m. kovo 25 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Generalinės prokuratūros pareigūnų sprendimą išduoti pažymėjimą per vieną mėnesį nuo šio sprendimo priėmimo dienos suinteresuotas asmuo turi teisę apskųsti generaliniam prokurorui. Pagal tuo metu galiojusio Civilinio proceso kodekso (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismams buvo žinybingi visi ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, finansų, bankroto teisinių santykių, ir bylos, kylančios iš konstitucinių ir administracinių teisinių santykių (iki 1999 m. gegužės 1 d.). Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo 43 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritorinių skyrių sprendimai dėl asmenų teisės gauti pensijas gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo valdybai; Valstybinio socialinio draudimo valdybos ir jos skyrių sprendimai gali būti apskųsti teismui. Taigi darytina išvada, kad I. D. turėjo teisę apskųsti tiek 1999 m. sausio 29 d. Generalinės prokuratūros išduotą pažymėjimą Nr. 12/24-257, tiek Sodros atsisakymą, tiek išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tiek teismine tvarka. Nei pareiškėja, nei jos vyras I. D. nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo ir neprašė šio termino atnaujinti. Be to, 2003 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Vievio priverčiamųjų darbų stovyklą (1943 03–1944 01) įtraukus į Getų, koncentracijos stovyklų ar kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašą, I. D. iš karto nesikreipė nei į Generalinę prokuratūrą, nei į Sodrą dėl naujų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių pasikeitimo, nors tokią teisę turėjo ir galėjo ją realizuoti.
Pažymėtina, kad asmuo, norėdamas, kad būtų apgintos jo subjektinės teisės, turi teisę pasinaudoti visomis įstatymų ir kitų teisės aktų numatytomis gynybos priemonėmis. Jis turi būti aktyvus, pats rūpintis tuo, kad jo subjektinės teisės būtų apgintos. Jei dėl tam tikrų priežasčių asmuo praleidžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus terminus apskųsti jam nepalankų sprendimą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl skundo (prašymo) padavimo termino atnaujinimo.
Tokiu atveju darytina išvada, kad byloje nėra nustatyta ir Pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos darbuotojo neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo jai išmokėti vienkartinę kompensaciją mokamą Genocido Holokausto aukoms, nes tokios kompensacijos išmokėjimo nenumato Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d.,
nusprendė:
Pareiškėjos A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą..