Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-04-01 · Civilinė byla Nr. 2-816-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-01
Bylos Nr.
2-816-945/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-19811-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
E. K.
Atsakovas
UAB „Skirgesa“
Civilinė byla Nr. 2-816-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19811-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 11.7.4.; 11.9.10.8.; 11.10.; 14.5.; 14.7.; 116.1.; 118.
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 1 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Ivetai Bartkevičienei, dalyvaujant ieškovei E. K., ieškovės atstovei advokatei G. G., atsakovės UAB „Skirgesa“ atstovei advokatei N. Ž., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei UAB „Skirgesa“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme 2013 m. lapkričio 27 d. gautas ieškovės 2013 m. lapkričio 22 d. ieškinys (b.l. 3-7, t. 1), kuriuo ieškovė prašė pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau- Darbo ginčų komisija) 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. DGKS-3985, priimto darbo byloje Nr. APS-2-15818 (b.l. 8-17, t. 1), dalį, kuria Darbo ginčų komisija, patenkinusi ieškovės reikalavimą dėl prastovos pripažinimo neteisėta, atmetė ieškovės prašymą priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už prastovos laiką ir 0,06% delspinigius, atitinkamus finansinius reikalavimus patenkinant, taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovė, kuri dirbo atsakovės direktoriaus pavaduotoja bendriesiems reikalams, ketverius metus buvo vaiko priežiūros atostogose. 2013 m. birželio 19 d. ji informavo darbdavį, jog 2013 m. liepos 8 d. nutraukia atostogas ir grįžta į darbą (b.l. 25, t. 1; b.l. 139, t. 2). Grįžus į darbą ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos dirbti, darbdavys pasiūlė pereiti į juristės pareigas su ženkliai mažesniu darbo užmokesčiu (b.l. 26, 139, t. 1; b.l. 140, t. 2), vėliau pateikė ieškovei pasirašyti pakeistus 2013 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 13/22 patvirtintus pareiginius nuostatus (b.l. 51-54, t. 1; b.l. 5-7, 12, t. 2) ir konfidencialumo sutartį (b.l. 55-56, 142, t. 1; b.l. 9-10, t. 2). Su tokiu darbo sąlygų pakeitimu ieškovė nesutiko nurodydama, jog jai turi būti taikomi ankstesnės redakcijos pareiginiai nuostatai ir atsisakydama su naujais nuostatais susipažinti, akcentuodama, jog konfidencialumo sutartį pasirašyti netikslinga, nes jai nežinoma jokia konfidenciali informacija, patvirtino, jog sutiktų sutartį pasirašyti, jeigu jai informacija būtų pateikta (b.l. 57-58, 131-132, t. 1). Atsižvelgdamas į tai darbdavys priėmė 2013 m. liepos 15 d. įsakymą Nr. 13/27 (b.l. 68, 143, t. 1; b.l. 3, t. 2), kuriuo ieškovei nustatė prastovą dėl darbuotojos kaltės, nemokant darbo užmokesčio. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi ieškovės prašymą (b.l. 18-24, 123-129, t. 1; b.l. 113-119, t. 2), šį įsakymą pripažino neteisėtu ir panaikino bei įpareigojo atsakovę suteikti ieškovei tinkamas darbo sąlygas nurodydama, jog ieškovei grįžus iš vaiko priežiūros atostogų jai turėjo būti suteiktos ankstesnės pareigos ir, ieškovei nesutikus su darbo sąlygų pakeitimu, negalėjo būti fiksuojama prastova dėl darbuotojos kaltės, tačiau be pagrindo atmetė ieškovės reikalavimą dėl netekto darbo užmokesčio priteisimo nurodydama, jog kompensacijos mokėjimą įstatymas sieja su priverstinės pravaikštos, o ne su prastovos, situacija (b.l. 8-17, t. 1; b.l. 84-88, 120-129, t. 2).

2013 m. gruodžio 2 d. teisme gautas ieškovės patikslintas ieškinys (b.l. 105-109, t. 1; b.l. 130-134, t. 2), kuriuo prašoma Darbo ginčų komisijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir pripažinti, kad ieškovės darbo vietai paskelbta prastova yra priverstinė pravaikšta/ nušalinimas nuo darbo, ir priteisti pradiniame ieškinyje nurodytas sumas. Patikslintame ieškinyje papildomai nurodoma, jog Darbo ginčų komisijos sprendimu ginčas iš esmės neišspręstas. 2014 m. sausio 29 d. ieškovė pateikė dar vieną patikslintą ieškinį (b.l. 158-164, t. 2), kuriuo prašoma Darbo ginčų komisijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti, pripažinti, kad ieškovės darbo vietai paskelbta prastova yra neteisėta ir įpareigoti atsakovę užtikrinti ieškovei tinkamas darbo sąlygas, t.y. priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą neteisėtos prastovos laikotarpį ir 0,06% delspinigius.

Be to, Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi (b.l. 100-101, 152-153, t. 2) prie civilinės bylos buvo prijungta kita byla, kurioje ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės direktoriaus 2013 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 13/60 Dėl drausminės nuobaudos skyrimo E. K. (b.l. 135, 176. t. 2), kuriuo nutraukta 2003 m. lapkričio 27 d. darbo sutartis Nr. 72 (b.l. 72-74, t. 1; b.l. 16-18, 136-138, t. 2), priteisti ieškovei iš atsakovės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6% metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b.l. 107-112, t. 2). Ieškovė nurodo, jog pasibaigus Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminui darbdavys pareikalavo, kad ieškovė pasiaiškintų dėl neatvykimo į darbą ir ginčijamu įsakymu paskyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo. Ieškovė neturėjo pareigos atvykti į darbą, kadangi Darbo ginčų komisijos sprendimas, ieškovei jį apskundus, neįsiteisėjo, be to, jos neatvykimas į darbą nesukėlė darbdaviui neigiamų pasekmių, darbdavys neįrodė, jog buvo pasirengęs užtikrinti ieškovei tinkamas darbo sąlygas, todėl paskirta nuobauda yra neadekvati.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į ieškinius, kuriais ieškovė prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą (b.l. 92-94, 179-182, t. 2), atsakovė prašo ieškovės reikalavimus atmesti ir nurodo, kad patikslintu ieškiniu, praleisdama įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, ieškovė reiškia naują reikalavimą dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, be to, ieškinyje neįvardija reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas dėl prastovos pripažinimo neteisėta, pagrindo, šį reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių ir įrodymų. Kartu atsakovė nurodo sutinkanti su Darbo ginčų komisijos pozicija, jog, ieškovei nepareiškus reikalavimo dėl prastovos pripažinimo priverstine pravaikšta, jos finansiniai reikalavimai negalėjo būti tenkinami. Atsiliepimu į ieškinį, kuriuo ieškovė prašo pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo (b.l. 165-170, t. 2), atsakovė prašo ir šį ieškinį atmesti nurodydama, jog ieškovei 2013 m. lapkričio 22 d. ieškiniu pareiškus reikalavimą tik dėl Darbo ginčų komisijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės reikalavimai, panaikinimo, likusi Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, kuria pripažintas neteisėtu įsakymas dėl prastovos, įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 25 d., tačiau ieškovė 2013 m. lapkričio 26 d. į darbą neatvyko. Atsakovė 2013 m. lapkričio 27 d. pateikė reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą priežasčių (b.l. 171-173, t. 2). Ieškovė 2013 m. lapkričio 28 d. elektroniniu paštu informavo atsakovę, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas yra apskųstas teismui (b.l. 174, t. 2). 2013 m. lapkričio 29 d. atsakovė paprašė ieškovės pateikti apskundimą patvirtinančius dokumentus (b.l. 175, t. 2). Šis prašymas nebuvo įvykdytas, tačiau, kaip paaiškėjo, 2013 m. gruodžio 2 d. ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo, keisdama tiek ieškinio pagrindą, tiek jo dalyką, reikalauja panaikinti visą Darbo ginčų komisijos sprendimą. 2013 m. gruodžio 12 d. atsakovei gavus nurodytą procesinį dokumentą paaiškėjo, jog ieškovė jame neįvardijo Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies dėl prastovos pripažinimo neteisėta nepagrįstumo pagrindų. Nurodyta aplinkybė patvirtino ieškovės procesinio piktnaudžiavimo faktą. 2013 m. gruodžio 18 d., atsižvelgdamas į ilgalaikę ieškovės pravaikštą, atsakovės direktorius priėmė ginčijamą įsakymą dėl drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo paskyrimo. Skirtos nuobaudos pagrįstumą, atsakovės nuomone, patvirtina tai, jog prastova pripažinta neteisėta ieškovės iniciatyva, į darbą ji neatvyko net ir po to, kai gavo reikalavimą pateikti pasiaiškinimą, be to, viso darbo ginčo nagrinėjimo metu ji buvo atstovaujama advokatės, kurį laiką pati dirbo juriste, todėl negalėjo nežinoti neatvykimo į darbą pasekmių. Atsakovė akcentuoja ir tai, jog, nepriklausomai nuo to, kaip bus išspręstas šalių ginčas dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo apimties, akivaizdu, jog patikslintas ieškinys teismui buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 2 d., tuo tarpu priežasčių, kodėl ir iki tol nėjo į darbą, ieškovė nenurodė. Atsakovė nurodo buvusi pasiruošusi vykdyti neapskųstą Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, tuo tarpu ieškovės veiksmai atskleidžia jos norą pasipelnyti. Kaip prielaidas atsakovė nurodė vertinanti ieškovės poziciją, jog jos buvo norima atsikratyti. Būtinybę sudaryti konfidencialumo sutartis sąlygojo teisminiai ginčai su atsakovės akcininku dėl konfidencialios informacijos nutekinimo.

Motyvuojamoji dalis

Bylos dalis nutrauktina, likusieji ieškinio reikalavimai tenkintini iš dalies.

Byloje pareikšti keli savarankiški iš darbo teisinių santykių kylantys reikalavimai, dėl kiekvieno iš kurių pagrįstumo teismas pasisako.

Dėl prastovos paskelbimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės direktoriaus 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 13/27, kuriuo ieškovei nustatyta prastova dėl darbuotojos kaltės, nemokant darbo užmokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo. Šį ginčą išnagrinėjusi Darbo ginčų komisija 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. DGKS-3985 patenkino ieškovės reikalavimą dėl prastovos pripažinimo neteisėta. Teikdama teismui pradinį ieškinį, ieškovė ginčijo Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies, kuria atmesti jos finansiniai reikalavimai, pagrįstumą, tuo tarpu reikalavimą panaikinti aptariamą Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį ieškovė pareiškė tik patikslintuose ieškiniuose.

Teismas nesutinka su atsakovės nurodytu argumentu, jog ieškinio patikslinimas neatitiko CPK 141 straipsnio nuostatų, suteikiančių ieškovui teisę pasirinktinai tikslinti arba ieškinio pagrindą, arba jo dalyką. Kaip matyti iš ieškovės teismui teiktų procesinių dokumentų turinio, ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus, juos grįsdama tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. iš esmės patikslino tik ieškinio dalyką, bet ne jo pagrindą. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir pačios atsakovės pozicija, jog ieškovė neįvardijo Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies, kuria dalis ieškovės reikalavimų patenkinta, neteisėtumo pagrindų. Be to, CPK 417 straipsnis suteikia civilinę bylą pagal darbuotojo ieškinį nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui teisę (kuri, atsižvelgiant į šia norma ginamą interesą, ribojantį teismo diskreciją, prilygintina pareigai) viršyti tiek ieškinio pagrindą, tiek ir jo dalyką, taip paneigdamas formalaus CPK 141 straipsnio ribojimo taikymo darbuotojo inicijuotose darbo bylose galimybes.

Iš kitos pusės, vadovaujantis DK 296 straipsniu, darbo ginčų komisijos sprendimą turi teisę apskųsti su juo nesutinkanti darbo ginčo šalis. Šią normą aiškinant sistemiškai kartu su CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią teisminį procesą gali inicijuoti tik savo pažeistos ar ginčijamos teisės apgynimu suinteresuotas asmuo, CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų nuostatomis, pagal kurias ieškovui tenka pareiga suformuoti ieškinio pagrindą ir dalyką, darytina išvada, jog naikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą ar jo dalį teismas galėtų tik konstatavęs, jog į teismą pasikreipusios darbo santykių šalies teisės ar teisėti interesai atitinkamu privalomo neteisminio darbo ginčą išnagrinėjusio organo sprendimu nebuvo apginta. Kai į teismą su ieškiniu kreipiasi darbuotojas, teismas, vadovaudamasis CPK 414, 417-418 straipsnių nuostatomis, tokį pažeidimą gali nustatyti ir įvardinti savo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė atsakovė, ieškovė neįvardijo jokių pagrindų, kurie leistų spręsti, jog Darbo ginčų komisija, patenkindama ieškovės reikalavimą dėl atsakovės direktoriaus įsakymo, kuriuo ieškovei paskelbta prastova, pripažinimo neteisėtu, neapgynė su atitinkamo reikalavimo pareiškimu susijusio ieškovės intereso. Net ir reikšdama reikalavimą dėl atitinkamos Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo ieškovė iš esmės prašo aptariamą ginčo dalį išspręsti analogiškai, kaip ją išsprendė Darbo ginčų komisija (t.y., panaikinti atitinkamą atsakovės direktoriaus įsakymą). Nurodyta ieškovės pozicija lemia tiek logiškai, tiek ir procesiškai nepateisinamą situaciją, kai, Darbo ginčų komisijai patenkinus darbuotojos pareikštą reikalavimą, tos pačios darbuotojos inicijuoto teisminio ginčo nagrinėjimo pasekmėje atsirastų teorinė galimybė priimti darbuotojai nepalankų sprendimą (pvz., nagrinėjamu atveju, pripažinti, jog įsakymas dėl prastovos yra teisėtas), taip pabloginant jos padėtį. Nurodyta situacija būtų nesuderinama su civilinio proceso tikslais. Nors aptariama aplinkybė negalėjo būti pripažinta pagrindu atsisakyti priimti reikalavimą nagrinėti, teismui suteikus ieškovei galimybę įvardinti nesutikimo su nurodyta Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi priežastis ir pagrindus, ieškovė neįvardijo jokios savo teisės ar teisėto intereso, kuriuos, tenkindamas atitinkamą patikslinto ieškinio reikalavimą, apgintų teismas, t.y. neįrodė savo suinteresuotumo atitinkamam reikalavimui pareikšti, kas, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, laikytina pagrindu nutraukti civilinės bylos dalį dėl atitinkamo reikalavimo, kaip nenagrinėtiną teisme (asmuo, kurio reikalavimą darbo ginčą nagrinėjantis organas patenkino, nebeturi teisės reikšti to paties reikalavimo kitam darbo ginčą nagrinėjančiam organui; priešinga išvada galėtų lemti dviejų institucijų sprendimų tarpusavio nesuderinamumą), nevertinant šalių pateiktų argumentų ir įrodymų, susijusių su prastovos paskelbimo teisėtumu (t.y. ieškovės po grįžimo į darbą atsakovei teiktų prašymų (b.l. 29-33, 50, 134-138, t. 1; b.l. 83, 144-148, t. 2), atsakovės direktoriaus įsakymų dėl darbo laiko sutrumpinimo (b.l. 59-60, 141, t. 1; b.l. 13-14, t. 2), dėl supažindinimo su dokumentais (b.l. 34-35, 140, t. 1; b.l. 4, 8, t. 2), dėl konfidencialios informacijos ir konfidencialumo sutarčių sudarymo (b.l. 61, 64-65, t. 1; b.l. 11, 15, 74-75, t. 2), atsakovės direktoriaus patvirtintų darbo tvarkos taisyklių ir pareiginių nuostatų (b.l. 36-49, 62-65, t. 1; b.l. 20-37, 70-73, t. 2), Darbo ginčų komisijai teiktų paaiškinimų (b.l. 69-70, t. 1, b.l. 76-77, 141, t. 2)). Kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nurodyta išvada sukuria pasekmes, analogiškas nurodytoms panašų teisinį santykį reglamentuojančiuose CPK 293 straipsnio 3, 6 punktuose (kaip ir teismo ar arbitražo sprendimas, taip ir Darbo ginčų komisijos sprendimas, yra priverstinai vykdytinas dokumentas (DK 298 str. 2 d.), sukuriantis analogiškas pasekmes).

Nutraukęs bylą dėl atitinkamo ieškinio reikalavimo, teismas nevertina atsakovės argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino šiam reikalavimui pareikšti praleidimu, pagrįstumo.

Dėl su prastovos neteisėtumu susijusių finansinių reikalavimų.

Prašydama prastovą pripažinti neteisėta, ieškovė kartu reiškė reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį priteisimo. Darbo ginčų komisija šį reikalavimą atmetė nurodydama, jog vidutinis darbo užmokestis priteisiamas tik už priverstinės pravaikštos laiką, tuo tarpu reikalavimo pripažinti atitinkamą laikotarpį priverstine pravaikšta ieškovė nepareiškė. Su tokia Darbo ginčų komisijos išvada teismas nesutinka. Vadovaujantis DK 122 straipsnio 1 dalimi, prastova yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių. Egzistuojant sąlygoms prastovai skelbti, darbdavys yra atleidžiamas nuo savo DK 93 straipsnyje įtvirtintos sutartinės pareigos suteikti darbuotojui darbą, o kartu ir pareigos mokėti darbuotojui darbo užmokestį (ar jo dalį). Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies dėl atsakovės direktoriaus įsakymo dėl prastovos paskelbimo pripažinimo neteisėtu įsiteisėjimas lemia, jog nuo dienos, einančios po sprendimo įsiteisėjimo, darbdavys turi suteikti darbuotojai darbą arba įvardinti teisėtą darbo nesuteikimo pagrindą. Kartu tokio sprendimo priėmimas turi esminės reikšmės ir teisinio santykio, susiklosčiusio laikotarpiu nuo prastovos paskelbimo iki sprendimo įsiteisėjimo, vertinimui. Darbo ginčų komisija, atmesdama finansinius ieškovės reikalavimus, nurodyto laikotarpio neidentifikavo. Jeigu prastova jai nebūtų buvusi paskelbta, ieškovė būtų dirbusi ir gavusi darbo užmokestį. Kadangi darbo užmokestį ieškovė prarado dėl darbdavio kaltės, atsakovei tenka pareiga nurodytus praradimus kompensuoti. Darbuotojui įrodžius, jog prastova jam buvo paskelbta neteisėtai, išnyksta darbo nesuteikimo, o kartu ir darbo užmokesčio nemokėjimo pagrindas, o susiklosčiusi situacija atitinka faktinę priverstinės pravaikštos padėtį (darbuotojas savo funkcijų nevykdė dėl to, jog darbdavys nepagrįstai nesuteikė jam darbo), t.y. laikotarpį, už kurį mokėtinas vidutinis darbo užmokestis. Tokios pasekmės taikymas atitinka analogiškoje situacijoje, reglamentuojamoje DK 300 straipsnio 1 dalyje, nustatytą tvarką: pripažinus, jog darbdavys nesuteikė darbuotojui darbo be pagrindo, jam tenka pareiga mokėti darbuotojui šio vidutinį darbo užmokestį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, prastova ieškovei tęsėsi nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. Kaip formalų, negalintį turėti jokios įtakos ginčo sprendimui, teismas vertina ieškovės argumentą, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atsakovė ginčijamu įsakymu paskelbtos prastovos dėl darbuotojos kaltės laikotarpį žymėjo raidėmis „NN“ (t.y., nušalinimas nuo darbo) (b.l. 76-102, t. 1; b.l. 38-64, 95, 177, t. 2). Kaip nurodė atsakovė Darbo ginčų komisijai teiktame paaiškinime (b.l. 48, t. 3), žymėjimas „NN“ buvo pasirinktas, nes naudota kompiuterinė programa „Tėja“ nenumatė galimybės pasirinkti žymėjimą, kuris atitiktų prastovą dėl darbuotojo kaltės. Tarp šalių nesant ginčo dėl to, jog ieškovei negalėjo būti fiksuojamas nušalinimas nuo darbo, esant priimtant įsakymui dėl prastovos, formalūs atitinkamo laikotarpio žymėjimo netikslumai negali būti vertinami kaip turintys reikšmės susiklosčiusio teisinio santykio vertinimui.

Kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktų dokumentų (b.l. 75, t. 1; b.l. 19, 149, t. 2), ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis prastovos paskelbimo dieną (skaičiuojant už laikotarpį iki vaiko priežiūros atostogų (už 2009 m. balandžio- birželio mėn.)) sudarė 231,58 Lt. Šios sumos ieškovė neginčijo. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. A1-581 esant nustatytam 20,9 vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui, ieškovės vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis sudaro 4.840,02 Lt. Už aukščiau nurodytą prastovos laikotarpį susidaro 20.749,56 Lt (4.840,02 Lt *4 mėn. + 231,58 Lt * 6 darbo dienos laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d.) (suma nurodyta neatskaičius mokesčių).

Kartu teismas sutinka su ieškovės išdėstyta pozicija (b.l. 3-5, t. 3), jog darbdavio pareigai mokėti vidutinį darbo užmokestį negali turėti įtakos ieškovės darbas UAB „Nordnet“ (b.l. 12-14, t. 3) ir UAB „Biuro“ (b.l. 10-11, t. 3), kadangi šie darbai buvo trumpalaikiai, buvo dirbama tik po vieną valandą per dieną, tokios papildomos funkcijos nebūtų sudarę kliūčių ieškovei vykdyti su atsakove sudaryta darbo sutartimi prisiimtų funkcijų. Iš kitos pusės, į bylą pateikti duomenys apie ieškovės pareigas Kauno miesto savivaldybės administracijoje patvirtina, jog prastovos metu ieškovė, dirbdama visą darbo laiką kitoje darbovietėje, gavo pajamas (2013 m. rugpjūtį- 565,15 Lt, rugsėjį- 1.037,15 Lt, spalį- 1.996,41 Lt, lapkritį- 1.959,46 Lt) (b.l. b.l. 6-9, 47, t. 3). Bendra šiuo laikotarpiu uždirbta suma sudaro 5.558,17 Lt. Iš šios sumos atėmus už paskutines 4 lapkričio mėnesio darbo dienas, kuomet ieškovei nebuvo fiksuojama prastova, paskaičiuotiną darbo užmokestį- 391,89 Lt- gaunama 5.166,28 Lt suma iki 15.583,20 Lt mažintina ieškovės naudai priteistina kompensacija. Nurodyta išvada vertintina kaip pagrindas panaikinti atitinkamą Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį.

Kartu teismas sprendžia, jog nurodyta piniginė kompensacija yra pakankama sankcija darbdaviui už netinkamą elgesį, tuo tarpu tenkinti kitą ieškovės finansinį reikalavimą- priteisti ieškovei delspinigius, nėra pagrindo. DK 207 straipsnyje numatyta sankcija darbdaviui už vėlavimą mokėti darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Vidutinis darbo užmokestis savaime laikytinas sankcija, tuo tarpu delspinigių skaičiavimas už sankcija pripažintinas sumas (nagrinėjamu atveju- vidutinį darbo užmokestį), ne tik nenumatytas įstatyme, bet ir neatitiktų teisinio reglamentavimo tikslų, protingumo ir teisingumo principų. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip pagrindas aptariamam ieškinio reikalavimui atmesti.

Vadovaujantis CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktu, sprendimo dalis dėl 4.840,02 Lt (neatskaičius mokesčių) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo ieškovei vykdytina skubiai.

Dėl drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo skyrimo teisėtumo.

Byloje taip pat keliamas klausimas dėl ieškovės atleidimo iš darbo paskiriant drausminę nuobaudą teisėtumo. Vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktu, neatvykimas į darbą visą darbo dieną pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, už kurį gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo. Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, 2013 m. lapkričio 26-29 d., gruodžio 9-10, 16-18 d. ieškovei fiksuotos pravaikštos (b.l. 189-205, t. 2; b.l. 15-16, t. 3). Ieškovė neginčija nurodytas dienas į darbą nėjusi (pastaroji aplinkybė leidžia vertinti kaip nereikšmingą ieškovės nurodytą aplinkybę, jog duomenys apie pravaikštas Sodrai buvo teikiami pavėluotai (b.l. 203-205, t. 2)). Savo elgesį ieškovė grindžia aplinkybe, jog, jos nuomone, Darbo ginčų komisijos sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, dėl ko jai tęsėsi prastova ir ji neprivalėjo eiti į darbą. Tokią ieškovės poziciją teismas vertina kaip nepagrįstą. Vadovaujantis DK 297 straipsniu, darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme, tuo tarpu, kai darbo ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi. Nagrinėjamu atveju per DK 296 straipsnyje nustatytą terminą nebuvo apskųsta Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, kuria pripažintas neteisėtu ir panaikintas atsakovės direktoriaus įsakymas dėl prastovos paskelbimo. Ši sprendimo dalis, DK 298 straipsnyje apibrėžta vykdytinumo prasme, pripažintina savarankiška, kadangi pati savaime sukuria pasekmes į ateitį- nulemia pareigą darbuotojai eiti į darbą, o darbdaviui suteikti jai darbą. Ginčo dalis dėl finansinių reikalavimų buvo nukreipta į praeitį, t.y. laikotarpį iki sprendimo dalies dėl prastovos pripažinimo neteisėta įsiteisėjimo, jos išsprendimas teismine tvarka nelaikytinas tiesiogiai susijusiu su prastovos atšaukimu ir tolimesniais darbo santykiais. Aplinkybė, jog ieškovė 2013 m. gruodžio 2 d. patikslino ieškinio reikalavimą ir nurodė ginčijanti visą Darbo ginčų komisijos sprendimą, nėra reikšminga, kadangi, iš vienos pusės, kaip minėta, ieškovė nebuvo teisiškai suinteresuota tokio reikalavimo pareiškimu, iš kitos pusės, kaip teisingai nurodė atsakovė, reikalavimas buvo pareikštas 2013 m. gruodžio 2 d., t.y., po to, kai Darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 25 d. ir turėjo būti vykdomas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė 2013 m. lapkričio 26 d. privalėjo ateiti į darbą ir po šios dienos sekusius laikotarpius, ieškovei neįvykdžius savo pareigos, darbdavys pagrįstai fiksavo kaip pravaikštą.

Kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pravaikštos faktas, pats savaime nėra pagrindas drausminei nuobaudai taikyti, kadangi, vadovaujantis DK 234 straipsniu, drausminė atsakomybė kyla tik tuo atveju, jeigu konstatuojama darbuotojo kaltė dėl darbo pareigų nevykdymo. Be to, net ir konstatavus, jog darbuotojo kaltė egzistuoja, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis pažeidimas padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 str.). Nagrinėjamu atveju teismas reikšmingomis laiko keletą aplinkybių. Pirma, ieškovė nėjo į darbą ir po to, kai 2013 m. lapkričio 28 d. gavo atsakovės reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, t.y. po to, kai jai tapo žinoma atsakovės pozicija dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo. Šiuo aspektu reikšminga laikytina atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovė yra dirbusi juriste, viso ginčo nagrinėjimo metu turėjo galimybę konsultuotis su ją atstovavusia advokate, t.y. negalėjo nesuprasti neatvykimo į darbą pasekmių. Net jeigu ir turėjo savo subjektyvią nuomonę susiklosčiusios situacijos atžvilgiu, ieškovė, žinodama kitokią atsakovės poziciją, negalėjo tikėtis, jog tolesnis nėjimas į darbą, vėliau paaiškėjus, jog jos nuomonė nepagrįsta, nesukurs atitinkamų teisinių pasekmių. Antra, atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo po Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies įsiteisėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje vėlesnius laikotarpius žymėti kaip nors kitaip, nei pravaikštą. Atsakovė negalėjo toliau fiksuoti prastovos, kuri įsiteisėjusiu sprendimu pripažinta neteisėta. Kitoks atsakovės elgesys būtų sukėlęs jai neigiamus padarinius. Trečia, dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog ieškovė negalėjo turėti teisėto motyvo neiti į darbą. Ji iniciavo ginčą, kuriuo siekė atkurti pilnaverčius darbo santykius. Šis jos siekis Darbo ginčų komisijos sprendimu buvo pripažintas teisėtu. Nurodyta aplinkybė turėjo lemti ieškovės siekį nedelsiant pasinaudoti jai palankiu sprendimu ir reikalauti, kad darbdavys tokį sprendimą vykdytų, tačiau, kaip matyti iš susiklosčiusios situacijos, ji ne tik elgėsi pasyviai, bet ir iš esmės ignoravo darbdavio poziciją. Šiuo aspektu kaip nepagrįstas atmestinas ieškovės argumentas, jog darbdavys privalėjo atlikti kažkokius papildomus aktyvius veiksmus, kurie patvirtintų darbdavio pasiryžimą suteikti jai darbo sutartyje aptartas sąlygas. Darbdavys privalėjo vykdyti įsiteisėjusį Darbo ginčų komisijos sprendimą, tačiau to padaryti negalėjo dėl darbuotojos, neatvykusios į darbą, kaltės. Darbo ginčų komisijos sprendimu buvo panaikintas pagrindas tęsti prastovą, todėl darbdavys privalėjo suteikti darbuotojai darbą, o darbuotoja privalėjo dirbti. Ieškovės argumentas, jog darbdavys nebūtų turėjęs galimybės suteikti darbą, vertintinas kaip prielaida. Net jeigu darbdavys ir neturėjo tokios galimybės, jis būtų privalėjęs priimti sprendimą, kurio teisėtumą šalys būtų galėję vertinti ir inicijuoti savarankiškus procesus jo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju darbdavio sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo nulėmė ieškovės neatvykimo į darbą faktas. Ketvirta, reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, jog drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta ne iš karto po to, kai ji vieną dieną neatvyko į darbą. Ieškovės pravaikšta tęsėsi 9 darbo dienas ir darbdavys neturėjo pagrindo abejoti ieškovės elgesio kryptingumu. Penkta, teismas atsižvelgia ir į ieškovės veiksmų grįžus iš vaiko auginimo atostogų seką: įvertinusi susiklosčiusią situaciją, ieškovė 2013 m. liepos 10 d. teikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, išmokant 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (b.l. 27-28, 133, t. 1; b.l. 142-143, t. 2); prastovos laikotarpiu ieškovė susirado kitą darbą, kuriame dirbo visą darbo laiką; turėdama galimybę reikalauti, jog darbdavys suteiktų jai darbą, ieškovė šia teise ne tik nesinaudojo, bet, tikėtina, to neketino daryti, nes neturėjo objektyvios galimybės suderinti darbo su užimamomis pareigomis. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė turėjo tiek teisinį, tiek faktinį suinteresuotumą apginti savo finansinius interesus, tačiau objektyviais veiksmais neatskleidė ketinimo atkurti faktinius darbo santykius realumo. Neketindama šių santykių atkurti, ji galėjo inicijuoti darbo sutarties nutraukimą kitu pagrindu, tačiau ignoravo savo pareigą eiti į darbą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, jog jai paskirta griežčiausia drausminė nuobauda yra neadekvati jos padarytam pažeidimui. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog darbdavys nesilaikė procedūrinių drausminės nuobaudos paskyrimo reikalavimų. Tai, kas nurodyta, vertintina kaip pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir iš jo kylančius finansinius reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Nors ieškovė pateikė prašymą priteisti 4.500 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą, į bylą pateikti dokumentai tepatvirtina ją patyrus 4.000 Lt išlaidas (b.l. 79, t. 2; 43-46, t. 3). Įvertinęs bylos apimtį ir ginčo esmę, teismas sprendžia, jog šios išlaidos yra pagrįstos. Atsakovė pateikė duomenis, jog ji patyrė 15.966,74 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 78, 80-82, t. 2; b.l. 18-42, t. 3). Ieškovė nurodė 2.418,35 Lt išlaidas patyrusi ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, likusias išlaidas- bylą nagrinėjant teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė šioje byloje teikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo ginčytas Darbo ginčų komisijos sprendimas (b.l. 92-94, t. 2), taip pat atsiliepimą į patikslintą ieškinį (b.l. 179-182, t 2), kuriame išdėstytos analogiškos pradiniame atsiliepime nurodytoms, tik patikslintos, aplinkybės, taip pat atsiliepimą į ieškovės ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (b.l. 165-170, t. 2). Teismas sprendžia, jog už tokios apimties paslaugas pagrįsta gali būti pripažinta suma, neviršijanti maksimalios už du atsiliepimus į ieškinius Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punkte nurodytos sumos- 6.000 Lt, prie jos pridedant sumą, priteistiną už atstovavimą neteisminėje institucijoje (Rekomendacijų 8.1 punktas- 350 Lt). Be to, atsakovės atstovė teikė teismui du prašymus dėl dokumentų prijungimo (b.l. 69, 188, t. 2) (pagal Rekomendacijų 8.16 punktą- 240 Lt), ir dalyvavo parengiamajame bei teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė- apie 6 val. (b.l. 97-98, 186-187, t. 2; b.l. 58-60, t. 3) (pagal Rekomendacijų 8.18 punktą- 900 Lt). Bendra pagrįstomis pripažintinų išlaidų suma- 7.490 Lt.

Atsižvelgdamas į tai, jog ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu buvo atmestas, tuo tarpu ieškinio dėl prastovos pripažinimo neteisėta ir su tuo susijusių finansinių reikalavimų patenkinimo dalis nutraukta, kita dalis- iš esmės patenkinta, teismas sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstomos santykiu 40/60 atsakovės naudai (CPK 93 str. 4 d.). Taikant nurodytą proporciją ieškovei iš atsakovės priteistinas 1.600 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimas, atsakovei iš ieškovės- 4.494 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimas. Šias sumas įskaičius tarpusavyje, iš ieškovės atsakovei priteistinas 2.894 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimas.

Atsižvelgiant į tai, jog buvo patenkintas 15.583,20 Lt ieškovės finansinis reikalavimas, už šį reikalavimą mokėtina žyminio mokesčio suma- 467 Lt, priteistina iš atsakovės valstybei. Be to, taikant aukščiau nurodytą proporciją, iš atsakovės valstybei priteistinas 6,22 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270, 282, 293 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Nutraukti bylos dalies pagal ieškovės E. K. reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. DGKS-3985, priimto darbo byloje Nr. APS-2-15818, dalį, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas dėl atsakovės UAB „Skirgesa“ direktoriaus 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 13/27, kuriuo ieškovei nustatyta prastova dėl darbuotojos kaltės, nemokant darbo užmokesčio, pripažinimo neteisėtu, nagrinėjimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. DGKS-3985, priimto darbo byloje Nr. APS-2-15818, dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už prastovos laiką.

Priteisti ieškovei E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Skirgesa“, juridinio asmens kodas 234449420, 15.583,20 Lt (penkiolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt tris litus 20 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už neteisėta pripažintos prastovos laiką.

Sprendimo dalį dėl 4.840,02 Lt (keturių tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimties litų 2 ct) (neatskaičius mokesčių) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo ieškovei E. K. iš atsakovės UAB „Skirgesa“ vykdyti skubiai.

Likusius ieškovės reikalavimus atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Skirgesa“, juridinio asmens kodas 234449420, iš ieškovės E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2.894 Lt (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt keturių litų) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Skirgesa“, juridinio asmens kodas 234449420, 467 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio ir 6,22 Lt (šešių litų 22 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas