Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-02005-2012-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1. 2.18.1.1.;1.2.23.8.2.2;

2.4.2.1.; 2.4.6.; 2.4.7.

2017 m. vasario 1 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

gynėjams advokatams Agatai Aganauskienei, Artūrui Jucevičiui, Elenai Žilėnienei, Vaidui Paulauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. I., V. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 266 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, pagal BK 213 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės pridedant švelnesnės bausmės dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. K. pripažintas kaltu pagal BK 266 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. V. išteisintas pagal BK 266 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. I. ir V. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2012 m. sausio 25 d., ne vėliau kaip 15.55 val., neteisėtai gabeno labai didelį kiekį – tris talpas su 52,692 kg (koncentracija nuo 88,7% iki 89,3%) I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių), t. y. A. I. automobiliu „Mazda 626“, v. n. (duomenys neskelbtini) iš nenustatytos vietos neteisėtai gabeno nurodytą labai didelį I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių) kiekį į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, t. y. 2012 sausio 25 d., apie 15.57 val., nurodytas talpas su I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) perdėjo į automobilį „VW Vento“, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuojamą E. K. (kurio atžvilgiu, jam pasislėpus, baudžiamoji byla išskirta), kuriuos E. K. neteisėtai gabeno į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą automobiliu „VW Vento“, v. n. (duomenys neskelbtini) kol 2012 m. sausio 25 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų.

1.2. Tęsdami nusikalstamą veiką A. I. ir V. K., veikdami bendrininkų grupėje, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2012 m. sausio 25 d., 20.25 val., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo, priklausančio H. K. I., patalpose neteisėtai laikė dvi talpas su 34,789 kg (koncentracija nuo 88,5% iki 88,6%) I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus), kuriuos 2012 m. sausio 25 d., apie 19.30 val., A. I. nurodė telefonu V. K. išvežti. Tą pačią dieną, apie 20.25 val., G. I., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, iš (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo išnešus nurodytas talpas su I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) bei V. K. pakrovus jas į automobilį „Mazda 6“, v. n. (duomenys neskelbtini) V. K. buvo sulaikytas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų, kurie taip pat išėmė ir A. I. bei V. K. neteisėtai laikomus I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius).

2. V. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dėl to, kad jis 2012 m. sausio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš A. I., veikusio pagal susitarimą su V. K., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą realizuoti kitiems asmenims, įgijo tris talpas su 52,692 kg (koncentracija nuo 88,7% iki 89,3%) I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursorių), t. y. įgijo labai didelį kiekį I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) ir po to, A. I., tą pačią dieną, paėmęs iš tyrimo metu nenustatytos vietos tris talpas su 52,692 kg I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių), automobiliu „Mazda 626“, v. n. (duomenys neskelbtini) pagal susitarimą su V. V., neteisėtai gabeno nurodytą labai didelį I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kiekį į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, t. y. 2012 sausio 25 d., apie 15.57 val., nurodytas talpas su I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) perdėjo į automobilį „VW Vento“, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuojamą E. K., kuriuos E. K. neteisėtai gabeno į V. V. nurodytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą automobiliu „VW Vento“, v. n. (duomenys neskelbtini) kol 2012 m. sausio 25 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. I. prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis yra pripažintas kaltu pagal BK 213 str. 1 d. panaikinti ir jį išteisinti.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas dėl skundžiamame procesiniame sprendime išdėstytų teismo išvadų prieštaraujančių bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl įrodymų vertinimo, kadangi priimdamas nuosprendį, teismas neįvertino byloje surinktų duomenų visumos, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių bei nepagrįstas byloje surinktais įrodymais. Netinkamai įvertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, liečiančių nusikaltimo subjektyvinę pusę, visetą, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, ištirtų įrodymų visetu privalėjo nustatyti, jog jis žinojo arba privalėjo žinoti, suprato arba privalėjo suprasti, kad jo kosmetinėje laikomi septyni 20 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų nominalo banknotų yra atspausdinti ne pagal Didžiosios Britanijos svarų sterlingų banknotų spausdinimo reikalavimus ir dėl to yra netikri pinigai. Tuo tarpu, apygardos teismo išvada, apie tai, kad jis (A. I.) žinojo, jog laikė netikrus pinigus, pagrįsta tik prielaidomis įvertinus aplinkybes, kad netikri pinigai buvo laikomi atskirai nuo kitų pinigų, t. y. ne piniginėje, o kosmetinėje, atskirai užtraukiamoje dalyje, ir nepagrįsta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.

3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teisminio bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu buvo paaiškinta, kokiu būdu šie pinigai galėjo atsirasti pas jį (A. I.), jog dar 2004-2005 m., jis turėjo verslo reikalų Anglijoje ir ten dažnai važinėjo. Į keliones veždavosi JAV dolerius, kuriuos dažniausiai keisdavo į Didžiosios Britanijos svarus sterlingus Lenkijoje, privačiuose keitimo punktuose. Per visą tą laikotarpį, jam nekildavo jokių problemų dėl banknotų tikrumo, todėl iškeičiamų pinigų gerai neapžiūrėdavo. Kadangi nuo 2005 m. į Angliją daugiau nevažiavo, visų jo iškeistų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų nebeprireikė, todėl užsilikę, buvo įkišti kosmetinėje, atskirai užtraukiamoje dalyje, o ne piniginėje. Apelianto teigimu, apie šių pinigų buvimą, jis buvo pamiršęs, nes kosmetinės užtraukiamu skyriumi nesinaudojo. Dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo metu neigė, kad tai jo pinigai, manant, jog juos galėjo „pakišti“ policijos pareigūnai. Pasak apelianto, jis dar ir šiandien nepamena tikslių šių pinigų atsiradimo ir jų padėjimo kosmetinėje aplinkybių, tačiau tas faktas, jog jie buvo rasti jo kosmetinėje, verčia jį pripažinti, jog rasti pinigai priklauso jam. Apelianto nuomone, pats netikrų pinigų laikymo faktas neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad jis žinojo, jog pinigai netikri. Teigiama, kad netikrų pinigų, jis niekada neįgijo, jais nedisponavo ir tikrai nežinojo, kad jo įgyti ir laikomi pinigai yra netikri. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo menką motyvaciją dėl šios veikos nulėmė tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, nebuvo surinkti įrodymai, leidžiantys pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio teiginius, kuriais jo veika pripažinta nusikaltimu, numatytu BK 213 straipsnio 1 dalyje. Apygardos teismo nurodytame ištirtų įrodymų visete, nėra patikimų subjektyvinę nusikaltimo pusę įrodančių įrodymų, patvirtinančių, kad minimų pinigų įgijimo momentu, jis būtų žinojęs ar privalėjo žinoti, suprato ar privalėjo suprasti, jog tai netikri pinigai. Todėl esant nurodytų aplinkybių visumai, teigiama, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis (A. I.) padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendį, kuriuo jis yra pripažintas kaltu pagal BK 266 straipsnio 3 dalį panaikinti ir jį išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.1. Apelianto nuomone, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pilnai ištirtos visos tiek jo, tiek A. I. bei kitų asmenų veikų aplinkybės, jų visų tarpusavio santykiai, jo paties veikos subjektyvinė pusė, todėl apkaltinamasis nuosprendis jo (V. K.) atžvilgiu yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl įrodymų vertinimo. Nors jam buvo inkriminuota veika, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje veikdamas kartu su A. I., tačiau turėjo būti įrodyta, kad tarp jų turėjo būti susitarimas atitinkamai veikti bei, kad kiekvienas iš jų suprato, jog daro atitinkamą veiką.

4.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavęs bylos medžiagą dėl dalies apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų teisingai pasisakė, jog jos neįrodytos. Tuo tarpu dėl likusių, prieštaraudamas pats sau, pasisakė, kad jis (V. K.) jas atliko. Jo kaltės įrodymais laikė tai, kad jis su A. I. nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. sausio 25 d. intensyviai tarpusavyje bendravo, kalbėjo apie susitikimus su kitais asmenimis (nors ikiteisminio tyrimo institucijos ir nesiėmė priemonių nustatyti susitikimų faktų), po susitikimų su nenustatytais asmenimis aptarinėdavo susitikimų rezultatus, nesutarimus dėl kainos, kiekio, produkto grynumo ir pan. Taip pat kaltė buvo grindžiama, jo (V. K.) gyvenamojoje vietoje kratos metu surasto liniuoto sąsiuvinio lapo turiniu, nurodant, kad surašytos dešimčių tūkstančių eurų sumos, jog jas turi perduoti ir gauti didelius kiekius litrais ir dideles pinigų sumas. Tuo pačiu, iš fiksuotų telefoninių pokalbių ir SMS pranešimų padarė išvadą, kad iki 2012 m. sausio 25 d., jis su A. I. ir nenustatytais asmenimis sutarė dėl perduodamo prekursorių kiekio ir kainos. Apelianto vertinimu, tokios teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis ir spėjimais, kuriuos pateikė neįgalioti asmens kaltės klausimą spręsti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Dėl ko, teismas ne tik nepatikrino įrodymų, kaip tai privalėjo padaryti vadovaudamasis įstatymu, bet ir nusišalino nuo šios pareigos atlikimo.

4.3. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismui, jis nurodė, kad su A. I. 2012 m. sausio 24 d. šnekėjęs apie pigesnį kurą, dėl ko gavęs SMS pranešimą, suprato, jog 2012 m. sausio 25 d. iš A. I. tėvų namų reikia pasiimti talpas su nelegaliai gautu kuru. Šio kuro pasiimti jis nuvažiavo praėjus keturioms valandoms po gauto pranešimo, todėl nelogiška, kad tarp jo ir A. I. būtų buvęs susitarimas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių) laikymo, saugojimo ir nusikalstamos veikos slėpimo ar bandymo sunaikinti įrodymus. Šios aplinkybės, pasak apelianto, atsispindi iš SMS pranešimo gavimo duomenų bei jo sulaikymo aplinkybių. Taip pat skunde pažymima, jog 2012 m. vasario 3 d. apklausoje nurodė, kad užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose su A. I., jis kalbėjosi dėl skolos grąžinimo. O 2012 m. balandžio 25 d. apklausoje apie pokalbį vykusi su A. I. dėl juodųjų ikrų pardavimo ir skolos grąžinimo jų bendram pažįstamam R. už automobilio remontą. Apelianto tvirtinimu, šių pokalbių metu su A. I., jis apie prekursorius nekalbėjo ir juo labiau nežinojo, kad pastarasis gali jų turėti ar jais prekiauti. Jo duoti parodymai apie santykius su A. I. bei planuotą prekybą ikrais buvo nuoseklūs nuo pat sulaikymo momento. Tuo tarpu teismas, remdamasis vien tuo faktu, kad jis, nurodžius A. I., iš jo tėvų paėmė dvi talpas, kaip vėliau paaiškėjo, su prekursoriais, padarė išvadą, jog jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje ir viską žinojo. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. I. brolis G. I., kuris minėtas talpas, suradęs tėvų namuose, perdavė jam (V. K.), nėra kaltinamas veikęs nusikalstamai. Be to, būtent šis asmuo, gali nurodyti minėtų talpų su prekursoriais paėmimo aplinkybes.

4.4. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas nepagrįstomis išvadomis, suvedant tarpusavyje visiškai nesusijusias aplinkybes, jo bei A. I. bendravimą skirtingomis temomis. Faktą, jog jis (V. K.) nieko nežinojo apie jo perimtose iš A. I. brolio talpose esančius narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), kaip ir G. I., patvirtino pats A. I.. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių jo ryšių nei su V. V., nei su kitais narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) galimai reikalų turėjusiais asmenimis. Tuo tarpu jam ir A. I. palankūs parodymai atmetami iš esmės dėl to, kad jo (V. K.) užrašuose nurodytos didelės pinigų sumos, procentai, specialistų išvados, nors visa tai yra susiję būtent su jo A. I. pasiūlyta galimybe prekiauti ikrais. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, niekas jo apie šias aplinkybes neklausinėjo, nors ikrų kainos atitinka nurodytas užrašuose, o patys ikrai gali būti matuojami ir parduodami litrais, ką iš esmės gali nurodyti ir gamintojas. Apelianto įsitikinimu, nelogiška teismo išvada, kad to negalėjo būti, vien dėl to, jog jie nenurodė, kokiais kiekiais ruošiasi prekiauti, taip pat asmenų su kuriais tarėsi dėl ikrų pirkimo-pardavimo, bei tai, kad nei pas vieną ikrų nebuvo rasta. Juolab, kad ir tokių klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nekilo. Apelianto tvirtinimu, asmenys su kuriais buvo tartasi dėl galimybės prekiauti ikrais, jam žinomi tik vardais, dalis jų ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Pati informacija apie galimus pirkėjus yra konfidenciali, ją atskleidus, konkurentai turi galimybę sužlugdyti sandėrius. Be to, tokia produkcija kaip ikrai, nesant galutinio susitarimo dėl jų realizavimo, nėra kaupiama. Tuo tarpu, jis pats neturėjo finansinių galimybių, o ir būtų nelogiška prisipirkti ikrų ir juos sandėliuoti, nežinant kada ir kam juos parduos. Gi turėdamas pirkėją, pasinaudojęs savo ryšiais su atitinkamais gamintojais, būtų tapęs tarpininku ir gavęs iš to pelną.

4.5. Nurodytų aplinkybių pagrindu tvirtinama, kad apeliantas apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius) ir prekybą jais nieko nežinojo, nesuvokė, jog juos paima ir įsideda į savo automobilį. Tuo tarpu, jo paties kaltė padarius nusikalstamą veiką grindžiama tik spėjimais ir dirbtiniu tarpusavyje nesusijusių faktų grupavimu.

5. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūra prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. išteisinimo pagal BK 266 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. V. pripažinti kaltu pagal BK 266 str. 3 d. ir paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. kovo 2 d. Taip pat Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendį dalyje dėl V. K. ir A. I. pripažinimo kaltais pagal BK 266 straipsnio 3 dalį pakeisti, pripažįstant įrodytą aplinkybę, kad „2012 m. sausio 25 d.“, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, A. I., veikęs pagal susitarimą su V. K., (duomenys neskelbtini) pardavė V. V. tris talpas su 52.692 kg I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių).

5.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvados, kuriomis remiantis V. V. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstos ir neatitinkančios bylos aplinkybių. Sutinkama, kad nors byloje visos prekursorių pirkimo-pardavimo detalės nėra nustatytos, tačiau teigiama, kad surinkti duomenys patvirtina V. V. dalyvavimą prekursorių pirkimo-pardavimo procese, o tuo pačiu ir nusikalstamos veikos padaryme. Pažymima, jog teismas aptardamas A. I. ir V. K. kaltę pagrindžiančius įrodymus, nurodė, kad analizuojant šių asmenų telefoninius pokalbius ir SMS pranešimų turinį nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. sausio 25 d. konstatuojama, kad nurodytu laikotarpiu kaltinamieji intensyviai tarpusavyje bendravo, kalbėjo apie susitikimus su kitais asmenimis (ikiteisminio tyrimo institucijos nesiėmė priemonių nustatyti susitikimų faktų), po susitikimų su nenustatytais asmenimis aptarinėjo šių susitikimų rezultatus, nesutarimus dėl kainos, kiekio, produkto grynumo ir pan. Nors šiuose pokalbiuose nėra tiesiogiai įvardijamas objektas, apie ką kalba A. I. ir V. K., ir pokalbiuose kiek įmanoma stengiamasi kalbėti konspiruotai, tačiau teismas, įvertinęs tolimesnę įvykių eigą bei kitus surinktus duomenis pripažino, jog juose yra aptarinėjamas būtent prekursorių pardavimo klausimas nenustatytiems asmenims. Apelianto vertinimu, šiuo atveju analogiškai turėtų būti vertinamas ir V. V. bendravimas su A. I. telefonu, jų susirašinėjimas SMS pranešimais. Iš šių asmenų pokalbių ir susirašinėjimų turinio, jų eiliškumo matyti, kad klausimas dėl prekursorių pardavimo V. V. buvo derinamas nuo 2012 m. sausio 15 d. Pasak apelianto, iš tokio pastarųjų bendravimo, pokalbių turinio, galima suprasti, kad V. K. per A. I., kuris bendravo su V. V., buvo padavęs prekursorių pavyzdį, kad pirkėjas – V. V. įvertintų jų kokybę, savybes. 2012 m sausio 16 d. A. I. ir V. K. pokalbyje kalbama apie medžiagos grynumo procentą, kuris yra mažesnis ir, kad reikėtų pakoreguoti prekursorių įgijimo kainą. Tuo tarpu A. I. su V. V. šiuo klausimu bendravo SMS pranešimais, tardavosi dėl susitikimų, po bendravimo su V. V., A. I. apie pokalbį su pastaruoju, apie jo rezultatą informuodavo V. K..

5.2. Be šių aplinkybių skunde taip pat pažymima, kad iš šioje byloje nustatytos tolimesnių įvykių eigos, matyti, jog 2012 m. sausio 25 d. apie 12.40 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) mokyklos buvo susitikę V. V., E. K., R. Š. ir E. Š.. Vėliau fiksuota, kad 14.05 val. V. V. automobiliu atvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir sustojo prie (duomenys neskelbtini) namo, o netrukus prie jo privažiavo automobilis Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) iš kurio iš lipo A. I. ir su kuriuo pastarasis kalbėjosi. Vėliau, apie 15.53 val., į aikštelę prie pastato (duomenys neskelbtini), automobiliu VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) atvažiavus E. K., bei automobiliui Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) į E. K. vairuojamą automobilį buvo perdėtos trys talpos su prekursoriais. Sulaikius E. K. su gabenamais prekursoriais, iš pastarojo buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini). Išanalizavus telekomunikacinių įvykių išklotines, nustatyta, kad E. K. šiuo abonentiniu numeriu naudojosi tik nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2012 m. sausio 25 d., laikotarpyje nuo 14.36 val. iki 17.05 val. Bendravo su vieninteliu abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal prisijungimą prie bazinių stočių buvimo vietą, nustatyta, kad minėtais abonentais tarpusavyje bendrauta nuo 14.36 val. iki 17.05 val., pradėta (duomenys neskelbtini) mieste. Vėliau periodiškai bendraujant, atvykta į (duomenys neskelbtini), kontaktų metu būnant prie tų pačių bazinių stočių. Sulaikius E. K. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini), pastarajam nuolat iš jau minėto abonentinio numerio, buvo siunčiami SMS pranešimai, teiraujantis, kur šis yra. Slapto sekimo metu buvo nustatyta, kad E. K. automobilį į (duomenys neskelbtini) lydėjo R. Š. automobilis Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini) Nors dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybių sulaikyti R. Š. ir išimti jo mobiliojo ryšio telefono, dėl ko nepavyko neginčytinai įrodyti, kad būtent pastarasis, lydėdamas E. K., naudojosi abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bet kuriuo atveju nustatyta, kad E. K. važiuodamas į (duomenys neskelbtini) ir atgal, bendravo telefonu su vieninteliu abonentu, kuris jį lydėjo, o grįžęs į (duomenys neskelbtini), prašė E. K. atvykti prie jo, teiravosi kur pastarasis yra. Abonentas, kuriuo kaip matosi iš bylos naudojosi R. Š., taip pat veikė tik nusikaltimo padarymo dieną (nuo 13.24 val. iki 17.16 val.) ir palaikė ryšį tik su dviem abonentais, kuriuo vienu naudojosi E. K. ir abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris taip pat veikė tik nusikaltimo padarymo dieną ir palaikė ryšį, tik su abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi R. Š.). Pagal abonento Nr. (duomenys neskelbtini) prisijungimą pagal bazinių stočių buvimo vietas bei laiką nustatyta, kad minėtas abonentas veikė būtent tuo metu ir tuo laiku, kur tuo metu buvo V. V., kurio atžvilgiu buvo vykdomas slaptas sekimas. Ikiteisminio tyrimo metu sulaikius V. V. ir apžiūrėjus jo vairuojamą automobilį BMW, v. n. (duomenys neskelbtini) jame buvo rastas sulaužytas į dvi dalis SIM kortelės rėmelis, ant kurio matėsi telefono numerio fragmentas – (duomenys neskelbtini), bei „Bitės Labas“ pakuotės kartoninis viršelis, ant kurio ranka mėlynos spalvos rašikliu buvo užrašytas telefono numeris (duomenys neskelbtini). Be to, V. V. buvo sulaikytas kartu su A. I., kuris ir įdėjo talpas su prekursoriais į E. K. automobilio bagažinę.

5.3. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos duomenis įvertino kaip nepagrindžiančius V. V. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Tačiau, nors visos prekursorių pirkimo-pardavimo aplinkybės nėra nustatytos, t. y. nėra nustatyta suma už kurią V. V. pardavė prekursorius, nėra nustatyti visi šio sandorio dalyviai bei atsiskaitymo tvarka, vertinant paminėtus duomenis akivaizdu, jog V. V. veikė kaip prekursorių pirkėjas ar jų atstovas. Tokiu būdu, kaip nurodoma skunde, byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų apie V. V. dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir jo atžvilgiu turėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

6. Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis V. V. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

6.1. Išteisintojo V. V. atsikirtimuose nurodoma, kad jis su prokuratūros apeliacinio skundo argumentais, įrodančiais neva pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaravimą surinktų įrodymų visumai, nesutinka. Mano, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį, todėl nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

6.2. Pažymi, kad teismas, pripažindamas kaltais A. I. ir V. K., rėmėsi tuo faktu, jog pas juos buvo rasti prekursoriai ir jie pakrovė talpas su jais. Kiti įrodymai, tame tarpe ir telefoniniai pokalbiai, iš kurių galima daryti išvadą, kad jie kalba apie susitikimus su kitais asmenimis, vėliau aptarinėja susitikimų rezultatus, nesutarimus dėl kainos, produktų grynumą ir kt., taip pat užrašai, nepaneigė prekursorių laikymo fakto, tačiau taip pat nepadėjo nustatyti ir kas prekursorius gamino, kur jie buvo laikomi, kas juos platino, kas yra pirkėjai, pardavėjai, tarpininkai. Nebuvo nustatyta ir kas tokias funkcijas atliko. Todėl byloje esanti 2012 m. gegužės 2 d. pažyma „Dėl baudžiamosios bylos duomenų analizės“ ir telefoninių pokalbių išklotinės analizė, kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti laikoma įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Nes nėra paremtos objektyviais įrodymais, kuriuos galima patikrinti teismo posėdyje įstatymų nustatyta tvarka.

6.3. Nei jo transporto priemonėje, nei jo namuose, nei sulaikymo metu jis nedisponavo prekursoriais. Taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų ne tik, kad jis įgijo juos ir davė nurodymus kitiems asmenims, bet ir turi ką nors bendra su prekursoriais. Nors teigiama, kad jo kaltę įrodo apeliaciniame skunde minimos žinutės, kuriomis jis susirašinėjo su A. I., tačiau jos negali būti laikomos jo kaltės įrodymais. Sutikdamas su tuo, kad bendravimas konspiratyviai sukelia abejones, nesutinka, kad buvo tartasi dėl prekursorių. Nevertinant pokalbių tarp A. I. ir V. K., nes tai jų prerogatyva, atkreipia dėmesį į tai, kad prekursorių grynumas sudarė beveik 90 procentų, o iš nuteistųjų pokalbių matyti, jog objekto, t. y. ikrų, grynumas buvo „tarp šešių ir septynių“, taip minėjo A. I. pokalbių metu su A. K., t. y. 60-70 procentų. Jau vien iš to akivaizdu, kad buvo bendraujama tame tarpe ir dėl ikrų. Taip pat išteisintasis pažymi, kad jis niekada nesinaudojo mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytu laiku, jis tikrai važiavo iš (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), tačiau jam nėra žinomi asmenys – E. K. ir R. Š.. Be to, jei R. Š. dalyvavo gabenant prekursorius, tuomet kodėl pastarojo atžvilgiu nebuvo nagrinėjama byla. Tai, jog jo procesinė padėtis yra liudytojas, įrodo, kad net kaltintojas nemano, kad R. Š. atliko priešiškus teisei veiksmus. Todėl net jei jis ir būtų naudojęsis minėtu telefono numeriu, tai nei nepatvirtina, nei paneigia, jog jis (V. V.) gabeno ar pirko prekursorius.

6.4. Taip pat V. V. vertinimu, apeliaciniame skunde minima aplinkybė, jog jis buvo sulaikytas su A. I., kuris anksčiau įdėjo talpas su prekursoriais į E. K. vairuojamą automobilį, nėra teisiškai reikšminga. Kartu su A. I. vyko į (duomenys neskelbtini). Pastarasis nieko neminėjo apie prekursorius, nematė, kad jis su kuo nors bendrautų telefonu ar rašytų SMS žinutes. Todėl, A. I. važiavimo faktas negali būti laikomas jo kaltės įrodymu.

6.5. Išteisintojo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra nei vieno įrodymo, kad jis pirko prekursorius. Be to, nesuprantama, kaip jis galėjo tai daryti, jei 2012 m. sausio 25 d. buvo visą laiką sekamas policijos pareigūnų. Taip pat apeliaciniame skunde net neminama, už kiek buvo įsigyti prekursoriai, kada jis už juos sumokėjo A. I., ir ar sumokėjo iš viso, nes jokių ženklių pinigų sumų rasta nei pas vieną nuteistąjį nebuvo, jų nebuvo rasta ir pas jį. Net ir užrašuose pas V. K. nėra minimas nei jo vardas, nei pareigūnų rastas prekursorių kiekis, kas leistų daryti bent netiesioginę išvadą, jog jis galėjo būti pirkėju.

6.6. Esant nurodytų aplinkybių visumai, V. V. nuomone, visi prokuratūros apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra paremti prielaidomis, o ne įrodymais. Byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių jo kaltės įrodymų. Todėl visą tai įvertinęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu, pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokuratūros apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji A. I., V. K. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti ir tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą. Išteisintasis V. V. prašė Šiaulių apygardos prokuratūros skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio jo atžvilgiu nekeisti.

8. Nuteistojo A. I. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo V. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai atmetami.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad šia baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju matyti, kad apeliaciniais skundais nuteistieji A. I. ir V. K. ginčija byloje surinktų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, atitinkamai A. I. dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, o V. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 266 straipsnio 3 dalyje. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniu skundu nesutinkama su V. V. išteisinimu, tvirtinant, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakanka jo kaltei dėl BK 266 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo pagrįsti. Tokiu būdu, atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas nuosprendis apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos peržiūrimas neperžengiant apeliacinių skundų ribų BPK 320 straipsnio 3 dalis).

10. Kartu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, t. y. šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, tokiu būdu apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas bei neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas.

Dėl A. I. apeliacinio skundo argumentų.

11. A. I. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Visų pirma pažymėtina, kad kaip numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėto baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, nes skundžiamame nuosprendyje neišdėstė netikrų pinigų laikymo aplinkybių, t. y. nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, už ką A. I. nuteistas (BK 213 straipsnio 1 dalį), taip pat teismo motyvai, tačiau pati nusikalstama veika, kurią pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, nebuvo aprašyta (t. 11, b. l. 157-158). Toks nuosprendžio surašymas prieštarauja BPK 305 straipsnio reikalavimams ir laikytinas BPK pažeidimu. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, motyvuojant A. I. pareikšto kaltinimo pagrįstumą pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, nurodytų aplinkybių, kad 2012 m. sausio 25 d. apie 20.30 val. sulaikant automobilį, kuriuo važiavo ir A. I., automobilio apžiūros metu bagažinėje buvo rasta A. I. priklausanti kosmetinė, kurioje rastos netikros 7 kupiūros po 20 svarų sterlingų (t. 11, b. l. 174), apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, negalima laikyti tinkamu įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išdėstymu.

11.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, po nuosprendžio priėmimo, teismas, pastebėjęs šį trūkumą, priėmė 2016 m. vasario 29 d. nutartį, kuria, vadovaudamasis BPK 308¹ straipsniu, ištaisė 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą klaidą, nutartyje konstatuojant ir vertinant ją kaip nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą. Taigi šia nutartimi buvo išdėstytas A. I. nusikalstamos veikos aprašymas, kas nebuvo padaryta nuosprendyje, nurodant, kad A. I. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2012 m. sausio 25 d., 20.30 val., kuomet buvo sulaikytas VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų, sportinėje rankinėje, rastoje 2012 m. sausio 30 d. automobilio „BMW 535“, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, laikė netikrus pinigus – septynis 20 (dvidešimties) Didžiosios Britanijos svarų sterlingų banknotus, iš kurių 2 vnt. pažymėti Nr. (duomenys neskelbtini), 4 vnt. pažymėti Nr. (duomenys neskelbtini) ir vienas banknotas pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), kurie yra atspausdinti ne pagal Didžiosios Britanijos svarų sterlingų banknotų spausdinimo reikalavimus, ir iki 2012 m. sausio 25 d. 20.30 val. laikė juos sportinėje rankinėje buvusioje jam priklausančioje kosmetinėje, kuri buvo rasta 2012 m. sausio 30 d. automobilio „BMW 535“, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu.

11.2. Ištaisydamas tokią pirmosios instancijos teismo klaidą ir pasisakydamas dėl galimos ydingos teismų praktikos šiuo klausimu ir ateityje, panaikindamas neteisėtą 2016 m. vasario 29 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad buvo nesilaikoma LR BPK 308¹ str. reikalavimų, kur šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Šiuo atveju, 2016 m. vasario 23 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu nebuvo nustatyta, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis padaryta kaltininko A. I. nusikalstama veika, numatyta LR BK 213 str. 1 d., o tik konstatuotas jos padarymo faktas. A. I. nusikalstamos veikos aprašymas, kurio trūksta 2016 m. vasario 23 d. nuosprendyje, pateiktas atskiroje 2016 m. vasario 29 d. nutartyje ir tai keičia nuosprendžio esmę.

12. Kaip matyti iš apelianto A. I. skundų argumentų jis nurodo, jog byloje nėra patikimų jo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo patvirtinančių įrodymų, t. y., kad minimų pinigų įgijimo momentu, jis būtų žinojęs ar privalėjo žinoti, suprato ar privalėjo suprasti, jog tai netikri pinigai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl A. I. kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 213 straipsnio 1 dalyje, padarymo, konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatytos šios aplinkybės: atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), 2012 m. sausio 25 d. apie 20.30 val. kelyje (duomenys neskelbtini), važiuojantis automobiliu BMW, v. n. (duomenys neskelbtini) sulaikytas A. I.; 2012 m. sausio 30 d. apžiūros protokole fiksuota, kad minėtame automobilyje buvo rasta ir paimta A. I. sportinė rankinė su joje buvusia kosmetine, kurioje, kaip nustatyta vėliau, buvo 7 kupiūros po 20 svarų, kurių numeriai – (duomenys neskelbtini) (1 kupiūra), (duomenys neskelbtini) (2 kupiūros), (duomenys neskelbtini) (4 kupiūros) (t. 1, b. l. 94); Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2012 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(750)-IS1-845 nustatyta, kad tirti pateikti septyni 20 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų banknotai (Nr. (duomenys neskelbtini) (1 vnt.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2 vnt.), Nr. (duomenys neskelbtini) (4 vnt.)) yra atspausdinti ne pagal Didžiosios Britanijos svarų sterlingų banknotų spausdinimo reikalavimus, t. y. jie yra netikri (t. 1, b. l. 146-147).

12.1 A. I. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad nežinojo, jog pinigai yra netikri. Parodė, kad pinigus keisdavo keityklose važiuodamas į Angliją ir į Lenkiją, žiūrėdamas kur geresnis kursas (t. 11, b. l. 131). Šias aplinkybes jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodydamas, kad važinėdamas į Angliją, pinigus keisdavo Lenkijoje, dažniausiai prie sienos. Nežinojo, kad pinigai netikri, kadangi vizualiai jie atrodė, kaip tikri. Apie pinigus kosmetinėje buvo pamiršęs, todėl ikiteisminio tyrimo metu neigė jų turėjimą, priklausymą jam. Tvirtino, kad šie pinigai galėjo pas jį atsirasti tik keičiant pinigus valiutos keitykloje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, kuriais atmesti A. I. duoti parodymai, teismas argumentuoja šią aplinkybę tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu A. I. neigė, jog pinigai priklauso jam, o teisiamajame posėdyje iš esmės pripažino, kad tai jo pinigai (t. 8, b. l. 72, 83; t. 11, b. l. 131). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, vien tik kaltinamojo A. I. ikiteisminio tyrimo metu pateikta pozicija nėra besąlyginis pagrindas kritiškai vertinti jo parodymus duotus pirmosios instancijos teisme. Pagal šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, iš tikrųjų matyti, kad A. I. priklausančioje kosmetinėje buvo rasti pirmiau minėti netikri pinigai, tačiau pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog nagrinėjamu atveju nėra paneigta, kad A. I. nežinojo apie pinigų netikrumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodomos aplinkybės dėl paties nuteistojo pozicijos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, netikrų pinigų radimo vietos, nurodant, kad pinigai buvo laikomi atskirai nuo kitų pinigų, ne piniginėje, t. y. jam priklausančios kosmetinės atskirame skyriuje užtraukiamu užtrauktuku, kaip ir aplinkybė, kad pastarajam buvo žinoma apie kosmetinėje laikomus pinigus, kolegijos vertinimu, nei patvirtina, nei paneigia to fakto, kad apeliantui iš tikrųjų buvo žinoma ne tik apie šiuos kosmetinėje buvusius pinigus, bet ir tai, jog jie yra netikri. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad A. I. bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė kitokią poziciją nei ikiteisminio tyrimo metu, bei tai, jog netikri pinigai buvo rasti jam priklausančioje kosmetinėje, nėra pakankamos, kad pripažinti kaltinamąjį kaltu pagal BK 213 straipsnio 1 dalį. Kolegija daro išvadą, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad nuteistasis A. I. laikė šiuos suklastotus pinigus, suvokdamas jų netikrumo aplinkybę. Jo paties teisme nurodytos aplinkybės, kad netikrus pinigus gavo pakeitus juos užsienio keityklose, apie šių pinigų netikrumą jam nebuvo žinoma, byloje jokiais įrodymais nėra paneigtos.

12.2. Esant nustatytoms aplinkybėms, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis, kuria A. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, naikinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

13. Išteisinus kaltinamąjį A. I. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir A. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė.

14. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. I. taip pat prašė sušvelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dėl veikos, numatytos BK 266 straipsnio 3 dalyje, tačiau išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistajam A. I. paskirtos bausmės teisingumu.

14.1. Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas bausmę A. I., pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertino A. I. padarytos veikos pavojingumo laipsnį (padaryta veika, numatyta BK 266 straipsnio 3 dalyje, priskiriama sunkiems nusikaltimams pagal BK 11 straipsnio 5 dalį), padarymo aplinkybes, kaltės formą (veikiant tiesiogine tyčia), veikos motyvus ir tikslus, taip pat patį nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (baustas administracine tvarka, teistas, teistumas išnykęs), atsižvelgė į byloje nustatytą A. I. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamas veikas kaltininkas padarė bendrininku grupe - BK 60 straipsnio 1 dalies 1 dalis), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertinęs kitas nustatytas aplinkybes (charakterizuojamas teigiamai, išlaiko du nepilnamečius vaikus, po nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, naujų teisės pažeidimų nepadarė), jam už padarytą veiką, numatytą BK 266 straipsnio 3 dalyje, paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko mažesnį nei šio straipsnio dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

14.2. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam A. I. paskirta bausmė negali būti vertinama kaip pernelyg griežta ar neteisinga. Kaip jau buvo konstatuota, jam skirta bausmė savo dydžiu atitinka ne tik BK 41 straipsnio nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), bet ir teisingumo principą. Darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas, atsižvelgdamas į šias aukščiau nurodytas aplinkybes ir taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Paskirtos bausmės dydis atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, A. I. taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui.

14.3. Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad jokių išimtinių aplinkybių, sąlygų, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuteistajam įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nenustatyta. BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, nesant šiuose straipsniuose numatytų pagrindų, ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Juolab, kad ir BK nuostatų dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmės skyrimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, sąlygų, dėl kurių straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas nuteistajam už sunkaus nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokia išskirtine aplinkybe nelaikytina ir apelianto nurodomi argumentai susiję su jo tėvo sveikata, rūpinimasis juo.

Dėl V. K. apeliacinio skundų argumentų.

15. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde kelia jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 266 straipsnio 3 dalį pagrįstumo klausimą, tvirtindamas, kad byloje nebuvo tinkamai ištirtos visos veikos padarymo aplinkybės, jo veikos subjektyvinė pusė, todėl jis turėtų būti išteisintas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai nepagrįsti.

15.1. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi apygardos teismo nuosprendžio motyvų pagrįstumą, apeliacinio skundo argumentus ir atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Nuteistojo V. K. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas dėl jam inkriminuotos veikos yra nepagrįsti ir atmestini, nes jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 266 straipsnio 3 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

16. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kilus įtarimui dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) disponavimo, 2012 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) sankcionuotas, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., slaptas A. I. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas, techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, slapta kontroliuojant ir fiksuojant pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nebuvo žinoma (t. 2, b. l. 188). Minėtos nutarties pagrindu vykdant sankcionuotus veiksmus, nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. vasario 26 d. fiksuotas A. I. ir A. K. tarpusavio bendravimas (bendraujant telefonu ir SMS pranešimais), iš kurio turinio matyti, kad pastarieji kalbasi apie būsimus ir įvykusius susitikimus su kitais asmenimis, pinigus, išreiškia nepasitenkinimą nesulaukus atsako, dėl kokybės, kuri neatitinka pasiūlytos, minint skaičius, procentus, kainas (t. 2, b. l. 197-200; t. 3, b. l. 1-14). Be šių aplinkybių nustatyta, kad 2012 m. sausio 25 d. A. I. automobiliu Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) gabeno 3 plastikines talpas po 20 litrų, kurias apie 15.57 val. automobilių stovėjimo aikštelėje ((duomenys neskelbtini)) perdėjo į E. K. (kurio atžvilgiu, jam pasislėpus, baudžiamoji byla išskirta) automobilį VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) bei kurias pastarasis gabeno į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, kol apie 16.30 val. buvo sulaikytas pareigūnų. Taip pat tai, kad A. I. telefonu nurodžius, V. K., atvykęs prie A. I. tėvų namų, iš pastarojo brolio paėmė dvi plastikines talpas po 20 litrų, kurias pakrovus į automobilio Mazda 6, v. n. (duomenys neskelbtini) bagažinę, buvo sulaikytas pareigūnų. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2012 m. sausio 30 d. specialisto išvadose Nr. 140-(522)-IS1-682 ir Nr. 140-(523)-IS1-681 atitinkamai nustatyta, kad geltonos spalvos skysčio iš trijų plastikinių bakelių, rastų 2012 m. sausio 25 d. automobilio VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. K., bei dviejų plastikinių bakelių rastų automobilyje Mazda 6, v. n. (duomenys neskelbtini) sudėtyje yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai: 1-fenilpropan-2-onas (pagal IUPAC nomenklatūrą), fenilacetonas, benzilmetilketonas, metilbenzilketonas, BMK) (t. 1, b. l. 153-154; 159-160). 2012 m. balandžio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1849)-IS1-2442 konstatuota, kad geltonos spalvos skysčio iš trijų plastikinių bakelių, rastų 2012 m. sausio 25 d. automobilio VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. K., sudėtyje esančio pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai: 1-fenilpropan-2-onas, fenilacetonas, benzilmetilketonas, metilbenzilketonas, BMK), bendrasis kiekis yra 52691,832 g (52,692 kg), o dviejuose plastikiniuose bakeliuose rastuose automobilyje Mazda 6, v. n. (duomenys neskelbtini) – bendrasis kiekis yra 34788772 g (34,789 kg) (t. 1, b. l. 169-170).

17. Byloje nėra ginčo, kad 2012 m. sausio 25 d. V. K., gavęs SMS pranešimą iš A. I., nuvyko į pastarojo tėvų namus paimti plastikinių talpų, kurios buvo pakrautos į automobilio Mazda 6, v. n. (duomenys neskelbtini) bagažinę, tačiau apeliantas tvirtina, kad jam nebuvo žinoma apie tikrąjį šių talpų turinį, nurodant, jog su A. I. buvo kalbėjęs apie pigesnį kurą, todėl manė, kad pasiima talpas su nelegaliai gautu kuru. Taigi, V. K. iš esmės pripažindamas objektyviąją nusikaltimo, numatyto BK 266 straipsnyje pusę, neigia subjektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, t. y. neigia žinojęs (suvokęs), kad plastikinėse talpose buvo pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) bei tuo pačiu susitarimą daryti minėtą nusikalstamą veiką.

17.1. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste, pažymi, kad apie nusikaltimo subjektyviosios pusės (kaltės) turinį sprendžiama ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir vertinant bylos įrodymų visumą – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ir pastaraisiais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis neigia ką nors žinojęs apie pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), kolegijos vertinimu, tokiais V. K. parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus, taip pat atsižvelgiant į tai, jog ir paties nuteistojo pozicija viso bylos proceso metu nebuvo nuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. sausio 25 d. jis nurodė, kad supratęs, jog iš A. I. namų reikia paimti talpas su nelegaliai gautu kuru ar spirtu; 2012 m. vasario 3 d. apklausoje, nurodė kalbėjęs su A. I. dėl skolos grąžinimo, nes pastarajam buvo paskolinęs pinigų; 2012 m. balandžio 25 d. apklausoje jau nurodė, kad su A. I. kalbėjo dėl ikrų pardavimo ir apie skolos grąžinimą už jo automobilio remontą; bylos teisminio nagrinėjimo metu vėlgi nurodė, kad su A. I. buvo sutaręs dėl pigesnio kuro, kad kalba vyko dėl ikrų pardavimo. Teismas apie nuteistojo V. K. kaltę padarius jam inkriminuotas veikas sprendė ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, tarp jų ir operatyvinių veiksmų protokoluose esančius duomenis. Darydamas išvadą, kad V. K. buvo žinoma apie plastikinių talpų turinį, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų nepažeidė, nes šias faktines aplinkybes grindė jas liečiančių ir leistinų įrodymų viseto vertinimu, juolab, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma, kurią iš esmės sudaro ne tik paties nuteistojo, bet ir kito šioje byloje nuteisto A. I., liudytojų V. Ž., R. M. parodymai, transporto priemonės (Mazda 6, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūros, kratų, operatyvinių veiksmų protokolai, specialisto išvados ir kiti rašytiniai bylos duomenys, priešingai nei bandoma tvirtinti, atskleidžia nuteistojo V. K. padarytos nusikalstamos veikos ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius. Ir nors apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus padarytus šioje nagrinėjamoje byloje vertinant įrodymus, argumentuojant byloje esančių duomenų netinkamu vertinimu, byloje netinkamai interpretuojamais operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotais pokalbiais ir susirašinėjimo SMS pranešimais, tačiau pažymėtina, kad baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Šiuo konkrečių atveju, priešingai nei teigiama apelianto, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus vertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis nėra.

17.2. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad šioje byloje apklaustas kitas nuteistasis A. I. davė nuteistajam V. K. palankius parodymus, tvirtindamas, kad pastarajam nebuvo žinoma apie tikrąjį talpų turinį, jog su pastaruoju iš vakaro buvo kalbėjęs apie pigesnį kurą, todėl išsiuntęs SMS pranešimą, jame nurodydamas, kad nuvažiuotų pasiimti „pats žino ką“, manė, kad V. K. prieš pildamasis pajaus, kad tai ne kuras ir išpils lauk. Tačiau tokie šio nuteistojo parodymai vertintini kritiškai, juolab, kad kaip matyti tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, A. I. taip ir nesugebėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kokios priežastys lėmė nekonkretaus (užšifruoto) turinio žinutės parašymą ir išsiuntimą V. K.. Be kita ko, tokius šio nuteistojo parodymus, kolegijos nuomone, paneigia kiti bylos įrodymai. Antai baudžiamojoje byloje 2012 m. vasario 27 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuotu telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turiniu tarp A. I. ir V. K., nustatytas šių asmenų intensyvus bendravimas, tiek siunčiant SMS pranešimus, tiek bendraujant telefonu. Iš šių fiksuotų pokalbių ir susirašinėjimo turinio matyti, kad pastarieji be kitų temų kalbasi ir apie būsimus bei jau įvykusius susitikimus, po tokių susitikimų aptaria tolimesnę veiksmų eigą, rezultatus, išreiškia nepasitenkinimą nesulaukiant atsakymo, taip pat aptarinėja nesutarimus dėl kainos, kiekio, kokybės, jos neatitikimo pasiūlytai, minint skaičius, procentus (t. 2, b. l. 197-200; t. 3, b. l. 1-14). Atlikta šių operatyvinių veiksmų metu užfiksuotų pokalbių ir SMS pranešimų analizė, atskleidė V. K. dalyvavimą tiriamoje veikoje. Nors nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su tokiu operatyvinių veiksmų metu surinktų duomenų vertinimu, savaip juos interpretuojant, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šių pokalbių turinys atskleistas teisingai. Nuteistojo V. K. tvirtinimas, kad tarp jo ir A. I. vykęs bendravimas, buvo iš esmės dalykinis, susijęs su ketinimu užsiimti ikrų prekyba, bet ne dėl pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) disponavimo, pagrįstai atmestas kaip neįtikinamas. Juolab, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad jokių įrodymų, patvirtinančių šią nuteistojo nurodomą versiją surinkta nebuvo, jų nepateikė ir pats apeliantas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei bandoma įtikinti, atlikus pirmiau minėtų operatyvinių veiksmų protokoluose fiksuotų duomenų analizę, galima daryti išvadą, kad V. K. bendravimas su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu (A. I.) vyko būtent dėl pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) disponavimo, ir kad V. K. apie plastikinėse talpose esančias medžiagas, t. y. apie tikrąjį šių talpų turinį buvo žinoma. V. K. pokalbių ir susirašinėjimo su A. I. turinys, mėginimas nekonkrečiai, naudojant pokalbių metu frazes, nesusijusias su talpose esančiu turiniu, stengiantis iš pradžių neįvardinti procentų, skaičių atspindinčių pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kokybę, kaip tik ir parodo jų tikrąją prasmę. Matyti, kad tokiu būdu buvo stengiamasi užšifruoti detales, atviru tekstu neminėti sąvokų, kurios aiškiai nurodytų į tai, jog yra kalbama apie disponavimą uždraustomis medžiagomis. Toks fiksuotų pokalbių tekstas liudija apie tai, jog pokalbių dalyviai vienas kitą suprato ir žinojo šių pokalbių tikrąją prasmę. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad V. K. taip ir negalėjo nieko įtikinamai paaiškinti apie šių pokalbių metu kalbamus skaičius, procentus, kokybę. Užfiksuoti pokalbiai, kurių turinio ir žodžių priklausomumo nuteistasis V. K. neginčija, išskyrus jų prasmę, parodo, kad apeliantas suprato ir žinojo, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Kitaip vertinti šių pokalbių ir susirašinėjimo turinį, nei šie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu pažymėtina, kad duomenys apie telefoninius pokalbius, SMS pranešimus, jų turinys šioje baudžiamojoje byloje nėra vieninteliai įrodymai. Kaip matyti, iš 2012 m. sausio 26 d. kratos protokolo, atlikus kratą V. K. gyvenamojoje vietoje, be kitų daiktų, buvo rasti ir paimti liniuoto popieriaus lapai su užrašais (t. 2, b. l. 19). 2012 m. vasario 3 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad rastuose lapuose, mėlynos ir juodos spalvos rašikliais ranka daryti užrašai nurodant procentus, išleistas sumas ir litrus, kitas įvairaus dydžio sumas, jų trūkumą, gavimą ir pan.: 300 Lt“; „IŠLEIDAU 150+200+50+50“; „Omega 3313“; „Omega 2500“; „65-70%“; „36500-50 litr.“, „37500 aš“, „60-Virg -43800e“, „aš-45000e“, „40-Vig-29200e“,“aš-30000e“;„Turiu paduoti 50 litr. 36500e“, „Gaunu 33750e“, „trūksta 2750 Eur, 9500 lit.“, „105 litr“, „Turiu paduoti -76650 Eur“; „3740“, „Padavė 50 litr Skoloj 15 litr 11250 Eur“, „Virg 36500 Eur“ (t. 2, b. l. 22-31). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, vertinant V. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir šiuose užrašuose esančia informacija. Ir nors apeliacinės instancijos teisme V. K. tvirtino, jog minėtuose užrašuose buvo užrašytos fantazijos/planai, kiek jis galėtų užsidirbti pardavęs ikrus, omega taukus, tokie V. K. aiškinimai nelaikytini įtikimais, ypač atsižvelgiant į tai, kad jokių įrodymų patvirtinančių šį faktą byloje nenusirinkta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, byloje užfiksuoti nuteistojo pokalbiai ir susirašinėjimas su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu, kratos metu rasti užrašai, sudaro vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, kitiems byloje surinktiems įrodymams neprieštarauja, iš jų analizės skundžiamame nuosprendyje logiškai ir įtikinamai išplaukia nuteistojo V. K. kaltę patvirtinančios išvados.

17.3. Sutiktina su nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyta pozicija, jog aukščiau analizuoti bylos įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje grindė V. K. kaltę, yra netiesioginiai. Kaip priimta teismų praktikoje, nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Netiesioginis yra toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Konstatuotina, kad šioje byloje teismas nustatė tarpinius faktus, juos nuosekliai ir logiškai susiedamas. Padarydamas išvadą, kad V. K. suprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumą nagrinėjamos veikos kontekste, teismas įrodinėjimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė ir faktines aplinkybes grindė byloje liečiančių ir leistinų įrodymų viseto vertinimu, susiejant juos į vientisą loginę grandinę. Juolab, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, kas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, motyvai, kuriais remiantis konstatuota, jog V. K. atliko nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su jais sutinka ir neturi pagrindo daryti priešingų išvadų padarytoms.

17.4. V. K. dalyvavimo jam inkriminuotoje veikoje nepaneigia faktas, jog A. I. brolis G. I., kuris talpas su prekursoriais perdavė V. K., nebuvo teisiamas šioje byloje. Šio liudytojo parodymai, duoti tiek bylos ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atvirkščiai, tik patvirtina V. K. kaltę. Be to, iš byloje esančio 2012 m. vasario 27 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad susirašinėjimas tarp A. I. ir V. K., kurio metu A. I. nurodė V. K. nuvykti pasiimti talpas su prekursoriais 2012 m. sausio 25 d. vyko nuo 18:50:09 val. iki 19.52.01 val. (t. 2, b. l. 197-200), pats V. K. prie A. I. tėvų namų su prekursoriais sulaikytas 2012 m. sausio 25 d. apie 20.30 val., tad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenys liudija, kad talpas su prekursoriais V. K. nuvyko pasiimti ne po keturių valandų, juolab, kad iš paties A. I. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, jog jis negalėjo patvirtinti apie tai, kad jam buvo žinoma apie asmens, kuriam jis perdavė talpas su prekursoriais, sulaikymą.

17.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visetas leido teismui daryti pagrįstą išvadą dėl V. K. dalyvavimo aptariamoje nusikalstamoje veikoje. Ir nors apeliuojama į šioje byloje surinktų duomenų pakankamumą, jų teisingumą, tačiau baudžiamosios bylos duomenų analizė duodą pagrindą išvadai, kad byloje esančių duomenų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Byloje nustatyta, kad V. K. atlikdamas tam tikras funkcijas, dalyvavo jam inkriminutos veikos padaryme. Nors nuteistasis neigė žinoję apie tikrąjį talpų turinį, tačiau iš aukščiau aptartų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad tokie jo parodymai buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia – suvokė, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo tikslo ir norėjo taip veikti, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu BK 266 straipsnio 3 dalį. Nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo V. K. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai. Apelianto skunde pateikiamas savitas objektyvių bylos duomenų vertinimas ir interpretavimas kitaip vertinti byloje esančių įrodymų pagrindo nesudaro.

18. Remiantis aukščiau nustatytų ir aptartų aplinkybių visuma, atmetami ir nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentai dėl neva nepagrįsto pirmosios instancijos teismo konstatavimo, kad minėtą nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje, tvirtinant, kad nebuvo įrodytas susitarimas atitinkamai veikti.

18.1. Kolegija pažymi, kad pagal BK 24, 25 straipsnių nuostatas bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Teismų praktikoje nurodyta, jog bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, jog pagal teismų praktiką susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais.

18.2. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei bandoma apeliuoti, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. K. pirmosios instancijos teismo pripažintas BK 266 straipsnio 3 dalyje nustatytos veikos bendravykdytoju pagrįstai, t. y. teismas konstatuodamas, kad V. K. nusikalstamą veiką padarė veikiant bendrininkų grupe, teisingai vadovavosi įstatymo reikalavimais (BK 24 straipsnis, 25 straipsnis). Šioje byloje buvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, įrodančios visumą objektyvių ir subjektyvių požymių, pagrindžiančių V. K. bendras pastangas su kitu šioje byloje nustatytu kaltininku disponuoti pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais). Pažymėtina, kad tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos ir aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog V. K. neabejotinai suvokė, kad veikia kartu su nusikalstamos veikos bendrininku ir padeda realizuoti sumanymą iki bus pasiektas norimas nusikalstamas rezultatas, norėjo taip veikti. Taigi, byloje įrodyta, kad nuteistasis, atlikdamas atitinkamus nusikalstamos veikos, numatytos BK 266 straipsnio 3 dalies sudėtyje aprašytus veiksmus, veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentų.

19. Prokuroro apeliaciniu skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys, kuriomis V. V. išteisintas pagal BK 266 straipsnio 3 dalį, bei nuspręsta iš kaltinimo pašalinti aplinkybę dėl nuteistųjų A. I. ir V. K., veikusių pagal susitarimą, trijų talpų su 52.692 kg I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių) pardavimą V. V.. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu prokuroro vertinimu nesutinka.

19.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčytinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

19.2. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga įrodinėti baudžiamojoje byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams, kurie privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra prieštaringi, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, ir yra išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Būtent prokuroras organizuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui, turi užtikrinti išsamų bylos aplinkybių ištyrimą, reikšmingų duomenų, pagrindžiančių jo pareikštą ir palaikomą teisme kaltinimą, surinkimą.

19.3. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad 2012 m. sausio 25 d. savo automobiliu A. I. gabeno ir perdavė E. K. tris plastikines talpas su jose buvusiu skysčiu. 2012 m. sausio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokole fiksuota, kad apžiūrėjus automobilį VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. K., bagažinėje rastos trys plastikinės po 20 litrų talpos su skysčiais, turinčiais specifinį kvapą (t. 1, b. l. 20-22); 2012 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(522)-IS1-682 konstatuota, kad geltonos spalvos skysčio iš trijų plastikinių bakelių, rastų 2012 m. sausio 25 d. automobilio VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. K., sudėtyje yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai: 1-fenilpropan-2-onas (pagal IUPAC nomenklatūrą), fenilacetonas, benzilmetilketonas, metilbenzilketonas, BMK) (t. 1, b. l. 153-154). 2012 m. balandžio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1849)-IS1-2442 nustatyta, kad geltonos spalvos skysčio iš trijų plastikinių bakelių, rastų 2012 m. sausio 25 d. automobilio VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. K., sudėtyje esančio pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai: 1-fenilpropan-2-onas, fenilacetonas, benzilmetilketonas, metilbenzilketonas, BMK), bendrasis kiekis yra 52691,832 g (52,692 kg) (t. 1, b. l. 169-170).

19.4. Nagrinėjamu atveju, V. V. buvo kaltinimas šių trijų plastikinių talpų su pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) įgijimu. Kaltinamojo V. V. kaltė buvo grindžiama 2012 m. sausio 25 d. operatyvinių veiksmų (sekimo) atlikimo ir 2012 m. vasario 27 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuotais duomenimis, kuriais atitinkamai fiskuoti 2012 m. sausio 25 d. laikotarpiu nuo 10 val. iki 21 val. vykdomo operatyvinio sekimo V. V. ir kitų šioje byloje nustatytų asmenų veiksmai, galimai įgyjant ir gabenant uždraustas medžiagas bei V. V. susirašinėjimas su A. I. (t. 2, b. l. 181-182, 189-196); taip pat 2012 m. sausio 26 d. kratos protokolu fiksuotais duomenimis, kuriais nustatyta, kad atlikus kratą V. V. gyvenamojoje vietoje, be kitų daiktų buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas „Samsung GT-E1081T“, IMEI (duomenys neskelbtini), kurio apžiūros metu nustatyta, kad telefone yra įdėta „Bitė labas“ SIM kortelė (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 62-63, 79); jau minėtomis specialisto išvadomis bei kita bylos rašytine medžiaga. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jų visumą V. V. atžvilgiu, sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų pripažinti kaltinamąjį V. V. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, konstatuojant, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nebuvo nustatytos visos pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) pirkimo – pardavimo aplinkybės: nenustatyti visi sandorio dalyviai, kada ir kur, ir ar buvo susitarta dėl uždraustų medžiagų pardavimo, kainos, atsiskaitymo tvarkos ir pan. Taip pat tai, kad nors byloje buvo fiksuotas A. I. ir V. V. bendravimas SMS pranešimais, kurių nei vienas neneigė, tačiau nebuvo nustatyti pastarojo ryšiai su V. K. ir E. K.. Be šių aplinkybių teismas nurodė ir tai, kad nors 2012 m. sausio 25 d. operatyvinio sekimo metu buvo nustatyta, kad A. I. ir A. K. (duomenys neskelbtini) buvo susitikę ir tarp jų vyko pokalbis daugiabučio namo kieme, tačiau nefiksuota ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog V. V. būtų ką nors šio susitikimo metu A. I. perdavęs.

19.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus, patikrintus įrodymus, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami išteisintojo V. V. kaltei pagal jam pareikštą kaltinimą pagrįsti.

19.6. Teismų praktikoje pripažįstama, kad inkriminuojant narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo požymį, būtina nustatyti esmines tokios medžiagos įgijimo aplinkybes: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo narkotines medžiagas. Kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Taigi, tokiu atveju, kai išvados, kurių teismas negali pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, yra grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, jos negali būti pripažįstamos pagrįstomis, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

19.7. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju V. V., labai didelio kiekio pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) įgijimas šioje byloje iš esmės grindžiamas tik prielaidomis, kadangi pakankamų objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti šį faktą, pastarojo atžvilgiu surinkta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai V. V. pagal BK 266 straipsnio 3 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), išteisino. Taip pat teismas pagrįstai A. I. ir V. K. iš kaltinimo pašalino šiems asmenims inkriminuotą aplinkybę, kad 2012 m. sausio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, A. I. veikęs pagal susitarimą su V. K., (duomenys neskelbtini) pardavė V. V. tris talpas su 52,692 kg pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriu). Pažymėtina, kad kaip priimta teismų praktikoje, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį taikomi ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškų kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais, jų visuma, neginčijamai nustatytos prekursorių laikymo ir gabenimo aplinkybės, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nenustatyta, kur ir kada įvyko A. I. ir V. V. susitikimas, kurio metu buvo aptartos prekursorių pardavimo ir įgijimo sąlygos. Byloje nėra duomenų patvirtinančių V. V. ir A. I. susitarimą dėl prekursorių kiekio, kainos, kada, kur ir kokiais veiksmais išteisintasis įgijo uždraustas medžiagas. Nors įgijimo faktas kaltinimą palaikiusio prokuroro iš esmės preziumuojamas remiantis prekursorių laikymo ir gabenimo faktu, tačiau baudžiamojoje byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių V. V. inkriminuojamą trijų plastikinių talpų su pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) įgijimo faktą. Ta aplinkybė, kad sulaikymo dieną, t. y. 2012 m. sausio 25 d. nuo 14.05 val. iki 14.20 val. buvo fiksuotas A. I. ir V. V. susitikimas daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, taipogi neįrodo, kad šio, vienintelio fiksuoto A. I. ir V. V. susitikimo metu, pastarieji būtų aptarę prekursorių pardavimo sąlygas, perdavę vienas kitam kokius nors daiktus, pinigus. Pažymėtina, kad tai nebuvo fiksuota ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokole, to nenurodė ir operatyvinio tyrimo veiksmus atlikę bei pirmosios instancijos teisme apklausti pareigūnai. Akcentuotina ir tai, kad sulaikius šiuos asmenis, pas juos nebuvo rastos ženklios pinigų sumos pagrindžiančios sandorio įvykdymą ir prekursorių įgijimą, tokių duomenų nesurasta ir atlikus kratas šių asmenų gyvenamojoje vietoje. Baudžiamojoje byloje taipogi nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad būtent V. V. davė nurodymus A. I. perduoti talpas su prekursoriais E. K., o pastarasis jo nurodymu šias talpas turėjo nuvežti į ikiteisminio tyrimo nenustatytą vietą, nenustatytam asmeniui. Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti ir V. V. ryšiai su E. K..

19.7.1. Iš tiesų byloje, kaip nurodo savo skunde prokuroras, nustatytas faktas, kad sulaikius E. K., pas pastarąjį buvo rastas telefonas, pagal kurio telefoninius įvykius nustatyta, jog juo buvo naudotasi tik nusikaltimo dieną, neilgą laiko tarpą, palaikant ryšį tik su keliais telefono numeriais, taip pat V. V. kartu su A. I. sulaikymo metu, jo (V. V.) automobilio apžiūros metu rastas sulaužytas į dvi dalis SIM kortelės rėmelis, ant kurio matėsi telefono numerio fragmentas – (duomenys neskelbtini) bei „(duomenys neskelbtini)“ pakuotės kartoninis viršelis, ant kurio ranka mėlynos spalvos tušinuku buvo užrašytas telefono numeris (duomenys neskelbtini). Tačiau, jokių duomenų patvirtinančių V. V. bendravimą su E. K., tiek telekomunikacijų tinklais perduodant informaciją į minėtą numerį ((duomenys neskelbtini)) ar naudojimąsi telefono numeriu, kurio fragmentas rastas V. V. automobilio apžiūros metu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta nebuvo. Tokiu būdu išvada, kad galimai V. V. naudojosi nusikaltimo dieną vienu iš baudžiamojoje byloje nustatytų telefono abonentų (konkrečiai (duomenys neskelbtini)) ryšiui su R. Š. palaikyti, vien todėl, kad nustatyta, jog šis abonentas veikė ribose kaip tik tuo laiku ir vietoje, kur maždaug buvo ir V. V., kuris, kaip nustatyta byloje buvo sekamas (čia pažymėtina, kad sekimo išdavoje jokių duomenų V. V. atžvilgiu byloje nesurinkta), laikytina nepakankama V. V. kaltei pagrįsti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad baudžiamojoje byloje buvo daroma prielaida, jog telefono numeriu nusikaltimo dieną galimai naudojosi R. Š., tačiau dėl objektyvų priežasčių nesulaikius E. K. lydėjusio R. Š. automobilio, nebuvo nustatytas nei lydintis asmuo, nei išimtas lydinčio asmens mobilaus ryšio telefonas, kuriuo buvo bendrauta tiek su E. K., tiek su kitu byloje nurodomu telefono numeriu – (duomenys neskelbtini), kaip minėta galimai tvirtinant, kad pastarąjį naudojo V. V.. Analizuojant prokuroro skundo argumentus dėl V. V. nepagrįsto išteisinimo atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaip nurodoma skunde, dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybių sulaikyti R. Š. ir išimti jo mobiliojo ryšio telefono, todėl nepavyko negičytinai įrodyti, kad būtent jis, lydėdamas E. K. į (duomenys neskelbtini), naudojosi abonentu (duomenys neskelbtini) ir byla R. Š. atžvilgiu buvo nutraukta. Vertinant V. V. pareikšto kaltinimo pagrįstumą atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, akivaizdu, kad šiuo atveju būtų remiamasi prielaidų pobūdžio išvadomis, kas, kaip išdėstyta aukščiau, prieštarauja in dubio pro reo principui. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog būtent V. V. buvimo (duomenys neskelbtini) metu pirmiau minėtiems asmenims buvo išdalintos SIM kortelės tarpusavio ryšiui palaikyti, kuriomis buvo naudojamasi nusikaltimo dieną, taip pat nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, V. V. kaltė negali būti grindžiama ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokole fiksuotu telekomunikacijų tinklais informacijos turiniu, kuriuo buvo nustatytas jo bendravimas su A. I.. Nors, kaip jau konstatuota atsakant į V. K. apeliacinio skundo argumentus, byloje akivaizdžiai nepasitvirtino juodųjų ikrų pardavimo versija, tačiau priešingai nei teigiama prokuroro skunde, šių asmenų tarpusavio bendravimas nėra pakankamas V. V. kaltei pagrįsti, juolab, kad jokių duomenų apie jų susitikimus dėl prekursorių įgijimo byloje nesurinkta. Taigi, konstatuotina, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų V. V. kaltę dėl jam inkriminuotų veiksmų padarymo.

19.8. Apibendrinus pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu priėmė pagrįstai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl V. V. išteisinimo pagal BK 266 str. 3 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį, kuria A. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir šioje dalį dalyje priimti naują nuosprendį:

Išteisinti A. I. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis A. I. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta – 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžiu A. I. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 266 straipsnio 3 dalyje paskirtą 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį, kuria ištaisyta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio aprašomoji dalis.