Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovui M. Ž., jo atstovei advokatei Jovitai Usonytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovui M. Ž. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas J. V. prašo priteisti iš atsakovo M. Ž. 4923,54 EUR skolos, 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2013 m. sausio 31d. paskolino M. Ž. 4923,54 EUR (17 000 Lt). Atsakovas M. Ž. pinigus įsipareigojo grąžinti per vienerius metus, t.y. iki 2014 m. sausio 31 d., tačiau iki nurodyto termino skolos negrąžino, todėl prašo priteisti visą paskolos sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

2016-10-31 Palangos miesto apylinkės teismo preliminariu sprendimu ieškinys buvo visiškai patenkintas ir iš atsakovo M. Ž. priteista 4923,54 EUR skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 755,40 EUR bylinėjimosi išlaidų, ieškovo J. V. naudai.

Atsakovas M. Ž. teismui pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo. Su pareikštu ieškiniu atsakovas M. Ž. nesutinka. Nurodo, kad ieškovas, elgdamasis nesąžiningai, nuslepia tikrąsias šio paskolos raštelio pasirašymo aplinkybes. Iki šio paskolos raštelio ieškovas su atsakovu buvo geri pažįstami ir dirbo tose pačiose automobilių serviso patalpose, tačiau atskirose įmonėse. Santykiai su ieškovu buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, minėtose serviso patalpose bendraudavo gana dažnai. Būtent raštelio pasirašymo dieną, ieškovo paprašytas padėti, atsakovas pasirašė jo nurodyto turinio raštelį. Ieškovas užgarantavo, jog po metų, kai jo jam nebereikės - jį sunaikins. Iki pat teismo preliminaraus sprendimo gavimo 2016-12-06 ieškovas niekada nereikalavo jokių neva paskolintų piniginių sumų grąžinimo, ir atsakovas net nesitikėjo, jog šis raštelis tebeegzistuoja, manė, jog ieškovas jau seniai jį yra sunaikinęs, kaip kad ir buvo žadėjęs. Tai, kad ginčo sumos ieškovas realiai nėra sumokėjęs, patvirtina ir raštelio tekstas „Aš, M. Ž., pasiskolinu iš J. V.“, kuriame nėra jokio įrašo apie nurodytos sumos perdavimą – priėmimą.

Ieškovas J. V. pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl preliminarus sprendimo, kuriame prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 14-15). Nurodo, kad atsakovas prieštaravimuose melagingai nurodo, kad šalys buvo susitarusios, kad skolos raštelis bus sunaikintas. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo prieštaravimuose nurodytas aplinkybes, todėl manyti, kad atsakovo nurodytos aplinkybės tikrai egzistavo, nėra pagrindo. Šiuo atveju ne ieškovas, o būtent atsakovas elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando nuslėpti prieštaravimuose pateiktomis aplinkybėmis. Pažymėtina tai, kad visos atsakovo prieštaravimuose nurodytos aplinkybės ieškovui nebuvo žinomomis iki tol kol atsakovas jų nenurodė teismui. Atsakovas prieštaravimuose teigia, kad pinigų, nurodytų skolos raštelyje ieškovas atsakovui nėra sumokėjęs ir tai patvirtina skolos raštelio tekstas, o pinigų perdavimo faktas skolos raštelyje neužfiksuotas. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo. Faktas, kad skolos raštelis yra pas kreditorių, t.y. ieškovą J. V., patvirtina, jog paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigus atsakovas gavo. 2013-01-31 paskolos sutartis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o žodžio „pasiskolinu“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką (2013-01-31), pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, sudaro pagrindą pripažinti paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą.

Teismo posėdžio ieškovas J. V. bei jo atstovas advokatas D. I. palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė palikti preliminarų teismo sprendimą nepakeistą, ieškinyje bei atsiliepime į prieštaravimus išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Papildomai ieškovas paaiškino, kad pinigus atsakovui davė grynais pinigais, turėjo tokią sumą namuose, seife. Kadangi dirbo su atsakovu tose pačiose patalpose, su juo bendravo, atsakovas prašė paskolinti 20000 Lt, neva autoserviso įrengimui, tačiau tuo metu jis turėjo 17000 Lt, todėl jam tokią sumą paskolino. Tuo metu jis dirbo statybos darbus, privatiems asmenims, pajamų neapskaitė, ta suma sudarė maždaug 3-5 mėnesių pajamas. Dirbo statybos darbus ir turėjo įmonę.

Atsakovo atstovė advokatė Jovita Usonytė teismo posėdžio metu nurodė, kad preliminarus sprendimas nepagrįstas, prašė jį naikinti, kadangi paskolos raštelyje nėra jokių įrašų apie galimą paskolos dalyko, t.y. 17000 Lt dydžio piniginės sumos, perdavimą paskolos gavėjui, t.y. atsakovui. Pinigų perdavimas - priėmimas nebuvo užfiksuotas, raštelyje nenurodoma kada ši skolos suma buvo suteikta ir atsakovo parašo, patvirtinančio šios sumos gavimą. Pinigų perdavimas - priėmimas nebuvo užfiksuotas ir kitokiuose rašytiniuose įrodymuose, todėl nėra jokių neginčijamų įrodymų, objektyviai ir besąlygiškai patvirtinusių pinigų perdavimą ir todėl konstatuoti, jog minėto dydžio paskola neginčijamai buvo suteikta, nėra jokio pagrindo.

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rašytiniais byloje esančiais duomenimis, šalių ir jų atstovų paaiškinimais nustatyta, kad 2013-01-31 sutartimi ieškovas J. V. paskolino atsakovui M. Ž. 4923,54 EUR (17000 Lt), kuriuos atsakovas M. Ž. įsipareigojo grąžinti per 1 metus, t.y. iki 2014-01-31 (b. l. 5).

Ieškovas J. V. prašo priteisti iš atsakovo M. Ž. 4923,54 EUR skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nustatytu terminu skolos negrąžino. Atsakovas M. Ž. prašo ieškinį atmesti, motyvuodamas tuo, kad iš ieškovo J. V. faktiškai pinigų negavo, o paskolos sutartis buvo pasirašyta ieškovui J. V. prašant.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi, paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma 600 EUR turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Tai yra tam tikras sutarties laisvės principo ribojimas, įstatymui nustatant privalomą sandorio formą. Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.).

Rašytine bylos medžiaga, šalių bei jų atstovų paaiškinimais nustatyta, kad šalys yra sudariusios rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos gavėjas M. Ž. nurodo, kad „Aš M. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) pasiskolinu iš J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 17000 Lt. Skolą padengt pažadu per vienerius metus“. Atsakovas M. Ž. patvirtina pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, o pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais, kad ieškovas J. V. tiesiog paprašė, nes jam dėl kažkokių priežasčių reikėjo, tačiau kam konkrečiai, teisme paaiškinti negalėjo, taip pat tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašyto apie tai, kad jis sutartyje nurodytą sumą, t.y. 17000 Lt., gavo. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai - pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. atsakovui M. Ž. - „Aš M. Ž. pasiskolinu“, „Pasižadu grąžinti“, nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti, šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, t.y. atsakovas M. Ž. sutartyje įrašė paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios – t.y. „pasižadu grąžinti per 1 metus“. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartis, surašyta atsakovo M. Ž., yra pas ieškovą J. V.. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą išvadai, kad ieškovas J. V. šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovas M. Ž., remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (LR CK 6.873 str. 1 d.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, todėl, nesant duomenų apie paskolos sumos 4923,54 EUR (17000 Lt) sumokėjimą, paskolos suma priteistina iš atsakovo M. Ž. ieškovui J. V. (LR CK 6.1 str., 6.4 str., 6.38 str., 6.63 str., 6.71 str., 6.256 str. 1 d. ir 2 d., 6.260 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.).

Atsakovo M. Ž. išdėstyti argumentai, kad jis, surašydamas ir pasirašydamas paskolos sutartį, faktiškai pinigų negavo, vertinami prieštaringai, nes atsakovo M. Ž. paaiškinimai, jog ieškovas jo paprašė pasirašyti tokio turinio sutartį, kadangi jam kažkam reikėjo, vertintini kaip atsakovo gynybinė pozicija siekiant išvengti prievolės vykdymo. Be to, aplinkybė jog sutartyje nėra įrašo „pinigus daviau“ ir „pinigus gavau“, nesudaro pagrindo paneigti atsakovo M. Ž. nurodytą aplinkybę, jog jis faktiškai pinigų negavo, dėl to ir nėra įrašo apie pinigų gavimą. Vertinant sutartyje užfiksuotą paties atsakovo pasirašytą „Aš M. Ž. pasiskolinu iš J. V. 17000 Lt“ lingvistine žodžio prasme („pasiskolinu“ pavartotas esamuoju laiku), tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu leidžia konstatuoti, jog pinigų perdavimas įvyko sutarties pasirašymo metu. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas M. Ž. yra įsteigęs įmonę, verčiasi automobilių remontą vykdančia veikla, yra protingas ir turintis vidurinį išsilavinimą, todėl teismo manymu kiekvienas atidus, rūpestingas, protingas ir apdairus asmuo, prieš atlikdamas vieną ar kitą veiksmą, privalo įvertinti galimas jo pasekmes. Netikėti ieškovo J. V. paaiškinimais teismas neturi pagrindo, nes šalių aiškinimu paskolos sutartis buvo pasirašoma geros valios ir abipusio pasitikėjimo pagrindu.

Įvertinus byloje esančiais duomenimis, nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai vengia savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, todėl, vadovaujantis CPK 6.38 str. ir 6.189 str., iš atsakovo M. Ž. ieškovo J. V. naudai priteistina 4923,34 EUR skola.

Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d. skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pagal CK 6.210 str. 1 d., iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinį patenkinus iš atsakovo M. Ž. ieškovo J. V. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis - 755,54 EUR (55,54 EUR žyminio mokesčio bei 700 EUR advokato pagalbai) (b. l. 6, 7-8) (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Priimti galutinį sprendimą ir priteisti iš atsakovo M. Ž., 4923,34 EUR (keturis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt tris EUR, 34 ct) skolos, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą 4923,34 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-10-28 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 755,54 EUR bylinėjimosi išlaidų, ieškovo J. V. naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Palangos miesto apylinkės teismą.