Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-547-238/2011;

Teisėjas R. Grigas Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00657-2008-8;

2011 m. lapkričio 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei ir Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Onai Kandrotienei, nukentėjusiajai J. Č., jos atstovui advokatui Ryčiui Šimkui, nuteistajam G. K., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nuteistajam Leonui E. Š., jo gynėjai advokatei Karinai Račkauskienei, civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Dominykui Varnui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Leono E. Š., G. K. ir civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

Leonas E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 176 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

G. K. nuteistas pagal LR BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tuo pačiu nuosprendžiu, Kauno miesto apylinkės teismui 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi ištaisius rašymo apsirikimus, patenkinus ieškinį, iš (duomenys neskelbtini) J. Č. priteista 80000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Leonas E. Š. pagal LR BK 176 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 1995-12-15 darbo sutartimi Nr.171 (su vėlesniais papildymais) priimtas dirbti į (duomenys neskelbtini), pagal punktus 1.1, 1.2 paskirtas mechaninės tarnybos viršininko pareigoms, perimant dalį direktoriaus (darbdavio) teisių ir pareigų saugos darbe klausimais, pagal darbo sutarties priedą Nr. 1, būdamas atsakingas už pavaldžių darbuotojų saugų darbą jam paskirtuose padaliniuose, darbo vietose, būdamas 2006-11-12 atestuotas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais pagal padalinio vadovo programą, būdamas supažindintas su darbdaviui atstovaujančio asmens 2004-11-24 patvirtintais „Mechanikos tarnybos viršininko pareiginiais nuostatais“, pagal kurių 7.5 punktą privalo supažindinti darbuotojus su darbų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais, pagal punktą 7.6 pakitus darbo procesui, privalo perspėti darbuotojus apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietose, jų poveikį sveikatai, pagal punktą 7.7 turintis kontroliuoti, kaip darbuotojai laikos saugos ir sveikatos reikalavimų, 2008-05-13 apie 8.30 val., jam pavaldžiam vairuotojui G. K., neturinčiam autokrautuvo vairuotojo atestacijos pažymėjimo ir neapmokytam vykdyti krovinių kėlimo mechaniniais ir savaeigiais krautuvais pavojingus darbus, nurodęs autokrautuvu M4014 M nuvežti į dirbtuves nurašytą autokrautuvą „Rekord“, nepravedęs jam tikslinio instruktavimo darbo vietoje, neįforminęs paskyros - užduoties, nesupažindinęs su rizikos veiksniais bei nekontroliavęs kaip jam pavaldus darbuotojas vykdo pavojingus darbus, pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003-07-01 Nr. LX-1672) 20 straipsnio l punkto reikalavimus, kad „Darbai įmonėje turi būti organizuojami vadovaujantis šiuo įstatymu ir kitais darbų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais“. 25 straipsnio reikalavimus, kad „Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais“; 16 straipsnio 3 punkto reikalavimus, kad „Saugaus darbo priemonių naudojimo reikalavimus nustato darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai. Privalomi konkrečios darbo priemonės saugaus naudojimo reikalavimai nustatomi darbo priemonės dokumentuose (naudojimo taisyklėse, naudojimo instrukcijose). Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti jos gamintojas“ bei „Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“ (patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 su pakeitimais) 2 priedo (privalomo) punkto 2.1 reikalavimus, kad „Savaeigius darbo įrenginius privalo valdyti tik tie darbuotojai, kurie buvo apmokyti saugiai valdyti tokius įrenginius“; bei (duomenys neskelbtini) „Autokrautuvo mašinisto darbo saugos instrukcijos“ Nr. 396 1.1 punkto reikalavimus, kad „autokrautuvo mašinistu turi dirbti automobilio vairuotojas, išlaikęs egzaminus ir gavęs darbui autokrautuvu teisių pažymėjimą“, autokrautuvo 4014 M „Eksploatacijos vadovo“ (gamintojo saugumo reikalavimų) 2.1 punktą, kad „Dirbti autokrautuvu gali būti leidžiama tik specialiai apmokytiems asmenims, kuriems priskirtas autokrautuvas ir kurie atsako už jo techninę būklę“, vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymo „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“ (patvirtintų 2005-04-20 Nr. 1-107) 32.1 punkto reikalavimus, kad „tikslinį instruktavimą privalo išlaikyti darbuotojai, dirbantys pagal paskyras-leidimus, taip pat darbuotojai, kuriems tam tikrais atvejais gali būti pavedama vienkartinė užduotis, nesusijusi su jų nuolatiniu darbu ar profesija (pakrovimas, iškrovimas ...)“, tai yra pažeidė darbų saugos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl ko kilo nelaimingas atsitikimas žmonėms, sukėlęs sunkias pasekmes - 2008-05-13 apie 08.45 val., Kaune, Pramonės pr. 8, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, vairuotojui G. K. autokrautuvu M 4014M transportuojant visiškai nepritvirtintą krovinį (autokrautuvą „Rekord“) per geležinkelio atšakos pervažą, kroviniui nukritus nuo šakių ir autokrautuvui grįžtant į stabilią padėtį, atgal važiuojančio autokrautuvo buvo prispaustas ir mirtinai sužalotas įmonės kranų šaltkalvis P. Č..

Konstatavus kaltinamųjų kaltę dėl neatsargaus gyvybės atėmimo ir darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo, šios išvados nepagrįstai susietos ne tik su nuteistųjų kalte, bet ir su civilinio ieškinio pagrįstumu. Nepagrįstai neanalizuota ir paties nukentėjusiojo P. Č. kaltė, nesilaikius 2008-07-21 Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 02 nurodytų atsakovo įmonės lokalių darbo teisės aktų reikalavimų (Vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.5.8 punktas, Šaltkalvio, remontuojančio kėlimo įrenginius, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr.46, 1.2.8 punktas). CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys numato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. 2008-07-21 Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 02 yra nustatyta nukentėjusiojo kaltė nuosprendyje niekaip neįvertinta, mišrios kaltės institutas netaikytas ir neargumentuotas. Atsižvelgęs į byloje esamas aplinkybes, net pripažinęs nuteistųjų kaltę dėl įvykusio įvykio pagal baudžiamuosius įstatymus, teismas turėjo vertinti jų kaltės laipsnį pagal civilinės atsakomybės principus, nustatyti nukentėjusiojo kaltės laipsnį, išreikšdamas tai procentine išraiška, ir tuo vadovaudamasis apskaičiuoti priteistiną sumą. Panašus teisinis reguliavimas yra ir CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas privalėjo nustatinėti, ar nebuvo nukentėjusio asmens didelio neatsargumo pagal byloje esantį nenuginčytą 2008-07-21 Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 02 ir kitus nukentėjusiojo asmens kaltės laipsnį patvirtinančius byloje surinktus įrodymus, tačiau tokios analizės nuosprendyje nėra.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai bei civilinis atsakovas prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

L. E. Š. ir G. K. apeliaciniai skundai atmetami, (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundas dėl teismo nutarties atmetamas.

Dėl L. E. Š. ir G. K. apeliacinių skundų.

Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo L. E. Š. nuteisė už darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą, o G. K. nuteisė už neatsargų gyvybės atėmimą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais LR BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų nurodytus argumentus dėl jų nekaltumo. Nuosprendyje teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pagal LR BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Taigi, nusikaltimo, numatyto LR BK 176 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) veika – darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos saugos darbe reikalavimų pažeidimu; 2) pavojingais padariniais – nelaimingo atsitikimo žmonėms, avarijos ar kitokių sunkių padarinių kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado minėtame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, tad siekiant atskleisti objektyviuosius – pirmiausia veikos – požymius, kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai, lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus L. E. Š. pažeidė, dėl to įvyko sunkūs padariniai (žmogaus mirtis), o nuteistojo veika buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais - mirtimi. Taip pat byloje teismas teisingai nustatė, kad K. K. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam asmeniui.

Byloje nustatyta, jog darbo sutartimi Nr. 171 L. E. Š. buvo perduota dalis direktoriaus (darbdavio) teisių ir pareigų saugos darbe klausimais ir kad pagal darbo sutarties priedą Nr. 1 jis buvo atsakingas už pavaldžių darbuotojų saugų darbą jam paskirtame padalinyje, darbo vietose. Įvertinusi ir patikrinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus bei teisingai sprendė, jog pagrindinė įvykio, tai yra nukentėjusiojo P. Č. mirties priežastis buvo nuteistojo L. E. Š., kaip mechanikos tarnybos viršininko, atsakingo už pavaldžių darbuotojų saugų darbą jam paskirtuose padaliniuose, darbo vietose, neteisėtai duoti nurodymai jam pavaldžiam G. K., neturinčiam autokrautuvo vairuotojo atestacijos pažymėjimo ir neapmokytam vykdyti krovinių kėlimo mechaniniais ir savaeigiais krautuvais pavojingus darbus, autokrautuvu nuvežti į dirbtuves nurašytą autokrautuvą, nepravedimas jam tikslinio instruktavimo darbo vietoje, nesupažindinimas su rizikos veiksniais, nekontroliavimas kaip pavaldus darbuotojas vykdo darbus, taip pat rizikingi kaltinamojo G. K. veiksmai, vairuojant krautuvą, neturint autokrautuvo vairuotojo atestacijos, suvokiant, kad veikiama rizikingai bei sąmoningai nesilaikant atsargumo taisyklių.

Iš 2008-07-21 nelaimingo atsitikimo darbe akto matyti, jog viena iš nurodytų nelaimingo atsitikimo priežasčių yra netinkamas pavojingų darbų organizavimas bei vykdymas, o būtent, kad mechanikos tarnybos viršininkas L. E. Š., būdamas atestuotas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais pagal padalinio vadovo - darbdavio įgalioto asmens mokymo programą, davė nurodymą vairuotojui G. K., neturinčiam autokrautuvo vairuotojo atestacijos ir neapmokytam, vykdyti krovinių kėlimo mechaniniais ir savaeigiais krautuvais pavojingus darbus. Padalinio vadovas nepravedė tikslinio instruktavimo vietoje, neįformino paskyros – užduoties, nesupažindino su rizikos veiksniais, nekontroliavo, kaip jam pavaldus darbuotojas vykdo pavojingus darbus. Šias išvadas patvirtinta ir 2009-06-26 darbų saugos objektų tyrimo specialisto išvada Nr.11-3105 (08), kurios 1 punkte nurodyta, kad organizaciniu požiūriu neapmokyto darbuotojo darbas autokrautuvu turėjo įtakos tiriamam nelaimingam atsitikimui. Taigi L. E. Š., duodamas nurodymą G. K., neturinčiam autokrautuvo vairuotojo atestacijos pažymėjimo, autokrautuvu 4014 pervežti krovinį, pažeidė: 1) LR socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999-12-22 įsakymo Nr. 102 „Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai“ 2 priedo (privalomo) 2.1 punktą „Savaeigius darbo įrenginius privalo valdyti tik tie darbuotojai, kurie buvo apmokyti saugiai valdyti tokius įrenginius“; 2) LR vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005-04-20 įsakymo Nr. l-107 „Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarka“ 32.1 punktą „Tikslinį instruktažą privalo išklausyti darbuotojai, dirbantys pagal paskyras - leidimus, taip pat darbuotojai, kuriems tam tikrais atvejais gali būti pavedama vienkartinė užduotis, nesusijusi su jų nuolatiniu darbu ar profesija (pakrovimas, iškrovimas...)“; 3) (duomenys neskelbtini) Mechanikos tarnybos viršininko pareiginių nuostatų (patvirtinti 2004-11-24) 7.2 punktą „užtikrina ir atsako už darbuotojų saugą ir sveikatą jam pavaldžių vairuotojų ir kranų remonto brigadose, darbo vietose praveda instruktažus....“, 7.5 punktą „supažindina darbuotojus su darbų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais“, 7.6 punktą „pakitus darbo procesui, perspėja darbuotojus apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietose, jų poveikį sveikatai“, 7.7 punktą „kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi saugos ir sveikatos reikalavimų“; bei 4) pagal „Darbo įrenginių naudojimo bendruosius nuostatus“ (patvirtintų LR socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 su pakeitimais) paruoštus 4.1) (duomenys neskelbtini) „Autkrautuvo mašinisto darbo saugos instrukcijos“ Nr. 396 1.1 punkto reikalavimus, kad „autokrautuvo mašinistu turi dirbti automobilio vairuotojas, išlaikęs egzaminus ir gavęs darbui autokrautuvu teisių pažymėjimą (šis reikalavimas nurodytas ir autokrautuvo 4014 M „Eksploatacijos vadovo“ (gamintojo saugumo reikalavimų) 2.1 punkte, nurodančiame, jog „Dirbti autokrautuvu gali būti leidžiama tik specialiai apmokytiems asmenims, kuriems priskirtas autokrautuvas ir kurie atsako už jo techninę būklę“. Nors nuteistasis L. E. Š. paaiškino, kad G. K. buvo supažindintas su (duomenys neskelbtini) „Autkrautuvo mašinisto darbo saugos instrukcija“ Nr. 396, kuri yra paruošta pagal krautuvo gamintojo saugos reikalavimus, o įvykio dieną darbo vietoje nebuvo instruktuotas, kadangi tas darbas jam buvo nenaujas, jis jį dirbdavo ir anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad išvardintų teisės aktų reikalavimai buvo pažeidinėjami ir anksčiau, o tai, kad vadovas, kuris sudarinėja instrukcijas, nežino, jog krovinių kėlimas mechaniniais krautuvais yra priskiriamas prie pavojingų darbų, kuriems keliami papildomi reikalavimai, tik patvirtina, kad saugos ir sveikatos apsaugai jo vadovaujamame darbo padalinyje nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys.

Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes jie prieštarauja byloje esantiems specialistų parodymams bei 2009-06-26 Darbų saugos objektų tyrimo specialisto išvadoms Nr. 11-3105 (08). Nors pastaroje nėra vienareikšmiškai nustatyta, ar P. Č. tiriamo įvykio metu buvo užlipęs ant autokrautuvo, ar buvo ant žemės prie autokrautuvo užpakalinės dalies, tačiau minimo tyrimo išvadose nurodomas tikėtinas tiriamojo įvykio mechanizmas, kad „P. Č. buvo užlipęs ant autokrautuvo užpakalinės dalies arba ant kontrasvorio kilpos, kuriai pasikėlus dėl vežamo kito krautuvo ir reljefo nelygumų P. Č. nukrito ant žemės, arba buvo prie autokrautuvo užpakalinės dalies, ir buvo partrenktas, o vėliau prispaustas atgal važiuojančiu autokrautuvu“, vis dėlto buvo nustatytas. Šią išvadą sugretinus su eksperto V. Leipaus parodymais, jog smakro apatine dalimi į krautuvą P. Č., tikėtina atsitrenkė būdamas vertikalioje arba tam artimoje padėtyje, bei sulyginus tikėtiną kūno sužalojimo mechanizmą, kad P. Č. krentant nuo krautuvo arba nuo smūgio kylančia užpakaline krautuvo dalimi į smakro apačią, buvo padaryta kraujosruva apatinėje smakro dalyje, o P. Č. nugriuvus, atbulo judančio krautuvo 4014 M pakilusi užpakalinė dalis užvažiavo virš P. Č. ir, leisdamasi žemyn, suspaudė P. Č. kūno vidurinę ir viršutinę dalį, padarydama mirtį sukėlusius kūno sužalojimus, galima konstatuoti, jog nusikaltimo padariniai atsirado būtent dėl anksčiau išvardintų L. E. Š. padarytų darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų bei kito nuteistojo, vairuotojo G. K., nusikalstamo nerūpestingumo. Apelianto L. E. Š. argumentus, jog P. Č. krautuvo darbo zonoje buvo atsitiktinai, neinformavęs darbdavio, negavęs užduoties ir pavedimo palikti savo darbo vietą, kurie grindžiami liudytojų V. N., A. G. parodymais, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali įvertinti kaip nusikalstamų padarinių atsiradimo tiesioginės priežasties, nes, kaip minėta, už P. Č. darbo organizavimą taip pat buvo atsakingas apeliantas L. E. Š., o minėtieji liudytojai galėjo duoti ir nevisiškai teisingus ir darbovietės atsakingiems asmenims palankius parodymus, nes yra (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Pastarąją išvadą iš dalies patvirtina ir tai, jog nukentėjusioji J. Č. 2008-06-10 buvo gavosi anoniminį (duomenys neskelbtini) darbuotojų laišką, kuriame buvo nurodyta, jog jos velioniui sutuoktiniui buvo duodami nurodymai lydėti autokrautuvą ir anksčiau.

Be to, eksperto V. Leipaus parodymais patvirtinama, kad pagrindiniai sužalojimai P. Č. galėjo gautis užkritus keltuvui, įvyko prispaudimas, o ne partrenkimas. Smakro sužalojimas galėjo gautis žmogui krentant ir pasisukant veidu link krautuvo. Nuteistasis G. K. teigė, kad važiuodamas atbulas jis atsisukinėjo ir žiūrėjo aplinką, ten P. Č. nebuvo. Jeigu nukentėjusysisis būtų stovėjęs užpakalinėje krautuvo dalyje, jį G. K. būtų pastebėjęs. Todėl yra įtikinama, kad P. Č. nukrito nuo pakilusio keltuvo, o ne buvo partrenktas, ką patvirtina ir ekspertas. Kad buvo būtent tokia įvykio eiga tikimybę patvirtino ir 2009-04-15 kompleksinio medicininio - eismo įvykio tyrimo specialisto išvada, 2009-06-26 darbų saugos objektų tyrimo specialisto išvada. Gi 2008-07-21 nelaimingo atsitikimo darbe aktas patvirtino nelaimingo atitikimo priežastis (netinkamas pavojingų darbų organizavimas, vykdymas) ir nurodė įstatymus, norminius aktus, kurie buvo pažeisti, juos pažeidusius ir atsakingus asmenis (L. E. Š., G. K.).

Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog bendrovėje G. K. dirbo traktorininku, šaltkalviu, vairuotoju. Jis neturėjo autokrautuvo vairuotojo atestacijos pažymėjimo ir nebuvo apmokytas vykdyti krovinių kėlimo mechaniniais ir savaeigiais krautuvais pavojingus darbus, taigi jis aplamai negalėjo dirbti su autokrautuvu. Apeliantas L. E. Š. negalėjo duoti nurodymo G. K. dirbti su autokrautuvu. Todėl nurodęs autokrautuvu M4014 M nuvežti į dirbtuves nurašytą autokrautuvą „Rekord“, nepravedęs G. K. tikslinio instruktavimo darbo vietoje, neįforminęs paskyros - užduoties, nesupažindinęs su rizikos veiksniais bei nekontroliavęs kaip jam pavaldus darbuotojas vykdo pavojingus darbus, pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimus.

Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kaip teigia apeliantas L. E. Š., kad G. K. buvo instruktuotas kaip dirbti su autokrautuvu, jis buvo supažindintas su autokrautuvo mašinisto darbo saugos instrukcijos reikalavimais, visgi kolegija pažymi tą aplinkybę, kad G. K. neturėjo teisės dirbti su autokrautuvu, o L. E. Š. negalėjo jam pavesti atlikti darbus su autokrautuvu. Net ir pats apeliantas teisme pripažino aplinkybę, kad krautuvą privalo vairuoti vairuotojas profesionalas, o G. K. neturėjo pažymėjimo dirbti autokrautuvu, o tai, kad jam buvo pavesta dirbti su krautuvu yra klaida. Išvardintų argumentų pagrindu L. E. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas G. K. skunde nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė, jog perveždamas krovinį apeliantas nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė pavojingų padarinių kilimo galimybės ir negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių, tačiau jie kilo. Skundo autoriaus nuomone, tokia situacija baudžiamosios teisės požiūriu įvardijama kazusu, turinčiu neatsargios kaltės požymių bei priartėjančiu prie vienos iš neatsargios kaltės rūšių.

Kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį labai svarbu nustatyti bei atskleisti kaltę, jos turinį. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas arba esant nusikalstamam pasitikėjimui, arba nusikalstamam nerūpestingumui.

Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tiki, kad šios mirties bus išvengta. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

Turėjimas numatyti pasekmes yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimiško patyrimo ir pan.

Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą, kaip jo veikos pasekmę. Jei asmuo, darydamas veiką nenumato, o taip pat neturi ir negali numatyti kito žmogaus mirties fakto, tai tokia veika negali būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptartų įrodymų pagrindu padarė teisingas išvadas, jog nuteistasis G. K., neturėdamas autokrautuvo vairuotojo atestacijos, dirbo autokrautuvu, transportavo nepritvirtintą krovinį, jam pradėjus slysti ir pakilus autokrautuvo užpakaliniai daliai, leido P. Č. užlipti ant pakilusios autokrautuvo dalies. Kroviniui nukritus ir autokrautuvui grįžtant į stabilią padėtį, P. Č. nukrito, autokrautuvo buvo prispaustas, sužalotas ir mirė. Taip G. K. sąmoningai nesilaikė atsargumo taisyklių ir veikė rizikingai. Jis pažeidė: 1) Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003-07-01 Nr. IX-1672) 20 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kad „Darbuotojai privalo laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų (įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų) bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais supažindinami pasirašytinai, reikalavimų“; 2) „Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“ (patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 su pakeitimais) 2 priedo (privalomo) punkto 2.1 reikalavimų, kad „Savaeigius darbo įrenginius privalo valdyti tik tie darbuotojai, kurie buvo apmokyti saugiai valdyti tokius įrenginius; punkto 2.4 reikalavimų, kad „Mašininiais vairuojamais mobiliais darbo įrenginiais darbuotojus vežti leidžiama tik tada, kai tam yra sudarytos saugios sąlygos“, autokrautuvo 4014 M „Eksploatacijos vadovo (gamintojo saugumo reikalavimų)“, numatytų 2.1 punkte, kad „Dirbti autokrautuvu gali būti leidžiama tik specialiai apmokytiems asmenims, kuriems priskirtas autokrautuvas ir kurie atsako už jo techninę būklę“, punkto 2.6.5 reikalavimų, kad „Kelti ir vežti žmones ant krautuvo šakių, strėlės, kaušo, be to žmonėms stovėti po kroviniu ir autokrautuvo darbo zonoje kategoriškai draudžiama"; bei 3) (duomenys neskelbtini) Autokrautuvo mašinisto darbo saugos instrukcijos Nr. 396 (patvirtintos l995-05-12 įsakymu Nr. 37) 1.1 punktą -„autokrautuvo mašinistu turi dirbti automobilio vairuotojas, išlaikęs egzaminus ir gavęs darbui autokrautuvo teisių pažymėjimą“, 2.2.1 punktą - ,,prieš išvažiuodamas į darbą mašinistas privalo patikrinti, ar teisingai užpildyta paskyra - užduotis ir pasirašyti“, 3.6 punktą - „draudžiama autokrautuvui judant kelti vežimėlį su kroviniu. Krovinį pradėti transportuoti galima tik tuomet, kai jis bus patikimai ir tolygiai padėtas ant keltuvo ir pakeltas nuo žemės ne daugiau kaip 30 – 40 mm“, 3.9 punktą - „prieš transportuojant sunkiasvorius ir didelių gabaritų krovinius, juos gerai pritvirtinti ant šakių“, 3.24 punktą „kad keliamas ir transportuojamas krovinys nesiūbuotų ir nesisuktų, jį reikia prilaikyti virvėmis arba specialiais kabliukais“.

Teisinga yra teismo išvada, kad G. K. sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių, dėl neatsargumo atėmė gyvybę P. Č..

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė, jog buvo instruktuotas darbo vietoje pagal „Darbų saugos ir sveikatos instrukcijas“, kartais dirbdavo autokrautuvu. Nuteistasis patvirtino, jog buvo supažindintas su instrukcija, žinojo, kaip valdyti autokrautuvą, todėl 2008-05-13, 8.30 val., cecho viršininko nurodymu transportavo krovinį. Apie tai, jog krovinį reikia pritvirtinti nežinojo, nors pakeltas ant šakių jis laikėsi stabiliai (diržų ar trosų kroviniui tvirtinti nebuvo). Važiavo atbuline eiga, atsisukdamas atgal, kad matytų kelią. Galiniais ratais užvažiavęs ant geležinkelio bėgių pakylos, autokrautuvo galas pakilo, krovinys pradėjo slysti. Praėjo apie 15-50 sekundžių, kol krovinys nukrito, o autokrautuvas grįžo į pradinę padėtį. Išjungęs variklį apeliantas išgirdo dejones, pamatė P. Č. po krautuvo dalimi, iškvietė pagalbą. Vairavo atidžiai, atsigręždamas, kelyje nukentėjusiojo nebuvo. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka, kad nors apeliantas G. K., neturėdamas teisės vairuoti autokrautuvą, galėjo nežinoti kai kurių specifinių, tik šiai darbo priemonei skirtų reikalavimų, tačiau jis neturėjo (ir galėjo nesutikti) dirbti autokrautuvu, tačiau turėdamas pakankamai nemažą gyvenimo ir darbo su technikos priemonėmis patirtį, privalėjo žinoti elementarius darbo su autotechnika saugumo reikalavimus; turėjo žinoti, kad krovinys gali nukristi, bet lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti padarinių, jo nepritvirtino; turėjo žinoti, jog pradedant judėti atbuline eiga turėjo būti panaudotas garsinis signalas; bei pradėdamas judėti (važiuoti) ir judėdamas (važiuodamas) atbuline eiga, turėjo ir privalėjo įsitikinti, jog važiavimo trajektorijoje nėra ir nebus kliūčių.

Įvertinusi nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog perveždamas krovinį G. K. nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė pavojingų padarinių kilimo galimybės ir negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių ar kad nelaimingo atsitikimo pasekmes nulėmė paties nukentėjusiojo P. Č. veiksmai, jam savavališkai palikus darbo vietą. Šį nesutikimą, taip pat patvirtina ir tai, jog ir nukentėjusysis P. Č. turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties dirbti su autotechnika, todėl betikslis jo atsiradimas įvykio vietoje yra neįtikėtinas.

Esant šioms aplinkybėms G. K. apeliacinis skundas atmetamas, kadangi jame nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kolegija pažymi, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, nepriklausomai nuo įmonės veiklos rūšies, darbuotojų skaičiaus, darbo vietos, aplinkos, pobūdžio, darbo dienos ar pamainos trukmės (LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų, darbo drausmės (LR Nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas, LR Darbo kodekso 260 straipsnis, 227 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl darbdavio atsakomybės ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, teismas vertina įrodymus, atsižvelgdamas į LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo darbdaviui nustatytą pareigą imtis visų reikiamų priemonių darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimams užtikrinti. Įstatymai (LR BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, LR CK 6.263 straipsnio 3 dalis) nustato nukentėjusio nuo teisės pažeidimo asmens teisę reikalauti žalos atlyginimo ne tik iš kaltininko, bet ir iš už jo veikas materialiai atsakingų asmenų, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Samdantis darbuotojus asmuo atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines (tarnybines) pareigas, kaltės (LR CK 6.264 straipsnis), įskaitant ir neturtinę žalą.

Pagal LR CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatą neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis, dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu, neturi būti daromas. Pagal LR CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatą tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Apylinkės teismas iš (duomenys neskelbtini) priteisė 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti J. Č.. Civilinis atsakovas (duomenys neskelbtini) prašo civilinį ieškinį atmesti.

Kolegija daro išvadą, kad nėra įstatyminio pagrindo atmesti civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Tačiau yra pagrindas priteistą sumą mažinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog sutuoktinio, su kuriuo praleista 35 bendro gyvenimo metai, netektis ieškovei sukėlė sunkius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, todėl neturtinė žala nukentėjusiajai turi būti atlyginta. Tačiau nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ne tik į nelaimingo atsitikimo darbe negrįžtamas pasekmes ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, bet ir į šią žalą tiesiogiai padariusių asmenų kaltės formą, paties nukentėjusio veiksmus, aplinkybę, jog darbdavio įmonės (duomenys neskelbtini) P. Č. buvo apdraustas privalomuoju nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (LR Nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 straipsnio 1 punktas), ir dėl to ieškovei VSDFV Kauno skyrius išmokėjo 141000 Lt vienkartinę išmoką, taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus (LR CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Iš dalies sutikdama su nuteistųjų ir civilinio atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais ir įvertinusi tai, kad 2008-07-21 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 2 buvo nustatyti ir paties P. Č. veiksmai, turėję įtakos nelaimingam atsitikimui, tai yra, kad nukentėjusysis savavališkai palikęs savo darbo vietą, vaikščiojo po įmonės teritoriją, tuo pažeisdamas Darbų saugos instrukcijos 1.2.2 punktą, Autokrautuvo eksploatacijos vadovo (gamintojo saugumo reikalavimų) 2.6. 5 punktą, pagal kurį „Žmonėms stovėti po kroviniu ir autokrautuvo darbo zonoje kategoriškai draudžiama“, teisėjų kolegija mano, jog nelaimingas atsitikimas iš dalies įvyko ir esant nukentėjusio asmens kaltei. Šių įrodymų visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo iš dalies kaltas yra pats P. Č., o esant mišriai žalą padariusių asmenų kaltei, nustato 20 procentų P. Č. kaltės laipsnį.

Ieškovė patirtą neturtinę žalą vertino 100000 Lt, apylinkės teismas jai priteisė 80000 Lt. Atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjant ieškinį pirmosios instancijos teisme, nebuvo atsižvelgta į visas anksčiau nurodytas jos nustatymui ir dydžiui reikšmės turėjusias aplinkybes bei kriterijus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei padaryta neturtinė žala yra 40000 Lt. Įvertinus aplinkybę, kad dėl padarytos žalos yra ir 20 procentų nukentėjusiojo P. Č. kaltės, nuosprendžio aptariama dalis keistina, priteistą sumą sumažinant iki 32000 Lt. Nuosprendis keistinas, kadangi netinkamai išspręsti kiti klausimai (LR BPK 328 straipsnio 4 punktas).

UAB (duomenys neskelbtini) skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutarties atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimus ir 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį patikslino, nurodydamas, jog 80000 Lt neturtinė žala J. Č. priteistina ne solidariai iš nuteistųjų, o iš (duomenys neskelbtini).

Kolegija pažymi, kad įstatymas suteikia teismui teisę ištaisyti nuosprendyje esančius netikslumus ar pašalinti abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė.

Ši įstatymo norma suteikia teisę ištaisyti rašybos, aritmetines klaidas bei kitokius netikslumus, tačiau dėl to negali keistis paties nuosprendžio esmė.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, matyti, jog apylinkės teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį nurodė, kad 80000 Lt neturinei žalai atlyginti J. Č. priteistina iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini). Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad minėta suma priteistina iš L. E. Š. ir G. K.. Taip padarė klaidą.

Taigi 2011-05-25 nutartyje teismas tik patikslino iš ko priteisiamas civilinis ieškinys ir ši aplinkybė neprieštarauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytai aplinkybei, tuo nuosprendžio esmė nekeičiama, o rašymo apsirikimas galėjo būti ištaisytas.

Kadangi nėra pagrindo naikinti 2011-05-25 nutartį, todėl skundas dėl šios nutarties atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistųjų Leono E. Š. ir G. K. apeliacinius skundus atmesti.

(duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-16 nuosprendžio bei 2011-05-25 nutarties dalį ir iš (duomenys neskelbtini) priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti J. Č. sumažinti iki 32000 Lt.

(duomenys neskelbtini) skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-25 nutarties atmesti.