Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-05 · Administracinė byla Nr. I-641-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-05
Bylos Nr.
I-641-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04440-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
V. P., R. K., J. B.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-641-629/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04440-2013-1)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P., R. K. ir J. B. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. P., R. K. ir J. B. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: V. P. ir R. K. už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o J. B. už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėjai nurodė, kad yra VSAT statutiniai valstybės tarnautojai. Pareiškėjų nuomone, jų teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą buvo pažeista, nes jų darbo užmokestis ginčo laikotarpiu jiems buvo mažinamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančias teisės aktų nuostatas.

Atsiliepimas

VSAT atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14). Pažymėjo, kad šiuo metu neturima duomenų, kokiais teisės aktų pakeitimais įstatymų leidėjai nustatys Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) sprendimo įgyvendinimo procedūras ir kokiais konkrečiais būdais bus kompensuojamos negautos pajamos, įvykdyti pareiškėjų prašymo dėl negautų pajamų išmokėjimo šiuo metu nėra galimybės. Taip pat nurodė, kad, kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Kadangi sprendimai, kuriais pareiškėjams buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, priimti iki KT 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimo, VSAT nuomone, jie atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Taip pat nurodė, kad darbo užmokestį pareiškėjams gali būti priteisiamas ne daugiau kaip už 3 metus, be to, prašė taikyti senaties terminą bei, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų skundą, dėl sunkios VSAT finansinės padėties prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

VSAT taip pat atkreipė dėmesį, jog bylos dalyje dėl pareiškėjos J. B. darbo užmokesčio dalies nepriemokos už laikotarpį 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 14 d. atsakove turėtų būti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė (toliau – VSAT PAR).

VSAT PAR (b. l. 48–50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus jį tenkinti, atidėti sprendimo vykdymą 1 metams. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjui nenustačius kompensavimo mechanizmo arba nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo, pareiškėjos J. B. manymu, nėra teisingai atlyginami praradimai dėl prieštaraujančių Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo, tada bus galima konstatuoti, kad teisinių santykių kvalifikacija baigta ir yra prielaidos vertinti, ar nėra pažeistos pareiškėjos teisės.

Teismo posėdyje pareiškėjai ir atsakovų atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 66, 71–73).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo VSAT statutiniai valstybės tarnautojai.

Pareiškėja V. P. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. užėmė VSAT Štabo Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygis, 13 kategorija). Nuo 2011 m. liepos 1 d. vykdo VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos viršininko pavaduotojos pareigas (A lygis, 16 kategorija).

R. K. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. užėmė VSAT Vilniaus rinktinės Štabo viršininko – vado pavaduotojo pareigas (A lygis, 16 kategorija), nuo 2011 m. liepos 1 d. vykdo VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis, 16 kategorija).

J. B. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 14 d. užėmė VSAT PAR Štabo Teisės poskyrio viršininkės pareigas (A lygis, 11 kategorija), nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 30 d. VSAT Štabo Personalo valdybos viršininkės pareigas (A lygis, 16 kategorija), o nuo 2011 m. liepos 1 d. užima VSAT Štabo Bendrųjų reikalų valdybos viršininkės pareigas (A lygis, 17 kategorija).

Valstybės tarnautojų (taip pat ir statutinių) darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę, tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais buvo sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Taigi dėl minėto teisinio reglamentavimo pareiškėjai gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Atkreiptinas dėmesys, jog VSAT pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjai V. P., R. K. ir J. B. į teismą su skundais kreipėsi 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 8). Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į VSAT prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai V. P. ir R. K. pateikė skundą praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės iki 2010 m. rugpjūčio mėn., o J. B. (atsižvelgiant į tai, kad VSAT PAR senaties taikyti neprašo) – nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse atmetami.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad VSAT ir VSAT PAR Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjams neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumo dalį teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų V. P., R. K. ir J. B. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų V. P., R. K. ir J. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė