Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-02 · Administracinė byla Nr. I-5114-643/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-02
Bylos Nr.
I-5114-643/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūra Marija Strumskienė, Margarita Stambrauskaitė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
UAB „LITESKO“
Atsakovas
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
Advokatai
Ruslanas Černiauskas
Administracinė byla Nr. I-5114-643/2013Teisminio proceso Nr. 1-61-1-03063-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 28.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,

dalyvaujant pareiškėjos UAB „LITESKO“ atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui ir atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Rytui Katkevičiui ir Raimondai Ragelytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „LITESKO“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja UAB „LITESKO“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–22) prašydama: panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovė arba Komisija) 2013 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 03-303 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO" filialui „Palangos šiluma", įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją: laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (G*v) ir atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „LITESKO" karšto vandens kainų dedamąsias.

Pareiškėja nurodė, kad Bendrovei yra išduota šilumos tiekimo licencija, suteikianti teisę užsiimti šilumos tiekimo veikla, be kita ko, ir Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo (toliau - ir ŠŪĮ) pakeitimams, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka nuo 2010 m. gegužės 1 dienos pareiškėja buvo įpareigota ir pradėjo vykdyti naują, papildomą valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą (tapo ir karšto vandens tiekėju). Vadovaujantis Komisijos 2009 m liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika (toliau –Metodika), pareiškėjos filialas „Palangos šiluma" 2013 m. balandžio 30 raštu Nr. 1.21-218 pateikė karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (toliau - Projektas). 2013 m. liepos 11 d. Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, išanalizavęs pareiškėjos pateiktą Projektą, Komisijos posėdžiui pateikė pažymą Nr. 05-251 (toliau - Pažyma), kurioje, apskaičiuodamas planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekį, taikė tik 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Šis dydis buvo parinktas vietoje pareiškėjos nurodyto, geriamojo vandens tiekėjų sąskaitomis pagrįstų ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio karšto vandens netekčių dydžio. Kaip numatyta Metodikos 37 ir 39 punktuose, karšto vandens netekčių dydis yra skirtumas tarp būtino paruošti karšto vandens kiekio (namo įvade pagal įrengtus skaitiklius nupirkto šiam tikslui geriamojo vandens kiekio) ir faktiškai realizuojamo (parduodamo daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekio. Faktinės pareiškėjos nurodytos karšto vandens netektys per ataskaitinį laikotarpį (2012 m. II ketv. -2013 m. I ketv.) buvo 13,8 proc. 2013 m. liepos 15 d. pareiškėja, susipažinusi su Pažymoje pateiktais karšto vandens netekčių skaičiavimais ir šių skaičiavimų pagrindimu, raštu Nr. 1.21-411 kreipėsi į Komisiją bei atkreipė Komisijos dėmesį, kad Pažymoje nurodytos karšto vandens netektys (5 proc.) neatitinka pačios Komisijos pripažįstamų faktinių netekčių Palangos miesto savivaldybės daugiabučiuose, todėl Komisijos atliekami planuojamo realizuoti (parduoti) karšto vandens kiekių skaičiavimai yra visiškai nepagrįsti, dirbtinai padidinti, prieštaraujantys Metodikos ir aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Atitinkamai, tokie skaičiavimai ir jų pagrindu priimami Komisijos sprendimai būtų neteisėti bei pažeistų pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Be kita ko, minimame rašte buvo pažymėta, kad Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, apskaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, taiko 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, kai tuo tarpu Metodikos 39 punktas aiškiai numato, kad leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose negali būti didesnės kaip 5 proc. tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta. Kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengti bei įvertinus tai, kad pareiškėjai karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Pareiškėja taip pat akcentavo, kad Metodika pakankamai aiškiai nustato, jog atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) netekčių ribos šiame norminiame akte yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Todėl, vadovaujantis imperatyviomis Metodikos nuostatomis, kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai, su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos), dar nėra įrengti - karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjos pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose. 2013 m. liepos 18 d. organizuoto posėdžio metu Komisija neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas pastabas ir pritarė Komisijos Kainų ir investicijų skyriaus Pažymoje pateiktiems karšto vandens netekčių bei planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimams bei siūlomo nutarimo projektui dėl karšto vandens kainų dedamųjų nustatymo pareiškėjos Palangos filialui. 2013 m. liepos 18 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. 03-303 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO" filialui „Palangos šiluma" (toliau – ir ginčijamas nutarimas).

Pareiškėjos nuomone, Komisijos priimtas Nutarimas dėl karšto vandens yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis Komisijos neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu. Leistinų karšto vandens netekčių dydis reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį (Metodikos 39 str.), kuris savo ruožtu reikšmingas apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir kintamąją dedamąsias (Metodikos 45 p. ir 46 p ), nustatytas ginčijamu nutarimu dėl karšto vandens.

Ginčijamas nutarimas dėl karšto vandens tiesiogiai pažeidžia pareiškėjos teises ir jos įstatymais saugomus interesus, kadangi ginčijamu nutarimu dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė pareiškėjai reikšmingai mažesnes karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos pagal Metodiką parengtame pareiškėjos Projekte. To priežastis - apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje Pareiškėjo nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamų faktinio 13,8 proc. netekčių dydžių. Tokiu būdu ginčijamas nutarimas pareiškėjai sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui.

Kadangi ginčijamas nutarimas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, nes daro žalą pareiškėjos turtiniams interesams ir užkerta kelią tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui, pareiškėja yra suinteresuotas asmuo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies prasme, kas lemia jo subjektinę teisę ginčyti Komisijos nutarimą kaip individualų administracinį aktą.

Ginčijamas Komisijos nutarimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies, Energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 19 straipsnio 2 dalies, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsnio, Metodikos 33, 39 p. bei Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatoms.

Komisija, priimdama ginčijamą nutarimą, netinkamai aiškino ir taikė karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisykles. Remiantis CK 4.76 straipsniu karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t.y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Įrodymų, jog nepaskirstyto karšto vandens kiekis (kaip jis suprantamas pagal ŠŪĮ 2 str. 18 dalies apibrėžimą) susidaro ne daugiabučio namo bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (pvz., karšto vandens tiekėjo), o ne butų savininkų kaltės, nėra. Tai leidžia daryti išvadą, kad Komisija ginčijamame nutarime dėl karšto vandens turėjo pareiškėjos atžvilgiu taikyti ne 5 proc., o Komisijai žinomą bei jos pripažįstamą faktinį karšto vandens netekčių dydį, t.y. 13,8 proc.

Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir nurodytos netektys išliks per visą ginčijamo nutarimo dėl karšto vandens nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 p ), t.y. per 2013 metus, kadangi šiuo metu dauguma pareiškėjos Palangos miesto vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėja per tokį trumpą laiką vartotojams objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų eliminuoti aukščiau nurodytų kiekių skirtumą (sumažinti karšto vandens netektis iki Metodikos 39 p. numatytų 5 proc). Todėl 2013 metais karšto vandens netektys Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose išliks panašiame faktiniame lygyje pirmiausia dėl to, kad šiai dienai nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, pilnai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrinus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi.

Aplinkybę, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, t.y. dėl priežasčių nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo, patvirtina tai, kad karšto vandens tiekėjai pagal Taisyklių 231.12 punktą nuolat atlieka kontrolinius viso namo butu karšto vandens skaitiklių parodymu patikrinimus - tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Namuose, kuriuose karšto vandens tiekėjai, yra absoliučioje daugumoje butų įrengę naujus, jiems priklausančius karšto vandens skaitiklius (vietoje vartotojų turėtų karšto vandens skaitiklių) - nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto (pagal namo įvadinį skaitiklį) ir deklaruoto (nuskaityto nuotoliniu būdu butų skaitiklių parodymu suma) karšto vandens teoriškai turėtų nelikti, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje. Tačiau Metodikos 39 punkte vis tiek numatyta 5 proc. netekčių riba net ir įrengus nuotolinių nuskaitymo įrangą. Tai taip pat patvirtina, kad net ir įrengus naujus karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius su nuotoline nuskaitymo įranga, nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Nėra jokių įrodymų, kad pačių vartotojų per pastaruosius 10-15 metų įsirengti karšto vandens skaitikliai yra sugadinti ar netinkami naudoti, lygiai kaip nėra jokių įrodymų, kad šių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs/vartotojai nėra laiku atlikę šių skaitiklių metrologinės patikros. Kaip nurodyta ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalyje karšto vandens tiekėjas atsako tik už jam priklausančių karšto vandens skaitiklių priežiūrą (tame tarpe metrologinę patikrą) ir jokiose valstybės reguliuojamose kainose (tame tarpe karšto vandens kainose) nėra ir negali būti įtrauktos vartotojams, o ne karšto vandens tiekėjui, priklausančių skaitiklių patikros sąnaudos. Matavimo priemonių techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-31, 24 punktas nustato, kad skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą. Taisyklių 177, 177.4 punktuose (galiojančios nuo 2012-09-27 redakcijos - 185, 185.4 p.) yra aiškiai nustatyta, kad draudimas naudoti karšto vandens skaitiklius be patikros yra taikomas tik karšto vandens tiekėjo įrengtiems skaitikliams, tuo tarpu jokio draudimo gyventojams naudoti jiems priklausančius skaitiklius nėra. Priešingu atveju, laikant, kad negalima naudoti jokių vartotojų deklaruojamų jiems priklausančių karšto vandens skaitiklių rodmenų iki bus patvirtinta, kad šie skaitikliai yra metrologiškai patikrinti (tokių įrodymų pateikimo pareiga šiuo atveju tenka vartotojams), tektų visuose butuose, kur šiuo metu yra pačių vartotojų įrengti jiems (o ne karšto vandens tiekėjui) priklausantys karšto vandens skaitikliai (apie kurių metrologinę patikrą duomenų nėra), pradėti taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvą pagal butuose gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių. Tokie normatyvai neatspindėtų aktualaus karšto vandens vartotojų suvartojimo kiekių bei sukeltų neigiamas pasekmes tretiesiems asmenims, t.y. pažeistų itin jautraus karšto vandens vartojimo santykio dalyvio - karšto vandens vartotojo interesus (dalis vartotojų nesuvartoja normatyvuose nurodytų kiekių, todėl tokiems vartotojams nepagrįstai išaugtų mokėjimai už karštą vandenį). Net jei būtų preziumuojama, kad šiuo metu karšto vandens apskaita namuose/jų butuose, kur tebėra įrengti vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai, yra „nesutvarkyta/netvarkinga", t.y. tokių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs (o tokiems teiginiams nėra jokio objektyvaus pagrindo ir įrodymų), tai ir šiuo atveju tai reikštų tik tai, kad atskirų butuose esančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros nuokrypis yra didesnis, nei leidžiama pagal galiojančius teisės aktus. Toks nuokrypis atskirų skaitiklių atvejais galėtų būti tiek į didėjimo, tiek į mažėjimo pusę, kas tarpusavyje kompensuotų bendrą rezultatą namo mastu vien dėl didelio vertinamų skaitiklių skaičiaus - t.y. tai atskirų karšto vandens skaitiklių paklaidos didėjimo ar mažėjimo linkmė (tiek leistinų paklaidų ribose, tiek net ir jas viršijant) tiesiog fiziškai negali būti nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymo priežastimi.

Pareiškėja neginčija jam ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visu minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokiu galimybių. Pradėjęs karšto vandens tiekimo veiklą nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėja paskelbė tarptautinį konkursą karšto vandens skaitiklių įrengimui. Sutartis su šio konkurso laimėtoju buvo pasirašyta 2011 m. rugsėjo 2 d., tačiau atitinkamuose karšto vandens vartotojų butuose skaitiklių įrengti ne visuomet įmanoma, nesutinkant patiems vartotojams. Pareiškėja taip pat paskelbė viešąjį pirkimą šiai veiklai finansuoti, tačiau visos susidomėjusios kredito institucijos ir bankai atsisakė finansuoti tokią veiklą. Šiuo metu pareiškėja karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius priversta įrengti vien iš tam objektyviai nepakankamų iš karšto vandens tiekimo veiklos surinktų lėšų, nes pajamų iš jokių kitų veiklų (pvz. šilumos tiekimo, elektros energijos gamybos ir pan.) tam naudoti negalima (tokiu atveju nukentėtų atitinkamai šilumos ir/ar elektros vartotojai, galintys ir nesutapti su karšto vandens vartotojais). Patys karšto vandens vartotojai per paskutinius 10-15 metų savo butuose įsirengė dešimtis tūkstančių jiems nuosavybės teise priklausančių skaitiklių, būdami atsakingi už jų priežiūrą ir metrologinę patikrą. Nei vienas iš šių vartotojų iki pat šiol pareiškėjai nemoka atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, kadangi toks mokestis yra skaičiuojamas tik už naujų, karšto vandens tiekėjui priklausančių ir jo įrengtų karšto vandens skaitiklių priežiūrą (ŠŪĮ 15 str. 3 d., 16 str. 4 d ). Negalima reikalauti, kad pvz. karšto vandens tiekėjas įvykdytų savo prievoles, jei galutinis rezultatas dar nepasiektas dėl objektyvių, nuo karšto vandens tiekėjo (šiuo atveju - pareiškėjos) nepriklausančių priežasčių, tame tarpe ir koresponduojančių „savo" prievolių neįvykdymo iš vartotojų bei kitų trečiųjų subjektų (tame tarpe Komisijos) pusės.

Pareiškėjos karšto vandens kainos dedamosios turi būti nustatomos remiantis faktiniu karšto vandens netekčių dydžiu, nes tik toks skaičiavimas atitiktų CK 4.76 straipsnio nuostatas, kad karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t.y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose (šiuo atveju tokių įrodymų nėra, o visos aplinkybės patvirtina kaip tik priešingą situaciją). Taigi Metodikos 39 punkte nurodytos teorines netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, ko pareiškėjos aptarnaujamoje savivaldybėje dar nėra, ir tai patvirtina žemiau nurodomos aplinkybės. Svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose (EĮ, ŠŪĮ) ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams.

Skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t.y pareiškėja), būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Planuojamas realizuoti (parduodamo daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc, leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Tuo tarpu Komisija, apskaičiuodama pareiškėjos planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius, o vėliau - ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias, šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis buvo nustatytas iš pareiškėjos per 2012 m. II ketv. - 2013 m. I ketv. karštam vandeniui ruošti suvartoto (pirkto namų įvade iš vandens tiekėjo) geriamojo vandens kiekio atėmus ne faktines 13,8 proc, tačiau tik 5 proc. karšto vandens netektis.

Šiuo metu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje absoliučios daugumos esančiuose butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens suvartojimo normatyvai, priklausomai nuo bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičiaus). Komisijos Pažymoje nurodoma, kad pareiškėja dar tik diegia ar tik planuoja įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pareiškėjos Palangos miesto savivaldybei pateiktas planas patvirtina, kad vykdydama įstatymų reikalavimus bei pradedama karšto vandens veiklos pareigas pareiškėja planuoja 2013-2016 metais atlikti 615 700 Lt investicijas, toliau nuosekliai tęsiant visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimą. Tačiau esant tokiam Komisijos formuojamam karšto vandens tiekimo veiklos reguliavimui, nepadengiančiam būtinųjų šios veiklos vykdymo sąnaudų, kredito institucijos neskolina lėšų pareiškėjai neatsiperkančiai veiklai. Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Tai atitinkamai reiškia, kad taikyti Metodikos 39 punkte nurodytas teorines netektis (5 ir 10 proc.) nebuvo jokio pagrindo. Karšto vandens kainų skaičiavimuose turėjo būti taikomos faktinės, pareiškėjos Komisijai pateiktais dokumentais pagristos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinant būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (tame tarpe ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas. Tai, kad Komisija, pareiškėjai daugumos vartotojų butuose dar neįrengus nei karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių, nei jų nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, ir žinodama apie tai, kad šie prietaisų/įrangos dar nėra bei jų nebus pilnai įrengta (tai objektyviai neįmanoma) dar mažiausiai 3 metus, iškart pritaikė ne Komisijai žinomą bei jos pripažįstamą faktinį 13,8 proc. ir net ne teorinį 10 proc, bet tik 5 proc. karšto vandens netekčių dydį, yra akivaizdus įrodymas, kad pareiškėjos karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų.

Metodikos 39 punkte numatyta, kad karšto vandens kainoje gali būtiį dėl karšto vandens apskaitos prietaisu paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama nuo karšto vandens kainų nustatymo, ir šių prietaisų būklė inter alia lemia atsirandančias paklaidas. Taigi akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik esant metrologiškai patikrintiems apskaitos prietaisams. Pati Komisija pripažįsta, kad tokių prietaisų šiuo metu dar nėra didžiojoje daugumoje vartotojų butų ir juos, pagal ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalį, visoje Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančių daugiabučių namų butuose dar tik turi įrengti pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą pareiškėja. Komisijai priėmus ginčijamą nutarimą, atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija - nors pareiškėja dar nėra pilnai įrengusi nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jai iškart pritaikomas 5 proc netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai tuo tarpu kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Todėl minima situacija akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, draudžiančiam priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus).

Palangos miesto savivaldybė yra vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri iki šiol nėra nustačiusi apskaitos prietaisų mokesčio, nors tai yra imperatyvi vietos savivaldos pareiga, įtvirtinta ŠŪĮ 15 straipsnio 3 dalyje. Šis Palangos miesto savivaldybės neveikimas yra dar viena priežastis, dėl kurios pareiškėjai užkertamas kelias tinkamam ir būtinąsias sąnaudas kompensuojančiam karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymui, dėl ko vis didesnę žalą patiria ne tik pareiškėja, bet ir Palangos miesto savivaldybės karšto vandens vartotojai. Savo ruožtu Komisija per karšto vandens kainą gali skatinti karšto vandens tiekėją nuolatos prižiūrėti apskaitos prietaisus, kad būtų užtikrintas teisingas ir savalaikis duomenų deklaravimas, tačiau yra akivaizdu, kad, kuomet užduotiems tikslams pasiekti, pažeidžiant EĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliuojamos veiklos būtinųjų sąnaudų padengimo per nustatomas kainas principą, nėra numatomas finansavimas - toks „skatinimas" iš tikrųjų užkertą kelią bet kokioms galimybės įgyvendinti atitinkamas užduotis. Pagal Konstitucijos, CK , EĮ ir kitus galiojančius teisės aktus bei bendruosius teisėtumo ir protingumo principus, teisės aktais negalima numatyti verslo subjektams pareigos vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Kaip ne kartą yra raštu išaiškinusi ir pati Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai (į juos įtraukiamos būtinos sąnaudos) turi užtikrinti tinkamą konkrečios reguliuojamos veiklos vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Komisijai pritaikius ne faktiškai patirtas, o teorines 5 proc. netektis daugiabučių tinkluose, ginčijamu nutarimu yra nepagrįstai padidinamas vartotojams realizuoto karšto vandens kiekis. Komisija neatsižvelgė, kad pareiškėja vartotojų butuose realizavo faktiškai mažiau nei 95 proc. vartotojų daugiabučių namų įvaduose suvartoto geriamojo vandens ir todėl patyrė daugiau nei 5 proc. Komisijos numatytų karšto vandens nuostolių. Tokiu būdu, Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjos faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėja ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet ir patirs net 218,67 tūkstančių litų nuostolį.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas Ruslanas Černiauskas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu (b. l. 69-82) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1.21-218 Komisijai pateikė filialo “Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, patikrino Bendrovės pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, o išvadas užfiksavo Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 05-251 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO" filialo „Palangos šiluma" karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo". Vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 9 dalimi ir Metodika, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, ir atsižvelgdama į Pažymoje išdėstytus Kainų ir investicijų skyriaus siūlymus, 2013 m. liepos 18 d. posėdyje Komisija priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo pareiškėjos filialui „Palangos šiluma" nustatė karšto vandens kainos dedamąsias.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nepagrįstai teigia, kad Komisija, apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodyto faktinio šių netekčių dydžio. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija, nustatydama planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, pareiškėjos atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai taikė Melodikos 39 punktą ir skaičiavimuose naudojo leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, taip pažeisdama tiek EĮ, tiek ŠŪĮ įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą nustatant energijos resursų kainas vartotojams.

Komisijos nuomone, pareiškėja sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdamas ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjos įvardintiems aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo atveju, pareiškėja išskirdama kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. 2003 m. gegužės 20 d. priimto ŠŪĮ vienas iš pagrindinių tikslų (1 str. 2 d. 1 p.) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Taigi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai - karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Taip pat pabrėžtina, kad technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas ŠŪĮ ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas. Pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Remiantis išdėstytu reguliavimu, Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtu pasiekti ŠŪĮ numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau paveikiant likusių tikslų įgyvendinimą. Atitinkamai Komisija, įvertinusi ŠŪĮ reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Pabrėžtina, jog šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskrecijų pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategijų, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskrecijų viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų.

Metodikos 39 punkte yra numatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą, o 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kurį nustato savivaldybių tarybos pagal Komisijos patvirtintą metodiką (ŠŪĮ 15 str. 3 d.). Karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta ŠŪĮ, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjos teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtose teisės normose expressis verbis yra įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Minėtose normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Atitinkamai toks teisės aklų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Minėtomis Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo ŠŪĮ įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams.

Taikant sisteminį ir teleologinį teisės normų aiškinimo metodus galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar Į 0 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu - karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjos elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, ŠŪĮ 15 straipsnyje 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti.

Motyvuojamoji dalis

ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučių namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pabrėžtina, kad, jei, kaip teigia Pareiškėja, nurodytos savivaldybės teritorijoje absoliučios daugumos karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams (ne pareiškėjai) arba jokią apskaitos prietaisų iš viso neegzistuoja, darytina išvada, jog pareiškėja nevykdo ŠŪĮ ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, atitinkamai pareiškėjos išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (13.8 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšo vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Tuo labiau dėl pareiškėjos teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą.

Komisija neginčija fakto, jog karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau įstatyminės bazės reglamentavimo prasme, tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos. Vadovaujantis esamu karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimu, pareiškėjos teiginiai, jog karšto vandens netektys, atitinkamai kaip ir geriamojo vandens netektys, privalo būti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, yra teisiškai nepagrįstos. Dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus - pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybe.

Metodikos 39 punkte yra nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Vadinasi, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo). Tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 punktas), kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 punktas) yra nustatomi atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Pabrėžtina, kad Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos informacija, kad pareiškėja planuoja per tris metus (2013-2015) daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų.

Teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų Projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.

Pareiškėjos filialui „Palangos šiluma" jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-249 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ filialui ..Palangos šiluma". Vadovaujantis Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 05-343 „Dėl UAB „LITESKO" filialo „Palangos šiluma" karšto vandens kainos dedamųjų", nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu Komisijos atstovai su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

Komisija 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-249 (b.l. , 83-84, 85) nustatė pareiškėjos filialui „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos (be PVM) išreiškiamos formule 2,09+Tkv kd, dedamąsias.

Pareiškėja ataskaitiniu laikotarpiu (2012 m.) turėjo karšto vandens veiklų sandorius su susijusiu asmeniu AB „Axis Industries“ pagal 2010 m. spalio 15 d. pasirašytą sutartį Nr. 21002_100356S1RJG ir 2011 m. rugsėjo 2 d., pasirašytą sutartį Nr. LTS165 (b.l. 35).

2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 1.61-839 (b.l. 36-37, 38, 39) Bendrovė paprašė Palangos miesto savivaldybės kuo skubiau atlikti galiojančiuose teisės aktuose numatytas funkcijas bei patvirtinti Metodikos reikalavimus atitinkantį Apskaitos prietaisų mokestį, minėtame sprendime nurodant ir savivaldybės suderinamą UAB „LITESKO“ (filialo „Palangos šiluma“) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo/aptarnavimo veiklos plano laikotarpį.

2013 m. balandžio 30 d. Bendrovė raštu Nr. 1.21-218 (b.l. 24-25, 26, 27, 28, 29, 30-32, 33-34) pateikė Komisijai ir Palangos miesto savivaldybei vadovaujantis ŠŪĮ ir Metodika parengtą UAB „LITESKO“ filialo „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą. Tuo pačiu raštu pareiškėja atkreipė Komisijos dėmesį, kad šis projektas galėtų būti tik informacinio pobūdžio, nes esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, nepažeisdama teisės aktų, pagal jį nustatyti karšto vandens kainos dedamųjų Komisija negali.

2013 m. liepos 11 d. Komisijos Kainų ir investicijų skyrius surašė pažymą Nr. O5-251 (b.l. 40-43) dėl pareiškėjos karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo.

2013 m. liepos 15 d. raštu Nr. 1.21-411 (b.l. 44-45) Bendrovė pateikė Komisijai pastabas dėl Pažymos prašydama nepritarti parengtiems nutarimų dėl karšto vandens kainų dedamųjų projektams ir nustatyti faktines karšto vandens netektis.

Komisija 2013 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. O3-303 (b.l. 47-48) nustatė pareiškėjos filialui „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos (be PVM), išreiškiamos formule 1,35+Tkv kd, dedamąsias bei konstatavo, kad Bendrovės filialas „Palangos šiluma“ nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. papildomai gavo 196,7 tūkst. Lt pajamų. Šios pajamos susidarė Bendrovei neįgyvendinus pilna apimtimi investicijų į nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangą, su kuria susijusios sąnaudos buvo įvertintos nustatant karšto vandens kainą 2010 m. Tuo pačiu konstatuota, kad karšto vandens kainos pastovioji dalis mažinama 146,3 tūkst. Lt arba 1,36 Lt/m³. Likusi dalis 50,4 tūkst. Lt papildomai gautų pajamų bus kompensuota sekančio karšto vandens kainos nustatymo metu.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl Komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. O3-303 (b.l. 90-91) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčo įsakymą pagrįstumą būtina įvertinti skundžiamo įsakymo, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas įsakymas turėtų būti panaikintas.

Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl karšto vandens netekčių apskaičiavimo pabrėžtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Todėl teismas sprendime nevertins pareiškėjos argumentų, kad Komisijos nutarimu nustatyta karšto vandens kaina neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos ir dėl tokio skaičiavimo mechanizmo pareiškėja galimai patirs 218,67 tūkst. Lt nuostolį.

Ginčijamą sprendimą (b.l. 47-48) Komisija priėmė išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. balandžio 30 d. pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą (b.l. 24-34), vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 9 dalimi ir Metodika bei atsižvelgusi į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. pažymą Nr. O5-251 (b.l. 40-43).

Komisijai pateiktame projekte pareiškėja pateikė pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimą (su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema) ir kintamosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimą (su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema). Ginčo tarp šalių dėl paskaičiavimų ir kitų faktinių aplinkybių nėra.

Iš esmės ginčas byloje kilęs dėl ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies, EĮ 19 straipsnio 2 dalies, CK 4.76 straipsnio, Metodikos 39 punkto taikymo, t.y. ar pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomas Metodikoje nurodytas karšto vandens netekčių dydis (5 proc.), ar pareiškėjo nurodytas faktinis netekčių dydis – 13,8 proc.

ŠŪĮ reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Šio įstatymo tikslai yra: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai (ŠŪĮ 1 str.). ŠŪĮ 32 straipsnio, reglamentuojančio šilumos kainodarą, 2 dalyje nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.

EĮ 19 straipsnio, reguliuojančio energijos kainodarą, 2 dalyje nustatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

EĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija yra biudžetinė įstaiga, šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai yra pavesta atlikti, inter alia, šias funkcijas: tvirtinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; tvirtinti energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą; kontroliuoti, kad būtų veiksmingai atliekamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas finansinės atskaitomybės atskyrimas, siekiant išvengti gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo. Taigi Komisijai yra suteikti įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinant Karšto vandens kainų nustatymo metodiką. Metodikos, kuri nustato karšto vandens kainų dedamųjų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir kainų nustatymo tvarką, 3 punkte nurodyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus (3.1 p.); mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams (3.2 p.); didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą (3.3 p.); užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą (3.4 p.); skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas (3.5 p.); įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų (3.6 p.). Be to, Metodikos 33 punkte nustatyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis, o Metodikos 34 punkte - kad karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti.

Metodikos 39 punkte įtvirtinta nuostata, jog planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiektas mažiausių sąnaudų principas, kartu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Be to, Metodikos 39 punkte nurodytos leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose yra būtent tos, kurios susidaro dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, vertintinas kaip nepagrįstas. Skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis (Metodikos 37 p.). Pagal Metodikos 39 punktą planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo skundą grindžia aplinkybėmis, kad Metodikos 39 punktas įtvirtina taisyklę, jog 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja, karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomas faktinis netekčių dydis. Pažymėtina, kad Metodikoje nėra nustatyta, jog leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys yra ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kam (karšto vandens tiekėjui ar vartotojui) nuosavybės teise jie priklauso. Metodikos 39 punktas, numatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, šio ginčo apimtyje atitinka ŠŪĮ numatytus tikslus mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pažymėtina, jog Metodikos 39 punkto nuostatos jau buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analizuotos analogiškose administracinėse bylose (LVAT 2012 m. birželio 14 d. nutartis Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartis Nr. A525-447/2013), pareiškėjas jokių esminiai naujų argumentų byloje nepateikė, todėl nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos nėra pagrindo. LVAT paminėtose administracinėse bylose akcentavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant Metodikos 39 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Pareiškėjas yra įsipareigojęs daugiabučiuose namuose įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Komisija nustatė nepagrįstus planuojamo realizuoti karšto vandens kiekius, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. O3-303 atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja, be kita ko, prašė teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 bei 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams išsprendimas yra individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl, teismui nekilus abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, minėtas pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teisėja

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „LITESKO“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Rūta MiliuvienėMargarita StambrauskaitėJūra Marija Strumskienė