- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-30
- Bylos Nr.
- A-146-816-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje pagal rašytinio proceso taisykles apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK, atsakovas) 2008 m. gruodžio 11 d. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 20-6-1-2 (toliau- ir Oficialus perspėjimas).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam pareikštas Oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia jo teises, kurias užtikrina ir gina įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis įtvirtina, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Tos pačios nuostatos laikomasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje. Oficialiame perspėjime nenurodyti jokie konkretūs jo veiksmai, kurie tariamai varžo kitų žmonių laisves ir skatina organizuotą nusikalstamumą. Iš teksto matyti, kad atsakovas tik spėja, jog jis gali tokius veiksmus padaryti ateityje. Pareiškėjo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ON užkardymo įstatymas) 4 straipsnį Oficialiame perspėjime turėjo būti nurodytas prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindas. Pažymėjo, kad turi pastovią gyvenamąją vietą, gauna legalias pajamas, skundžiamas veiksmas žemina jo garbę, orumą, kenkia reputacijai.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 10-11) rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Paaiškino, kad D. M. įteikto Oficialaus perspėjimo forma yra nustatyta Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 3 priede. ON užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėjo, kad duomenys, dėl kurių D. M. pritaikyta prevencinio pobūdžio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip numatyta ON užkardymo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį, todėl šiai informacijai netaikomos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad įstatymu nustatyta tvarka surinkta medžiaga duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjas priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei ir gali daryti apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas yra stebimas apie metus, yra pakankamai aktyvus organizuotos nusikalstamos grupuotės narys, palaiko ryšius su kitų miestų nusikalstamų grupuočių nariais, gauna pajamas iš savo nusikalstamos veiklos, kurias panaudoja nusikalstamos veiklos įrankiams bei priemonėms įgyti, linkęs vartoti narkotines medžiagas, jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl atsirado pakankamas pagrindas duomenų jį oficialiai perspėti pagal ON užkardymo įstatymą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi ON užkardymo įstatymu (1,3,4,5,6 str.), kuriame nustatyti Lietuvos Respublikos prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka. Nustatė, kad iš administracinėje byloje (b.l. 13-14, 25, 26, 32-46) ir operatyvinio sekimo bylose esančių faktinių duomenų matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, jis 2 kartus teistas, linkęs vartoti narkotines medžiagas, sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus. Pareiškėjas nuo 1999 metų nenutraukia pavojingų visuomenei veikų darymo, tampa vis aktyvesniu ir agresyvesniu seniausios Kauno miesto organizuotos nusikalstamos grupuotės nariu, palaiko ryšius su kitais grupuotės nariais ir kartu ieško naujų ryšių su kitų miestų organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, bando užmegzti ryšius su šių grupuočių nariais, gyvenančiais užsienio valstybėse bei besislapstančiais nuo teisėsaugos organų. Teismas nustatė, kad kompetentingas pareigūnas 2008 m. gruodžio 9 d. tarnybiniu pranešimu informavo Kauno apskrities VPK viršininką apie tai, kad pagal surinktus operatyvinius duomenis yra pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę. Kauno apskrities VPK viršininkas patvirtino 2008 m. gruodžio 9 d. policijos pareigūno nutarimą dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo pareiškėjui. 2008 m. gruodžio 11 d. pareiškėjui pasirašytinai buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Remdamasis ON užkardymo įstatymo 4 ir 6 straipsniais, teismas konstatavo, kad išvardytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pagal ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį skirti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Išnagrinėjęs bylą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui Oficialus perspėjimas pareikštas nepažeidžiant ON užkardymo įstatymo reikalavimų. Policijos pareigūnas buvo oficialiai įgaliotas policijos įstaigos vadovo pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo įformintas raštu, patvirtintas policijos įstaigos vadovo, Oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti.
Teismas, remdamasis ON užkardymo įstatymo 1, 4 ir 5 straipsniais, pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra būtina patikrinti informacijos gavimo teisėtumą - t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 1 d., 2 d.). Nurodė, kad ON užkardymo įstatymo 4 straipsnis yra blanketinė teisės norma, todėl būtina vadovautis informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Surinktos informacijos pobūdis bei turinys duoda pagrindą manyti, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui. Tai patvirtina ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, kuriame nurodyta, kad valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Šios informacijos turinys turi aiškiai įrodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas išvadai, jog asmuo gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į minėta informacija yra slapta, šių aplinkybių konstatavimas teismo sprendime turi būti siejamas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, o joje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjo panaudota sąvoka ,,paprastai“ rodo, kad gali būti tokie atvejai, kai minėti duomenys gali būti laikomi įrodymais ir, tuo pačiu, teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, numatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas konstatavo, kad remiantis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi, įstatymų leidėjas numatė, jog tam tikrais atvejais įrodymais administracinėje byloje gali būti ir duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, net jeigu jie nėra išslaptinti (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A2-1413/2005, 2006 m. birželio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A10-932/2006). Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad draudimas naudoti neišslaptintus duomenis kaip įrodymus nėra absoliutus, tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, yra įslaptinta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Tačiau dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, nėra slapta ir ji pareiškėjui žinoma ir jis turėjo galimybę susipažinti su šia informacija proceso eigoje. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytą, į ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus bei Operatyvinė veiklos įstatymo taikymo specifiką, padarė išvadą, kad ši informacija tokio pobūdžio administracinėje byloje turi būti laikoma įrodymų šaltiniu. Teismas, remdamasis ON užkardymo įstatymo 2 ir 5 straipsniais, pažymėjo, kad oficialiame perspėjime negali būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Be to, pagal ON užkardymo įstatymą policijos įstaigos atstovui nekilo pareiga įteikti pareiškėjui 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 20-6-1-21 nuorašą arba su juo supažindinti, todėl tai negali būti pagrindu pareiškėjo skundui patenkinti (minėtas dokumentas buvo pateiktas į bylą ir pareiškėjas turėjo realią galimybę susipažinti su jo turiniu proceso metu). Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pateiktas ir jis su šio dokumento turiniu susipažino pasirašytinai. Teismas atmetė pareiškėjo motyvą, esą jam negalint susipažinti su operatyvine medžiaga, nežinant įrašymo į operatyvinę įskaitą pagrindo, pažeista jo teisė ginti savo teises teisme ir kartu rungimosi principas. Teismas pabrėžė, kad teisė į įrodymų atskleidimą nėra absoliuti, t. y. kai kuriose bylose tam tikri įrodymai gali būti nepateikiami susipažinimui, apsaugant viešą interesą, visuomenės saugumą, kitų asmenų teises, liudytojus nuo persekiojimo, išsaugoti paslaptyje policijos tyrimo metodus ir informacijos šaltinius. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju, duomenys, kurių pagrindu pareiškėjui buvo pareikštas Oficialus perspėjimas, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauta informacija sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 19 p., 2 d. 20 p.), o tokio pobūdžio informacijai netaikoma Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktas. Atsižvelgdamas į šias įstatymų nuostatas, teismas padarė išvadą, jog byloje atsakovo pateikti operatyviniai duomenys yra būtent tokio pobūdžio įrodymai, kurie negali būti atskleisti pareiškėjui ar jo įgaliotam atstovui. Nors pareiškėjas patyrė procedūrinių sunkumų, kylančių dėl jo teisių apribojimo, tačiau šie sunkumai buvo visiškai kompensuoti teismo procese , t.y. pareiškėjas buvo ABTĮ nustatyta tvarka informuojamas apie proceso eigą, jam buvo suteikta reali galimybė išdėstyti savo poziciją viešame teismo posėdyje, pateikti paaiškinimus, užduoti klausimus bei dalyvauti bylos nagrinėjimo procese tiek, kiek tai buvo įmanoma neatskleidžiant operatyvinio tyrimo medžiagos duomenų. Teismas įvertino, kad pareiškėjo skundo motyvai apie jo pajamų legalumą, garbę, orumą, reputaciją, teisiškai yra nereikšmingi. Pabrėžė, kad pagrindus skirti oficialų perspėjimą patvirtina aptarti faktiniai duomenys, o ateityje, pareiškėjui nutraukus ryšius su organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais, nebus pakankamo pagrindo jam skirti teismo įpareigojimus. Teismas pabrėžė, kad ON užkardymo įstatyme numatyti apribojimai pareiškėjui pritaikyti nepažeidžiant teisės normų reikalavimų, todėl negali varžyti jo teisių bei laisvių, atsižvelgė į tai, kad viešos ir įslaptintos informacijos duomenys tarpusavyje neprieštarauja bei papildo vieni kitus.
III.
Pareiškėjas D. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66-68), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes yra priimtas pažeidžiant procesines teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos sprendžiant analogiškas bylas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus, pateiktus jo skunde pirmosios instancijos teismui, bei papildomai nurodo šiuos:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžta, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien dėl valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, t. y. teismo sprendimo pagrindimas vien įslaptinta informacija yra negalimas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems asmens teisės į teisminę gynybą ir teisingą teismą principams. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas išimtinai valstybės paslaptį sudarančia ir jam nežinoma informacija, kad byloje iš esmės nėra jokių neįslaptintų įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, kas sudarytų įstatyminį pagrindą taikyti jo atžvilgiu prevencinę poveikio priemonę, numatytą ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje (oficialų perspėjimą).
2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-741/2007 suformuotos praktikos, pagal kurią teismo sprendimas, pagrįstas vien tik valstybės ir/ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija, su kuria negali susipažinti kita proceso šalis, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog oficialų perspėjimą įteikiantis policijos pareigūnas neprivalo nurodyti kokius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus įspėjamasis gali daryti. Pasak apelianto, nebūdamas apie tai informuotas, jis negali apsiginti, todėl yra pažeidžiamas ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK pateikė atsiliepimą (b. l. 75-76), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime iš esmės pakartojami atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstyti argumentai. Pabrėžiama, kad Oficialus perspėjimas nėra susijęs su apelianto teisių ir laisvių ribojimu bei jo kaltės konstatavimu. Ginčijamame Oficialiame perspėjime nurodyti reikalavimai nėra griežtesni nė numato ON užkardymo įstatymas, todėl nėra pagrindo manyti, kad tuo pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Akcentuoja, kad teisės aktų nustatyta tvarka surinkti duomenys buvo pakankami D. M. taikyti ON užkardymo įstatymo numatytą prevencinę priemonę - oficialų perspėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnis). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (ON užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialu perspėjimas buvo paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (byloje aktuali 2007 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.X-1403 redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A63-1338/2008 ir kt.). Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teisės normoje pavartota sąvoka paprastai rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, nustatė, kad dalis informacijos, kuria remiantis pareikštas ginčijamas Oficialus perspėjimas, yra slapta (kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, teisėjų kolegija bylos nagrinėjimo metu su šia informacija susipažino pasitarimų kambaryje), kita dalis vieša ir susipažinti su ja administracinės bylos procese pareiškėjui pačiam ar per atstovą nebuvo jokių procesinių kliūčių. Administracinėje byloje esančiame neįslaptintame policijos pareigūno 2008 m. gruodžio 9 d. tarnybiniame pranešime dėl pagrindo taikyti pareiškėjui prevencinio pobūdžio priemonę nurodytas operatyvinių priemonių pagalba nustatytas pareiškėjo ryšys su konkrečiai įvardinta nusikalstama grupuote, taip pat nurodyta kokių rūšių apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus jis gali vykdyti. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiek byloje esančiais įrodymais, tiek įslaptinta medžiaga (ABTĮ 57 str.6 d.). Todėl apelianto nuoroda į teismų praktiką administracinėse bylose, kuriose teismas rėmėsi vien tik valstybės ir/ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija, su kuria negali susipažinti kita proceso šalis (pareiškėjas), nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pakanka, kad pareiškėjui būtų taikoma ON užkardymo įstatymo numatyta prevencinė priemonė. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju vien tik neįslaptinta bylos medžiaga (pareiškėjas du kartus teistas, pirmą kartą už sunkų nusikaltimą, antrą kartą 2007 m. už neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą; sistemingai baudžiamas už įvairius administracinius teisės pažeidimus; prieš paskiriant Oficialų perspėjimą pareiškėjo atžvilgiu vėl pradėtas ikiteisminis tyrimas: policijos pareigūno 2008 m. gruodžio 9 d. tarnybiniame pranešime pateikti duomenys apie pareiškėjo ryšį su nusikalstama grupuote ir kiti ON užkardymo įstatymo taikymo prasme reikšmingi duomenys) yra pakankama pripažinti, kad atsakovas turėjo pagrindą taikyti pareiškėjui ON užkardymo įstatyme numatytą prevencinio poveikio priemonę.
Dėl ginčijamo Oficialaus perspėjimo turinio teisėjų kolegija pažymi, kad jis iš esmės atitinka ON užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Pirmiau minėta, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad oficialiame perspėjime gali būti suformuluotas reikalavimas nedaryti teisės pažeidimų. Taigi, ginčijamame Oficialiame perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra griežtesnis nė numato ON nusikalstamumo užkardymo įstatymas.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, įvertinęs teismui pateiktus duomenis pagrįstai juos pripažino pakankamais konstatuoti, kad ginčijamas oficialus perspėjimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
nutaria:
Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.