Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-170-487/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-14
Bylos Nr.: 1A-170-487/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-32636-2019-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Jūratė Jakubonienė
Nuteistasis: V. D., J. T.
Advokatai: Loreta Guižauskienė, Pavelas Borkovskis

Kategorijos

1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-487/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32636-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1.; 1.2.22.1.2.; 2.4.6.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.3.; 2.4.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Gražio ir Jūratės Jakubonienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,nuteistajam V. D. ir jo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,nuteistajam J. T. (J. T.) ir jo gynėjui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir nuteistojo J. T. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartimi subendrintos 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į V. D. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 13 d. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės faktinio vykdymo pradžios.

J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir 6 MGL (225,96 Eur) baudos neatlikta dalimi ir J. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 6 (šešeri) metai laisvės atėmimo ir 6 MGL (225,96 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš P. D. konfiskuota 700 Eur, iš V. D. – 700 Eur, iš V. Š. – 700 Eur.

V. D. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į asmens kratos metu rastus ir paimtus 92,67 Eur paliktas galioti iki nuosprendžio turto konfiskavimo dalyje įvykdymo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, BK 258 straipsnio 2 dalį, V. Š. (V. Š.) – pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nėra paduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. D. ir J. T. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais: J. T. nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d., neteisėtai, tai yra neturėdamas tam jokio leidimo, įgijo ne mažiau kaip 7 (septynis) 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyvinius „RPG-18“ modelio granatsvaidžius, kurie priskiriami „A“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtiems šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos naikinimui. V. D. iš J. T. ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d. sužinojęs, kad šis turi ne mažiau kaip 7 (septynis) 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyvinius „RPG-18“ modelio granatsvaidžius, kurie priskiriami „A“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtiems šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos naikinimui, ieško kur juos realizuoti, jis (V. D.) prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos ir turėdamas su J. T. bendrą tikslą pastarojo turimus ginklus realizuoti, minėtus 7 granatsvaidžius įsigyti už 700 Eur pasiūlė P. D.. Šiam asmeniui su tuo sutikus, V. D. tyrimo metu nenustatyta transporto priemone laikotarpiu iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. 22 val. minėtus šaunamuosius ginklus nugabeno į pastarojo namus, esančius (duomenys neskelbtini), perdavė juos P. D., gaudamas iš pastarojo už granatsvaidžius 700 Eur.

2. Be to, V. D. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti: jis nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs, iki 2020 m. gegužės 13 d. bute, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, be tikslo platinti laikė tris plastikinius maišelius su 0,8241 g rudai gelsvos ir rusvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,0376 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, iki tol, kol tą pačią dieną, apie 13:20 val. policijos pareigūnai kratos metu rado ir paėmė minėtus plastikinius maišelius su psichotropine medžiaga.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, ir jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti, jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties; panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo. Įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, laikyti, kad jis pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę atliko.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Apeliantas neginčija skundžiamo nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį. Pasak apelianto, teismas netinkamai vertino bylos duomenis, ko pasėkoje padarė nepagrįstas, bylos aplinkybėms neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės, neteisėtai disponavus šaunamaisiais ginklais.

3.2. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad granatsvaidžių muliažus (toliau - granatsvaidžius), kuriuos jis nuvežė ir perdavė P. D., jis (apeliantas) gavo iš J. T. ir žinojo, jog šie ginklai yra koviniai, priskiriami „A“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Teismas nepagrįstai netikėjo jo parodymais, kad būtent V. M. jam pasakė, jog turi mokomųjų granatų ar jų muliažų ir ieško kam galėtų parduoti, už vienetą norėdamas gauti po 100 Eur. Iš V. M. parodymų matyti, kad jam granatsvaidžių imitacijas pasiūlė kažkoks Artik ar Artūnas, paprašė pasidomėti kam jas galima parduoti. Šią informaciją V. M. perdavė A. G., nurodydamas „Tu įsivaizduoji, man siūlė granatsvaidžius muliažinius“. Sprendžiant iš V. M. parodymų, šio pokalbio su A. G. metu jis granatsvaidžių nebeturėjo, galimai tuo metu juos jau buvo perdavęs jam (V. D.).

3.3. Niekuo nepagrįstos apygardos teismo prielaidos, kad jis pasinaudojo V. M. mirtimi, suvertė jam visą kaltę, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismas ne tik nepagrindė šios išvados jokiais objektyviais duomenimis, bet ir nepaneigė V. M. byloje duotų parodymų. Vien tai, kad byloje nėra duomenų apie jo ir V. M. telefoninius skambučius, slapto sekimo protokole nefiksuoti jų susitikimai, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad jie nebendravo.

3.4. BK 253 straipsnyje numatytos veikos subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Nors jis realizavo nusikalstamos veikos objektyviąją pusę – gabeno ir perdavė granatsvaidžius P. D., tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog jis suprato, kad disponuoja tikrais koviniais, apyvartoje draudžiamais granatsvaidžiais. Jis ne kartą praeityje teistas, dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių „užkliūva“ pareigūnams, todėl vežiotis automobilyje granatsvaidžius, net ir jų muliažus, būtų nelogiška. Kartu apeliantas nurodo, kad jis nėra teistas už disponavimą šaunamaisiais ginklais, nėra tarnavęs kariuomenėje, niekada neturėjo leidimo disponuoti ginklais, nieko apie juos nenusimano, todėl ir negalėjo paaiškinti, kuo skiriasi tikras granatsvaidis nuo muliažo, tačiau jį įtikino V. M. teiginys „granatsvaidžių muliažai“. V. M. nurodyta granatsvaidžio vieneto kaina taip pat neleido jam suprasti, kad granatsvaidžiai priskiriami tikriems koviniams ginklams.

3.5. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė neva nuosekliais ir patikimais P. D. parodymais. Apeliantas pažymi, kad P. D. procesinis statusas neįpareigojo jo sakyti tiesą, o jo pakankamai aktyvus vaidmuo ir gresianti atsakomybė leidžia spręsti apie jo suinteresuotumą savo paties likimu.

Šalies argumentai

3.6. Apeliantas, neigdamas P. D. parodymų nuoseklumą bei patikimumą, nurodo, jog apklaustas įtariamuoju 2020 m. gegužės 21 d. pastarasis parodė, kad atvykęs pas jį V. D. parodė automobilyje gulintį maišą ir pasakė, kad nežino kas čia ar šoviniai, ar kas, pasiūlė kam nors parduoti. Vėliau atvykęs V. Š. apžiūrėjo maišo turinį ir nusprendė, kad tai muliažas, nes maišas buvo pernelyg lengvas. Apklaustas 2020 m. birželio 8 d. P. D. analogiškai nurodė, kad atvežęs maišą, V. D. jam pasakė, kad jame yra ar tai šoviniai, ar kas, tiksliai neprisimena, kaip V. D. tai įvardijo, tačiau tikrai ne granatsvaidžiais. Kai atvyko V. Š. ir vieną ištraukė iš maišo (tuo momentu V. D. nebuvo), tada P. D. pirmą kartą pamatė kokie daiktai yra maiše. V. Š. perskaičius rusiškus užrašus ir papasakojus kas tai yra, P. D. suprato, kad tai granatsvaidžiai, nors V. Š. jam ir toliau tvirtino, kad tai muliažai, ne koviniai, nes per lengvi. 2020 m. birželio 30 d. vykusios akistatos su apeliantu metu P. D. sakė, kad jis (V. D.) jam atvežė ir paliko kažkokius šovinius, kaip dabar žino, tai buvo granatsvaidžiai. Apklausiamas teisme P. D. nurodė aplinkybę, apie kurią nebuvo nurodęs pareigūnams, kad V. D. atvežė maišą ir nurodė, jog ten kažkokie ginklai, kažkaip neaiškiai išsireiškė, paminėjo kažkokius pavadinimus. Anot P. D., vėliau atvyko V. Š. ir, apžiūrėjęs maišo turinį, pasakė, kad tai muliažas. Apibendrindamas išdėstytus P. D. parodymus, apeliantas nurodo, kad jie ne tik kad nėra nuoseklūs dėl aplinkybės, kaip jis (V. D.) įvardijo maišo turinį, tačiau nei vienoje iš savo apklausų P. D. nenurodė, jog jo (apelianto) atvežtame maiše buvo koviniai granatsvaidžiai, tuo pačiu nepatvirtino, kad tokio pobūdžio informaciją būtų gavęs iš jo (V. D.), nei vienoje apklausoje nenurodė, kad jis (V. D.) būtų apžiūrėjęs ar jam parodęs maišo turinį. Todėl remiantis P. D. parodymais negalima daryti kategoriškos išvados, jog jis (apeliantas) žinojo, kad maiše yra „A“ kategorijos koviniai granatsvaidžiai.

3.7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis (V. D.) negalėjo paaiškinti, kodėl savo iniciatyva P. D. davė 100 Eur, kuomet iš pastarojo gavo 700 Eur. Tačiau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. D. patvirtino, kad jis pats iš V. D. perduodamų 700 Eur pasiėmė 100 Eur už savo paslaugas. Be to, apeliantas pažymi, kad vien faktas, kad jis paėmė iš P. D. už granatsvaidžių muliažus pinigus, juos perdavė V. M., nepatvirtina jo tyčios disponuoti koviniais granatsvaidžiais.

3.8. Be kita ko, apeliantas pažymi, kad nei V. Š., nei A. G. jo nepažinojo, su juo nebuvo susitikę ar bendravę. Šių asmenų parodymai patvirtina tik nuoseklią faktinių aplinkybių grandinę, tačiau ne jo kaltę, disponavus koviniais granatsvaidžiais.

3.9. Esant aptartoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į apelianto parodymus, jog maišą su granatsvaidžių muliažais jis gavo iš V. M., jį nuvežė ir perdavė P. D., pastarasis juos pardavė V. Š. ir perdavė jam (apeliantui) pinigus, kuriuos jis atidavė V. M., išskyrus 100 Eur, kurių nepaneigia jokie objektyvūs duomenys, akivaizdu, kad jis (V. D.) granatsvaidžiais disponavo labai trumpą laiką, o byloje surinkti duomenys nepaneigia fakto, kad jis nežinojo, jog jie koviniai, priskiriami „A“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Kartu apeliantas nurodo, kad šios išvados nepaneigia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo pokalbių turinį, neatsižvelgė į jo, P. D. paaiškinimus. Vien domėjimasis, kas yra „A.“, nepatvirtina jo (apelianto) suvokimo apie daromą nusikaltimą, juolab, kad ir pats P. D. teismui nenurodė žinojęs, jog granatsvaidžiai koviniai.

3.10. Be kita ko, apeliantas nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotės, kad teismas į jam paskirtos bausmės laiką įskaito laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. gegužės 13 d. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės faktinio vykdymo pradžios, neaišku, kokį laikotarpį teismas įskaitė į bausmės atlikimo laiką. Iš kaltinamojo akto matyti, kad BPK 140 straipsnio tvarka jis buvo sulaikytas 2020 m. gegužės 13 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas trims mėnesiams. Prokuroro 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu suėmimas buvo panaikintas, o nuo 2020 m. rugpjūčio 14 d. jis atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose.

4. Nuteistojo J. T. gynėjas advokatas Pavelas Borkovskis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį dėl J. T. ir priimti jam naują nuosprendį – J. T. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apeliantas, akcentuodamas teismų praktiką, susijusią su teismo priimamo teisingo sprendimo turiniu, byloje esančių įrodymų patikimumo ir pakankamumo vertinimu, tame tarpe ir tuo atveju, kai BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytos kelios alternatyvios veikos, nekaltumo prezumpcijos principo svarbą, priimant baudžiamojoje byloje galutinį procesinį sprendimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis prielaidomis, nesant byloje pakankamai J. T. kaltę pagrindžiančių įrodymų, tuo pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kaltinamojo teisę į teisingą teismą. Teismas nevykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių ištyrimo, esminiai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, nesivadovavo įrodymų pakankamumo kriterijumi, nepašalino byloje esančių abejonių dėl J. T. kaltės, pademonstravo neobjektyvumą, akcentuodamas vien tik nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų (toliau – NVIV) dalyvio liudytojo A. G. parodymų svarbą, nuosprendyje pritardamas netgi šio liudytojo be pagrindo daromoms išvadoms bei samprotavimams, nevertino J. T. teisinančių aplinkybių, be pagrindo atmetė jo aiškinimus, kad jis neturėjo ginklų ir veikė tik paprašytas V. M., nors byloje surinkta pakankamai tai patvirtinančių duomenų. Teismas nebuvo vienodai teisingas visiems proceso dalyviams, palaikė tik kaltintojo poziciją.

4.2. Apygardos teismo išvada, kad V. M. dėl disponavimo ginklais tik gyrėsi, realiai jais disponavo J. T. yra prieštaringa ir paneigiama bylos įrodymais. Pagal A. G. parodymus, būtent V. M., dar iki pranešimo liudytojui apie J. T., siūlė A. G. pateikti ginklų kainos pasiūlymą, aiškino jam, kad jie veikiantys, neturi gedimų, netgi suvynioti į ginklams skirtą popierių (t. 5, b. 1. 24–26). Iš 2020 m. vasario 20 d. veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikimo protokolo matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. A. G. bendraujant su V. M. telefonu bei paprašius nufotografuoti ir atsiųsti granatsvaidžius, V. M. atsakė - „neišeis, nes tie daiktai dabar pas kitus“ (t. 1, b. l. 64–66). Tomis dienomis, ką pripažino skundžiamame nuosprendyje teismas, V. M. aktyviai bendravo su J. T.. Taigi, kaip paaiškinti aplinkybę, kad V. M. praneša A. G., jog granatsvaidžiai yra ne pas jį, o pas Ž. (J. T.) ir tam, kad juos atgauti, jis su A. G. vyksta tų granatsvaidžių pas J. T., nors pats negalėjo nežinoti, kad ginklai jau parduoti asmeniui iš (duomenys neskelbtini) ir jam reikia tik kelti jų išpirkimo kainą bei prašyti J. T. parodyti, kur gyvena pirkėjas (t. 5, b. l. 40–42). Teismas nevertino ir liudytojo A. G. parodymų, kad „V. M. susisiekė su Ž. ir šiam pasakė, kad jis (V. M.) valdys „mūchas“ (supaprastintas granatsvaidžių RPG-18 pavadinimas) ir parduos jas už Ž. skolą V. M., kadangi Ž. yra narkomanas ir įsiskolinęs V. M. apie 2 500 eurų“ (t. 5, b. 1. 40–42). Taip pat šio liudytojo parodymų, kad V. M. susitikimo metu aiškino jam, jog turi granatsvaidžių ir jis neturėjo pagrindo netikėti jo žodžiais, nes, liudytojo žiniomis, pastarasis turi ir pistoletą (2019 m. rugsėjo 23 d. liudytojo A. G. apklausos protokolas).

4.3. Nors apygardos teismas liudytojo A. G. parodymus pripažino patikimais, tačiau nevertino, kad tai, ką pasakojo liudytojui J. T., neatitiko tikrovės. Nors J. T. aiškino jam, kad apvogė garažą ir netgi tą garažą rodė, tačiau vagystė nepasitvirtino. Jis gi aiškino, kad pardavė granatsvaidžius, nors nustatyta, kad P. D. ginklus pardavė ne J. T., o nuteistasis V. D.; nurodė, kad už vienetą mokėjo 500 Eur, kai tuo tarpu V. D. realizavo juos po 100 Eur. Liudytojas A. G. parodė, kad penkis kartus reikėjo vykti pas J. T., įkalbinėti, kad parodytų P. D. iš (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą. Gi bylos duomenimis nustatyta, jog išgalvotais pretekstais šis atsisakydavo vykti, aiškino netgi, kad ginklai jau parduoti Baltarusijoje. Akivaizdu, kad jeigu J. T. būtų buvęs ginklų savininkas ir norėtų pats juos realizuoti, perparduoti brangiau, taip nesielgtų. J. T. apie tokį elgesį paaiškino, kad jis nenorėjo vykdyti V. M. prašymo nurodyti, kur gyvena pirkėjas, ketino vilkinti laiką ir per tą laikotarpį atlyginti jam 2 500 Eur įsiskolinimą. Šie jo teiginiai bylos įrodymais nepaneigti.

4.4. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Šaunamųjų ginklų įgijimas galimas jų pagrobimu, pirkimu, dovanojimu, mainais, randant ir kitais būdais bei konkrečiomis aplinkybėmis: laiku, vietoje, šaltiniu ir pan.

4.5. Teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės apsiribojo nusikaltimo sudėties pavadinimu - J. T. neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais. J. T. buvo pareikštas kaltinimas ir skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu už tai, kad tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d., neteisėtai, tai yra neturėdamas tam jokio leidimo, įgijo ne mažiau kaip septynis 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyvinius „RPG-18“ modelio granatsvaidžius. Išskyrus tyrimo bei teismo spėjamą įvykio datą - „ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d.“, kuri nurodoma remiantis A. G. 2019 m. rugpjūčio 1 d. pranešimu policijai, kitų patikimų, keliais objektyviais šaltiniais patvirtintų įrodymų, patvirtinančių kur, kada, kokiomis aplinkybėmis J. T. įgijo kaltinime nurodytus ginklus, byloje negauta. Pats J. T. neigia įgijimą. Gynėjas pažymi, kad byloje iš viso nesurinkta jokių įrodymų apie aptariamų ginklų atsiradimo aplinkybes. J. T. su I. J. buvo įtariami granatsvaidžių vagyste iš garažų, tačiau prokuratūros 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys nepatvirtino granatsvaidžių vagystės fakto (nei dėl pačios vagystės, nei dėl įsilaužimo į garažą).

4.6. Aptartos aplinkybės, pasak gynėjo, patvirtina, jog jo ginamajam pareikštas kaltinimas dėl šaunamųjų ginklų įgijimo neatitinka proceso įstatymo reikalavimų, pažeidžia jo teisę į gynybą, o apkaltinamasis nuosprendis dėl ginklų įgijimo yra neteisėtas bei nepagrįstas. Atvejai, kada nusikalstama veika aprašoma nekonkrečiai, nurodant, kad draudžiami daiktai buvo įgyti nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje ir panašiai, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir negali būti laikomi apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo išreikšta pozicija, kad tokia praktika suformuota yra dėl alternatyvių veikų civilinėje apyvartoje uždraustų daiktų įgijimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P- 218/2009, Nr. 2K-159/2011), o šios bylos aplinkybės nėra analogiškos paminėtai teismų praktikai. Neįrodžius ginklų vagystės, negalima tiesiog „išvesti“, kad ginklai buvo įgyti. Teismas nenustatė, kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis, iš ko ginklus tariamai įgijo nuteistasis J. T..

Šalies argumentai

4.7. Kad J. T. šaunamųjų ginklų neįgijo ir jais nedisponavo, įrodo ir aplinkybė, kad jis nebuvo kaltinamas jų laikymu, t. y. turėjimu. Sprendžiant iš apkaltinamojo nuosprendžio, J. T. granatsvaidžius iki 2019 m. liepos 31 d. įgijo, tačiau jis jų nelaikė, t. y. neturėjo. Taigi nesuprantama, kaip jis galėjo realizuoti ginklus, kurių neturėjo.

4.8. J. T. pripažintas kaltu ir dėl 7 granatsvaidžių realizavimo. Realizavimas – savarankiškas alternatyvus neteisėto disponavimo ginklais požymis ir jis turi būti taip pat įrodytas. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, pasak gynėjo, nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo ginamasis vienas ar bendrininkaudamas su V. D. realizuotų (parduotų) šiuos ginklus P. D. ar kitam asmeniui.

4.9. Nors J. T. nebuvo kaltinamas ginklų perdavimu V. D., pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų ir teisėto tam pagrindo, nuosprendyje nurodė, kad ginamasis perdavė V. D. septynis granatsvaidžius (nuosprendžio 21 psl.). Tai pažeidžia proceso normas bei parodo, kad teismas nebuvo vienodai teisingas kaltintojui ir kaltinamajam.

4.10. Gynėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad pasinaudojęs teise atsisakyti duoti parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje pasisakęs po kitų kaltinamųjų ir liudytojų apklausų, J. T. (taip pat ir V. D.) pasinaudojo situacija, kad V. M. mirė, bei nurodė, jog būtent V. M. įgijo ir perdavė V. D. realizuoti granatsvaidžius. Pirma, kaltinamasis naudojosi proceso įstatymu suteiktomis teisėmis, antra, V. M. mirė dar ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. birželio 26 d.), tyrimas dar vyko apie 9 mėnesius, trečia, ne J. T., o būtent V. M. kreipėsi į A. G. su pasiūlymu įsigyti jo turimus granatsvaidžius. Be to, jeigu V. M. būtų gyvas, būtų galima jį detaliai apklausti, reikalui esant, atlikti akistatas, pašalinti prieštaravimus jo parodymuose, patikrinti V. D. parodymus apie tai, kad ginklus jis gavo būtent iš V. M..

4.11. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas J. T. už nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe su V. D. ir nuosprendyje nenurodydamas, kur, kada, kaip jie susitarė nusikalstamą veiką daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais J. T. realizavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius (bent dalį jų), pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

4.12. Iš skundžiamo nuosprendžio, pasak gynėjo, neaišku kokiais įrodymais remiantis teismas padarė išvadą, kad J. T. pasakojo V. D. apie ginklus, bei kada, kur ir kaip pastarasis jungėsi prie nusikalstamos veikos. Nepasisakė teismas ir apie tai, kokius objektyviosios pusės veiksmus bent iš dalies įvykdė J. T., nes byloje nėra jokių duomenų apie tai. Vien fakto, kad J. T. bei V. D. buvo pažįstami, susitikinėjo prie garažų apkaltinimui bendrininkavimu nepakanka. Jie yra pažįstami, remontavo bei keitėsi automobiliais.

4.13. Tuo pačiu, apeliantas, išdėstydamas skunde J. T. duotus parodymus, nurodo, jog jie ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepaneigti, priešingai, jo nurodytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys.

4.14. Nuteistasis V. D. parodė, kad granatsvaidžius pardavimui jis gavo ne iš J. T., bet iš V. M. („B.“). Būtent pastarojo prašymu pardavė ginklus P. D. už 700 Eur, dalį pinigų - 600 Eur, grąžino V. M., o 100 Eur paliko pirkėjui už nepatogumus. V. D. galvojo, kad tai mokomieji ginklai. „B.“ jam neaiškino, iš kur gavo granatsvaidžius. V. D. pasakė „B.“, kad pardavė ginklus pirkėjui iš (duomenys neskelbtini). Pinigų iš „B.“ negavo, todėl sukonfliktavo. Apie J. T. įsiskolinimą „B.“ nieko nežino.

4.15. Šiuos V. D. parodymus patvirtino ir nuteistasis P. D.. P. D. apie J. T. nieko neparodė. Nurodė, kad kitą dieną maišą su ginklais iš jo kiemo paėmė V. Š.. Su kuo veikė V. D., jam nėra žinoma (t. 6, b. l. 42–45). Po savaitės, 2019 m. rugpjūčio 6 d. automobiliu atvyko trys vyriškiai: iš matymo pažįstamas J. T. bei dar du vyrai, vienas iš jų, kaip vėliau sužinojo, buvo Albinas. A. pasakė, kad nori pasiimti tai, kas jam nepriklauso. Klausė, kiek jie nori už tuos granatsvaidžius. Iš V. sužinojo, kad nori po 500 Eur už vienetą, ir pastarasis gavo už tris vienetus 1 500 Eur. Iš P. D. parodymų taip pat seka, kad su juo kalbėjo A. bei kitas vyras (V. M.). J. T. nuvažiavo iki vartų ir laukė.

4.16. Taigi iš išdėstyto matyti, kad J. T. nebuvo ginklų savininku, jam susitikimo metu nerūpėjo pokalbis, kainų derinimas, jis tik įvykdė „B.“ prašymą – susitikimuose su A. kalbėjo apie ginklų kainą, kad padidinti ją, ir vėliau nurodė, kur gyvena P. D.. Pirminiuose parodymuose P. D. netgi supainiojo jį su kitu asmeniu, vardu E., manydamas, kad tai pastarasis atvažiavo su automobiliu. Jis parodė, kad „atvykus pas jį į namus J., nesuprato, kaip jis su visa tai susijęs“ (t. 6, b. l. 20–25). Jeigu J. T. būtų ginklų savininku, tai jam atitektų ir pinigai (ar dalis jų), gauti už granatsvaidžius iš P. D. ir vėliau iš V. Š.. Tačiau byloje nustatyta, kad jokių pinigų nuteistasis negavo.

4.17. Teismas, gynėjo teigimu, be pagrindo atmetė J. T. parodymus, kad V. M. kreipėsi į jį, kaip į tariamą ginklų pardavėją, nes tuo metu nerado V. D.. Minėta, kad po ginklų pardavimo P. D. V. D. grąžino V. M. 600 Eur ir nieko negavo, todėl tarp jų įvyko konfliktas. Šie nuteistojo V. D. parodymai nebuvo paneigti. Be to, bylos duomenimis, tame tarpe pagal liudytojo A. G. parodymus, J. T. buvo skolingas V. M. 2 500 Eur, todėl J. T. buvo reikalingas V. M. dėl kainos kėlimo ir dėl pirkėjo P. D. gyvenamosios vietos.

4.18. Apygardos teismas turėjo kritiškai vertinti J. T. pokalbius su A. G. ir V. M. (t. 1, b. 1. 67–74). Pokalbiuose užfiksuoti žodžiai tik patvirtina J. T. aiškinimus, kad tai jis, V. M. paprašytas, kėlė pastarojo jau parduotų ginklų kainą, nes realiai ginklai buvo parduoti V. D. po 100 Eur už vienetą. Be to, sprendžiant iš bylos duomenų, V. M. buvo itin atsargus. 2020 m. vasario 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotas 2019 m. rugpjūčio 5 d. 12.55 val. pokalbis tarp J. T. ir V. M., kurio metu V. M. įspėjo J. T., kad „jeigu ten netyčia, ... jei kas, apie reikalus nežinau“.

4.19. Apeliantas pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytai aplinkybei, kad nei slapto sekimo metu, nei atliekant kitus slaptus tyrimo veiksmus nebuvo nustatyta jokių V. D. ir V. M. bendravimo ir susitikimo faktų, tačiau pabrėžia, kad nebuvo užfiksuota ir jokių telefoninių kontaktų, bendravimo apie ginklus tarp nuteistųjų V. D. bei J. T.. V. D. su J. T. užsiiminėjo automobiliais, telefoniniuose pokalbiuose kalbėjo apie automobilių detales. Jie naudojosi automobiliu Chrysler Voyager, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 5, b.1. 84–86, 94). J. T. sekimas prasidėjo nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. (t. 1, b. l. 110–112), t. y. tuomet, kai granatsvaidžiai buvo jau parduoti P. D..

4.20. Be kita ko, liudytojas A. G. parodė, kad jis teiravosi pas V. M., ar siūlomi granatsvaidžiai yra sveiki, t. y. kokios jie būklės, ar veikiantys, ar nebuvo kažkur rasti miške ir panašiai. „B.“ patikino, kad „jie yra sveiki ir veikiantys, kad neturi jokių gedimų, kadangi buvo laikomi garaže, netgi suvynioti į ginklams skirtą vynioti popierių“ (5 t., b .1. 24-26).

4.21. Aukščiau išdėstytos aplinkybės, gynėjo teigimu, leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamų įrodymų padarė išvadą, kad J. T. neteisėtai disponavo 7 granatsvaidžiais: juos įgijo, o vėliau bendrininkavo su V. D. realizuojant šiuos ginklus P. D..

III. Atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepime į nuteistojo V. D. ir nuteistojo J. T. gynėjo apeliacinius skundus prašo nuteistojo V. D. ir nuteistojo J. T. gynėjo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendį nepakeistą.

Atsiliepimą prokuroras grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

5.1. Nesutikdamas su apeliacinių skundų argumentais, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų sąsajumą ir priėmė nuosprendį, vadovaudamasis įrodymų visuma, o ne atskirų įrodymų selektyviu vertinimu, kaip skunduose teigia apeliantai.

Atsiliepimas

5.2. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų V. D. ir J. T. versiją, kad granatsvaidžiai, neteisėtu disponavimu kuriais kaltais buvo pripažinti nuteistieji, priklausė liudytoju baudžiamojoje byloje apklaustam V. M., kuriam pasiūlius juos parduoti, V. D. nuvežė granatsvaidžius, manydamas, kad tai yra ginklų muliažai, P. D., o J. T. už įsiskolinimo pastarajam panaikinimą sutiko dalyvauti minėtų ginklų atpirkime, V. M. gavus geresnį pirkimo pasiūlymą iš A. G..

5.3. Prokuroras nurodo, kad šie nuteistieji pasinaudojo situacija, kad V. M. ikiteisminio tyrimo metu mirė, todėl, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, nurodė, kad būtent V. M. įgijo, disponavo ir V. D. perdavė granatsvaidžius tikslu juos realizuoti. Nors V. D. apeliaciniame skunde su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinkama, jame aptarti bylos duomenys, turint omenyje ir faktą, kad V. D. ir V. M. bendravimas byloje nebuvo užfiksuotas, patvirtina, kad V. D. granatsvaidžius gavo iš J. T.. J. T. gynybinę versiją, kad V. M. norėjo jį pasitelkti kaip tariamą granatsvaidžių pardavėją, tokiu būdu siekdamas brangesnio jų perpardavimo A. G., kad J. T. su A. G. bendravo V. M. prašymu, paneigia byloje surinktų duomenų, ištirtų teisiamajame posėdyje ir pripažintų įrodymais, visuma.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo J. T. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad jais skundžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. D. ir J. T. pripažinimo kaltais pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, t. y. kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, prašant šią skundžiamo nuosprendžio dalį panaikinti ir nuteistuosius dėl šio kaltinimo išteisinti. Taip pat nuteistasis V. D. ginčija laikotarpį, kuris buvo įskaitytas į jam paskirtos bausmės atlikimo laiką Taigi, apeliaciniai skundai iš esmės motyvuojami netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu, kas, apeliantų nuomone, lėmė nepagrįsto ir neteisėto procesinio sprendimo priėmimą. Laikantis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Įvertinus pirmosios instancijos teismo ištirtų ir išanalizuotų įrodymų turinį, nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos rūšį, specifiką, bendrą veikimą, dėl besikartojančių apeliacinių skundų argumentų bus pasisakoma bendrai, siekiant išvengti argumentų ir motyvų pasikartojimo.

Dėl įrodymų vertinimo V. D. ir J. T. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį

8. Nuteistasis V. D. ir nuteistojo J. T. gynėjas apeliaciniuose skunduose, nesutikdami su skundžiamu nuosprendžiu, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pateikia savą įvykio versiją, teigiant, kad pakankamų objektyvių įrodymų nuteistųjų kaltei pagrįsti byloje nėra.

9. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas, padaryta ar ne nusikalstama veika, šią veiką padaręs asmuo kaltas ar ne bei dėl kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad jame pakankamai išsamiai aprašyti byloje ištirti įrodymai, taip pat jie palyginti tarpusavyje, t. y. spręsdamas tiek V. D., tiek J. T. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, teismas tyrė ir analizavo byloje surinktus įrodymus (tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, juos lygindamas tarpusavyje, nei vienam iš įrodymų šaltinių nesuteikęs išskirtinės įrodomosios reikšmės), išdėstė šių įrodymų vertinimo motyvus, išvadas, nurodydamas, kokie duomenys pagrindžia kiekvieno iš šių kaltę, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Matyti, kad teismas pakankamai detaliai analizavo tiek nuteistojo V. D., tiek ir nuteistojo J. T. gynėjo apeliaciniuose skunduose akcentuojamas aplinkybes, įvertinęs jų reikšmingumą sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą. Išnagrinėjusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei atlikusi pakartotinę byloje ištirtų įrodymų vertinimo analizę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pagrįstai pripažino tiek V. D., tiek J. T. kaltais pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį. Matyti, kad aplinkybės, turinčios reikšmės, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atitinkamai įvertintos, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį. Todėl nustatytas nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo nustatyta J. T. padarytų veiksmų apimtimi, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 3 dalies).

11. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes neteisėtai disponuota buvo ne mažiau kaip 7 vnt. šaunamaisiais ginklais – 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyviniais RPG-18 modelio granatsvaidžiais, kurie priskiriami A kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtiems šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos naikinimui. Šios aplinkybės nustatytos visuma teisme išnagrinėtų įrodymų: nuteistojo V. Š., iš dalies nuteistųjų P. D., V. D., J. T. parodymais, liudytojų A. G., J. G. parodymais, užfiksuotu elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turiniu, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės, daiktų pateikimo, kratos, parodymų patikrinimo vietoje metu protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialistų išvadomis Nr. 140-IS1-550 (8.1), IBS-V-2528047-20, IBPS-V-2531591-20. Visuma šių duomenų, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintų leistinais įrodymais, kuriais neturi pagrindo abejoti ir teisėjų kolegija bei kurie iš esmės nėra kvestionuojami, baudžiamojoje byloje nustatytas nusikaltimo dalykas, dėl kurio ginčo nėra.

12. Pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, taip pat konstatavo ir tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai minėtais šaunamaisiais ginklais disponavo J. T. ir V. D.: atitinkamai J. T. – įgijo ir turėdamas bendrą tikslą su V. D. juos realizuoti, V. D. juos nugabenus ir perdavus P. D., taip juos realizavo; V. D. – prisijungęs prie J. T. daromos neteisėtos veikos, turėdamas su J. T. bendrą tikslą šiuos ginklus realizuoti, juos nugabeno ir perdavė V. D., iš pastarojo gaudamas 700 Eur. Nuteistųjų kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama iš dalies jų pačių parodymais, taip pat šioje byloje nuteistojo P. D., liudytojo A. G. parodymais, neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu užfiksuotais duomenimis, akistatos tarp V. D. ir P. D. metu užfiksuotomis aplinkybėmis, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokole fiksuotu informacijos turiniu, taip pat kita rašytine bylos medžiaga.

13. Apeliaciniuose skunduose kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. D. ir J. T. veikimo bendrai (bendrininkavimo veikiant bendrininku grupe) padarant jiems inkriminuotą veiką, nurodoma, jog teismo sprendimas dėl pastarųjų kaltės yra paremtas neteisingai įvertintais faktiniais duomenimis. Atitinkamai nuteistasis V. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas dėl jo žinojimo ir supratimo, jog buvo disponuojama tikrais, koviniais (ne mokomaisiais) šaunamaisiais ginklais – granatsvaidžiais ir kad šiuos ginklus jis gavo iš J. T., o ne iš V. M.. Nuteistojo J. T. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad ne J. T., bet V. M. disponavo granatsvaidžiais iki jų realizavimo P. D., o J. T., V. M. iniciatyva, norėta pasitelkti tik kaip tariamą pardavėją, siekiant granatsvaidžius brangiau parduoti A. G.. Teisėjų kolegija tokią nuteistųjų gynybos poziciją laiko nepagrįsta ir apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų vertinimo atmeta.

14. Matyti, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. D. pripažino vežęs maišą su granatsvaidžiais P. D., nurodė apie jų palikimo pas pastarąjį aplinkybes (domėjosi, ar P. D. nebūtų žinoma, kam jų reikėtų; nenorėjo vežtis kartu, bijojo būti sustabdytas policijos, nes vairavo anglišką autobusiuką, nebūtų žinojęs, ką sakyti), pardavimo (kad už vienetą buvo prašyta 100 Eur (700 Eur už visus)) ir pinigų gavimo (P. D. jam perdavė 700 Eur, o jis iš šios sumos davė 100 Eur pastarajam už tai, kad realizavo ginklus) faktus. Nuteistojo aiškinimu, likusią sumą – 600 Eur jis nuvežė V. M. – „Baksikui“, kuris ir perdavė jam šiuos ginklus ir prašė juos pabandyti realizuoti. Teigė, kad jokio atlygio jis pats už tai negavo, J. T. sąsajų su šiais ginklais nežino, kad ginklai tikri (ne mokomieji) –nesuvokė (t. 9, b. l. 39–42). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. T. teigė granatsvaidžių neįgijęs ir jais nedisponavęs. Apie ginklus ir jų pardavimą P. D. sužinojęs iš V. M., kai šis, negalėdamas surasti V. D., kreipėsi į jį, kad jis suvaidintų tariamą pardavėją, A. G. nurodant granatsvaidžių pardavimo P. D. didesnę kainą (už vienetą 500 Eur), tarpininkautų išperkant granatsvaidžius (susitariant su P. D. išpirkti ginklus atgal), o už tą skirtumą, už kurį jis išpirks ginklus, atleis jam skolą. Nuteistasis J. T. teigė, kad jis buvo reikalingas tam, kad P. D. su V. M. ir A. G. kalbėtųsi, nes jis pažinojo P. D.; su V. M. ir A. G. vyko pas P. D., kuriam pasakė, kad šie asmenys nori su juo pasikalbėti, jų tarpusavio pokalbyje nedalyvavo (t. 9, b. l. 34–39). Taigi, tiek nuteistasis V. D., tiek nuteistasis J. T., pripažindami tik tam tikras faktines aplinkybes, savo kaltę dėl šios jiems inkriminuotos veikos neigė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmės nagrinėjamai situacijai turi nuteistųjų V. D. ir J. T. duotų parodymų santykis su kitais byloje surinktais ir apygardos teismo ištirtais bei išanalizuotais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

15. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas V. D. kaltę, byloje rėmėsi nuteistojo P. D. duotais parodymais – pas jį atvykęs V. D. parodė automobilyje gulintį baltą maišą, pasakė, kad ten kažkokie ginklai / šoviniai, paminėjo kažkokius pavadinimus, tačiau jis į tai nesigilino. Kadangi jo nedomino, V. D. klausė ar jis žino, kam juos būtų galima parduoti. V. D. prašė juos palaikyti, kadangi buvo vakaras, jis vairavo autobusiuką su angliškais valstybiniais numeriais, todėl galėjo būti sustabdytas policijos pareigūnų. Už vienetą V. D. norėjo 100 Eur, viso 700 Eur (t. 9, b. l. 13). Paminėtina, jog šias su aptariama nusikalstama veika susijusias aplinkybes P. D. nuosekliai nurodė viso proceso metu – apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su V. D. metu, dar kartą patvirtindamas, kad V. D. jam atvežė ir paliko kažkokius šovinius (kaip nustatyta – granatsvaidžius), teiravosi, ar šis gali juos parduoti, nurodė kainą 100 Eur už vienetą, iš viso 700 Eur; realizavęs atidavė pinigus V. D., iš kurių 100 Eur pastarasis davė jam (P. D.) (t. 6, b. l. 20–25, 28–33, 42–45, 50–53). Minėtų parodymų turinys paneigia V. D. nurodytą aplinkybę dėl to, kad jis manęs, jog ginklai netikri, muliažai; P. D. nepatvirtino, kad V. D. būtų užsiminęs, jog jam atvežti ginklai yra mokomieji / muliažai. Priešingai, jis parodė, kad atvykęs V. D. užsiminė apie ginklus ar tai šaudmenis, paminėdamas jų pavadinimus, taip pat nurodė jų kainą, bendrą sumą. Tai pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje.

16. Nuteistasis V. D. teigia, jog P. D. procesinis statusas byloje neįpareigojo jo sakyti tiesą, o pakankamai aktyvus vaidmuo ir gresianti atsakomybė leidžia spręsti apie jo suinteresuotumą dėl savo paties teisinės atsakomybės. Teisėjų kolegija sutinka, kad šį procesinį statusą turinčio asmens parodymais gali būti ir neatskleidžiamos tikrosios nusikaltimo aplinkybės, tačiau kiekvienu atveju jie turi būti ir yra vertinami kartu su kitų bylos duomenų visuma. Būtent tokį šių parodymų vertinimą ir atliko pirmosios instancijos teismas. Konkrečiu atveju abejoti šiais nuteistojo P. D. parodymais pagrindo nėra. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad P. D., nurodydamas minėtas aplinkybes, būtų buvęs suinteresuotas jas iškraipyti, nurodyti neteisingai, apkalbėti V. D.. Tokių objektyvių aplinkybių, pagrįstų ne vien deklaratyviu V. D. teiginiu, nenurodė ir pats apeliantas V. D..

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. D., aptardamas P. D. parodymus, duotus viso bylos proceso (ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo) metu, teigia ir tai, kad jų pagrindu yra negalima kategoriška išvada apie tai, kad jis, V. D., žinojo P. D. perduoto maišo turinį – A kategorijos kovinius granatsvaidžius. Tačiau pabrėžtina, kad išvadas dėl V. D. žinojimo ir suvokimo, kad jis disponuoja koviniais šaunamaisiais ginklais – granatsvaidžiais, apygardos teismas grindė ne vien tik nuteistojo P. D. parodymų dalimi, bet ir kitais byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Taigi, nuteistojo P. D. parodymai nebuvo ir nėra lemiamas bei vienintelis byloje nuteistojo kaltės įrodymų šaltinis. Jais nustatyti tik tam tikri tarpiniai faktai, kurie kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais sudarė vieningą įrodomąją medžiagą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, interpretuojant nuteistojo P. D. parodymus dėl jam V. D. atvežtų daiktų, jų apibūdinimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimo. Akcentuojami nuteistojo P. D. parodymai dėl jo paties žinojimo (suvokimo) apie jam atvežtus kovinius ginklus, kurie teismo vertinti kaip siekis švelninti savo atsakomybę, taip pat nekeičia faktinių aplinkybių vertinimo ir nesudaro pagrindo paneigti kitais tinkamais bei pakankamais įrodymais nustatyto V. D. disponavimo šaunamaisiais ginklais suvokimo fakto.

18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus nustatė, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. T., nors ir neigė savo paties dalyvavimą aptariamoje nusikalstamoje veikoje, tačiau tuo pačiu jis parodė, kad V. D. P. D. pardavė granatsvaidžius (t. 9, b. l. 34–39). Taigi, apie tai, kad ginklai būtų netikri – mokomieji ar jų muliažai, J. T. nieko neparodė. Iš A. G. teisme duotų parodymų seka, jog pokalbio su J. T. metu pastarasis patikino, kad granatsvaidžiai yra koviniai, jog P. D. granatsvaidžius pardavė su draugu (t. 9, b. l. 8–12). Šie liudytojo A. G. parodymai atitinka ir 2020 m. vasario 28 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotas aplinkybes, kad A. G. pokalbio su J. T. metu pastarasis nurodė, kad P. D. pardavė 7 granatsvaidžius, kuriuos jam nuvežė pažįstamas (kaip nustatyta – V. D.), per kurį viskas buvo daroma (t. 2, b. l. 23–46). Apie tai, kad ginklai koviniai (tikri), buvo parodęs ir nuteistasis V. Š. (t. 8, b. l. 162–165). Pasak apelianto, A. G. ir V. Š. parodymai, atkreipiant dėmesį, kad pastarieji jo, V. D., nepažinojo, nebuvo susitikę ir bendravę, patvirtina tik nuoseklią įvykių eigą, bet ne jo kaltę disponavus koviniais ginklais. Su tokiais argumentais sutikti nėra pagrindo. Pabrėžtina, jog faktinių aplinkybių nustatymas yra sudėtinė kaltininko veiksmų kvalifikavimo pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo straipsnio normą dalis. Nors apelianto paminėtų liudytojo ir nuteistojo nurodytos aplinkybės ir nėra tiesioginis jo, V. D., kaltės įrodymas, ši įrodymų dalis buvo analizuojama kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais ir šios analizės pagrindu teismas nustatė ne tik faktinių aplinkybių grandinę, ką teisingai nurodo ir pats apeliantas, bet padarė ir atitinkamas išvadas dėl nuteistojo kaltės.

19. Darant išvadą dėl V. D. kaltės, o būtent supratimo disponavus civilinėje apyvartoje draudžiamais šaunamaisiais ginklais (granatsvaidžiais), teismas išsamiai analizavo V. D. veiksmus, elgesį, o taip pat tai, kad jis negalėjo logiškai paaiškinti tam tikro savo elgesio. Apklausiamas teisme V. D. tvirtino nežinojęs P. D. atvežto maišo turinio, manęs, kad jame buvo mokomieji granatsvaidžiai, o jų palikimą P. D. aiškino tuo, kad buvo vėlus vakaras, jis vairavo anglišką autobusiuką (su angliškais valstybiniais numeriais) ir, jei būtų sustabdytas pareigūnų, nežinotų, ką jiems pasakyti, todėl nenorėjo jų vežtis su savimi. Tokį V. D. elgesį ir pateiktą paaiškinimą pirmosios instancijos teismas įvertino, kaip nelogišką ir neįtikinamą, nes V. D. negalėjo paaiškinti, kuo pagrįsta policijos pareigūnų sustabdymo baimė, manant, kad yra gabenami netikri ginklai, t. y. nedarant nieko neteisėto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. V. D. negalėjo nurodyti mokomųjų ir kovinių ginklų skirtumų ar pateikti logiško paaiškinimo, kas sudarytų objektyvų pagrindą spręsti, kad jis galėjo nesuprasti, jog disponavo civilinėje apyvartoje uždraustais šaunamaisiais ginklais. Jo veiksmai – P. D. nesutikus paimti V. D. atvežtų daiktų, įkalbinėjimas leisti palikti juos pas pastarąjį taip pat sustiprina įsitikinimą apie tai, kad nuteistasis suvokė disponuojantis koviniais ginklais. V. D. aplinkybę, kad jis nesuprato, kokiais ginklais jis disponavo, argumentuoja ir tuo, kad jis nėra turėjęs leidimo ginklui, tarnavęs kariuomenėje ar teistas už panašaus pobūdžio veikas. Tačiau minėtos aplinkybės teismo nustatytų nuteistojo veiksmų, padarius aptariamą veiką, nepaneigia ir baudžiamosios atsakomybės už juos nešalina. Disponuojant civilinėje apyvartoje uždraustais daiktais galima ir neturėti įgūdžių jais naudotis, nežinoti visų techninių savybių, rinkos kainos, specifikacijos ir pan.

20. Byloje atliktų procesinių tyrimo veiksmų metu užfiksuotos aplinkybės taip pat yra svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis duomuo. 2019 m. lapkričio 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti vykę P. D. ir V. D. kontaktai, kurių metu P. D. informavo V. D. apie A. G. atvykimą, prašė juo pasidomėti, išreiškė nepasitenkinimą dėl J. T., nes šis atvežė A. G. pas jį į namus, tarėsi su V. D. susitikti „dėl viso šito“, taip pat informavo V. D. apie įvyksianti A. G. ir V. Š. susitikimą dėl granatsvaidžių atpirkimo, klausė dėl J. T. buvimo vietos ir galimo atvykimo pasiaiškinti, taip pat jų kontaktų metu V. D. pranešė P. D., jog J. T. klausė jo „ar paėmė“, teiravosi, ar jis (V. D.), jam (P. D.) bus reikalingas šioje situacijoje (t. 2, b. l. 47–61). Taigi, iš to seka, kad P. D. po pokalbio su A. G. dėl granatsvaidžių atpirkimo kreipėsi į V. D., teiravosi apie A. G., prašydamas patikrinti pastarojo tapatybę, konspiruotai paminėdamas priežastį tarėsi susitikti. Taip pat 2020 m. sausio 23 d. slapto sekimo protokole buvo užfiksuota, jog V. M. ir A. G. išvykus iš garažų masyvo po pokalbio su J. T., pastarasis nuvyko susitikti su V. D. (t. 1, b. l. 113–114). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie duomenys, kurie įvertinti bylos įrodymų visumos grandinėje, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai pripažinti vienu iš įrodymų šaltinių, patvirtinant, kad V. D. buvo aišku, jog jis disponavo ne mokomaisiais, bet koviniais šaunamaisiais ginklais – granatsvaidžiais.

21. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo V. D. apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas netinkamai interpretavo užfiksuotų jo ir P. D. pokalbių turinį. Priešingai apelianto argumentams, šių veiksmų metu užfiksuoti duomenys kitų bylos duomenų kontekste sudaro viena kitą atitinkančių ir papildančių įrodymų seką, kitiems byloje surinktiems įrodymams neprieštarauja, logiškai ir įtikinamai atskleidžia paties nuteistojo suvokimą ir dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Nors tokių procesinių tyrimo veiksmų metu nebuvo fiksuojami teiginiai, kurie duotų aiškias nuorodas į padarytą nusikaltimą, visgi matyti, kad pokalbis buvo konspiratyvaus pobūdžio, tačiau jo dalyviai vienas kitą gerai suprato, žinojo tokio pokalbio tikrąją prasmę. Taigi jokio pagrindo V. D. ir P. D. bendravimo turinio vertinti kitaip, nei buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu surinktų ir išanalizuotų įrodymų kontekste, nėra. Apelianto siekis suteikti išsakytiems teiginiams kitokį kontekstą, kvestionuojant nustatytas faktines bylos aplinkybes, laikytinas tik nuteistojo V. D. pasirinktu gynybos būdu.

22. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. D. kaltės grindė teisme ištirtų bylos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, sutampančių tarpusavyje esminėse detalėse, analize. Ištirti bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių visumą. Šių įrodymų visetas leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą ir teisingą išvadą dėl V. D. kaltės įrodytumo. Nuteistasis nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinį, kaip nepakankamą jo kaltei pagrįsti, vertina vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, todėl išvada, jog įrodymai įvertinti neišsamiai ir pažeidžiant BPK reikalavimus, negalima.

23. Vertinant nuteistojo J. T. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, minėta, kad nuteistajam kaltinimu buvo inkriminuoti du alternatyvūs BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai – ne mažiau kaip trijų šaunamųjų ginklų įgijimas ir realizavimas. Pažymėtina, kad kiekviena iš šiame straipsnyje nurodytų alternatyvių veikų (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais neturint leidimo juos gaminti, įgyti, laikyti, nešioti, gabenti ir realizuoti) yra pakankama nusikaltimo sudėčiai konstatuoti. Nuteistojo gynėjas kritikuoja teismo išvadą dėl alternatyvių veikų – įgijimo ir realizavimo fakto nustatymo nuteistojo J. T. veiksmuose, nurodo, jog byloje nebuvo surinkta pakankamų objektyvių įrodymų tokiai išvadai pagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina J. T. veiksmų, įgyjant šaunamuosius ginklus.

24. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Pažymėtina, kad visos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinamos nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

25. BK 253 straipsnyje nurodytos veikos turi savarankišką teisinę reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi būti savarankiškai įrodinėjama, o ne būti tiesiog apspręsta kitų BK 253 straipsnyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Vertinant kaltinimo dalį dėl šaunamųjų ginklų įgijimo, pažymėtina, jog BPK 23 straipsnis, 219 straipsnio 3 punktas numato, kad kaltinamajame akte aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, numatantis tą veiką, t. y. vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinant J. T. neteisėtu ne mažiau kaip 3 šaunamųjų ginklų įgijimu, nurodoma, kad jis nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d., neteisėtai – neturėdamas leidimo, įgijo ne mažiau kaip 7 vnt. 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyvinius RPG-18 modelio granatsvaidžius, priskiriamus A kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtiems šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos naikinimui. Tačiau byloje nėra nustatytos esminės aptariamų ginklų įgijimo aplinkybės: kada, kaip, kokiais veiksmais, iš kur granatsvaidžiai J. T. buvo įgyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje daro išvadą, jog byloje nėra nustatyta, kokiomis aplinkybėmis J. T. įgijo ne mažiau kaip septynis „RPG-18“ modelio granatsvaidžius. Toliau, pacituodamas prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą J. T. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį (t.8, b. l. 52–55), teismas nurodo, kad tai, jog neįrodyta vagystė, savaime nepaneigia įgijimo aplinkybės, nes byloje esantys duomenys patvirtina įgijimą, tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra detalizuojama, kokie konkretūs duomenys ir kokios konkrečios įgijimo aplinkybės jais remiantis nustatytos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti J. T. inkriminuotos alternatyvios veikos – įgijimo padarymo aplinkybes, nėra pakankamai. Baudžiamosios bylos duomenimis, nenustatytos jokios alternatyvios veikos – įgijimo padarymo faktinės aplinkybės, informacija, kad granatsvaidžiai galėjo būti pavogti, yra labai nekonkreti, nes jokių šio neteisėto veiksmo aplinkybių nebuvo nustatyta. Galima daryti tik prielaidą, kad galimai granatsvaidžiai buvo įgyti vagystės būdu ir kad galimai J. T. yra su tuo susijęs, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kaip minėta, ikiteisminis tyrimas dėl granatsvaidžių vagystės buvo nutrauktas nurodant, kad tyrimo metu gauti duomenys nėra pakankami tokios nusikalstamos veikos padarymo faktui konstatuoti. Kaltinime jokios įgijimo aplinkybės nėra nurodytos, įvardinant, kad jos yra nenustatytos. Vien datos, kuri sutampa su pateikimu pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuris vėliau dalyje dėl veikos, numatytos BK 254 straipsnio 2 dalyje, nutrauktas, nenustačius veikos padarymo aplinkybių, nurodymas yra nepakankamas įgijimo inkriminavimui. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl alternatyvios veikos – įgijimo padaryta, remiantis tik prielaidomis, todėl nesant objektyvių įrodymų, visas abejones aiškinant J. T. naudai, šis alternatyvios veikos požymis iš nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių šalintinas (BPK 328 straipsnio 3 dalis).

26. Tačiau tokia išvada neturi įtakos kitos veikos, kurios aplinkybės yra įrodytos surinktais įrodymais, nustatymo pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų pakanka J. T. kaltei dėl bendrininkaujant neteisėto daugiau kaip trijų šaunamųjų ginklų realizavimo pagrįsti ir jo pozicijai, kad jis, veikdamas kartu su V. D., granatsvaidžių P. D. nepardavė, paneigti.

27. Liudytojo A. G. parodymais nustatyta, kad susitikimo su V. M. metu, pastarasis jam pasakė, kad jo draugai apvogė garažą, iš kurio buvo paimti 6 ar 8 koviniai granatsvaidžiai. V. M. sakė, jog vienas granatsvaidis buvo padovanotas jam, kurį jis nuvežė pas draugą patikrinti, o kiti buvo pas J. T.; nuvykęs su V. M. pas J. T. į garažą, sužinojo, kad ginklai buvo parduoti P. D.; pokalbio metu J. T. nurodė, kad granatsvaidžius pavogė iš metalinio garažo, vieną jų pasiliko sau, vieną padovanojo V. M., o likusius per draugą (kaip nustatyta – V. D.) pardavė P. D. (t. 9, b. l. 8–12). Apie šias su aptariama J. T. nusikalstama veika susijusias aplinkybes liudytojas buvo parodęs ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei su juo atliktuose tyrimo veiksmuose (t. 5, b. l. 24–26, 27–34, 36–38, 40–42, 66–71). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyta jokių pagrindų netikėti šiais liudytojo A. G. parodymais. Tokių objektyviai pagrįstų aplinkybių nenurodoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Skundžiamame nuosprendyje šio liudytojo parodymai įvertinti įrodymų leistinumo aspektu, atsižvelgus į liudytojo statusą bylos tyrimo procese. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad dalis A. G. parodymų buvo patvirtinta V. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jam mirus (t. 8, b. l. 36–38). Atlikus detalią A. G. parodymų analizę, nenustatyta, kad liudytojo nurodytos aplinkybės, kurių dalis sužinota iš V. M., būtų buvusios melagingos ar kad liudytojas būtų siekęs iškraipyti ar neteisingai nurodyti aplinkybes, apkalbėti nuteistąjį.

28. Byloje liudytojo A. G. nurodytas aplinkybes, o tuo pačiu ir nustatytą J. T. šaunamųjų ginklų realizavimo aplinkybę patvirtina ir neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys. 2020 m. vasario 20 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotas A. G. ir V. M. pokalbis, kurio metu A. G. buvo pasakyta, kad granatsvaidžiais disponuoja kiti asmenys (t. 1, b. l. 64–66). 2020 m. vasario 25 d. ir 2020 m. vasario 28 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokoluose užfiksuoti A. G., V. M. ir J. T. susitikimai ir bendravimas, kurių metu teiraujantis dėl granatsvaidžių, atitinkamai J. T. A. G. parodė juos pardavęs, nurodė jų pardavimo kainą, kiekį, kam jie buvo parduoti, kad juos P. D. nuvežė jo pažįstamas, per kurį viskas buvo daroma. Taip pat vieno iš tokių pokalbių ir susitikimų metu, J. T. nurodė, kad iš pradžių granatsvaidžių niekas nenorėjo imti, aptarinėjant galimą jų atpirkimo kainą, klausė A. G., kiek šis siūlo, parodė P. D. (asmens, kuriam ginklai buvo nuvežti ir perduoti) gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 67–74; t. 2, b. l. 24–36). 2020 m. vasario 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti V. M. ir J. T. pokalbiai dėl J. T. ir P. D. susitikimo, susitarimo nuvežti pas jį A. G., atsakymas į V. M. teiravimąsi, ar viskas buvo sutvarkyta (t. 1, b. l. 130–134). Iš 2019 m. lapkričio 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoto V. D. ir P. D. pokalbio turinio matyti, kad V. D. pranešė P. D., jog J. T. teiravosi dėl granatsvaidžių paėmimo (t. 2, b. l. 60–61).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti liudytojo A. G. parodymai, neviešo pobūdžio veiksmais užfiksuotos faktinės aplinkybės patvirtina J. T. sąsają neteisėtai disponavus (realizavus) civilinėje apyvartoje draudžiamais šaunamaisiais ginklais (granatsvaidžiais). Iš teismo ištirtų duomenų visumos seka, kad būtent J. T. buvo tas, kuris, veikdamas su kitu asmeniu (ne V. M., o V. D.) ir per V. D. šiuos ginklus perdavė P. D., kuriam tarpininkaujant jie buvo realizuoti ir už tai V. D. perduoti pinigai. Gynybos pozicija, kad iki granatsvaidžių realizavimo, jais disponavo V. M., o patį J. T. norėta pasitelkti tik siekiant brangesnio granatsvaidžių pardavimo A. G. (atpirkus juos iš P. D.), prieštarauja byloje ištirtais įrodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Jokių objektyviai pagrįstų priežasčių, kodėl dėl granatsvaidžių buvo kreiptasi būtent į J. T., o ne tiesiogiai į V. D., taip ir nebuvo nurodyta. Nors nuteistasis J. T. aiškino, kad į jį kreiptasi, nes V. M. nepavyko surasti V. D., tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, bylos įrodymais nustatytos aplinkybės rodo, kad kliūčių susisiekti su V. D. tuo metu nebuvo. Antai, slapto sekimo metu nustatyta, kad netrukus po pirmo A. G. ir J. T. susitikimo, vėliau J. T. buvo susitikęs su V. D. (t. 1, b. l. 113–114), bylai reikšmingu laikotarpiu buvo fiksuotas P. D. ir V. D. bendravimas (t. 2, b. l. 47–61) iš kurio turinio taip pat matyti, kad V. D. buvo žinoma situacija. Tuo tarpu jokie V. M. ir V. D. kontaktai bylai reikšmingu metu nebuvo fiksuoti, priešingai nei V. T., P. D. ir V. D.. Nuteistojo gynybos versija, kad jis buvo reikalingas, nes pažinojo P. D., taip pat nepasitvirtino. Neviešo pobūdžio veiksmų metu užfiksuotas V. M., A. G. ir J. T. bendravimas, jo turinys (t. 1, b. l. 67–74), priešingai nei bandoma įtikinti, nerodo to, kad J. T. aptariamoje situacijoje buvo pasitelktas tik kaip tarpininkas kainai pakelti.

30. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog nustatant faktines bylos aplinkybes, byloje netinkamai įvertinti ar apskritai nebuvo vertinta tam tikra liudytojo A. G. parodymų dalis dėl V. M., t. y. jog šis pirmas siūlė A. G. pateikti ginklų kainos pasiūlymą, aktyviai bendravo su J. T., susisiekęs su pastaruoju pasakė, jog jis parduos granatsvaidžius už J. T. skolą jam ir kad A. G. nebuvo pagrindo netikėti V. M., aiškinančiu apie granatsvaidžių turėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, matyti, kad šiuo atveju gynybos yra pateikiama selektyvi tik gynybai naudingos liudytojo parodymų dalies interpretacija, siekiant sumenkinti nuteistojo J. T. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, bet nevertinant liudytojo parodymų visumos. Toks liudytojo A. G. duotų parodymų fragmentų vertinimas nėra teisingas ir objektyvus, nes grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o tik selektyviai atrinkta parodymų dalimi, kuri vertinama vienpusiškai, o ne bendrame visų duomenų kontekste. Sutiktina su tuo, kad liudytojo A. G. parodymais, V. M. buvo asmuo, kuris pirmas jam užsiminė apie granatsvaidžius, kontaktavo su J. T.. Tačiau nutylima kita liudytojo parodymų dalis apie iš V. M. sužinotas aplinkybes – kad ne V. M. šiais ginklais disponavo, nebuvo tas, kuris iniciavo jų realizavimą P. D.. Šios aplinkybės pasitvirtino, kai, liudytojui A. G. paprašius parodyti granatsvaidžius, padaryti jų nuotrauką, V. M. to padaryti negalėjo, nes, kaip pats nurodė, šie buvo pas kitus asmenis. Be to, jis (V. M.) nurodė J. T., pas kurį jis su A. G. ir vyko tartis dėl ginklų, kurie, kaip paaiškėjo, jau buvo realizuoti. Minimas intensyvus V. M. ir J. T. bendravimas patvirtina tik faktą, kad ne tik buvo aiškintasi, kam buvo realizuoti granatsvaidžiai, bet ir prašoma tarpininkauti juos atperkant iš asmens, kuriam šie buvo perduoti. Akivaizdu, kad jei V. M. būtų disponavęs minėtais šaunamaisiais ginklais, kaip tai teigiama apeliantų, ne tik kad nebūtų kilusios kliūtys juos parodyti A. G., bet ir jam būtų žinoma, kam jie buvo realizuoti. Be to, nepaaiškinama, koks tikslas būtų V. M. kreiptis į J. T., nurodant jį kaip asmenį, disponavusį granatsvaidžiais, jeigu, kaip tvirtinama apeliantų, jais disponavo pats V. M. ir būtent jo iniciatyva jie buvo realizuoti per V. D.. Kaip minėta, susisiekti su V. D. jokių objektyviai reikšmingų kliūčių nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo V. D. aiškinimas, kad iš P. D. gautus pinigus už granatsvaidžius jis perdavė V. M., nepatvirtintas jokiais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo požiūriu vertino ir duomenis apie tai, kad kontaktų tarp V. D. ir V. M. nebuvo nustatyta. Iš to, kas išdėstyta, galima spręsti, jog V. M. elgesys rodo, kad pastarasis tik gyrėsi, jog turi parduoti granatsvaidžius, tačiau realiai ne tik kad pats jais nedisponavo, bet ir nebuvo susijęs su jų realizavimu nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, pripažintų įrodymais, visumą.

31. Nuteistojo J. T. gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės – kad nebuvo nustatytas granatsvaidžių vagystės faktas; dėl P. D. ginklus perdavusio asmens; kitos A. G. nurodytos granatsvaidžių realizavimo kainos nei ta, už kurią jie buvo realizuoti P. D.; J. T. buvo įkalbinėjamas parodyti asmenį, kuriam buvo parduoti granatsvaidžiai, kad P. D. nieko apie J. T. neparodė – neduoda pagrindo daryti kitokių išvadų. Tokia gynybos pozicija nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuteistojo J. T. baudžiamosios atsakomybės dėl aptariamos veikos padarymo nešalina. Aplinkybė, kad nėra fiksuota pokalbių tarp J. T. ir V. D. apie aptariamus šaunamuosius ginklus, taip pat nekeičia faktinių aplinkybių vertinimo ir nesudaro pagrindo paneigti kitais tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje nustatyto šių ginklų realizavimo fakto.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikta versija – atitinkamai V. D. dėl granatsvaidžių gavimo iš V. M., taip pat J. T. teiginiai, kad jis granatsvaidžiais nedisponavo – jų nerealizavo, t. y. juos turėjo ir per V. D. P. D. pardavė V. M., pirmosios instancijos teismo buvo paneigtos pagrįstai. Apygardos teismas pažymėjo, kad tiek V. D., tiek J. T. gynybos pozicijos dėl granatsvaidžių disponavimo, jų priklausomumo V. M., buvo pateiktos tik teisme. Kaip matyti, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. D. kaltės nepripažino ir neigė visas aplinkybes, kurios susijusios su aptariamos nusikalstamų veikos padarymu; teigė niekur nieko negabenęs, nerealizavęs, pareiškė parodymus duosiąs teisme (t. 5, b. l. 127–129, 135–137). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. T. kaltės nepripažino, pasinaudojo teise neduoti parodymų, nurodydamas juos duosiąs teisme (t. 5, b. l. 7, b. l. 180). Nuteistojo J. T. gynėjo apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu asmenys naudojosi proceso įstatyme jiems suteiktomis teisėmis, tame tarpe teise neduoti parodymų. Tačiau kartu paminėtina, kad kiekvienu atveju teismo vertinimai dėl tokį procesinį statusą turinčio asmens pasirinktos pozicijos daromi, atsižvelgus į bylos proceso metu nustatytas visas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas nuteistųjų gynybos pozicijos pagrįstumą, atliko parodymų analizę kitų teismo ištirtų įrodymų kontekste ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad V. D. ir J. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu pasinaudojo situacija dėl V. M. mirties ikiteisminio tyrimo metu. Jie savo parodymuose siekė perkelti atsakomybę V. M., taip paneigiant ar pateisinant savo pačių veiksmus, o teismas apklausti V. M. ir pašalinti iškilusius prieštaravimus neturėjo galimybės dėl pastarojo mirties. Nuteistojo J. T. gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai, kokie procesiniai veiksmai galėjo būti daromi ir kokie rezultatai gauti, jeigu V. M. būtų gyvas. Tačiau tokie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, taip pat nepatvirtina nuteistųjų gynybine pripažintos pozicijos. Be to, šiuo aspektu yra svarbu vertinti byloje surinktais ir patikrintais įrodymais nustatytus duomenis. Būtent tai ir darė pirmosios instancijos teismas. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina ir neduoda pagrindo kitokiam vertinimui tai, kad ne V. D. ar J. T., o V. M. A. G. pasakė dėl granatsvaidžių, galimybės juos realizuoti. Iš šios aplinkybės galima spręsti, kad V. M. galėjo siekti pasinaudoti situacija, tokiu būdu atgaunant dalį J. T. skolos jam. Tačiau neginčijamai nebuvo patvirtintas faktas, kad būtent jis, V. M. disponavo minėtais šaunamaisiais ginklais, jo iniciatyva jie buvo realizuoti per V. D. P. D., kaip tai nurodė V. D. ir J. T.. Priešingai, byloje surinktais įrodymais buvo nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kurios leidžia teigti, kad nuteistieji, žinodami apie byloje surinktus įrodymus, siekė išdėstyti poziciją, kuo labiau atitinkančią surinktus bylos įrodymus, tačiau laikytiną nelogiška ir negyvenimiška. Kaip minėta, tokių nuteistųjų V. D. ir J. T. nurodytų aplinkybių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

33. Nuteistojo J. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas J. T. už nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe ir nuosprendyje nenurodydamas kur, kada, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais nuteistasis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.

34. Bendrininkavimo formas reglamentuoja BK 25 straipsnis. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis daromoje nusikalstamoje veikoje. Bendrininkų grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų pasižymi tuo, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas bendrininkavimo formą nustato, įvertinęs faktines bylos aplinkybes.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo J. T. veikimą bendrai su V. D. patvirtina kiekvieno iš jų atlikti veiksmai bendram nusikalstamos veikos tikslo įgyvendinimui. Byloje teismo ištirtais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad nuteistieji neteisėtai disponavo ne mažiau kaip 7 vnt. civilinėje apyvartoje draudžiamais šaunamaisiais ginklais – granatsvaidžiais, t. y. J. T., turėdamas tikslą juos realizuoti, V. D. prisijungus prie J. T. – juos nugabenus ir perdavus P. D., bei už tai iš pastarojo gavus 700 Eur, taip bendrai veikdami juos realizavo. Kaip minėta, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų. Aptariamu atveju tai, kad byloje J. T. pats asmeniškai visų objektyviųjų inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių nerealizavo (nenustatyta, kad jis būtų pats tiesiogiai realizavęs granatsvaidžius P. D.), jo veiksmų teisiniam vertinimui esminės reikšmės neturi ir baudžiamosios atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad, vykdant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, visų bendravykdytojų veiksmai yra svarbūs pasiekti galutinį rezultatą. Taigi tokiu atveju, tam, kad būtų padarytas nusikaltimas, itin svarbūs kiekvieno dalyvaujančio asmens veiksmai. Būtent skirtingų asmenų atliktų veiksmų grandinė, kai kiekvienu atliekamu veiksmu praktiškai realizuojama dalis objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, ir yra esminė sąlyga padaryti tokią veiką. Nors J. T. nepripažino, kad veikdamas bendrai su V. D., neteisėtai realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus (7 vnt. granatsvaidžių) byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl jo veikimo kartu su V. D., kadangi tai patvirtina teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Teiginiai, kad J. T. pats jokio nusikaltimo nepadarė, granatsvaidžiais nedisponavo ir veikė tik paprašytas V. M., vertinami kaip pasirinkta gynybinė taktika, kurią apygardos teismo ištirti ir aptarti įrodymai patikimai paneigia. Tai, kad J. T.ne pats betarpiškai atliko visus veiksmus, nukreiptus bendram tikslui pasiekti, kaip minėta, jo atsakomybės nešalina, kadangi veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, o bendrininkavimo atveju visi vykdytojai bendrai atsako už veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Šiame kontekste pažymėtina, kad J. T. ryšys su V. D. neapsiribojo tuo, kad jie buvo draugai, vienas kitą pažinojo ilgą laiką, kartu leisdavo laisvalaikį, bet apėmė ir neteisėtą disponavimą minėtais ginklais t. y. J. T. ir V. D. atliko veiksmus bendram tikslui pasiekti, kurie atitiko nusikalstamos veikos vykdymą bendrininkų grupe.

36. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo J. T. kaltei nustatyti ir paneigti gynybos teiginius, kad jis nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje (neteisėto realizavimo ne mažiau 3 vnt. šaunamųjų ginklų), nepadarė. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai, kurių vertinimo analizę patikrino ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neabejotinai patvirtina nuteistojo J. T. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.

37. Pašalinus iš nustatytų nusikaltimo faktinių aplinkybių dalį J. T. inkriminuotų veiksmų – įgijimą, nustatomos tokios nuteistojo J. T. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

jis, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, o būtent: J. T. siekiant realizuoti ne mažiau kaip 7 (septynis) 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyvinius „RPG-18“ modelio granatsvaidžius, kurie priskiriami „A“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtiems šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos naikinimui, V. D., iš jo ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d. sužinojęs apie tai, prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos ir turėdamas su J. T. bendrą tikslą šiuos ginklus realizuoti, pasiūlė P. D. minėtus 7 granatsvaidžius įsigyti už 700 Eur. Šiam asmeniui su tuo sutikus, V. D. tyrimo metu nenustatyta transporto priemone laikotarpiu iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. 22 val. minėtus šaunamuosius ginklus nugabeno į pastarojo namus, esančius (duomenys neskelbtini), perdavė juos P. D., gaudamas iš pastarojo už granatsvaidžius 700 Eur.

38. Kartu pažymėtina, kad šioje dalyje keičiant pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, J. T. veikos kvalifikacija pagal BK 253 straipsnio 2 dalį išlieka ta pati, skundžiamu nuosprendžiu bausmės rūšis ir dydis paskirta sankcijos ribose, pakankamai individualizuota, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nusikalstamų veiksmų apimties sumažinimas, pašalinant vieną alternatyvų požymį, t. y. susiaurinus J. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, nesudaro pagrindo keisti paskirtąją bausmę. Nuteistajam J. T. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nėra per griežta, todėl ji paliekama nepakeista.

Dėl įskaitymo

39. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku, kokį laikotarpį, kaip atliktą, teismas įskaitė į jam paskirtąją bausmę. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikotarpio, įskaitytino į nuteistajam paskirtos bausmės laiką, atsižvelgė į bylos duomenimis nustatytą V. D. laikino sulaikymo, suėmimo laiką bei aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo byloje metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi buvo panaikintas V. D. taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, dėl ko prokuroro 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu buvo panaikintas nagrinėjamoje byloje jam taikytas suėmimas. Įvertinęs tai, teismas nurodė, kad nuosprendžiu V. D. į paskirtą bausmę įskaitomas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 13 d. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės faktinio vykdymo pradžios. Nors teismo formuluotė, kad pastarąja teismo nutartimi buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, laikytina ydinga, tačiau iš teismo motyvų seka, kad teismas į bausmės laiką įskaitė sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką iki dienos, kai buvo pradėta faktiškai vykdyti aukščiau nurodyta nutartis panaikinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtosios bausmės. Todėl skundžiamu nuosprendžiu į V. D. paskirtos bausmės atlikimo laiką teisingai įskaitytas laikotarpis, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime (BK 66 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš nustatytų J. T. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių aplinkybę, kad J. T. nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2019 m. liepos 31 d., neteisėtai, tai yra neturėdamas tam jokio leidimo, įgijo ne mažiau kaip 7 (septynis) 64 mm kalibro vienkartinio panaudojimo reaktyvinius „RPG-18“ modelio granatsvaidžius, kurie priskiriami „A“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtiems šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos naikinimui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysJūratėJakubonienė