Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00298-2012-7

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Z., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių R. Š., L. B., G. B., A. J. K., G. Š. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės D. S.-M. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažinta kalta pagal :

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. (I. M. turto vagystė) ir nubausta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 214 str. 1 d. (I. M. elektroninės mokėjimo priemonės neteisėtas įgijimas) ir nubausta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 302 str. 1 d. (I. M. dokumento pagrobimas) ir nubausta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 178 str. 2 d. (B. K. turto vagystė) ir nubausta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 178 str. 2 d. (D. P. turto vagystė) ir nubausta 2 metų laisvės atėmimo bausme;

- BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti G. Ž. turtą) ir nubausta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir V. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

V. Z. iš kaltinimų pagal BK 178 str. 2 d. (G. B. 6000 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (G. B. 240 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 1 d. (G. S. 1700 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (G. S. 900 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (J. K. 1720 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (L. B. 600 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (L. B. auksinių žiedų vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (L. B. 30 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (G. Š. 2500 Lt vagystė); pagal BK 159 str. (vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką G. Š. turto pagrobimo epizode); pagal BK 178 str. 2 d. (S. E. T. 9200 Lt ir V. B. 6200 Lt vagystė); pagal BK 159 str. (vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką S. E. T. ir V. B. turto pagrobimo epizode); pagal BK 178 str. 2 d. (G. Š. auksinio žiedo vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (G. Š. auksinės grandinėlės vagystė); pagal BK 159 str. (vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką D. P. turto pagrobimo epizode); pagal BK 178 str. 2 d. (L. B. 20 Lt vagystė); pagal BK 159 str. (vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką kėsinantis pagrobti G. Ž. turtą) išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

M. Z. iš kaltinimų pagal BK 178 str. 2 d. (G. Š. 2500 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (S. E. T. 9200 Lt ir V. B. 6200 Lt vagystė); pagal BK 178 str. 2 d. (D. P. 2020 Lt vagystė); pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti G. Ž. turtą) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš V. Z. priteista: I. M. 450 Lt turtinei žalai atlyginti; B. K. 8950 Lt turtinei žalai atlyginti; D. P. 2020 Lt turtinei žalai atlyginti.

G. B., R. Š., J. K., L. B., G. Š., S. E. T., V. B. civiliniai ieškiniai buvo atmesti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. Z. nuteista už tai, kad ji :

- 2012 m. balandžio mėn. pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, įsibrovė į I. M. butą (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė I. M. piniginę, joje buvusius 450 litų bei I. M. išduotą Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę;

- 2012 m. gegužės mėn. pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, įsibrovė į B. K. butą (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė B. K. pinigus – 8950 litų.

- 2012 m. spalio 31 d., apie 13 val., įsibrovė į D. P. butą (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė D. P. pinigus – 2020 litų;

- 2012 m. lapkričio 13 d., apie 11 val., pasikėsino įsibrauti į G. Ž. butą (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyta policijos pareigūnų.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š., L. B., G. B., A. J. K. ir G. Š., iš esmės vienodais apeliaciniais skundais prašo skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jų turto (R. Š. dėl jos mamos G. S. turto) vagysčių panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. Z. nuteisti už šias vagystes ir patenkinti civilinius ieškinius. Nurodo, kad jos buvo pripažintos nukentėjusiosiomis, prisiekė ir buvo įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o V. Z. – ne, todėl jų parodymai yra svaresni už nuteistosios parodymus. Be to, visų V. Z. nusikaltimų – tiek tų, už kuriuos ji buvo nuteista, tiek ir kitų nusikaltimų – braižas yra panašus, nes jie buvo padaryti įgaunant aukų pasitikėjimą, visos nukentėjusiosios yra senyvo amžiaus, nuteistoji susipažindavo su jomis pasinaudodama savo mamos pažintimis, sugraudindama nukentėjusiąsias savo padėtimi, siūlydama parduoti pigiau mėsą. Pas jas daugiau niekas kitas nesilankydavo – tik V. Z., daiktai dingo po jos aplankymo, o apribojus V. Z. laisvę tokių nusikaltimų niekas nebedarė, todėl manyti, kad nusikaltimus padarė ne V. Z., o kas nors kitas, nėra pagrindo. Gindamasi nuo jai pareikštų kaltinimų V. Z. kūrė įvairias versijas, kurios nebuvo įrodytos ir pagrįstos. Nukentėjusiosios įsitikinę, kad V. Z. sako netiesą, nes ji pavogė turtą, todėl V. Z. turi būti pripažinta kalta ir nubausta.

Prokurorė cituoja skundžiamą nuosprendį ir mano, kad teismo išvados apie M. Z. nedalyvavimą pagrobiant D. P. turtą ir pasikėsinant pagrobti G. Ž. turtą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir tai sąlygojo nepagrįstą šių asmenų išteisinimą. Vertindama įrodymus D. P. turto vagystės epizode prokurorė teigia, kad nei V. Z., nei M. Z. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jie abu tarėsi susitikti prie D. P. buto. Iš dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint V. Z. siunčiamus ir gaunamus laiškus, ši prisipažįsta padariusi nusikalstamas veikas, įtraukusi M. Z., užtraukusi visiems gėdą ir prašanti šeimos narių atleidimo. Taip pat G. S. vardu rašytame laiške M. Z. praneša V. Z. apie tai, kad jis prisipažino policijai raktus daręs tik vieną kartą. Tačiau apylinkės teismas šių duomenų neįvertino. Vertindama įrodymus pasikėsinimo pavogti G. Ž. turtą prokurorė nurodo, kad V. Z. ir M. Z. derino tik skubų G. Ž. rakto paėmimą ir rakto paėmimo laikas buvo derinamas V. Z. dar net nenuėjus iki G. Ž. buto. Be to, iš slapto sekimo protokolo, vaizdo įrašo matyti, kad V. Z. užėjus į G. Ž. namo laiptinę, prie to paties namo dviračiu privažiavo M. Z., kuris stoviniuoja prie kitos laiptinės ir tik pakalbėjęs su kažkuo telefonu, skubiai privažiuoja prie tos pačios laiptinės, į kurią įėjo V. Z., įbėga į laiptinę ir po 1 minutės išeina. Vėliau M. Z. vėl užeina į tą pačią pirmą laiptinę, po 1-2 minučių iš jos išeina. Telefono pokalbių kontrolės ir slapto sekimo duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad M. Z. G. Ž. buto raktą iš V. Z. paėmė pagal iš anksto suderintą planą, o ne tuomet, kai V. Z. paskambino jam būdama G. Ž. bute. Tai rodo, kad M. Z. žinojo apie šį vykdomą nusikalstamą veiką ir paprašytas V. Z. joje aktyviai dalyvavo. Todėl prokurorė mano, kad byloje pakanka įrodymų, jog epizoduose dėl D. P. turto vagystės ir pasikėsinimo pagrobti G. Ž. turtą V. Z. įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką ir kad M. Z. žinojo apie rengimas vagystes bei aktyviai tame dalyvavo atlikdamas jam skirtą vaidmenį. Konstatuodamas, kad M. Z. nerealizavo nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. sudėties (jo veikoje nesant kaltės), apylinkės teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias kaltės formą. Todėl nuosprendis dalyje V. Z. ir M. Z. turėtų būti panaikintas ir šioje dalyje turėtų būti priimtas naujas, apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistoji, išteisintasis ir jų gynėjai prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir prokurorės skundus atmesti. Prokuroras prašė nuteistosios skundą atmesti, o nukentėjusiųjų ir prokurorės skundus pilnai patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistosios V. Z. veikas, pagrįstai išteisino ją ir M. Z. dėl nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų – taigi, priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Pažymėtina, kad apeliantai savo skunduose nenurodė jokių konkrečių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino įrodymus ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų iš naujo juos vertinti. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė. Teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje surinkti teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, o jų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiųjų I. M., B. K., D. P. ir G. Ž., liudytojų A. B., E. P., išteisintojo M. Z. parodymais apie nuteistosios V. Z. atliktus nusikalstamus veiksmus, nes šių proceso dalyvių parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, jie sutapo, papildė vieni kitus ir neprieštaravo tarpusavyje. Juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai – pačios V. Z. atviras prisipažinimas, kratos, proceso dalyvių parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, įvykio vietos apžiūros, slapto sekimo protokolai, tarnybinis pranešimas, fotolentelė, kurioje matyti tarnybiniame automobilyje sėdinti V. Z. ir šalia jos, ant sėdynės, padėti du raktai, specialisto išvados ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nusprendė, jog V. Z. padarė veikas, atitinkančias BK 178 str. 2 d. (I. M., B. K., D. P. turto vagystė), BK 214 str. 1 d. (I. M. elektroninės mokėjimo priemonės neteisėtas įgijimas), BK 302 str. 1 d. (I. M. dokumento pagrobimas) ir BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti G. Ž. turtą) numatytų nusikalstamų veikų sudėtis ir visiškai teisingai V. Z. nusikalstamą elgesį šiuose epizoduose įvertino kvalifikuodamas jį būtent pagal šias teisės normas.

Taip pat apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė nukentėjusiųjų G. B., R. Š., A. J. K., L. B. ir G. Š. parodymais bei iš šių proceso dalyvių parodymų išplaukiančiais kitais įrodymais – jų parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti protokolais ir kt. Šiuos įrodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, tuo pačiu galinčių patvirtinti, jog V. Z. buvo įvykių vietose ir aktyviais bei sąmoningais savo veiksmais pagrobė kaltinime nurodytą nukentėjusiųjų turtą, byloje nėra. Byloje (G. B., R. Š., A. J. K., L. B. ir G. Š. daiktų pagrobimo epizoduose) esantys įrodymai nepatvirtina valstybės kaltintojo versijos, kad ne kas nors kitas, o būtent V. Z. pagrobė ar dalyvavo pagrobiant nukentėjusiųjų turtą. Remiantis minėtais duomenimis galima daryti tik prielaidą, kad V. Z. galbūt ir galėjo dalyvauti pagrobiant G. B., R. Š., A. J. K., L. B. ir G. Š. turtą, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais. Byloje nesant neginčijamų V. Z. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai V. Z. išteisino iš jiems pareikštų kaltinimų paminėtuose epizoduose.

Nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos prielaidos apie tai, kad visų V. Z. nusikaltimų – tiek tų, už kuriuos ji buvo nuteista, tiek ir kitų nusikaltimų – braižas yra panašus, nesuteikia pakankamo pagrindo neabejotinai teigti, kad būtent V. Z. ir padarė visas jai inkriminuotas veikas. Taip pat, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tai, kad nukentėjusiosios prisiekė ir buvo įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o V. Z. – ne, nesuteikia jų parodymams jokio pranašumo prieš V. Z. parodymus. Toks vienų ar kitų proceso dalyvių parodymų diferencijavimas neatitiktų BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principų.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina tik tai, kad D. P. turto pagrobimo epizode V. Z. prašė M. Z. padaryti jai raktą, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. Z. tokį jos prašymą būtų įvykdęs. Taip pat prokurorės skunde nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina tai, kad pasikėsinant pagrobti G. Ž. turtą, V. Z. prašė M. Z. padaryti jai G. Ž. buto raktus, ir kad M. Z. šį jos prašymą įvykdė. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog M. Z. suprato savo ir V. Z. veiksmų nusikalstamą pobūdį, suvokė, jog jis dalyvauja šioje nusikalstamoje veikoje ir norėjo taip veikti. Taigi, byloje nesant neginčijamų duomenų apie tai, kad D. P. turto pagrobimo epizode M. Z. iš viso atliko kokius nors veiksmus, padėjusius V. Z. pagrobti nukentėjusiosios D. P. turtą, o pasikėsinimo pagrobti G. Ž. turtą epizode – suprato, jog jis dalyvauja šioje nusikalstamoje veikoje ir norėjo taip veikti, nėra teisinio pagrindo kvalifikuoti M. Z. kaip bendrininko veiksmus pagal BK 178 str. 2 d. (D. P. turto vagystės epizode) ir pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimo pagrobti G. Ž. turtą epizode), o tuo pačiu V. Z. veiksmus pagal BK 159 str. (vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką D. P. turto pagrobimo epizode ir pasikėsinimo pagrobti G. Ž. turtą epizode).

Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti tokį nuosprendį taip, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistosios V. Z., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių R. Š., L. B., G. B., A. J. K., G. Š. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės D. S.-M. apeliacinius skundus atmesti.