Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

2017 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėja informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kad jos skundo pirmajame reikalavime yra techninė klaida, t. y. kad minėtas reikalavimas yra įpareigoti atsakovus surinkti (pateikti) A. B. duomenis pagal Nuostatų 13.1–13.4, 14.1–14.7 punktus (b. l. 147).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1–2 ir 9 punktais, atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dalį pirmojo reikalavimo, trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus. Pareiškėja pirmuoju, trečiuoju ir ketvirtuoju skundo reikalavimais prašė įpareigoti atsakovus atlikti tam tikrus veiksmus (pateikti tam tikrus A. B. duomenis, nebedaryti žalos, teikti tik objektyvius duomenis, atsiprašyti).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Vis dėlto, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Administraciniai teismai nepriima nagrinėti reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės suteikti efektyvios galbūt pažeistų teisių gynybos, todėl skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką. Skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti (LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Reikalavimas, kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11). Pareiškėjos skundo reikalavimai įpareigoti atsakovus ateityje nebedaryti žalos, teikti tik objektyvius duomenis ir atsiprašyti neatitinka minėtų reikalavimų, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų).

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėja siekia iš atsakovų gauti tam tikrus duomenis apie A. B.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjos skundo pirmojo reikalavimo dalis, kuri susijusi su Kauno miesto savivaldybės administracijos galimu vilkinimu atlikti veiksmus, turi būti nagrinėjama Kauno apygardos administraciniame teisme (b. l. 131). Pareiškėja su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad atsakovu buvo nurodyta taip pat ir Įvaikinimo tarnyba.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Pagal ABTĮ 31 straipsnio 1 dalį, skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė. Nagrinėjamu atveju vieno iš atsakovų (Vaiko teisių skyriaus) buveinė yra Kaune, o kito atsakovo (Įvaikinimo tarnybos) – Vilniuje. Pagal ABTĮ 31 straipsnio 31 straipsnio 3 dalį, kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – kitų apygardų administraciniams teismams, skundas turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo teisę skundą paduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustatyti reikalavimai, kurie gali būti nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad skundo reikalavimas dėl įpareigojimo pateikti A. B. duomenis buvo reiškiamas ne tik Vaiko teisių skyriui, bet ir Įvaikinimo tarnybai. Tai, kad pareiškėja skunde nurodė, jog atsakymų negavo iš Vaiko teisių skyriaus, nereiškia, kad Įvaikinimo tarnyba nėra atsakovu dėl pareikšto reikalavimo. Vis dėlto, šiuo aspektu svarbu tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti ne tik aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti bei pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama juos atlikti, tačiau taip pat turi būti pateikiami įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkamus veiksmus buvo atsisakyta atlikti (LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (LVAT 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad tarp jos ir atsakovų yra kilęs ginčas dėl atsisakymo suteikti pareiškėjos prašomus duomenis. Priešingai, iš byloje su atskiruoju skundu pateikto Įvaikinimo tarnybos 2017 m. liepos 4 d. rašto matyti, kad pareiškėja jau ne kartą kreipėsi į Įvaikinimo tarnybą ir pareiškėjai buvo ne kartą atsakyta (b. l. 137–138). Tačiau pareiškėja šių atsakymų teisme neginčijo, taip pat neginčija ir minėto 2017 m. liepos 4 d. rašto, nors nurodo, kad prašomi duomenys šiuo raštu pareiškėjai ir vėl nebuvo pateikti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti savarankišką reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus (pateikti tam tikrus A. B. duomenis).

Kaip minėta, pareiškėja skundu taip pat siekia ir tam tikrų sprendimų panaikinimo.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos reikalavimą panaikinti atsakovų 2013 m. rašytas išvadas užsieniui (antrasis skundo reikalavimas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja nenurodė, kokius konkrečiai dokumentus prašo panaikinti (nenurodė dokumentų priėmimo datų, numerių). Kartais pareiškėja šiuos dokumentus įvardija išvadomis, kartais – pažymomis, tačiau iš reiškiamo reikalavimo formuluotės aišku, kad minėti dokumentai buvo priimti 2013 metais.

Pareiškėja kartu su skundu teismui pateikė Įvaikinimo tarnybai adresuotus Vaiko teisių skyriaus 2013 m. spalio 11 d. raštą Nr. 19-2-3345 „Dėl V. B.“ (b. l. 111–112) ir 2013 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 19-2-3616 (b. l. 46) bei Įvaikinimo tarnybos 2013 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. S-4948 „Dėl nepilnamečio V. B.“ (b. l. 50–51). Šie dokumentai teismui buvo pateikti anglų kalba.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apie ginčijamus sprendimus pareiškėja sužinojo gerokai anksčiau, todėl yra praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą skundui paduoti. Pareiškėja atskiruoju skundu šios teismo išvados neginčija, t. y. iš esmės sutinka, kad apie ginčijamus aktus jai tapo žinoma anksčiau nei prieš mėnesį. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad 1 mėnesio terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo sužinojimo apie 2013 metų pažymas, bet nuo tada, kada pareiškėja sužinojo šių išvadų galimą, jos nuomone, nuginčijimo teisinį pagrindą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3392-473/2017. Toks termino pradžios skaičiavimas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos yra atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas. Įstatymų leidėjas ABTĮ nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. Skundo padavimo teismui termino pradžia ABTĮ siejama su skundžiamo akto įteikimu suinteresuotai šaliai. Tais atvejais, kai aktas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo akto priėmimą (jo esmę) dienos (LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Pareiškėjai neginčijant aplinkybės, kad apie 2013 m. priimtus dokumentus (jų esmę) jai tapo žinoma anksčiau ir neprašant atnaujinti skundo padavimo termino, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos reikalavimą dėl minėtų dokumentų panaikinimo. Pažymėtina, kad teismo atsisakymas priimti skundą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą (ABTĮ 33 straipsnio 4 dalis).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą, o pareiškėjos atskirąjį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.