Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-345-485-2014

Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00122-2013-0

2014 m. gegužės 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant išteisintajam D. V., jo gynėjai advokatei Sonatai Žukauskienei, nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui K. Z., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

D. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1., 155 str. 1 d., nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo K. Z. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V., buvo kaltintas tuo, kad paskelbė apie K. Z. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino, pažemino bei pakirto pasitikėjimą juo ir viešai jį įžeidė: 2013-05-23 sodų bendrijos ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, Kauno rajone, skelbimų lentoje D. V. iškabino plakatą su K. Z. nuotrauka ir užrašu ,,šis žmogus mūsų miške šaudo paukščius“, K. Z. plakatą nuplėšus, tą patį vakarą D. V. iškabino plakatą su K. Z. nuotrauka ir užrašu: ,,Žinokime savo ,,didvyrius“!!! Jis šaudo mūsų miške kranklių jauniklius“. D. V. tęsiant savo veiksmus, 2013-05-26 plakatai su K. Z. nuotrauka ir užrašu: ,,Žinokime savo ,,didvyrius“!!! Jis šaudo mūsų miške kranklių jauniklius“ buvo iškabinti sodų bendrijoje ,,(duomenys neskelbtini)“ ant šiukšlių konteinerių, vandens cisternos, elektros stulpų.

Dėl išteisintojo pripažinimo kaltu pagal BK 155 str. 1 d., apelianto vertinimu, svarbu atsižvelgti į tai, kad išteisintasis ne šiaip sau negražiai atsiliepė apie nukentėjusįjį, bet piktybiškai kartu su žmona pagamino įžeidžiančius plakatus, juos kabinėjo ir perkabinėjo daug kartų, vis sunkiau pasiekiamose vietose. Plakatai skelbė užgaulią informaciją, juose buvo pateiktas ne tik tekstas, tačiau ir nukentėjusiojo nuotrauka, namų adresas. Pažymėtina, jog plakatai buvo kabinėjami ant tokių vietų kaip šiukšlių konteineriai, vandens talpos, stulpai, kas, be abejonės, pažemino nukentėjusįjį, pažeidė jo gerą vardą. Kaltininko veiksmai truko labai ilgą laiką, nuo gegužės 23 d. iki birželio 17 d., o kai kuriose vietose plakatų žymes išlikusios ir dabar. Todėl teismas nepagrįstai nenustatė D. V. tyčios. Pats išteisintasis prisipažino pagaminęs ir viešose vietose iškabinęs plakatus su nukentėjusiojo nuotrauka, užrašais ir tiksliu jo adresu. Teismas tokį išteisintojo elgesį nepagrįstai vertino kaip įspėjimą apie K. Z. elgesį, kadangi įspėjimas savo pobūdžiu jokiu atveju negalėtų būti toks kaip šis – su nukentėjusiojo nuotrauka, žodžiais žeminančiais asmenį, vadinančiais jį didvyriu perkeltine prasme, nurodant jo tikslų gyvenamosios vietos adresą. Be to, kaip minėta, pirmas plakatas buvo pakabintas dar iki nukentėjusiojo nubaudimo administracine tvarka už paukščio nušovimą. Tai aiškiai parodo, jog išteisintasis siekė nukentėjusįjį apšmeižti, viešai pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo ir sukelti apkalbas. Apeliantas prašomą priteisti 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą grindžia jo garbės ir rumo pažeidimu (CK 6.250 str. 1 d.), po šio įvykio kilusiais išgyvenimais, emociniais sukrėtimais, sveikatos problemomis, kuriuos įrodo duomenys, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui.

Teismo posėdyje nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo K. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, kad D. V. veiksmuose BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių nėra.

BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektas – asmens garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. BK 155 str. numatytas D. V. inkriminuotas įžeidimas yra taip pat tyčinis nusikaltimas ir pasireiškia tuo, jog siekiama užgauliai pažeminti kitą asmenį. Šmeižimas nuo įžeidimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Vienas iš būtinų įžeidimo požymių yra užgaulumas, kuris reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. Z. kaltina D. V. jį apšmeižus ir įžeidus šiais veiksmais – 2013-05-23 sodų bendrijos ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje – skelbimų lentoje, ant šiukšlių konteinerių, vandens cisternos, elektros stulpų, iškabinus plakatus su K. Z. nuotrauka ir užrašu: ,,Žinokime savo ,,didvyrius“!!! Jis šaudo mūsų miške kranklių jauniklius“. Tokiu būdu D. V. paskelbė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino, pažemino bei pakirto pasitikėjimą juo ir viešai jį įžeidė.

Apylinkės teismas, teisiškai vertindamas šiuos veiksmus, atsižvelgė į visumą surinktų duomenų, į situacijos, dėl kurios toks skelbimas buvo parašytas, pobūdį ir pagrįstai sprendė, jog šiuose D. V. veiksmuose nėra objektyviųjų BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių – melagingos informacijos skleidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. V. nesiekė K. Z. apšmeižti, jis norėjo informuoti sodų bendrijos gyventojus apie kaimyną, kuris šaudo paukščius, konkrečiai kranklius, ir ši informacija nebuvo melaginga, ką patvirtina paties nukentėjusiojo, išteisintojo ir jo sutuoktinės parodymai, taip pat įsiteisėjęs LR AM Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2013-05-30 nutarimas, kuriuo K. Z. buvo nubaustas už tai, kad sumedžiojo kranklio jauniklį (b. l. 61-62).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas ir įžeidimas yra tyčiniai nusikaltimai, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitikimą tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t. y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti ar įžeisti kitą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-9/2012). Taigi tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytiems motyvams, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. V. būtų siekęs sąmoningai paniekinti ar pažeminti K. Z.. Kaip jau minėta, D. V. plakatuose išdėstydamas kaltinime minimus teiginius, buvo įsitikinęs, kad jie yra teisingi ir pagrįsti realiais faktais, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad tuo jis siekė pažeminti K. Z. ar kitaip jį paniekinti. Skundo argumentai dėl plakatuose pavartotų žodžių formuluotės (žodis „šaudo“) ir galimai įžeidžiančio jų turinio yra išsamiai išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje ir skundą nagrinėjantis teismas su tais argumentais sutinka. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmuose be šmeižto objektyviosios pusės požymių, nėra ir būtinų šmeižto ir įžeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Apeliacinio skundo argumentai apie D. V. tyčią jo veiksmuose taip pat yra nepagrįsti, nes skunde tiesioginė tyčia šmeižti ar įžeisti asmenį tapatinama su D. V. sąmoningais veiksmais, kabinant plakatus sodų bendrijos teritorijoje.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir D. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra. Kadangi D. V. buvo išteisintas, nes nepadarė nusikalstamų veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo K. Z. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Pagal BPK 105 str. 6 d., kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Ši baudžiamoji byla buvo pradėta privataus kaltinimo tvarka pagal nukentėjusiojo K. Z. pareiškimą. D. V., kuris pirmosios instancijos teisme buvo pagrįstai išteisintas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą iš K. Z. priteisti 1000 Lt jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 110-111). BPK 105 str. 6 d. prasme išteisintojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra proceso išlaidos ir jos priteistinos iš privataus kaltintojo K. Z.. Privataus kaltintojo turėtos išlaidos, atmetus jo apeliacinį skundą, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo K. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš K. Z. 1000 (vieną tūkstantį) litų proceso išlaidų atlyginimo D. V. naudai už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.