Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-04-02 · Administracinė byla Nr. P-146-8-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-06-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2012-09-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-438-39-13Nutartis · 2013-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-146-8-14Nutartis · 2014-04-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-02
Bylos Nr.
P-146-8-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01450-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
R. A.
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-8/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01450-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-39/2013 pagal pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 28 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1), kuriame prašė įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (toliau – ir Komisija, atsakovas) duoti atsakymą į Komisijai pateiktą pareiškėjo prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui Ričardui Piličiauskui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi (b. l. 6) atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų, t. y. vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijai nėra priskirtos viešojo administravimo subjekto funkcijos. Priimdama sprendimus Komisija nesivadovauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, be to, pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-226-(7.1.2), 41 punktą, Komisijos priimti sprendimai neskundžiami. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams, ir kad teismai negali vertinti šios Komisijos sprendimų ir atitinkamai įpareigoti ją atlikti kokius nors veiksmus. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

II.

Pareiškėjas atskirajame skunde (b. l. 8–9) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį ir priimti jo skundą nagrinėti teisme.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, jog iki šiol nėra duomenų, kad jo prašymas, pateiktas Komisijai, būtų perduotas nagrinėjimui. Remdamasis Teismų įstatymo 85 straipsniu, pareiškėjas pažymėjo, kad šis įstatymas, be kita ko, įtvirtina tai, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus (Teismų įstatymo 41 str. 1 d.), kad teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus (Teismų įstatymo 43 str. 1 d.), kad teismų savivalda – teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus (Teismų įstatymo 113 str.), ir kad visuotinis teisėjų susirinkimas, kuriame dalyvauja visi Lietuvos teisėjai, – aukščiausia teismų savivaldos institucija (Teismų įstatymo 116 str. 1, 2 d.). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, jog Komisija yra valstybės pareigūnų, kurių veikla, statusas ir su jais susijusių santykių teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas inter alia Konstitucijos 6, 109, 115 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, institucija. Remdamasis ABTĮ 15 straipsniu, pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad visuomenės atstovai ne tik dalyvauja Komisijos darbe, bet ir turi pagal pateiktus faktus gauti iš jos teisėjų poelgių, darbo įvertinimą. Pareiškėjo nuomone, skundžiama nutartimi, be kita ko, liko neįvykdytas ir ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimas, nustatantis, jog atsisakius priimti skundą (prašymą), privaloma nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą).

Atsiliepimas

Atsakovas Teisėjų etikos ir drausmės komisija prašė pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 13–14) Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigė, jog į savo 2012 m. balandžio 10 d. Komisijai pateiktą prašymą jis negavo jokio atsakymo. Į šį prašymą pareiškėjui 2012 m. gegužės 9 d. buvo išsiųstas Komisijos pirmininko A. N. pasirašytas raštas Nr. 17P-251-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“, kuriuo buvo atsakyta, kad pareiškėjo prašymas grąžinamas nenagrinėtas, nurodant ir paaiškinant tokio grąžinimo priežastis. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui atsakymas į jo pateiktą prašymą buvo išsiųstas, atsakovas teigė, jog nėra ginčo objekto bei pagrindo prašyti teismo priimti nagrinėti pareiškėjo paduotą teismui skundą, o jeigu pareiškėjas šio atsakymo negavo, tokia aplinkybė atsirado ne dėl Komisijos veiksmų ar jų neatlikimo, bet dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo Komisijos. Jei pareiškėjas atsakymą gavo, tačiau be teisinio pagrindo traktuoja jį kaip netinkamai įformintą, t. y. ne kaip Komisijos, o kaip jos pirmininko atsakymą, tokia pareiškėjo išvada laikytina nepagrįsta, kadangi Komisijos pirmininkas turi įgalinimus preliminariai įvertinti ir grąžinti kaip nenagrinėtinus Komisijoje asmenų prašymus. Tokio pobūdžio ginčas, dėl kurio į teismą kreipėsi pareiškėjas, apskritai nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Savo 2012 m. balandžio 10 d. pateiktu Komisijai prašymu pareiškėjas siekė pradėti procedūrą, kurios tikslas būtų drausmine tvarka nubausti teisėją, o priimti sprendimą dėl konkretaus teisėjo patraukimo ar nepatraukimo drausminėn atsakomybėn yra išimtinė teisėjų savivaldos institucijų kompetencija. Drausminės atsakomybės taikymo subjektai yra teisėjų savivaldos institucijos (Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas). Remiantis Teismų įstatymo 10, 85 straipsniais, Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, dėl kurio veiksmų ar neveikimo (drausminės atsakomybės netaikymas), ar priimamų sprendimų kilęs ginčas būtų vertinamas kaip administracinis ginčas, kurio nagrinėjimas priskirtinas administraciniam teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 (b. l. 53–56), pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, motyvuojant tuo, jog atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklą reglamentuoja Teisėjų tarybos tvirtinami Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatai (Teismų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis). Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-226-(7.1.2) patvirtintų Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 5 punkte įtvirtintas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos tikslas – įgyvendinant teismų savireguliacijos ir savivaldos principą užtikrinti teisėjų atsakomybės realizavimą. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos uždaviniai yra laiku ir operatyviai šių nuostatų nustatyta tvarka nagrinėti teikimus dėl drausmės bylų iškėlimo teisėjams; kai yra drausminės atsakomybės pagrindo požymiai, kelti drausmės bylas teisėjams; Teisėjų garbės teismo pavedimu organizuoti teisėjo darbo veiklos patikrinimą, surinkti papildomus įrodymus apie drausmės bylai reikšmingas faktines aplinkybes (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 6.1–6.3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Šių teisės normų vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Įvertinusi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatuose nustatytas Komisijos funkcijas, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pateikti jam atsakymą į prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-509/2009, 2010 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-587/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-663/2010). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad atsižvelgus į tai, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, kurios sprendimai neskundžiami, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas, į kokią instituciją pareiškėjui reikėtų kreiptis, kai byla nenagrinėtina teismo, pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas savo teises įgyvendino paduodamas raštą dėl drausmės bylos iškėlimo Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo nereikėtų suprasti pernelyg supaprastintai. Šis principas nereiškia, kad teismas turi nagrinėti kiekvieną socialinį konfliktą. Teismas skirtas ne bet kokiems, o ginčams dėl teisės spręsti (V. Mikelėnas. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. V. Justitia, 1997. P. 63, 64). Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi šioje normoje įtvirtinta ne pati subjektinė teisė, o tik vienas iš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokią teisę. Ar asmuo įgys teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės kreiptis į teismą prielaidomis (V. Mikelėnas. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. V. Justitia, 1997. P. 371). Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas (administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų); 101 straipsnio 1 punktas (teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai)). Nagrinėjamu atveju nustatyta neigiama prielaida kreiptis į teismą – ginčas nepriskirtinas teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, pagrįstai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas R. A. 2012 m. lapkričio 13 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 61–70), kuriame, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8, 9, 10, 11 ir 12 punktais, prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat pareiškė šiuos reikalavimus: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; pareikalauti, kad atsakovas Teisėjų etikos ir drausmės komisija teismo posėdžiui pateiktų: 1) visą medžiagą, pagal kurią paruošė, priėmė ir tvirtina, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. N. 2012 m. gegužės 9 d. pateikė pareiškėjui vienasmenišką atsakymą Nr. 17P-251-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“; 2) įrodymus, kad atsakovas siuntė ir įteikė pareiškėjui registruotą pašto siuntą su Komisijos pirmininko 2012 m. gegužės 9 d. rašto Nr. 17P-251-(7.4.8) originalu ir pareiškėjo pateiktų Komisijai dokumentų originalais; 3) įrodymus, jog Komisijos pirmininkas turėjo įgaliojimą pasirašyti ir pateikti teismui procesinius dokumentus bei atstovauti Komisijai teisme; 4) atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, taip pat į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Šalies argumentai

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 išdėstyta pozicija, jog skundas dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimo yra neteismingas administraciniams teismams. Pareiškėjas pabrėžė, jog, visų pirma, administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 jis ginčijo ne Komisijos sprendimą, bet jos neveikimą (sprendimo nepriėmimą), antra, bet kuriuo atveju jo skundas dėl Komisijos veiksmų (neveikimo) privalėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi kreipdamasis į Komisiją su prašymu iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, pareiškėjas buvo inicijavęs viešojo administravimo procedūrą, priskirtiną ginčų kategorijai, kurių teisėtumo tyrimas patenka į administracinių teismų kompetenciją.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. P438-39/2013 (b. l. 116–121), pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, teismas atsižvelgė į proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus bei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų baigtinį sąrašą. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012, kurios procesą prašė atnaujinti pareiškėjas, motyvus, teismas nustatė, kad priimtą procesinį sprendimą lėmė procesinės priežastys – byloje nustatytas įstatyminis pagrindas (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), pagal kurį administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį netinkamas procesinių teisės normų taikymas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz., ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai, t. y. kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, teismo sprendimas ir nutartis yra be motyvų ir pan.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimo pagrindais negali būti laikomi pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjant administracinę bylą galbūt buvo padaryta procesinių ABTĮ pažeidimų (galbūt netinkamai nustatytas ginčo priskirtinumas teismui, ginčijamo sprendimo ar veiksmo (neveikimo) pobūdis ir pan.).

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčas dėl drausminės bylos iškėlimo teisėjui, taip pat reikalavimas įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją atlikti tokio pobūdžio veiksmus (iškelti teisėjui drausmės bylą) nėra laikomas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurių sprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-509/2009, 2010 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-587/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-663/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 iš esmės teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veikla negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas (objektas).

Atsiliepimas

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog kiti pareiškėjo prašymai (reikalavimai) dėl įrodymų išreikalavimo iš Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, bylos nagrinėjimo tvarkos nustatymo, atsiliepimų pateikimo ir pan. yra procesinio pobūdžio ir galėtų būti tenkinami (nagrinėjami, vertinami) tik sprendžiant bylą iš esmės. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ 158 straipsnio 1 dalį, prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutarė, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 yra atmestinas kaip nepagrįstas.

IV.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 23 d. gautas naujas pareiškėjo R. A. prašymas (b. l. 125–128), kuriame jis prašo: 1) remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10 ir 12 punktais, atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-39/2013; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ramūno Gadliausko 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-39/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-3354-281/2012; 3) priimti ir nagrinėti pareiškėjo pateiktą teismui skundą, įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją duoti atsakymą į Komisijai pateiktą prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui Ričardui Piličiauskui.

Šalies argumentai

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad administracinės bylos Nr. P438-39/2013 procesas turi būti atnaujintas ir šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis turi būti panaikinta, nes: pirma, bylos nagrinėjime dalyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas, nors vienas iš pareiškėjo reikalavimų buvo panaikinti minėto teisėjo priimtą byloje 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartį; antra, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė, neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas neturėjo įgaliojimų pasirašyti ir pateikti teismui procesinius dokumentus bei atstovauti Komisijai teisme. Tokiu būdu teismas šioje administracinėje byloje neatskyrė Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei jos pirmininko kompetencijos. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 85 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Respublikos Prezidentas ir Seimo Pirmininkas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariais skiria visuomenės atstovus. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 12 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pareiškėjas mano, kad šios administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ nustatytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Iš pareiškėjo prašymo, gauto Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 23 d., argumentų matyti, jog pareiškėjas, šiuo konkrečiu atveju paduodamas teismui prašymą atnaujinti procesą, iš esmės siekia dviejų tikslų: viena vertus, kad būtų atnaujintas administracinės bylos Nr. P438-39/2013 procesas ir panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, kuria buvo atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo, paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. lapkričio 13 d., ir atsisakyta atnaujinti administracinės bylos Nr. AS602-485/2012 procesą; kita vertus, pareiškėjas siekia, kad būtų atnaujintas procesas administracinėje byloje pagal jo skundą dėl įpareigojimo Teisėjų etikos ir drausmės komisiją duoti atsakymą į pareiškėjo Komisijai pateiktą prašymą ir būtų panaikintos šios bylos nagrinėjimo metu priimtos nutartys – t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3354-281/2012, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ramūno Gadliausko 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, kuria pareiškėjo prašymas dėl teisėjo Romano Klišausko nušalinimo buvo tenkintas ir teisėjas Romanas Klišauskas nušalintas nuo administracinės bylos Nr. AS602-485/2012 nagrinėjimo, o pareiškėjo prašymas dėl visų kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų nušalinimo netenkintas, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012, kuria pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartis palikta nepakeista, kitaip tariant, įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria buvo užbaigtas bylos nagrinėjimas pagal pareiškėjo skundą dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiksmų (neveikimo).

Dėl prašymo atnaujinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. P438-39/2013 procesą teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, įstatyme (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas jos taikymo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir neaiškintinas plečiamai. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria administracinėje byloje išspręstas proceso atnaujinimo klausimas Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatyta tvarka, galėtų būti taikoma proceso atnaujinimo procedūra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P525-158/2012, P502-48/2013, P143-51/2013, P146-159/2013 ir kt.). Remiantis nurodytais argumentais, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-39/2013 atmestinas kaip nepagrįstas ir procesą šioje byloje atnaujinti atsisakytina.

Dėl antrosios pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo dalies, kuri iš esmės susiveda į pareiškėjo siekį, kad būtų atnaujintas procesas administracinėje byloje, kuri galutinai buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS602-485/2012), teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo šia apimtimi paduotas praleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytus terminus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį, kuria patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, buvo paduotas teismui 2013 m. rugsėjo 19 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 135). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria užbaigta byla, buvo priimta ir įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 53–56), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido ne tik ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, bet ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytą vienerių metų terminą kreiptis į teismą su prašymu dėl praleisto termino minėtam prašymui paduoti atnaujinimo. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju konstatavus, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytus terminus prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 paduoti, procesą nurodytoje byloje atsisakytina atnaujinti esant imperatyviam įstatymo reikalavimui. Nustačius, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų svarstymas negalimas.

Pareiškėjas, be kita ko, prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje, kad būtų panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ramūno Gadliausko 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartis (b. l. 47–48), kuria buvo išspręstas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų nušalinimo nuo administracinės bylos Nr. AS602-485/2012 nagrinėjimo. Taigi šiuo atveju pareiškėjas siekė, kad būtų peržiūrėtas (panaikintas) teismo procesinis sprendimas, kuris bylos nagrinėjimo eigoje turėjo tarpinį (procedūrinį), bet ne galutinį, pobūdį, nes šiuo procesiniu sprendimu byla nebuvo išnagrinėta galutinai, o tik išspręstas teisėjo nušalinimo klausimas. Pasisakydamas nurodytu klausimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimo objektu negali būti tarpinio pobūdžio procesiniai sprendimai. Priešingu atveju, jei būtų galima inicijuoti tokių teismo procesinių sprendimų proceso atnaujinimą, tai neatitiktų administracinio proceso stadijų paskirties, neleistų nagrinėti administracinės bylos iš esmės ir operatyviai ginti pažeistas asmenų teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444–84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., p. 229–236).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą, gautas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 23 d., paduotas nesilaikant Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų sąlygų ir tvarkos, todėl atmestinas, o procesą atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-39/2013 pagal pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasVirginija Volskienė