- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- 1S-247-197/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas
- Kaltinamasis
- T. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo (šiuo metu jau nuteistojo) T. N. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria palikta galioti teismo nutartis skirti kaltinamajam T. N. suėmimą ir nustatytas dviejų mėnesių suėmimo terminas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. N. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2000 m. gruodžio 27 d. apie 17.00 val. veikdamas su M. T. ir kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įsibraudami į gyvenamąją patalpą – nukentėjusiajam R. Z. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą prieš R. Z. ir kitaip, apsvaiginant alkoholiu, atimdami galimybę priešintis, užvaldė svetimą R. Z. priklausantį turtą už 920 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismo 2001 m. gruodžio 28 d. nutartimi, kaltinamajam T. N. neatvykus į teisiamuosius posėdžius, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą ir 2002 m. sausio 22 d. paskelbta jo paieška. T. N. sulaikytas 2015 m. lapkričio 5 d.
Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi palikta galioti teismo nutartis skirti kaltinamajam T. N. suėmimą ir nustatytas dviejų mėnesių suėmimo terminas. Teismas, pažymėjęs, kad kaltinamasis pažeidė švelnesnės kardomosios priemonės sąlygą nekeisti gyvenamosios vietos, užsienyje pasislėpė nuo teismo, Lietuvoje neturi jokių socialinių ryšių, darbo, pajamų, be to, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigiasi 2015 m. gruodžio 27 d., nustatė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo skyrimo (palikimo galioti) pagrindą, t. y. kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Šalies argumentai
Kaltinamasis T. N. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį ir pakeisti suėmimą į bet kokią kitą kardomąją priemonę. Nurodo, kad jis Airijoje yra susaistytas socialiniais ryšiais, nes turi gyvenamąją vietą, kartu su sugyventine augina vaiką, gim. (duomenys neskelbtini), be to, turi pastovų ir legalų pragyvenimo šaltinį. Per keturiolika metų nuo nutarties skirti suėmimą iki sulaikymo dienos įvyko jo kaip asmenybės raidos esminiai ir teigiami pokyčiai. Kaltinamojo teigimu, Lietuvoje jis taip pat turi gyvenamąją vietą – motinai priklausantį butą, kurį prižiūri motinos draugė. Dėl taikomo suėmimo labai kenčia kaltinamojo sugyventinė, kuriai reikalinga moralinė ir kita pagalba. Kaltinamasis prašo įvertinti tai, kad į Airiją jis 2001 m. lapkričio mėnesį išvažiavo legaliai ir iki sulaikymo 2015 m. spalio mėnesį ten gyveno viešai (deklaravo gyvenamąją vietą), oficialiai dirbo, (duomenys neskelbtini) vedė, o (duomenys neskelbtini) gimė pirmas vaikas. Kaltinamasis tvirtina, kad Airijoje jo niekas neieškojo, be to, jis nežinojo, jog buvo paskelbta jo paieška. Motina 2002 m. pradžioje telefonu informavo kaltinamąjį, kad, nesant pakankamai įrodymų, byla buvo grąžinta prokurorui surasti kaltus asmenis. Daugiau apie bylą kaltinamasis su motina arba kitais asmenimis nekalbėjo. Kaltinamasis sutinka, kad pasitikėdamas tik motinos paaiškinimu apie bylos grąžinimą prokurorui pasielgė lengvabūdiškai ir neatsakingai, tačiau prašo įvertinti jo socialiai atsakingą elgesį po to, kai buvo sulaikytas Airijoje 2014 m. kovo mėnesį. Kaltinamojo nuomone, teismas nevertino aplinkybių, kad nuo jo sulaikymo 2014 m. kovo mėnesį Airijos teismo nurodymu ir paleidimo už užstatą, t. y. kaltinamajam sužinojus apie jo paiešką, iki 2015 m. spalio mėnesio jis atvykdavo į Airijos teismą, kuriame buvo sprendžiamas jo išdavimo Lietuvai klausimas. Net ir tada, kai kaltinamajam 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo pasakyta už keliolikos dienų atvykti į Airijos teismą su daiktais, kad iš Lietuvos atvykę pareigūnai pristatytų jį į Lietuvą, kaltinamasis atvyko. Be to, tuo metu kaltimasis žinojo ir apie skundžiamoje nutartyje paminėtą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Kaltinamojo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, jeigu jis būtų turėjęs ketinimų išvengti atsakomybės, tai turėjo visas galimybes tai įgyvendinti, tačiau jis to nesiekė. Dar 2014 m. pradžioje kaltinamasis teiravosi Airijoje savo advokato, ar gali pats atvykti į Lietuvą dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau advokatas paaiškino, kad dėl to sprendimą turi priimti teismas. Kaltinamojo nuomone, dėl minėtų aplinkybių BPK 119 straipsnyje nurodytus tikslus galima pasiekti taikant švelnesnes kardomąsias priemones.
Skunde kaltinamasis taip pat akcentuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką (teisė į greitą procesą). Kaltinamojo teigimu, ne dėl jo kaltės nebuvo tinkamai įvykdytas jo paieškos ir sulaikymo Airijoje procesas, todėl dėl pernelyg ilgo proceso tinkama ir pakankama teisinės gynybos priemonė šioje stadijoje būtų suėmimo netaikymas.
Teismo posėdyje paaiškėjo, jog Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. N. buvo paskirtas suėmimas, ir priėmė nuosprendį. Juo T. N. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskyrė 90 MGL – 3258, 22 Eur baudą. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir galutinę bausmę T. N. nustatė 60 MGL 2172, 15 Eur baudą. Į paskirtą bausmę įskaitė suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. (BK 66 str.), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (viso 12 dienų) ir galutinę bausmę paskyrė 36 MGL – 1303, 29 Eur dydžio baudą. Tuo pačiu panaikino kardomąją priemonę suėmimą ir nuteistąjį T. N. iš suėmimo paleido.
Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo T. N. skundas atmetamas.
T. N. atžvilgiu, kai buvo minėta pirmiau, jau yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau nepriklausomai nuo to turi būti išspręstas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria palikta galioti teismo nutartis skirti kaltinamajam suėmimą ir nustatytas dviejų mėnesių suėmimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas, t. y., išspręstas klausimas, ar pagrįstai jis buvo suimtas nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d., t. y. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant nei BPK, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. BPK numatyti suėmimo skyrimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę pakanka bent vieno iš jų.
Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Svarstant kardomosios priemonės – suėmimo pagrįstumo klausimą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas spręs, ar byloje esančių įrodymų pakanka pripažinti suimtąjį kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš bylos matyti, kad joje pakanka duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis T. N. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nukentėjusiojo R. Z. parodymai, daktiloskopinės ekspertizės išvada, jog T. N. piršto pėdsakas paliktas R. Z. bute. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant teismo nuosprendį. Be to, kaltinamasis skunde nekelia abejonių dėl minėtų duomenų pakankamumo. Tuo labiau, kad jų pakako tam, kad priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
Panevėžio apygardos teismas paliko galioti kaltinamajam T. N. skirtą suėmimą nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Apygardos teismas teisingai nurodė, kad kaltinamajam inkriminuota nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už jį numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų. Pagal formuojamą teismų praktiką tokios aplinkybės, kaip nusikaltimo sunkumas ar sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, priskiriamos prie BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų „kitų aplinkybių“. Šios aplinkybės nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jų pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kai yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Viena iš jų yra apygardos teismo teisingai nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kurio pabaiga – 2015 m. gruodžio 27 d. Be to, kaltinamajam 2001 m. gruodžio 28 d. nutartimi kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo pakeista į suėmimą, jam neatvykus į teisiamuosius posėdžius. Apygardos teismas pagrįstai tokį T. N. elgesį įvertino kaip tyčinį įpareigojimo nekeisti gyvenamosios vietos pažeidimą, nes kaltinamasis pasislėpė nuo teismo išvykdamas į užsienį. Kaltinamojo skunde nurodyti argumentai, kad jis 2001 m. lapkričio mėnesį legaliai išvyko į Airiją, yra nepagrįsti, nes tuo metu galiojo jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kaltinamojo švelnesnės kardomosios priemonės pažeidimas, išvykimas į užsienį ir nesidomėjimas bylos procesu patvirtina papildomas aplinkybes, pagrindžiančias manymą, kad T. N. bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Kaltinamojo skundo argumentai, kad jis nuo 2014 m. pradžios (kai Airijoje sužinojo apie jo paiešką) iki 2015 m. pabaigos (jo faktinio perdavimo Lietuvai), žinodamas apie artėjančią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pabaigą, pats atėjo į Airijos teismas būti sulaikytam Lietuvos pareigūnų, nepaneigia skundžiamos nutarties išvados, jog nėra pakankamai garantijų, patvirtinančių, kad kaltinamasis nepiktnaudžiaus teismo pasitikėjimu siekdamas išvengti atsakomybės. Šios teismo išvados nepaneigia ir aplinkybės, kad kaltinamasis Airijoje sukūrė šeimą, visą laiką gyveno atvirai, dirbo. Apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad T. N. nesieja glaudūs socialiniai ryšiai su Lietuva.
Kaltinamojo T. N. akcentuojama teisė į greitą procesą iš dalies buvo apribota ir dėl paties kaltinamojo veiksmų, jam pažeidus švelnesnės kardomosios priemonės sąlygas ir pasislėpus nuo teismo užsienyje, todėl šis skundo argumentas nepagrindžia suėmimo netaikymo šioje proceso stadijoje.
Nurodytų aplinkybių visuma pagrindžia manymą, kad kaltinamasis T. N. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą palikti galioti paskirtą suėmimą.
Nustačius suėmimo skyrimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra pagrindo manyti, kad BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių skyrimo tikslai būtų pasiekti taikant kaltinamajam T. N. švelnesnes kardomąsias priemones. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria palikta galioti teismo nutartis skirti kaltinamajam suėmimą ir nustatytas dviejų mėnesių suėmimo terminas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Apygardos teismas skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje teisingai nurodė, kad kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą Panevėžio apygardos teismo 2001 m. gruodžio 28 d. nutartimi, tačiau rezoliucinėje dalyje apygardos teismas nurodė palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2001 m. sausio 21 d. nutartį skirti T. N. suėmimą, t. y. nurodė kitą nutarties datą. Šis Panevėžio apygardos teismo nutarties, kuria kaltinamajam T. N. švelnesnė kardomoji priemonė pakeista į suėmimą, datų nesutapimas laikytinas rašymo apsirikimu, nekeičiančiu skundžiamos nutarties esmės ir taisytinu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,
nutaria:
kaltinamojo (nuteistojo) T. N. skundą atmesti.
Ištaisyti nutarties rezoliucinėje dalyje rašymo apsirikimą ir nurodyti, jog paliekama galioti 2001m. gruodžio 28 d. nutartis skirti T. N. suėmimą.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.