Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019 m. liepos 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrių, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu jam buvo atsisakyta, motyvuojant, kad nuteistiems už tyčinius nusikaltimus tokia pensija neskiriama. Nesutikdamas su sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą VSDFV, kuri 2020 m. kovo 6 d. sprendimu skundą atmetė.

Pareiškėjas pažymi, kad nors ir buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, jis toliau sėkmingai dirbo valstybės tarnyboje ir nebuvo laikomas pažeminusiu pareigūno vardą. Jam nebuvo paaiškinta, kad negalės gauti pareigūno pensijos, o jis pats negalėjo žinoti, jog neturi teisės į pensiją, nes tarnybą galėjo tęsti ir dar 12 metų sėkmingai dirbo.

Pareiškėjo nuomone, jis, būdamas vidaus tarnybos pareigūnu, turėjo būti atleistas iš tarnybos, nes po nuosprendžio įsiteisėjimo nebeatitiko įstatymuose keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, tačiau atsakovės atstovas, nepaisydamas įstatymo nuostatų, leido jam toliau dirbti. Tokiu būdu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis toliau tarnavo, nors turėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjo nuomone, atsakovės civilinei atsakomybei kilti egzistuoja visos būtinos sąlygos, nes atsakovė veikė neteisėtai ir žinodama apie jo teistumą, jo neatleido iš tarnybos, dėl ko jam kilo turtinė žala – nepaskirta pareigūno pensija, o tarp neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

Be to, atsakovė pabrėžė, kad ji nebuvo informuota apie pareiškėjo teistumą, jis pats nepranešė savo tiesioginiam ar aukštesniam vadovui apie padarytą teisės pažeidimą ir baudžiamąją bylą, o teisėsaugos institucijos atsakovei nepateikė apie tai jokios informacijos. Todėl objektyviai nebuvo galimybių taikyti Statuto reikalavimą - atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Šiuo požiūriu pareiškėjo teiginys, kad Druskininkų PGT žinojo apie jo teistumą ir leido tęsti tarnybą, yra deklaratyvus ir nepatvirtintas objektyviais įrodymais.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui, kaip vidaus tarnybos pareigūnui, turėjo būti žinomi Statuto 53 straipsnyje nurodyti atleidimo pagrindai, Statuto 6 straipsnyje numatyti reikalavimai būti nepriekaištingos reputacijos, bei Statuto 12 straipsnyje įtvirtinta pareiga saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą. Nevykdydamas šių pareigų, pareiškėjas pats prisiima atsakomybę už susiklosčiusią situaciją, dėl kurios VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. liepos 2 d. sprendimu jam nebuvo paskirta valstybinė pareigūno pensija.

Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė nei jos neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto ar dydžio, nei priežastinio ryšio tarp galimo neteisėto elgesio ir patirtos žalos. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo nurodomos patirtos turtinės žalos atlyginimo, kuri, pasak pareiškėjo, kilo dėl neteisėto atsakovės atstovo neveikimo, tai yra nesilaikymo įstatymo reikalavimo atleisti jį iš vidaus tarnybos po nuosprendžio įsiteisėjimo, dėl ko pareiškėjas neteko teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas valstybės tarnybą pradėjo 1992 metais KAM struktūriniame padalinyje. Tarnybą valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje (toliau – VPGT) pradėjo 1997 m. gegužės 13 d., kai buvo priimtas į Druskininkų sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotojo pareigas. 1999 m. liepos 1 d. paskirtas Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiu gelbėtoju. Po VPGT struktūrinių pokyčių nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo paskirtas Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiu gelbėtoju.

1997 m. spalio 24 d. V. Š. suteiktas pirminės grandies pareigūno vidaus tarnybos laipsnis – grandinis. 2000 m. lapkričio 1 d. jam suteiktas vidaus tarnybos puskarininkio laipsnis. 2000 metais pareiškėjui suteiktas vidaus tarnybos puskarininkio laipsnis.

Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2TE-150 pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-444 „Dėl atsisakymo V. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Fondo valdybos 2020 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1563 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-444“, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui.

Taigi, sprendžiant dėl skundo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar atsakovės atstovas turi pareigą pareiškėjui atlyginti reikalaujamą priteisti 19 600 Eur sumą, kaip turtinę žalą, dėl to, kad nevykdė įstatymo pareigos atleisti jį iš vidaus tarnybos po jo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnis).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Viešoji atsakomybė atsiranda įrodžius pareiškėjui tris būtinąsias atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytus atsakovės neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindą grindžia tuo, kad atsakovės atstovas, žinodamas apie jo nuteisimą, nepaisė įstatymo reikalavimų ir neatleido jo iš užimamų dirbti vidaus tarnybos pareigų bei leido jam dirbti dar daugiau nei 12 metų po nuosprendžio įsiteisėjimo (neteisėtas neveikimas), dėl ko pareiškėjo negautos pajamos yra tiesioginė atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų pasekmė.

Teismas tokius pareiškėjo teiginius atmeta kaip visiškai nepagrįstus.

Pagal 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo Nr. IX-1538 (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos tuo atveju, jei įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl nuosprendžio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau jos įgyvendinimas yra objektyviai įmanomas tik tuo atveju, kai institucijai yra žinoma apie tokį teistumą ar nuosprendžio įsiteisėjimą.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjui vidaus tarnybos puskarininkio laipsnis buvo suteiktas 2000 m. lapkričio 1 d., t. y. dar iki 2004 m. gruodžio 10 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo dienos, todėl šis faktas negali būti laikomas atsakovės neteisėtų veiksmų įrodymu. Tarnybos byloje taip pat nėra jokių įrašų apie pareiškėjo teistumą ar duomenų, kad būtų buvę atliekami patikrinimai dėl galimo teistumo. Tokie patikrinimai buvo atliekami tik pareigūnui pradedant tarnybą, ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą institucijos neturėjo pareigos periodiškai tikrinti pareigūnų reputacijos ar galimo teistumo, jei tam nebuvo teisinio pagrindo ar gauta informacija iš teisėsaugos institucijų.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepranešė savo tiesioginiam ar aukštesniam vadovui apie padarytą teisės pažeidimą, pradėtą baudžiamąjį procesą ar priimtą nuosprendį. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad teisėsaugos institucijos būtų informavusios atsakovės atstovą apie pareiškėjo nuteisimą ar teistumo faktą. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovės atstovas objektyviai negalėjo žinoti apie pareiškėjo teistumą ir todėl negalėjo įgyvendinti Statuto 53 straipsnyje numatytos pareigos atleisti pareigūną iš tarnybos.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Statuto 6 straipsnį vidaus tarnybos pareigūnas privalo būti nepriekaištingos reputacijos, o pagal 12 straipsnį – visada saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą ir laikytis įstatymų bei etikos normų. Pareiškėjas, būdamas vidaus tarnybos pareigūnas, privalėjo žinoti šias nuostatas ir tinkamai informuoti darbdavį apie savo teistumą. Nevykdydamas šių pareigų, pareiškėjas pats prisiėmė atsakomybę už situaciją, kai dėl 2004 m. teistumo jam vėliau nebuvo paskirta valstybinė pareigūno pensija.

Teismo vertinimu, atsakovės atstovas neturėjo nei faktinės, nei teisinės galimybės taikyti Statuto 53 straipsnio nuostatą dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos, nes jam nebuvo žinoma apie aplinkybes, sukeliančias šią pareigą. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad valstybės institucijų atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kyla tik tuomet, kai nustatomas neteisėtas valdžios institucijos veikimas ar neveikimas, kuris prieštarauja teisės normoms ir dėl kurio asmeniui padaroma žala. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad atsakovės atstovas būtų veikęs neteisėtai. Priešingai, byloje esantys duomenys rodo, kad jis neturėjo informacijos apie pareiškėjo teistumą, todėl negalėjo imtis veiksmų dėl jo atleidimo.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog atsakovės atstovas žinojo apie jo teistumą ir vis tiek leido tęsti tarnybą, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, jie grindžiami vien pareiškėjo subjektyviu vertinimu. Kadangi į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės atstovas būtų turėjęs informacijos apie pareiškėjo teistumą, tokie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir neįrodančiais neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovės atstovas turėtų prisiimti atsakomybę už teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, teismas pažymi, kad šis argumentas taip pat nepagrįstas. Pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl negalėjo įgyti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad jam bus paskirta valstybinė pareigūno pensija. Už iš savo veiksmų kylančias teisines pasekmes atsako pats pareiškėjas. Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių statusas, suteikiantis teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, lemia ir didesnius įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems suteiktais įgaliojimais ir savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo. Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, gali nustatyti, jog pareigūnams, padariusiems tyčinį nusikaltimą ar sulaužiusiems priesaiką, pareigūnų pensija neskiriama. Ši nuostata taip pat įtvirtinta Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjo teiginiai dėl teisėtų lūkesčių susiformavimo neturi teisinio pagrindo ir prieštarauja nustatytam teisiniam reguliavimui.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) neatitinka Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi byloje nenustatyta nei neteisėtų atsakovės veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo veikimo ar neveikimo ir pareiškėjo nurodomos žalos.

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovės atstovas neturėjo nei faktinės, nei teisinės galimybės žinoti apie pareiškėjo teistumą, todėl negalėjo imtis veiksmų dėl jo atleidimo pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Objektyvaus pareigos pažeidimo (neteisėto neveikimo) šiuo atveju nebuvo, nes atsakovės atstovo pareiga atleisti pareigūną atsiranda tik tuo atveju, kai institucijai yra žinomas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis.

Nustačius, kad atsakovės atstovas veikė teisėtai, pagal žinomas aplinkybes ir turėtą informaciją, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimą. Kadangi neteisėti veiksmai yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), jų nenustačius, kitos sąlygos – žalos ir priežastinio ryšio – vertinimas netenka teisinės reikšmės. Be to, teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų pasekmių (negavo valstybinės pareigūnų pensijos), ši žala kilo ne dėl atsakovės atstovo veiksmų, o išimtinai dėl paties pareiškėjo neteisėtos veikos ir dėl jos atsiradusių teisinių pasekmių, t. y. teistumo už tyčinį nusikaltimą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovės atstovo veiksmuose nėra CK 6.271 straipsnyje numatytų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl valstybės atsakomybė už žalą negali kilti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.