Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarimo J. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

J. Ž. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad vairuodamas automobilį apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą (ATPK 127 str. 2 d.) ir pasišalino iš įvykio vietos (ATPK 130 str. 1 d.).

Apeliantas neigia savo kaltę dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, motyvuodamas tuo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina žalos padarymo fakto. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus, sprendžia, kad tokie J. Ž. argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje pateikta eismo įvykio vietos schema (b. l. 17), apgadinto šaligatvio ir vejos nuotraukos (b. l. 18-20) patvirtina, kad šaligatviui ir vejai padaryta žala akivaizdi – plytelės pakankamai dideliame plote išardytos, dalis jų suskilę, veja stipriai išvažinėta. Vien aplinkybė, kad neįvardintas konkretus padarytos žalos dydis ar neapklausti namo gyventojai, nepaneigia paties žalos padarymo fakto. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo veika turėtų būti vertinama kaip padaryta esant būtinajam reikalingumui (ATPK 17 str.) – byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo kilusi grėsmė kitiems įstatymų saugomiems gėriams ar kad išvengta žala buvo didesnė, negu apelianto padaryta. Todėl darytina išvada, kad J. Ž. veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Atsakomybėn traukiamas asmuo neigia savo kaltę ir dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo – nurodo, kad jo veikoje nebuvo tyčios, kadangi nesuvokė, kad jo veika gali būti pripažįstama eismo įvykiu. Kelių eismo taisyklių 3 punkte numatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Todėl J. Ž., būdamas eismo dalyviu ir turėdamas vairuotojo pažymėjimą, privalėjo šią nuostatą žinoti ir turėjo suprasti, kad automobiliu apgadindamas kitiems asmenims priklausantį šaligatvį, sukėlė eismo įvykį. Taip pat pažymėtina, kad atsakomybėn traukiamas asmuo paaiškinime pareigūnams (b. l. 21) nurodė, kad įvykio vietoje nepasiliko, kadangi skubėjo nuvežti į parduotuves krovinį, kas rodo, jog asmuo iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai. Liudytojos O. M. paaiškinimas pareigūnams (b. l. 22) papildo anksčiau minėtus įrodymus ir sustiprina įsitikinimą dėl J. Ž. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šios liudytojos paaiškinimai nagrinėjamuoju atveju nėra esminiai, todėl vien ta aplinkybė, kad ji nebuvo apklausta teismo posėdyje, nesudaro pagrindo naikinti priimto procesinio sprendimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad J. Ž. iš įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, tą padarė sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą ir nukentėjusio asmens įvykio vietoje nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas nurodė, kuriais įrodymais remdamasis sprendė dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuojamus pažeidimus, glaustai išdėstė jų turinį, o atsižvelgiant į tai, kad J. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdyje savo kaltę pripažino, darytina išvada, kad toks motyvų išdėstymas nelaikytinas pažeidžiančiu atsakomybėn traukiamo asmens teises.

Taip pat apeliaciniame skunde keliamas nuobaudos individualizavimo klausimas – apeliantas mano, kad jam skirta nuobauda yra per griežta. Pažymėtina, kad J. Ž. skirta minimali ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, todėl švelnesnės nuobaudos skyrimas galėtų būti siejamas su ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas visetas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatyta. Apelianto darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti skirti apeliantui mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (žr., pvz.: administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N3-34/2007, N1-413/2007), ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės (rūpinimasis nepilnamečiu sūnumi, žmonos ir paties apelianto sveikata, paimta paskola ir pan.) taip pat nelaikytinos išskirtinėmis, ypatingai švelninančiomis pažeidėjo atsakomybę ir nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarimą J. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.