- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-12
- Bylos Nr.
- eI2-5386-1244/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06918-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Justina Nasutavičienė, Ieva Saudargaitė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Justinos Nasutavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Saudargaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja V. P. kreipėsi į teismą su skundu atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas), kuriuo prašoma panaikinti Migracijos departamento 2025 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 25S222339 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjos skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Atsakovas nesilaiko gero administravimo principo, nes nepateikė pareiškėjai viso skundžiamo sprendimo su parašu, metaduomenimis, įteikimo informacija. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.
2.2. Pareiškėja yra gydytoja, Lietuvoje gydytoju dirba ir jos vyras. Pareiškėja remiasi 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – ir Direktyva 2001/55) bei 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą ES 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga (toliau – ir Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2022/382). Šio sprendimo tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau, dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos. Be to, svarbu neišskirti šeimų ir vengti, kad tos pačios šeimos nariai turėtų skirtingą statusą. Todėl taip pat būtina suteikti laikinąją apsaugą tų asmenų šeimų nariams, jei jų šeimos jau buvo Ukrainoje ir joje gyveno tuo metu, kai susiklostė su masiniu perkeltųjų asmenų srautu susijusios aplinkybės. Karas Ukrainoje dar nėra nebaigtas, Lietuvoje gyvena pareiškėjos šeima, todėl pareiškėja prašo leisti jai pasilikti Lietuvoje iki karo pabaigos.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėja nurodo, kad latviškos laikinosios gynybos ji jau atsisakė ir prašo patikrinti šias aplinkybes. Šiuo aspektu nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ir patikrintos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Pareiškėjos teigimu, atsakovas pasielgė visiškai priešingai, nenustatė juridinių faktų viseto, pakankamumo, nepatikrino informacijos, todėl padarė neteisingą išvadą, iš neteisingų argumentų/įrodymų nusprendė dėl Lietuvos Respublikos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo.
2.4. Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti sprendimo apskundimo terminą, nes jis praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Migracijos departamentas pareiškėjai dirbtinai apsunkino sprendimo apskundimo procedūrą, pareiškėja yra suklaidinta dėl Migracijos departamento sprendimo apskundimo galimybės ir termino.
2.5. Patikslinusi skundą, pareiškėja nurodo, kad ji skundžiamą Sprendimą gavo 2025 m. lapkričio 27 d., apskundimo terminas dar nėra suėjęs. Patikslintu skundu pareiškėja prašo panaikinti Sprendimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė prašydama suteikti laikinąją apsaugą. Pildydama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė, kad 2022 m. birželio 3 d. dėl karo iš Ukrainos pasitraukė į Lenkiją, iš Lenkijos per Lietuvą atvyko į Latviją, o iš Latvijos atvyko į Lietuvą. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjos gyvenamosios vietos adresas valstybėje, iš kurios atvykstama, – „(duomenys neskelbtini)“, o gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų, – „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis laikinosios apsaugos registracijos platformos duomenimis, pareiškėja nuo 2022 m. birželio 6 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (ir ilgiau) turi/turėjo laikinąją apsaugą Latvijoje.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. 2025 m. liepos 15 d. Tarybos įgyvendinimo sprendime (ES) 2025/1460, kuriuo pratęsiama Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 nustatyta laikinoji apsauga (toliau – ir Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2025/1460), nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis vienu metu asmuo gali naudotis tik vienoje valstybėje narėje, siekiant užtikrinti, kad minėtas principas būtų taikomas, ir siekiant išvengti pakartotinių registracijų laikinajai apsaugai gauti, valstybės narės turėtų atmesti prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje, pateiktus remiantis Direktyvos 2001/55 8 straipsnio 1 dalimi, kai paaiškėja, kad atitinkamas asmuo tuo pagrindu jau yra gavęs leidimą gyventi kitoje valstybėje narėje. Tai atitinka 2025 m. vasario 27 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) sprendimą byloje C-753/232, visų pirma, jo 30 punktą; pradėdamos taikyti laikinąją apsaugą pagal Direktyvą 2001/55 valstybės narės 2022 m. kovo 4 d. pareiškime vienbalsiai susitarė netaikyti Direktyvos 2001/55 11 straipsnio asmenų, kuriems atitinkamoje valstybėje narėje pagal Įgyvendinimo sprendimą ES 2022/382 suteikta laikinoji apsauga ir kurie be leidimo persikelia į kitą valstybę narę, atveju nebent valstybės narės dvišaliu pagrindu susitartų kitaip, todėl tokiame bendrame kontekste jokia nuostata neturėtų būti aiškinama, kaip reiškianti valstybės narės pareigą išduoti leidimą gyventi suteikiant laikinąją apsaugą asmeniui, kuris gavo leidimą gyventi suteikiant laikinąją apsaugą kitoje valstybėje narėje. Be to, kad būtų užtikrintas naujausias padėties vaizdas operatyviniais tikslais ir nuoseklus leidimų gyventi išdavimo administravimas bei priežiūra, valstybės narės turėtų reguliariai įkelti tikslius ir savalaikius duomenis į laikinosios apsaugos registracijos platformą, įskaitant duomenis apie neaktyvias registracijas.
3.3. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėja neatitinka pasitraukusių (perkeltų) asmenų sąvokos. Ji laikytina asmeniu, atvykusiu į Lietuvą dėl ekonominių motyvų, o ne dėl realios grėsmės, kylančios dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Be to, pareiškėja jau naudojasi laikinosios apsaugos suteiktomis teisėmis Latvijoje nuo 2022 m. birželio 6 d., todėl, atsižvelgiant į Įgyvendinimo sprendimą (ES) 2025/1460, kuriame nurodoma, kad su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis vienu metu asmuo gali naudotis tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje, darytina išvada, jog pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto, kuriuo grindžiamas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas.
Atsiliepimas
3.4. Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad Migracijos departamentas nesilaiko gero administravimo principo, veikia prieš teisingumą, nes nepateikė pareiškėjai ginčijamo Sprendimo su parašu ir metaduomenimis, įteikimo informacija. Ginčijamas Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), jame buvo visi pareiškėjos nurodomi duomenys. Kartu su atsiliepimu pateikta MIGRIS ekrano nuotrauka atskleidžia, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2025 m. spalio 14 d. Pranešimą pareiškėja perskaitė 2025 m. lapkričio 27 d. Atitinkamai pareiškėjos teiginiai dėl to, kad Migracijos departamentas, būdamas valstybės institucija, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, tačiau to neatliko, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjos situaciją bei padėti ją išspręsti, ne vieną kartą (iš viso buvo kreiptasi 4 kartus) kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti dokumentus dėl laikinosios apsaugos Latvijoje atsisakymo, ir jai buvo skirtas neabejotinai objektyvus bei pakankamas laikotarpis tam, kad atsisakytų laikinosios apsaugos Latvijoje. Visus Migracijos departamento veiksmus patvirtina kartu su atsiliepimu pateiktos pareiškėjos MIGRIS paskyros ekrano nuotraukos.
Šalies argumentai
3.5. Pareiškėja, nors skunde ir teigia, kad dabar jau atsisakė laikinosios apsaugos Latvijoje, jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų kartu su skundu nepateikė. Šių dokumentų ji nepateikė ir Migracijos departamentui, nors buvo prašyta ne kartą. Be to, net ir pareiškėjai pateikus įrodymus, kad ji nebeturi laikinosios apsaugos Latvijoje, tai nekeistų pareiškėjos situacijos, nes priimant ginčijamą Sprendimą ji naudojosi laikinąja apsauga Latvijoje, to neneigia ir pati pareiškėja. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nustatyta neginčijama aplinkybė, jog pareiškėja turi laikinąją apsaugą Latvijoje nuo 2022 m. birželio 6 d., taip pat į tai, kad Įgyvendinimo sprendime (ES) 2025/1460 nurodoma, jog su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis vienu metu asmuo gali naudotis tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje. Todėl Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
3.6. Migracijos departamentas Sprendime išsamiai išdėstė su jo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, jas susiejo su teisės normomis ir pagrindė ginčijamo Sprendimo motyvus. Ginčijamas Sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 25S222339, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatytos toliau nurodytos nagrinėjamo ginčo kontekste reikšmingos aplinkybės:
5.1. Santuokos liudijimas patvirtina, kad Ukrainos pilietė V. V. A. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Ukrainos piliečiu V. V. P.
5.2. 2025 m. (duomenys neskelbtini) V. P. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (laikinoji apsauga).
5.3. 2025 m. liepos 7 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi suteikiant laikinąją apsaugą. Prašyme, be kita ko, nurodyta:
5.3.1. Kelionės maršrutas į Lietuvą: Lenkija, Lietuva, Latvija, po to vėl Lietuva;
5.3.2. Data, kada išvyko iš gyvenamosios vietos: 2022 m. birželio 3 d.;
5.3.3. Priežastis, dėl kurios išvyko iš gyvenamosios vietos valstybės: paliko Ukrainą dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos ir Mariupolio miesto okupacijos;
5.3.4. Pastabos: dėl planuojamo vaikų ugdymo Lietuvos švietimo įstaigose, vyro planuojamo darbo gydytoju Visagine, negalėjimo grįžti į Mariupolį dėl nestabilios ir pavojingos padėties Ukrainoje, Lietuvos žmonių psichinio artumo ir proukrainietiškos pozicijos prašoma apsaugos Lietuvoje;
5.3.5. Faktinės gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų: (duomenys neskelbtini);
5.3.6. Į klausimus, ar asmuo yra kreipęsis į atitinkamas užsienio valstybės institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, kada, kokios valstybės ir kokiam laikotarpiui jis buvo suteiktas, atsakyta teigiamai, nurodant duomenis: Latvija; nuo 2022 m. birželio 9 d.
5.4. Prie prašymo pridedamoje papildomoje informacijoje nurodyta, be kita ko, kad nuo 1999 m. iki 2022 m. vasario 24 d. pareiškėja dirbo gamyklos „(duomenys neskelbtini)“ poliklinikos, (duomenys neskelbtini) terapeute; nuo 2022 m. spalio 1 d. – (duomenys neskelbtini) gydytoja interne.
5.5. 2025 m. liepos 14 d. paaiškinime Migracijos departamentui pareiškėja nurodė: palikau Ukrainą 2022 m. birželio 3 d., pervažiavome Lenkiją, 2022 m. birželio 5 d. užvažiavome į Latvijos Respubliką, Liepojos miestą, kur gyvenau ir dirbau iki šio momento. Dirbau gydytoja terapeute (duomenys neskelbtini). Šiuo metu dėl numatomo mokymosi buvau Lietuvos mokymosi įstaigoje, taip pat dėl galimybės dirbti gydytoja Lietuvos labui, atvykus į Visaginą. Iki 2022 m. birželio 3 d. gyvenau ir dirbau pagal specialybę Mariupolio mieste, Donecko srityje, Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d., kai Rusijos Federacija pradėjo karą prieš mano šalį, buvau priversta palikti savo miestą Mariupolį, kadangi buvimas ten buvo nesaugus ir man, ir mano šaliai.
5.6. Nustatyta atsakovo komunikacija su pareiškėja per MIGRIS:
5.6.1. 2025 m. liepos 15 d. atsakovo žinutė pareiškėjai: „Laba diena, Informuojame, jog norėdami gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalote atsisakyti suteiktos apsaugos Latvijoje“ (perskaityta 2025 m. liepos 15 d.);
5.6.2. 2025 m. rugpjūčio 19 d. atsakovo žinutė pareiškėjai: „Laba diena, Pakartotinai informuojame, jog norėdami gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalote atsisakyti suteiktos apsaugos Latvijoje ir pateikti atsisakymą patvirtinančius dokumentus iki 2025-08-25“ (perskaityta 2025 m. rugpjūčio 19 d.);
5.6.3. 2025 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjos žinutė: „Laba diena, gal galėtumėte pasakyti, ar įmanoma atsisakyti leidimo gyventi Latvijoje vėliau, galbūt po pusantro mėnesio? Čia sunku susisiekti su imigracijos tarnyba, o atsisakymo procesas trunka apie mėnesį. Pagarbiai, V. P.“
5.6.4. 2025 m. rugpjūčio 20 d. atsakovo žinutė pareiškėjai: „Laba diena, Prašome pateikti dokumentą, jog atsisakėte laikinosios apsaugos Latvijoje nevėliau kaip iki prašymo nagrinėjimo termino pabaigos 2025-09-30“ (perskaityta 2025 m. lapkričio 27 d.);
5.6.5. 2025 m. rugsėjo 2 d. atsakovo žinutė pareiškėjai: „Laba diena, V. P., Informuojame, jog laukiame Jūsų ir Jūsų sūnaus M. P. dokumento, įrodančio, jog atsisakėte laikinosios apsaugos Latvijoje iki 2025-09-30“ (perskaityta 2025 m. lapkričio 27 d.).
5.7. 2025 m. gruodžio 11 d. Pilietybės ir migracijos reikalų valdybos (toliau – ir Valdyba) Liepojos skyriaus sprendime Nr. 2430/2025 „Dėl teisės gyventi šalyje anuliavimo ir laikinosios apsaugos statuso panaikinimo V. P.“ nurodoma, be kita ko, kad: 2025 m. gruodžio 9 d. Valdyba gavo Ukrainos pilietės V. P. (V. P.) pareiškimą, kuriame asmuo informuoja, kad išvyksta iš Latvijos Respublikos nuolat gyventi į kitą šalį. Patikrinus Valdybos turimą informaciją konstatuota, kad 2025 m. birželio 6 d. V. P. buvo suteiktas laikinosios apsaugos statusas Latvijos Respublikoje. Jai suteikta teisė gyventi Latvijos Respublikoje iki 2028 m. birželio 20 d. Leidimas laikinai gyventi šalyje Nr. (duomenys neskelbtini) V. P. išduotas 2025 m. (duomenys neskelbtini) Valdybos Liepojos skyriuje. Kadangi V. P. informuoja, kad išvyksta iš Latvijos Respublikos, daroma išvada, kad jai laikinoji apsauga Latvijoje nereikalinga, todėl tikslinga priimti sprendimą dėl suteikto laikinosios apsaugos statuso panaikinimo. Nuspręsta Ukrainos pilietei V. P. (V. P.) anuliuoti teisę gyventi Latvijos Respublikoje, panaikinti Latvijos Respublikoje suteiktą laikinosios apsaugos statusą ir atitinkamai aktualizuoti informaciją Fizinių asmenų registre.
5.8. 2025 m. gruodžio 20 d. Pilietybės ir migracijos reikalų valdybos pranešimu „Informacija apie ATD statusą“ pareiškėja informuota, kad asmens tapatybės dokumentas (duomenys neskelbtini) yra netinkamas naudoti nuo 2025 m. gruodžio 15 d.
5.9. 2026 m. vasario 10 d. Visagino švietimo pagalbos tarnybos pareiškėjai išduota „Pažyma apie mokymąsi“ patvirtinama, kad V. P. lanko valstybinės kalbos kursus pagal suaugusiųjų neformaliojo švietimo programą „Aš noriu kalbėti lietuviškai“, atitinkančią I kvalifikacinės kategorijos reikalavimus (90 ak. val.).
5.10. 2025 m. spalio 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S222339, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Sprendime nurodyta, be kita ko, kad:
5.10.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
5.10.2. Asmuo prašo išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu, kaip asmuo, pasitraukęs iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, tačiau jis nuo 2022 m. birželio 6 d. turi laikinąją apsaugą Latvijoje, todėl asmuo neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu gauti.
5.10.3. Vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmeniui anksčiau išduoti leidimai laikinai gyventi ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos nebuvo. Asmuo Lietuvoje nedirbo ir šiuo metu nedirba.
5.10.4. Migracijos departamentas, nustatęs, kad asmuo nuo 2022 m. birželio 6 d. turi laikinąją apsaugą Latvijoje, 2025 m. liepos 15 d. ir 2025 m. rugpjūčio 19 d. per MIGRIS komunikaciją asmeniui išsiuntė pranešimus, kuriuose informavo, kad asmuo turi atsisakyti laikinosios apsaugos Latvijoje ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. 2025 m. rugpjūčio 19 d. asmuo per MIGRIS komunikaciją atsakė, kad atsisakymo nagrinėjimas Latvijoje trunka apie mėnesį laiko, todėl atsisakymą Latvijoje suteiktos laikinosios apsaugos ji Migracijos departamentui galėtų pateikti po 1,5 mėnesio. 2025 m. rugpjūčio 20 d. ir 2025 m. rugsėjo 2 d. Migracijos departamentas informavo asmenį, kad dokumentą, patvirtinantį, kad atsisakė laikinosios apsaugos Latvijoje, asmuo turi pateikti iki 2025 m. rugsėjo 30 d. Laikinosios apsaugos registracijos platformos 2025 m. spalio 8 d. duomenimis, asmuo nuo 2022 m. birželio 6 d. iki šiol turi laikinąją apsaugą Latvijoje.
5.10.5. Nustatyta, kad 2025 m. liepos 7 d. pateiktas asmens prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu, nes asmuo yra pasitraukęs iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, nurodyta, kad asmuo 2022 m. birželio 3 d. išvyko iš Ukrainos į Lenkiją, iš Lenkijos per Lietuvą atvyko į Latviją, o iš Latvijos atvyko į Lietuvą, tačiau laikinosios apsaugos registracijos platformos duomenimis, asmuo nuo 2022 m. birželio 6 d. iki šiol turi laikinąją apsaugą Latvijoje. Asmuo nereagavo į Migracijos departamento siųstus pranešimus (2025 m. liepos 15 d., 2025 m. rugpjūčio 19 d., 2025 m. rugpjūčio 20 d. ir 2025 m. rugsėjo 2 d.), kuriuose buvo nurodyta, kad jis turi atsisakyti laikinosios apsaugos Latvijoje ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, konstatuota, kad asmuo neatitinka pasitraukusių (perkeltų) asmenų sąvokos. Jis laikytinas asmeniu, atvykusiu į Lietuvą dėl ekonominių motyvų, o ne dėl realios grėsmės, kylančios dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Be to, asmuo jau naudojasi laikinosios apsaugos suteiktomis teisėmis Latvijoje nuo 2022 m. birželio 6 d., todėl, atsižvelgiant į Įgyvendinimo sprendimą (ES) 2025/1460, kuriame nurodoma, kad su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis vienu metu asmuo gali naudotis tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje, daryta išvada, jog asmuo neatitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto.
6. Į bylos medžiagą atsakovas taip pat pateikė Latvijos Respublikos išduoto asmens tapatybės dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) abiejų pusių nuotraukas, taip pat ekrano nuotrauką dėl Latvijos Respublikos laikinosios apsaugos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie dokumentai nėra parengti lietuvių kalba, atsakovas į bylos medžiagą nepateikė jų vertimo, atitinkamai, teisėjų kolegija nagrinėjamoje administracinėje byloje šiais dokumentais nesivadovauja.
7. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
8. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuriam Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje.
9. Įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga.
10. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 121 dalį, laikinoji apsauga – Įstatymo nustatyta tvarka užsieniečiui suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje, esant užsieniečių, negalinčių grįžti į savo kilmės valstybę, antplūdžiui į Europos Sąjungą arba kylant tokio antplūdžio pavojui.
11. Pagal Įstatymo 92 straipsnio 1 dalį, jeigu Europos Sąjungos Taryba priima sprendimą, kad yra užsieniečių antplūdis į Europos Sąjungą arba kyla tokio antplūdžio pavojus, vidaus reikalų ministro teikimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą dėl laikinosios apsaugos.
12. Įstatymo 93 straipsnis nustato priežastis, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu užsienietis turi teisę gauti laikinąją apsaugą, tačiau yra rimtas pagrindas manyti, kad gali būti priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, Migracijos departamentas atlieka tyrimą šioms priežastims nustatyti. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad: 1) užsienietis padarė nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 2) užsienietis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už Lietuvos Respublikos ribų prieš priimant jį į Lietuvos Respubliką kaip asmenį, kuris naudojasi laikinąja apsauga; 3) užsienietis kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 4) jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimą nesuteikti užsieniečiui laikinosios apsaugos priima Migracijos departamentas. Toks užsienietis į Lietuvos Respubliką neįleidžiamas, o jeigu jis jau yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
13. Kaip savo praktikoje ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2022 m. vasario 24 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, dėl ko, didelei Ukrainos teritorijos daliai atsidūrus ginkluoto konflikto zonoje, iš jos pasitraukė daug gyventojų, Europos Sąjungos Taryba, atsižvelgdama į Direktyvą 2001/55, priėmė 2022 m. kovo 4 d. Įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55 5 straipsnį nustatė, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, asmenų kategorijas, kuriems šis sprendimas yra taikomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1824-624/2025, 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-520/2025 ir kt.).
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Nutarimas; byloje taikoma redakcija, galiojanti nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d.) 1.1.1 punktu nutarta suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d. asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad konstatavus esant masinį srautą perkeltųjų tam tikrų kategorijų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto (2022 m. vasario 24 d. ar vėliau) buvo priversti išvykti (perkelti) iš Ukrainos į Europos Sąjungą, jiems Įstatymo nustatyta tvarka turi būti suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje. Nutarimo ar kito ginčui aktualaus teisės akto nuostatos nenustato išimčių, kada gali būti netaikomos šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1087-629/2025; 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-520/2025).
16. Teisėjų kolegija pažymi nagrinėjamam ginčui reikšmingą Europos Sąjungos teisę:
17. Direktyvos 2001/55 2 straipsnio c dalyje įtvirtinta perkeltųjų asmenų sąvoka – trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės, buvę priversti palikti savo kilmės šalį ar regioną arba evakuoti iš jų pirmiausia atsiliepiant į tarptautinių organizacijų prašymą ir negalintys saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, kuriai gali būti taikomas Ženevos konvencijos [1951 m. liepos 28 d. Konvencija dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu] 1A straipsnis arba kiti tarptautinę apsaugą suteikiantys tarptautiniai ar nacionaliniai dokumentai, pirmiausia: i) asmenys, kurie pabėgo iš ginkluoto konflikto vietų arba vietų, kur vyrauja smurtas; ii) asmenys, kuriems kilo didelis pavojus, kad jų žmogaus teisės bus sistemingai arba apskritai pažeidinėjamos, arba kurie jau dėl to nukentėjo.
18. Masinis srautas – didelio perkeltųjų asmenų skaičiaus atvykimas į Bendriją iš konkrečios šalies ar geografinės vietos, nesvarbu, ar į Bendriją jie atvyko spontaniškai, ar kam padedant, pavyzdžiui, pagal evakavimo programą (Direktyvos 2001/55 2 str. d p.).
19. Direktyvos 2001/55 5 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog, tai ar yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, nustatoma pagal Tarybos sprendimą.
20. Pagal Direktyvos 2001/55 8 straipsnio 1 dalį, valstybės narės imasi priemonių, būtinų, kad asmenims, kurie naudojasi laikina apsauga, būtų išduoti leidimai gyventi visą apsaugos laiką.
21. Pagal Įgyvendinimo sprendimo ES 2022/382 preambulės 11 konstatuojamąją dalį, šio įgyvendinamojo sprendimo tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau, dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos.
22. Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 1 straipsniu nustatoma, kad yra perkeltųjų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto priversti išvykti iš Ukrainos, masinis srautas į [Europos] Sąjungą. Sąrašas asmenų, kuriems suteikiama laikinoji apsauga, įtvirtintas Tarybos sprendimo 2 straipsnyje.
23. Pagal Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 1 dalį šis sprendimas taikomas toliau nurodytų kategorijų asmenims, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos: a) Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusiems Ukrainos piliečiams; b) asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, kuriems iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo taikoma tarptautinė apsauga arba lygiavertė nacionalinė apsauga, ir c) a ir b punktuose nurodytų asmenų šeimos nariams.
iii. 2025 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismas sprendimas Krasiliva, C-753/23
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Čekijos Respublikos teismas Teisingumo Teismo prašė išaiškinti, be kita ko, ar Direktyvos 2001/55 8 straipsnio 1 daliai, taip pat atsižvelgiant į valstybių narių susitarimą netaikyti šios direktyvos 11 straipsnio, prieštarauja nacionalinis teisinis reglamentavimas, pagal kurį prašymas išduoti leidimą gyventi laikinosios apsaugos suteikimo tikslais yra nepriimtinas, jeigu užsienietis yra paprašęs leidimo gyventi kitoje valstybėje narėje arba jam jau yra išduotas leidimas gyventi kitoje valstybėje narėje. Šiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai asmuo, kuriam taikoma laikinoji apsauga, remdamasis Direktyvos 2001/55 8 straipsnio 1 dalimi pirmojoje valstybėje narėje paprašė leidimo gyventi, bet jo dar negavo, vėliau nuvyksta į antrąją valstybę narę ir joje pateikia analogišką prašymą, pastaroji valstybė narė negali atmesti to prašymo kaip nepriimtino motyvuodama vien tuo, kad prašymas jau buvo pateiktas pirmojoje valstybėje narėje. Taigi antroji valstybė narė turi išnagrinėti joje pateikto prašymo pagrįstumą (29 p.). Vis dėlto nagrinėdamos tokį prašymą valstybės narės valdžios institucijos gali patikrinti, ar asmenys, prašantys Direktyvos 2001/55 8 straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo gyventi, priskiriami prie Įgyvendinimo sprendimo ES 2022/382 2 straipsnyje nurodytų asmenų kategorijų ir naudojasi laikinąja apsauga ir ar jie kitoje valstybėje narėje jau yra gavę leidimą gyventi (30 p.).
25. Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2025/1460 1 straipsnis nustato, kad laikinoji apsauga, suteikta Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnyje nurodytiems iš Ukrainos perkeltiems (persikėlusiems) asmenims ir pratęsta įgyvendinimo sprendimais (ES) 2023/2409 bei (ES) 2024/1836, pratęsiama dar vieniems metams iki 2027 m. kovo 4 d.
26. Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2025/1460 preambulės 4 – 6 punktuose nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis vienu metu asmuo gali naudotis tik vienoje valstybėje narėje, siekiant užtikrinti, kad minėtas principas būtų taikomas, ir siekiant išvengti pakartotinių registracijų laikinajai apsaugai gauti, valstybės narės turėtų atmesti prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje, pateiktus remiantis Direktyvos 2001/55 8 straipsnio 1 dalimi, kai paaiškėja, kad atitinkamas asmuo tuo pagrindu jau yra gavęs leidimą gyventi kitoje valstybėje narėje. Tai derėtų su 2025 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimu byloje C-753/23, visų pirma, jo 30 punktu. Pradėdamos taikyti laikinąją apsaugą pagal Direktyvą 2001/55 valstybės narės 2022 m. kovo 4 d. pareiškime vienbalsiai susitarė netaikyti tos direktyvos 11 straipsnio¹ asmenų, kuriems atitinkamoje valstybėje narėje pagal Įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382 suteikta laikinoji apsauga ir kurie be leidimo persikelia į kitą valstybę narę, atveju nebent valstybės narės dvišaliu pagrindu susitartų kitaip. Tokiame bendrame kontekste jokia nuostata neturėtų būti aiškinama kaip reiškianti valstybės narės pareigą išduoti leidimą gyventi suteikiant laikinąją apsaugą asmeniui, kuris gavo leidimą gyventi suteikiant laikinąją apsaugą kitoje valstybėje narėje.
27. Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2025/1460 2 straipsnyje nustatyta, kad šis sprendimas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje šis sprendimas paskelbtas 2025 m. liepos 24 d., vadinasi, jis įsigaliojo 2025 m. rugpjūčio 13 d.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu pateikė 2025 m. liepos 7 d., kai Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2025/1460 dar nebuvo priimtas. Atitinkamai, darytina išvada, kad šio įgyvendinimo sprendimo nuostatos nagrinėjamam ginčui neaktualios, todėl netaikytinos.
29. Nagrinėjamam ginčui aktualios 2024 m. birželio 25 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo 2024/1836, kuriuo pratęsiama Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 nustatyta laikinoji apsauga nuostatos (toliau – ir Įgyvendinimo sprendimas 2024/1836). Šio įgyvendinimo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad laikinoji apsauga, suteikta Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnyje nurodytiems iš Ukrainos perkeltiesiems (persikėlusiesiems) asmenims ir pratęsta Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2023/2409, pratęsiama tolesniam vienų metų laikotarpiui, iki 2026 m. kovo 4 d.
30. Pagal Įgyvendinimo sprendimo 2024/1836 preambulės 5 konstatuojamąją dalį, asmuo vienu metu gali naudotis su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis tik vienoje valstybėje narėje.
31. Nurodytas reglamentavimas atskleidžia, kad vienos ES valstybės narės suteikta laikinoji apsauga teisiniame reguliavime nėra eksplicitiškai įtvirtinta kaip pagrindas atsisakyti išduoti kitoje ES valstybėje narėje prašomos laikinosios apsaugos. Vis dėlto teisėjų kolegija vertina, kad šiame procesiniame sprendime aptartu ES teisiniu reguliavimu užsieniečiui nesiekiama garantuoti teisę naudotis su laikinąja apsauga susijusiomis teisėmis keliose valstybėse narėse. Taigi, nors užsienietis pateikęs prašymą suteikti laikinąją apsaugą vienoje valstybėje narėje, gali prašyti suteikti tokią apsaugą ir kitoje valstybėje narėje, vadovaujantis Teisingumo Teismo išaiškinimu, pastarosios valstybės kompetentingos valdžios institucijos gali imtis veiksmų, siekdamos patikrinti, ar atitinkama apsauga jau nėra suteikta pirmojoje valstybėje narėje. Tai suponuoja išvadą, kad nustatyta aplinkybė apie pirmojoje valstybėje narėje užsieniečiui suteiktą laikinąją apsaugą antrosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms sudaro pagrindą atsisakyti tokią apsaugą suteikti. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas užsieniečiui abejose valstybėse suteikti laikinąją apsaugą ir, atitinkamai, suteiktų galimybę tokiam užsieniečiui naudotis su tokios apsaugos statusu susijusiomis teisėmis, o tai neatitiktų nagrinėjamame kontekste reikšmingu ES teisiniu reguliavimu siekiamų tikslų.
32. Nagrinėjamu atveju remiantis byloje pateiktu 2025 m. gruodžio 11 d. Pilietybės ir migracijos reikalų valdybos Liepojos skyriaus sprendimu Nr. 2430/2025 „Dėl teisės gyventi šalyje anuliavimo ir laikinosios apsaugos statuso panaikinimo V. P.“ nustatyta, kad 2025 m. birželio 6 d. pareiškėjai buvo suteiktas laikinosios apsaugos statusas Latvijos Respublikoje ir 2025 m. (duomenys neskelbtini) Valdybos Liepojos skyriuje jai išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtu sprendimu, nuspręsta pareiškėjai anuliuoti teisę gyventi Latvijos Respublikoje ir panaikinti Latvijos Respublikoje suteiktą laikinosios apsaugos.
33. Vadinasi, prašymo suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje pateikimo metu pareiškėjai galiojo Latvijos Respublikos suteikta laikinoji apsauga. Nepaisant to, kad atsakovas kelis kartus pareiškėjai teikė informaciją apie būtinybę atsisakyti Latvijos Respublikos suteiktos laikinosios apsaugos, pareiškėja nesiėmė priemonių laiku kreiptis į kompetentingas Latvijos Respublikos valdžios institucijas, kas lėmė, jog šioje byloje skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjai vis dar galiojo Latvijos Respublikos suteikta laikinoji apsauga.
34. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas priėmė teisingą ir pagrįstą Sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti, remiantis skunde nurodomais argumentais. Pareiškėjos nurodomos šeiminės aplinkybės (dėl vyrui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu), atsižvelgiant į Sprendimo priėmimo metu galiojusios pareiškėjai suteiktos Latvijos Respublikos laikinosios apsaugos nulemtą pareiškėjos teisinę padėtį, šio vertinimo nekeičia.
35. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam teisės aktui nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų: jame nurodytos Sprendimo priėmimo metu egzistavusios faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės aktų normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis.
36. Tuo pačiu paminėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad Latvijos Respublikos pareiškėjai suteikta laikinoji apsauga po ginčijamo Sprendimo priėmimo buvo panaikinta, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo kreiptis dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.
37. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. P. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.