Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2164-816/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-07-26
Bylos Nr.: I-2164-816/2019
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jovita Einikienė
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

12.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
12.15.7Kiti su pridėtinės vertės mokesčiu susiję klausimai
12.15.3.20 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifo taikymas
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. I-2164-816/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02518-2016-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.6; 12.15.7; 12.15.3.2; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Simonai Mockutei,

dalyvaujant pareiškėjos vadovui A. J. P., atstovėms advokato padėjėjai Gerdai Skirbutienei ir teisininkei I. Š.,

atsakovės atstovui M. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Imlitex“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) dėl sprendimų ar jų dalių panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Imlitex“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama (2 t., b .l. 11-38): 1) panaikinti Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija ar MGK) 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-107(7-13/2016) (toliau – ir Komisijos ar MGK sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-786 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) nusprendus netenkinti prašymo panaikinti visą Komisijos sprendimą, panaikinti atskiras šio sprendimo dalis, t. y.: a) panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai dėl tiekimų Import und Export K. G. už 2 272 201 eurus priskaičiuota mokestinė prievolė 477 162,21 eurų; b) panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai dėl tiekimų M. B. Przedsiebiorstwo Handlowo-Uslugowe „Sezampol“ už 377 893 eurus priskaičiuota mokestinė prievolė 79 357,53 eurų; c) panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai dėl tiekimų Daneks Sp.z.o.o. už 378 300 eurus priskaičiuota mokestinė prievolė 79 443 eurų; d) panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai dėl tiekimų Invesco Polska G. K. S.A. už 199 140 eurus priskaičiuota mokestinė prievolė 41 819,4 eurų; e) panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai dėl tiekimų Bartlomiej Sulek už 35 497 eurus priskaičiuota mokestinė prievolė 7 454,37 eurai; f) panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai dėl tiekimų G.-J. Dalink tiekimų už 286 664 eurus priskaičiuota mokestinė prievolė 60 199,44 eurų; 3) nusprendus netenkinti pirmoje ir antroje dalyse nurodytų prašymų, panaikinti MGK sprendimą (arba jo dalį) ir įpareigoti VMI atlikti pakartotinį pareiškėjos vykdytų sandorių mokestinį patikrinimą panaikintoje Komisijos sprendimo dalyje; 4) nusprendus netenkinti pirmoje, antroje ir trečiojoje dalyse nurodytų prašymų, atleisti Pareiškėją nuo VMI sprendimu nustatytų delspinigių ir baudų mokėjimo.

Paaiškino, kad mokesių administratorius nesurinko įrodymų ir neįrodė, kad teisės disponuoti tiekiamomis prekėmis neįgijo būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytos užsienio įmonės, todėl pareiškėja teisėtai joms taikė 0 proc. PVM tarifą, bei neįrodyta to, kad pareiškėja, vykdydama prekių tiekimo sandorius, veikė nesąžiningai. Teigė, kad surinko visus reikiamus dokumentus ir įrodymus, todėl 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimams užsienio įmonėms taikė pagrįstai. Pažymėjo, kad VMI neatliko pareiškėjos kartu su pastabomis pateiktų dokumentų vertinimo, jų neištyrė, vadovaudamasi tuo, jog šie dokumentai negali būti laikomi patikimais, nes jie nebuvo pateikti atlikto patikrinimo metu. Tačiau atkreipia dėmesį, kad VMI niekada neprašė pareiškėjos jų pateikti, o selektyviai pati rinko dokumentus. Nepaisant šių aplinkybių, Komisija nenurodė VMI atlikti pakartotinį tyrimą.

Pabrėžė, kad tam, jog įsitikintų kontrahentų tapatybe, prašydavo jog bent pirmieji atsiskaitymai už prekes būtų vykdomi bankiniais pavedimais arba grynaisiais, įnešant pinigus į pareiškėjos banko sąskaitą. Tais atvejais, kuomet užsienio įmonė atsiskaito per banką, pareiga patikrinti pinigus įmokančio asmens tapatybę yra perkeliama bankui, o asmuo, kuris kreipėsi į pirkėją, prašydamas pavedimus atlikti per banką, kad galėtų įsitikinti mokančiojo asmens tapatybės tikrumu, laikomas veikusiu sąžiningai ir protingai. Todėl VMI ir Komisijos sprendimų argumentai, kad pareiškėja nebuvo įsitikinus atsiskaitančiųjų asmenų tapatybe, yra nepagrįsti.

Siekdama įrodyti tinkamą disponavimo teisės perleidimą, taip pat kreipėsi į užsienio įmonių atstovus, prašydama patvirtinti sandorių vykdymo aplinkybes. Lenkijos įmonės PHU „Sezampol“ atstovas buvo atvykęs į Kauną, kur buvo vykdoma jo apklausa dėl sandorių vykdymo aplinkybių. Ši apklausa buvo protokoluojama antstolio bei pateikta Komisijai. Pareiškėja taip pat ne kartą Komisijai buvo nurodžiusi, jog Przedsiebiorstwo Handlowo-Uslugowe „Sezampol“ atstovas sutinka atvykti ir dar kartą patvirtinti sandorių vykdymo aplinkybes, tačiau Komisija galimybe apklausti sandorių kontrahentą nepasinaudojo. Be to, pareiškėja ne kartą VMI nurodė, jog A. K., kuris sandorių su kontrahentais metu atstovavo pareiškėją, betarpiškai bendravo su užsienio įmonių atstovais, lankėsi pas juos Lenkijoje bei, atitinkamai, Lenkijos ir Vokietijos įmonių atstovus priimdavo Lietuvoje, gali patvirtinti sandorių vykdymo aplinkybes. Pareiškėja savo iniciatyva teikė A. K. paaiškinimus VMI, tačiau VMI į juos neatsižvelgė. A. K. taip pat dalyvavo bylą nagrinėjant Komisijoje žodinio proceso tvarka, posėdžio metu nurodė sandorių vykdymo aplinkybes, paaiškino, kaip buvo surandami kontrahentai, kaip vyko bendravimas su jais, kaip buvo susitariama dėl konkretaus prekių tiekimo sandorio, kaip vyko prekių pakrovimas bei perdavimas kontrahentams. Komisija turėjo galimybę visas jai kylančias abejones išsklaidyti pateikiant rūpimus klausimus A. K. posėdžio metu, tačiau detali apklausa vykdoma nebuvo.

Nurodė, kad nei Komisija, bei VMI nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti faktu, kad pirkėjai neįgijo teisės disponuoti prekėmis. Nagrinėjamu atveju, iš sudarytų tiekimo sutarčių nustatytina, kad prekių nuosavybės teisės perdavimas įvyko Lietuvoje, pareiškėjos kontroliuojamoje teritorijoje. Sutartyse nurodoma, kad nuo prekių perdavimo pirkėjų nurodytam vežėjui momento, pareiškėja netenka teisių disponuoti prekėmis kaip savo.

Teigė, kad nors Komisija, vertindama sandorio aplinkybes, pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjos kontrahentų, tačiau neatliko detalios kiekvieno iš tiekimų analizės, t. y. Komisija vertino disponavimo teisės perleidimą kiekvienam iš kontrahentų visų tiekimų kontekste, bet neanalizavo kiekvieno tiekimo atskirai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, siekdama, jog jos byla būtų išspręsta iš esmės bei kad būtų įvertintas kiekvienas pareiškėjos tiekimas užsienio įmonėms, parengė kiekvieno iš tiekimų detalizaciją bei pateikė ją Komisijai, tačiau Komisija kiekvieno iš tiekimų netyrė.

Pažymėjo, kad tiek Komisija, tiek VMI sprendimuose nepagrįstai rėmėsi užsienio mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kaip didesnę galią turinčiu įrodymu, o kitų užsienio institucijų pateiktą informaciją vertino kaip nepatikimą. Užsienio mokesčių administratoriaus atsakymuose pateikta informacija apie užsienio įmones tik mokestinio patikrinimo atlikimo, o ne sandorių vykdymo dienai. Retrospektyvaus vertinimo sandorių vykdymo dienai užsienio mokesčių administratorius nepateikė. Be to, visos su užsienio įmonėmis ir jų veikla susijusios aplinkybės byloje paaiškėjo tik mokesčių administratoriui 2014 metais atlikus pareiškėjos mokestinį patikrinimą. Tuo tarpu pareiškėjos sandoriai su minėtomis užsienio įmonėmis vykdyti 2009 m. I – 2012 m. II ketvirtį, t. y. minėtos aplinkybės paaiškėjo praėjus beveik 3 metams nuo pareiškėjos sandorių su užsienio įmonėmis. Atitinkamai, vien tas faktas, kad užsienio mokesčių administratoriui praėjus beveik trims metams nuo paskutinių sandorių vykdymo dienos nepavyksta susisiekti su užsienio įmonių atstovais, negali būti laikoma pagrindiniu ir esminiu įrodymu darant išvadą dėl disponavimo prekėmis teisės perleidimo užsienio įmonėms, taip pat dėl pareiškėjos nesąžiningumo ir kitų aplinkybių, kurios buvo svarbios vykdant ir apmokestinant sandorius prieš beveik 3 metus. Dėl pasikeitusių ekonominių sąlygų, užsienio įmonės galėjo nutraukti veiklą praėjus tam tikram laikui po sandorių vykdymo, tačiau vien tai negali lemti išvados, kad disponavimo prekėmis teisė užsienio įmonėms perleista nebuvo, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai ir kad pareiškėjos vykdyti tiekimai apmokestintini standartiniu PVM tarifu. Mano, kad užsienio mokesčių administratoriaus pateikta informacija turėtų būti vertinama tik kaip vienas iš įrodymų, kuriuo remiantis gali būti nustatomos ir vertinamos su anksčiau vykusiais sandoriais susijusios aplinkybės.

Paaiškino, kad Komisija nevertino pareiškėjos argumentų dėl įgaliotų asmenų sąvokos ir toliau laikė, jog užsienio įmones atstovavo neįgalioti asmenys. VMI ir Komisija nepagrįstai visais atvejais reikalauja iš pareiškėjos, kad ši pateiktų įgaliojimus, patvirtinančius užsienio įmonių atstovų teisę, kadangi atstovauti įmonėms įgaliojimai gali būti išduodami tik kai užsienio įmones santykiuose su pareiškėja atstovauja tretieji asmenys, o ne tų užsienio įmonių vadovai, nes vadovo atstovavimo atveju vienintelis vadovo (savininko) teisę veikti užsienio įmonės vardu patvirtinantis dokumentas yra įstatai, kuriuose nustatyta atstovavimo taisyklė, arba juridinių asmenų ar analogiško registro pažymėjimas (išrašas), pakartojantis įstatuose nustatytą atstovavimo taisyklę ir įvardinantis teise atstovauti turinti asmenį.

Nurodė, kad Komisija sprendime konstatavo, jog disponavimo teisė negalėjo būti perleista užsienio įmonėms, nes nėra aišku, kas pasirašė CMR, KPO ir kitus, su prekių tiekimu susijusius, dokumentus. Tačiau pareiškėjai nėra žinoma apie tai, jog ginčą nagrinėjusios institucijos būtų inicijavusios parašų tapatumo ekspertizę. Todėl Komisijos teiginiai, jog neva parašai yra vizualiai skirtingi, yra paremti prielaidomis ir spėliojimais.

Teigė, kad buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes dėjo visas pastangas surinkti kuo daugiau informacijos apie savo kontrahentus. Nurodė, kad kontrahentų, dėl sandorių su kuriais apmokestinimo vyksta ginčas, atstovai paprastai į ją kreipdavosi savo iniciatyva, pirmą kartą būdavo bendraujama telefonu, vėliau buvo bendraujama tiesiogiai (sutarčių pasirašymo metu), elektroniniu paštu ir telefonu. Sutartis dėl tekstilės tiekimo kontrahento vardu pasirašydavo kontrahentų atstovai, veikiantys pagal įstatymą. Sutarties pasirašymo metu kontrahentų atstovai lankydavosi pareiškėjos patalpose (pateikė pasus, įmonių registracijos pažymėjimus). Pareiškėja atstovų pateiktus dokumentus patikrindavo, patikrindavo klientų PVM kodo galiojimą prekių tiekimo metu. Pirkėjai prekes užsisakinėjo pateikdami užsakymus telefonu arba elektroniniu paštu. Tais atvejais, kuomet užsakymai buvo pateikti elektroniniu paštu, jie buvo teikiami užpildant standartizuotą užsakymų formą. Pareiškėja iš pirkėjo reikalavo, kad užsakymų formoje pirkėjas pateiktų kuo daugiau informacijos apie būsimą prekių tiekimą ir nurodytų, kas atstovaus pirkėjui atsiimant prekes, kokiu automobiliu pirkėjas atvyks atsiimti prekių, kokio vežėjo paslaugomis naudosis pirkėjas, kokia prekių pristatymo (iškrovimo) vieta (adresas) užsienyje. Prekių gabenimą pirkėjai įprastai organizuodavo savarankiškai. Pareiškėja nekontroliavo pasirinktų vežėjų bei pirkėjo atsiskaitymo su vežėjais aplinkybių. Pirkėjai pasirašę ant CMR važtaraščių, patvirtindami prekių gavimo faktą, PVM sąskaitas faktūras ir CMR važtaraščius dažniausiai atsiųsdavo per vežėjus, kartais pasirašydavo atvykę patys. Pareiškėja pirkėjo nurodytiems vežėjams perdavusi prekes į pirkėjo apibūdintą transportą, t. y. po prekių pakrovimo momento, tolimesnio prekių judėjimo nekontroliavo, tačiau iš anksto buvo reikalaujama nurodyti prekių pristatymo adresą.

Pabrėžė, kad sąžiningumo nustatymas yra aktualus tada, kai nustatomas sukčiavimo PVM faktas. Šiuo atveju, nėra nustatytas PVM sukčiavimo faktas, nėra įrodymų ar prielaidų manyti, kad prekės realiai nebuvo parduotos, prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos.

Atkreipė dėmesį, kad yra sumokėjusi papildomai priskaičiuotą GPM, PSD ir VSD, todėl yra pagrindas atleisti ją nuo priskaičiuotos baudos. Manytina, kad delspinigiai bei bauda neturėtų būti skiriami, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiamas proporcingumo principas. Nuo šių sumų pareiškėja turi būti atleista arba paskirta delspinigių bei baudos suma turi būti iš esmės sumažinta. Kadangi iš patikrinimo akto apimties matyti, kad delspinigiai, jei jie būtų apskaičiuoti, jie būtų skiriami beveik už 7 metų (2009 – 2015 metų) laikotarpį. Tokių delspinigių suma sudarytų neproporcingai didelę dalį visų papildomai priskaičiuotų mokesčių sumos. Be to, mokestinis patikrinimas už 2009 m. buvo atliktas tik 2014 m. pradžioje, kad tokiu atveju tai nelaikytina operatyviu reagavimu, todėl mokesčių administratorius neturėtų nustatyti sankcijų pareiškėjos atžvilgiu.

Pažymėtina, kad Komisija, priimdama sprendimą, taip pat nesivadovavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytais skundo nagrinėjimo terminais. Nors skundas Komisijai buvo pateiktas 2016 m. sausio 18 d., pareiškėja sprendimą gavo tik 2016 m. gegužės 26 d. Taigi, tiek patikrinimas, tiek ginčo nagrinėjimas truko ilgą laikotarpį, dėl ko pareiškėjai neturi būti perkeliama atsakomybė už nesavalaikį mokesčių sumokėjimą.

Taip pat pareiškėja pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (3 t., b. l. 180-192), kuriuose pateikiama byloje surinktų rašytinių įrodymų analizė ir argumentuojama, kad, įvertinus pareiškėjos surinktų dokumentų apie kontrahentus ir sudaromus sandorius apimtį, atliktus veiksmus, siekiant įsitikinti, jog sandoriai nėra įtraukti į PVM sukčiavimą, darytina išvada, jog pareiškėja ėmėsi visų leistinų priemonių, garantuojančių jam teisę taikyti 0 PVM tarifą.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti (2 t., b. l. 44-67).

Teigia, kad siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti nustatytos trys būtinos sąlygos: (1) prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; (2) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos; (3) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Lengvatinio 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas. Tais atvejais, kai kuri nors iš šių sąlygų netenkinama, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas, t. y., jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. Taigi, konkrečiu atveju, vertinant teisės taikyti 0 proc. tarifą atsiradimo bei realizavimo sąlygas, svarbu nustatyti ne vien tik prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą, bet ir mokesčių mokėtojo, siekiančio pasinaudoti teise taikyti lengvatinį 0 proc. tarifą, sąžiningumą, t. y., ar jis žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu arba kita neteisėta veika PVM prievolių vykdymo srityje.

Nurodė, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas, ir nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintiems verpalų ir audinių tiekimams, nes nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams, kurie neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Taip pat nurodė, kad sandoriuose su Daneks Sp.z.o.o. pareiškėja tiekimus atliko PVM mokėtoju neregistruotam asmeniui. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, jog įsitikintų dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime. Todėl VMI sprendimu konstatuota, kad pareiškėjos PVM sąskaitomis faktūromis įformintiems prekių tiekimams Lenkijos ir Vokietijos subjektams negali būti taikomas 0 procento PVM tarifas.

Pažymėjo, kad už mokesčių administravimą atsakingoms institucijoms nėra užkirstas kelias rinkti įrodymus siekiant įsitikinti, ar mokesčių mokėtojas tikrai vykdo ekonominę veiklą, o ne vien apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu siekia įgyti teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, tuo tarpu, iš mokesčių mokėtojų pagrįstai gali būti reikalaujama imtis priemonių, užtikrinančių, jog jų sandoriai nėra įtraukti į PVM ar kitokį sukčiavimą.

Pabrėžė, kad atskirų mokėjimų grynaisiais pinigais banke vykdymas, ypač atsižvelgiant į kontrahentų veiklos ir sandorių vykdymo aplinkybių realumą, negali būti laikomas pakankama priemone, siekiant įsitikinti, jog pareiškėjos su Lenkijos ir Vokietijos bendrovėmis sudaromi sandoriai neįtraukė jos į galimai vykdomą neteisėtą kontrahentų veiklą.

Be to, Komisija nekvestionavo asmenų įgaliojimų veikti atstovaujamų bendrovių vardu, bet konstatavo, jog pareiškėja nepateikė duomenų, kaip ji įsitikino, asmenų, veikiančių minėtų bendrovių vardu, tapatybe. Pažymėtina ir tai, kad asmens tapatybės nustatymo klausimas svarbus sandorių sudarymo ir vykdymo momentu, todėl atitinkamai vėliau pateikti žodiniai ar rašytiniai patvirtinimai dėl asmens tapatybės tikrumo, nepaneigia aplinkybės, jog sandorių sudarymo ir vykdymo metu pareiškėja neįsitikino bendrovių vardu veikiančių asmenų tapatybe. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja skunde iš esmės patvirtino, kad nors ji turėjo pareigą nustatyti sandoriuose dalyvaujančių asmenų tapatybę, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad pareiškėja nesikreipė į Komisiją su prašymu skirti ekspertizę dėl parašų CMR, KPO ir kt. dokumentuose tapatumo, nors tai, kad dalyje pareiškėjos pateiktų dokumentų esantys parašai yra vizualiai skirtingi, jau buvo akcentavusi ir VMI. Pareiškėja argumentų, leidžiančių kitaip vertinti situaciją, nepateikė. Teigė, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėja, siekdama pagrįsti disponavimo teisės prekėmis perėjimo momentą, nepagrįstai rėmėsi pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatomis. Kadangi, krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio – krovinio vežimo sutartį patvirtinančio dokumento – surašymo momento, tais atvejais, kai siuntėjas apie tai įrašo važtaraštyje.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje situacijoje, skirtingai nei teigia pareiškėja, kiekvienas tiekimas buvo vertinamas atskirai. Pažymėjo, kad Lenkijos bei Vokietijos mokesčių administratorių pateikta informacija buvo remtasi pagrįstai, kadangi ji, skirtingai nei pareiškėjos pateikti įrodymai dėl disponavimo teisės prekėms perleidimo, yra nekelianti abejonių bei leidžianti daryti vienareikšmiškas išvadas. Dėl šių priežasčių ji atitinkamai turi svaresnę įrodomąją galią. Be to, VMI susirašinėjimo su užsienio šalių mokesčių administratoriais dokumentai, teisės aktų leidžiama apimtimi buvo pateikti pareiškėjai su patikrinimo aktu. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji neturėjo galimybės susipažinti su jų turiniu, yra nepagrįsti.

Pareiškėjai neįvykdžius 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų, pagrįstai buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos sąžiningumu, kaip galima 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlyga. Pareiškėja, kaip sąžininga mokesčių mokėtoja, turėjo ir privalėjo imtis protingų priemonių, siekdama įsitikinti kitų sandorio šalių veiklos/veiksmų teisėtumu bei pašalinti bet kokias prielaidas apgaulingiems komercijos partnerių veiksmams. Kadangi sandoriai su Lenkijos ir Vokietijos bendrovėmis, išskyrus Baltromiej Sulek, nebuvo vienkartiniai, pareiškėja turėjo realias galimybes surinkti informaciją apie verslo partnerius, tačiau nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė visų galimų priemonių išsiaiškinti realias sandorio vykdymo aplinkybes, juose dalyvavusių konkrečių asmenų, nesiekė išsiaiškinti aplinkybių, susijusių su realiu prekių pristatymu minėtoms Lenkijos ir Vokietijos bendrovėmis, nesidomėjo šių bendrovių veiklos realumu. Be to, pareiškėjos pirkėjus atstovavo neidentifikuoti asmenys arba asmenys, neturintys įgaliojimų atstovauti pirkėjams. Pareiškėjos atlikti formalūs veiksmai, t. y. gavimas kontrahentų registravimo, ūkinės veiklos duomenų, bendrovių patikrinimas viešomis priemonėmis, kitų aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja, nagrinėjamu atveju, buvo protinga ir rūpestinga, t. y., kad ji ėmėsi atsargumo priemonių, jog įsitinkintų vykdomų sandorių teisėtumu.

Nurodė, kad tam, jog pareiškėja būtų atleista nuo paskirtų baudų, neužtenka vien pateikti duomenis, jog ji yra sumokėjusi dalį patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų mokesčių, tačiau taip pat privaloma nurodyti bei pagrįsti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatytą atleidimo nuo baudos pagrindą. Pažymėjo, kad esant teisės aktuose nurodytiems delspinigių skaičiavimo pagrindams, VMI negalėjo jų neskaičiuoti, nes tai būtų vertintina kaip teisės aktų nuostatų pažeidimas. Be to, pareiškėja buvo atleista nuo 30 proc. jai apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Teisme 2019 m. birželio 27 d. gauti atsakovės papildomi paaiškinimai Nr. (24.5-31-5E)-R-3532 (4 t., b. l. 4-10), kuriuose iš esmės nurodoma, kad VMI vertinimu nagrinėjamoje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog Pareiškėjo kontrahentai (minėtos 4 Lenkijos įmonės ir 2 Vokietijos įmonės) vykdė mokestinį sukčiavimą. Nurodo tiek Lenkijos, tiek Vokietijos mokesčių administratorių pateiktą informaciją apie kontrahentus. VMI vertinimu minėtos užsienio mokesčių administratorių nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėjos verslo partneriai sukčiavo PVM. Taip pat byloje esamų surinktų rašytinių įrodymų kontekste papildomai VMI paaiškino, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime. Nurodo, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjos pirkėjus atstovavo neidentifikuoti asmenys arba asmenys, neturintys įgaliojimų atstovauti pirkėjams. Nustatyta, kad net keturioms skirtingų valstybių narių bendrovėms atstovavo tas pats asmuo P. K., kuris nors ir turėjo įgaliojimą atstovauti vienai bendrovei, tačiau pripažinti, jog būtent jis tos bendrovės vardu pasirašė dokumentus, nėra pagrindo. Taip pat nustatyta, kad dviem bendrovėms atstovavo M. B.: jo vardu buvo pavadinta Lenkijos bendrovė PHU „SEZAMPOL“, tuo tarpu duomenų, kad M. B. turėjo įgaliojimą atstovauti kitai Vokietijos bendrovei G.-J. Dalink, pareiškėjas nepateikė. Kaip teisingai ginčijamame sprendime pažymėjo MGK, nors dalies bendrovių, kurioms Pareiškėjas vykdė tiekimus, pavadinime nurodomas pareiškėjo savininkas, tačiau, nenustačius asmens tapatybės, negalima identifikuoti, su kuo vykdomos ūkinės operacijos, ir ar kita sandorio šalis yra sąžininga. Taip pat tokios aplinkybės, kaip rašytinių sutarčių dėl prekių tiekimo nesudarymas arba formalių sutarčių (kuriose neatsispindi tiekiamos konkrečios prekės, jų kaina, kiekis, tiekimo ir atsiskaitymo sąlygos) pasirašymas, ypač įvertinus tiekimo apimtis (nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl 3,5 mln. eurų vertės tiekimų), rašytinių užsakymų nebuvimas, bendravimas su pirkėjais elektroninio ryšio priemonėmis, telekomunikaciniais įrenginiais, iš kurių negalima įžvelgti sąsajos su minėtomis bendrovėmis, nesidomėjimas, kodėl prekių pristatymas vykdomas skirtingų šalių bendrovėms tuo pačiu laikotarpiu ir tuo pačiu adresu (2009 m. Pareiškėjo tiektos prekės Vokietijos bendrovėms G.-J. Dalink ir IMPORT UND EXPORT bei Lenkijos bendrovei PHU „SEZAMPOL“ pagal CMR turėjo būti pristatytos adresu: (duomenys neskelbtini), prekių pristatymas ne CMR nurodytu prekių iškrovimo adresu, nesidomėjimas apie tai, ar prekių iškrovimo vietose Pareiškėjo pirkėjos deklaravo (ar turėjo) veiklos buveinę, struktūrinius padalinius, sandėlius, kuriuose būtų galėjusios laikyti prekes, bendrovių deklaruotos ekonominės veiklos pobūdis, nesusijęs su verpalais ir audiniais (Bartlomiej Sulek – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos veikla; INVESCO S. A. – kita finansinė paslaugų veikla, kitas finansinis tarpininkavimas), CMR ir KPO pildymas su trūkumais, grynųjų pinigų priėmimas iš asmenų, neturinčių įgaliojimų atstovauti bendrovėms, leido VMI prie FM ir MGK ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatuoti, kad Pareiškėjas, įformindamas 0 procentų PVM tarifu apmokestinamus prekių tiekimus bei išrašydamas PVM sąskaitas faktūras Lenkijos bendrovių Daneks Sp.z.o.o., Baltromiej Sulek, INVESCO S. A., PHU „SEZAMPOL” ir Vokietijos bendrovių G.-J. Dalink bei IMPORT UND EXPORT vardu, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nesirūpino savo veiklos partnerių ir juos atstovaujančių asmenų identifikavimu, tiesioginių įrodymų apie prekių pristatymą gavimu, tinkamu mokestinių prievolių, susijusių su šiais prekių tiekimais, vykdymu, o toks elgesys vertintinas kaip nerūpestingas ir neatsakingas, todėl Pareiškėjas negali būti pripažintas sąžiningu.

Pareiškėjo nagrinėjamu atveju atlikti formalūs veiksmai, t. y. gavimas kontrahentų registravimo, ūkinės veiklos duomenų, bendrovių patikrinimas viešomis priemonėmis, kitų aplinkybių kontekste, t. y. mokesčių administratoriui nustačius, jog Pareiškėjo kontrahentai ginčo sandorių metu sukčiavo PVM (nustatyta, kad Daneks Sp. z o. o. ir G.-J. Dalink nevykdė prekių įsigijimų iš Pareiškėjo, PHU „SEZAMPOL“ laikomas nepatikimu mokesčių mokėtoju, vykdančiu sukčiavimo veiklą, nėra duomenų, kad Bartlomiej Sulek, INVESCO S. A., IMPORT UND EXPORT deklaravo prekių įsigijimus iš Pareiškėjo ir sumokėjo PVM, taip pat nustatyta, kad bendrovė Daneks Sp. z o. o. 2011-12-13 ir 2011-12-19 prekių tiekimo metu buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro), nesudaro pagrindo išvadai, kad Pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo protingai rūpestingas, t. y., kad jis ėmėsi atsargumo priemonių, jog įsitinkintų vykdomų sandorių teisėtumu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai iš esmės palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad keturios įmonės ginčo laikotarpiu PVM deklaracijas teikė, kas reiškia, kad sandorių kontrahentai veikė. Byloje yra daug įrodymų, kad sandoriai vyko, pareiškėja rinko informaciją apie sandorių kontrahentus. Pažymi, kad su kai kuriais kontrahentais sandoriai buvo vykdomi ir iki patikrinimo pradžios. Pareiškėja atliko daugiau nei būtina, kad būtų rūpestinga ir sąžininga mokesčių mokėtoja. Tuo tarpu mokesčių administratorius nevertino pareiškėjos su pastabomis pateiktų dokumentų. Nurodė, kad atsisako trečiojo skundo reikalavimo, skundo reikalavimo atsisakymo teisinės pasekmės žinomos.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas iš esmės palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Nusprendus panaikinti Komisijos ir atsakovo sprendimus, prašė įpareigoti VMI atlikti pakartotinį pareiškėjos vykdytų sandorių mokestinį patikrinimą. Pažymėjo, kad mano, kad VMI surinko pakankamai įrodymų, kad pareiškėjos sandorio kontrahentai sukčiavo PVM srityje ir pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiose su sukčiavimu PVM.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš esmės tenkintinas

Nors pareiškėjas nurodo, jog skundžia MGK ir VMI sprendimus pilna apimtimi, tačiau matyti, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. S-107(7-13/2016) ir VMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-3 l-5)-FR0682-786 dalių, kuriose spręsta dėl pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių įmokų (baudų, delspinigių) priskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Nei MGK, nei teismui teiktuose skunduose pareiškėja neskundė VMI sprendimo dalies, kuria buvo papildomai priskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis ir su juo susijusios įmokos (bauda, delspinigiai), kuriuos bendrovė nurodo apmokėjusi. Tad toliau byloje pasisakytina tik dėl skundžiamų sprendimų dalių, susijusių su PVM ir su juos susijusių įmokų priskaičiavimu.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad VMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)-FR0682-786 patvirtino VMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (21.31-28) FR0680-578 ir, be kita ko, nurodė pareiškėjai sumokėti papildomai apskaičiuotą 735 091 eurų PVM sumą, 237 310,75 eurų PVM delspinigių ir 73 509 eurų PVM baudą (t. 1, b. l. 59–89).

VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. už 3 549 695 eurus įformino 6 verpalų ir audinių tiekimus, taikydama 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį Lenkijos ir Vokietijos įmonėms:

- Daneks Sp. z. o. o. (PL7712566115, išregistruotas iš PVM mokėtojų 2011 m. gruodžio 13 d.) laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. už 378 300 eurus;

- Bartlomiej Sulek (PL7961147498, išregistruotas iš PVM mokėtojų 2009 m. kovo 31 d.) 2009 m. sausio 27 d. už 35 497 eurus;

- G.-J. Dalink (DE259796340, įregistruotas PVM mokėtoju nuo 2008 m. birželio 14 d.) laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. už 286 664 eurus;

- M. B. (Przedsiebiortswo Handlowo-Uslugowe „Sezampol“) (PL7251824788, įregistruotas PVM mokėtoju nuo 2009 m. sausio 19 d.) laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2011 m. liepos 14 d. už 377 893 eurus;

- Invesco Polska G. K. S. A. (PL6340126401, išregistruotas iš PVM mokėtojų 2014 m. gegužės 23 d.) laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 20 d. už 199 140 eurus);

- Import und Export G. K. P. (DE2638751550, išregistruotas iš PVM mokėtojų 2013 m. spalio 1 d.) laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 2 d. iki 2012 m. kovo 15 d. už 2 272 201 eurus.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, mokesčių administratorius, neginčydamas fakto, jog tiekiamos prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę, sprendė, kad pareiškėja nepagrindė 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų, t. y. visų teise prekėmis disponuoti kaip savo įgijimo, o tiekimų Daneks Sp.z.o.o. atveju taip pat nustatė, kad ši bendrovė nebuvo registruota PVM mokėtoju.

Mokesčių administratorius pareiškėjai papildomai apskaičiavo PVM ir su juo susijusias sumas, priėjęs išvados, jog pareiškėja, pažeisdama ginčijamos VMI sprendimo metu galiojusios redakcijos PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies bei 56 straipsnio nuostatas, nepagrįstai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nurodytoms įmonėms tiektas prekes apmokestino taikydama 0 proc. PVM tarifą.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo VMI sprendimu, 2016 m. sausio 18 d. kreipėsi į Komisiją su skundu. Komisija 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. S-107 (7-13/2016) iš esmės patvirtino skundžiamą VMI sprendimą ir, be kita ko, atleido pareiškėją nuo 71 193,23 eurų PVM delspinigių mokėjimo, pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo 73 509 eurų PVM baudos paliko nenagrinėtą (t. 1, b. l. 90–146).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir grąžindamas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi (apeliacinės bylos Nr. A-333-442/2019) iš naujo nagrinėti administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos (MGK ir pirmosios instancijos teismas) iš esmės vertino, jog teisės disponuoti ginčo prekėmis kaip savo nebuvo perduotos įgijėjams. PVMĮ 4 straipsnio 1 dalis (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-932 redakcija) nustato, kad prekių tiekimu laikomas: 1) prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, išskyrus prekių, atgabentų iš kitos valstybės narės šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nurodytomis sąlygomis, nuosavybės perdavimą toje dalyje nurodytam PVM mokėtojui, arba 2) prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą, nustačius aplinkybę, jog ginčo prekės nebuvo perduotos kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, iš esmės suponuotų išvadą, jog ginčo prekių tiekimas, t. y. apmokestinamasis sandoris, iš viso neįvyko ir, atitinkamai, apskritai neatsirado pareiškėjo pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM. Tačiau mokesčių administratorius neneigia paties ginčo prekių tiekimo, t. y. ir prekės disponuoti kaip savininkui perdavimo, nes ginčijamu sprendimu minėtus tiekimus apmokestino standartiniu PVM tarifu. Taigi, tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, spręsdami, kad pareiškėjos tiekimai neatitiko apmokestinimo taikant 0 proc. PVM tarifą sąlygų, nes įgijėjui nebuvo perduotos teisės kaip savininkui disponuoti prekėmis, padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisę į tiekimo bendrijos viduje neapmokestinimą galima paneigti, jei šis apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. <..> Tam turi būti tiriamos aplinkybės dėl to, 1) ar vykdant ginčo prekių tiekimus kontrahentų veiksmuose buvo sukčiavimo PVM srityje požymių, 2) ar pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

Taigi šioje byloje būtina visapusiškai ir objektyviai ištirti aplinkybes dėl to, ar, pirma, vykdant ginčo prekių tiekimus kontrahentų veiksmuose buvo sukčiavimo PVM srityje požymių (ar buvo sukčiavimas PVM srityje) ir, antra, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Pažymėtina, kad teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi įpareigojo šalis pateikti papildomus rašytinius įrodymus ir rašytinius paaiškinimus dėl LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartyje nurodytų tirtinų aplinkybių. Šalys pateikė tik papildomus rašytinius paaiškinimus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, papildomai įrodymų nepateikta.

Teisę į tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą) galima paneigti, jei šis apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose (žr. Teisingumo Teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo byloje Euro Tyre, C-21/16, 40 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Atskirai akcentuotina, kad Teisingumo Teismo formuluojamos taisyklės dėl teisės į PVM atskaitą paneigimo sukčiavimo ar kito teisės pažeidimo atveju pagal analogiją taikomos ir prekių tiekimui Bendrijos viduje (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 65 p.; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo sujungtose bylose Italmoda ir Turbu.com, C-131/13, 45 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

ESTT 2014-10-09 sprendime byloje C-492/13 Traum EOOD, pasisakydamas apie įrodinėjimo priemones ir sąlygas taikant 0 proc. PVM tarifą, konstatavo, kad 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010-12-07 Tarybos direktyva 2010/88/ES, 138 str. 1 dalies ir 139 str. 1 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, valstybės narės mokesčių administratoriui atsisakyti suteikti teisę į tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu dėl to, kad įgijėjas nebuvo registruotas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas kitoje valstybėje narėje, tiekėjas neįrodė nei parašo ant pateiktų dokumentų, kuriais grindžiama tariamai neapmokestinamo tiekimo deklaracija, tikrumo, nei šiuos dokumentus įgijėjo vardu pasirašiusio asmens įgaliojimų atstovauti, nors teisės į neapmokestinimą įrodymai, tiekėjo pateikti grindžiant deklaraciją, atitiko nacionalinėje teisėje nustatytų teiktinų šiam administratoriui dokumentų sąrašą ir iš pradžių šis administratorius juos priėmė kaip pateisinamuosius įrodymus, tai ir turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pagal ginčui aktualios redakcijos PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą <...>, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos <...> ar šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas <...>. Mokesčių administratorius turi teisę pareikalauti pateikti ir papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumo įvertinimui (PVMĮ 56 str. 4 d.). Taip pat mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti (PVMĮ 56 str. 5 d.).

LVAT savo praktikoje, pasisakydamas dėl įrodymų leistinumo ir jų pakankamumo taikant 0 proc. PVM tarifą, yra konstatavęs, jog iš PVMĮ matyti, kad jame nėra konkrečiai nustatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamas byloje, galėtų pasinaudoti 0 proc. PVM tarifu. PVMĮ 56 straipsnyje yra nustatyti tik bendro pobūdžio reikalavimai PVM mokesčio mokėtojui įrodyti, kad jo atliktas prekių tiekimas į kitą valstybę narę, atitiko tas sąlygas, kurių buvimas suteikia teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą. Tačiau toks abstraktus įrodinėjimo pareigos nustatymas, kolegijos vertinimu, neatitinka teisinio saugumo principo reikalavimų, nes PVM mokesčio mokėtojui prieš sudarant tokio pobūdžio sandorius nėra iš anksto žinoma, kokius įrodymus jis turi surinkti, kurie iš įrodymų yra pakankami bei leistini reikiamoms aplinkybėms įrodyti, kokių įrodymų iš jo ateityje gali pareikalauti pateikti mokesčių administratorius ir pan. LVAT nurodė, jog įvertinus šio teisinio reglamentavimo nacionalinėje teisėje ydingumą bei atsižvelgiant į įprastus reikalavimus, kurie taikomi įforminant tokio pobūdžio tiekimus (sandorius), pirminiais leistinais bei pakankamais įrodymais, kurie PVM mokesčio mokėtojui suteiktų teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą, pripažintini PVM sąskaita faktūra ir prekių gabenimo dokumentai (CMR ir kt., LVAT 2017-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1477- 438/2017). Ginčo, kad pareiškėjas šiuos įrodymus turėjo ir pateikė mokesčių administratoriui, pagrįsdamas pritaikytą aukščiau aptartiems tiekimams 0 proc. PVM tarifą, nėra.

Patikrinimo metu nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nagrinėjamu atveju dėl informacijos gavimo kreipėsi į Lenkijos ir Vokiečių mokesčių administratorius.

Lenkijos mokesčių administratorius informavo, jog Daneks Sp.z.o.o. nevykdo ekonominės veiklos adresu (duomenys neskelbtini); neapskaitė prekių įsigijimų iš Pareiškėjo 2011 m. III-IV ketv. bei mokesčių deklaracijų nepateikė. Daneks Sp.z.o.o. pirmininkas K. O. neturi jokių dokumentų, susijusių su Daneks Sp.z.o.o. Jis paaiškino, jog 2010 m. lapkričio mėn. perimti bendrovę jam pasiūlė nepažįstamas vyras, kurio kontaktų jis neturi, jokios informacijos apie Daneks Sp.z.o.o nežino. Nepatvirtinta, jog Daneks Sp.z o.o. turėjo nuosavą ar nuomojamą transporto priemonę. Daneks Sp.z.o.o. faktiškai nedalyvavo prekių prekyboje ir žmonės, vykdę šiuos sandorius Daneks Sp.z.o.o. vardu, yra nesusiję su Daneks Sp.z.o.o. Pareiškėjo tiekiamos prekės nepasiekė ??Łódź miesto, jos buvo pristatytos į Łowicz.

Lenkijos mokesčių administratorius, atsakydamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paklausimą, pateikė informaciją, jog įmonė BARTŁOMIEJ SUŁEK nuo 2008-08-18 deklaravo gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos veiklą, registravimo adresu (duomenys neskelbtini), Radom, bendrovės nėra. Lenkijos mokesčių administratorius nepatvirtino, kad BARTŁOMIEJ SUŁEK vykdė prekių įsigijimą iš Pareiškėjos. BARTŁOMIEJ SUŁEK nepateikė metinės pajamų deklaracijos už 2009 m. BARTŁOMIEJ SUŁEK jokių dokumentų mokestiniam patikrinimui nepateikė bei nepateikė jokio paaiškinimo apie savo vykdomą veiklą. Išregistravus BARTŁOMIEJ SUŁEK 2009-03-31 iš PVM mokėtojų registro, iš jo buvo gautas pranešimas apie ekonominės veiklos nutraukimą.

Lenkijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, jog nėra galimybės atlikti INVESCO Polska G. K. S. A. kontrolės veiksmų, nes susisiekti su šia bendrove nepavyko. Korespondencija, siųsta registruotu biuro adresu ir valdybos pirmininko gyvenamosios vietos adresu, buvo grąžinta neatsiėmus gavėjui, be to, korespondencija siųsta 2012 m. pabaigoje INVESCO S. A. adresu buvo grąžinta su žyma „adresatas persikėlė“. Nustatyta, kad INVESCO S. A. nurodytu registracijos adresu veiklos nevykdo. INVESCO S. A. 2014-05-23 buvo išregistruota iš PVM ir PVM ES mokėtojų registro. INVESCO S. A. pateikė paskutinę savo PVM deklaraciją už 2013 m. spalio mėn. Pateiktose PVM ataskaitose INVESCO S. A. nedeklaravo mokėtinų mokesčių, deklaravo pirkimo PVM perteklių dėl atsiskaitymų einamaisiais mėnesiais. Pagal Nacionalinio teismo registro duomenis, INVESCO S. A. būstinėje pakeitimas nebuvo įrašytas - INVESCO S. A. vis dar yra įrašyta adresu: (duomenys neskelbtini), su negaliojančiu statusu.

Lenkijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, jog buvo nustatyta, kad Lenkijos mokesčių mokėtojas M. B. Przedsiebiorstwo Handlowo-Uslugowe „SEZAMPOL“ neturi jokių apskaitos dokumentų už 2009-2013 m., nes pagal mokesčių mokėtojo pareiškimą, pirkimo pardavimo registrai, PVM sąskaitų faktūrų kopijos, važtaraščiai ir kiti mokesčių dokumentai buvo pavogti 2014 m. sausio mėn. M. B. apklausos metu nurodė, kad jis vykdė sandorius su Pareiškėja, tačiau neturi dokumentų, patvirtinančių šiuos sandorius. Jis tvirtino, kad su Pareiškėja užmezgė ryšius per J. G.. Nurodė, kad neprisimena, kaip jis susipažino su šiuo asmeniu, jis nežino jo asmens duomenų. M. B. paaiškino, jog pateikė užsakymus pats telefonu, rašytinių užsakymų nebuvo. Jis gavo PVM sąskaitas faktūras atsiskaitymo metu Pareiškėjos ofise Kaune, o CMR dokumentus gavo gaunant prekes sandėlyje. M. B. tvirtino, kad tuo atveju, kai buvo pirktos prekės iki 3 tonų, jis pats transportavo prekes į Lenkiją. Prekes, kurių svoris buvo daugiau negu 3 tonos, buvo pristatomos transporto bendrovių. M. B. nurodė, kad neprisimena savo sutarties dalyvių mokesčių identifikacinių numerių, jis negali nurodyti jų telefono numerių, kadangi jis pametė telefoną su šiais duomenimis. Jis išsamiai nenurodė, kam ir kiek audinių ir verpalų pardavė. Tuo tarpu Lenkijos mokesčių administratorius informavo, kad atlikto patikrinimo metu pas vieną iš tariamų prekių gavėjų, nustatyta, jog tiekimai už sumą, kuri viršija 5,5 mln. PLN, kuriuos atliko PHU „SEZAMPOL“, per 2011-2012 m., yra fiktyvūs. Pažymėta, kad abiejų šalių parodymai dėl sandorių eigos buvo skirtingi ir jie nebuvo patvirtinti jokiais patikimais įrodymais.

Vokietijos mokesčių administratorius, atsakydamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paklausimą, pateikė informaciją, jog prekės pagal Pareiškėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebuvo apskaitytos G.-J. Dalink apskaitoje. Vokietijos mokesčių administratorius pateikė G.-J. Dalink 2014-11-12 raštą dėl patvirtinimo, kad prekių iš Pareiškėjo neužsakinėjo, mokėjimo už prekes neatliko ir prekių negavo. Asmuo A. G. (grynųjų pinigų į banko sąskaitą mokėtojas) bendrovei G.-J. Dalink nėra žinomas.

Vokietijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, jog bendrovė IMPORT UND EXPORT K. G., paprašyta pateikti bendrovės ūkinės ir finansinės būklės duomenis, nepateikė duomenų. Mokesčių mokėtojo gyvenamoji vieta nežinoma. Pradėtas verslo veiklos sustabdymo procesas. PVM už laikotarpį nuo 2011 m. IV ketv. iki 2012 m. II ketv. nebuvo sumokėtas. IMPORT UND EXPORT adresu (duomenys neskelbtini) neberandamas. IMPORT UND EXPORT išregistruota iš PVM mokėtojų 2013-10-01.

Taigi Lenkijos ir Vokietijos mokesčių administratorius nepatvirtino, kad pareiškėjos kontrahentai sukčiavo; patvirtino, jog įmonės veiklą aptariamų šioje byloje tiekimų metu vykdė. Išskyrus pareiškėjos kontrahentę Phu „Sezampol“, apie kurią Lenkijos mokesčių administratorius nurodė, kad M. B. per 2011 – 2012 m. sudaryti su vienu gavėju sandoriai yra fiktyvūs (Mokestinė byla Nr. 7-13/2016, 6 tomas, b. l. 167). Šią išvadą Lenkijos mokesčių administratorius padarė atsižvelgdamas į tai, kad abiejų šalių parodymai dėl sandorių eigos buvo labai skirtingi ir jie nebuvo patvirtinti jokiais patikimais įrodymais. Ir nors Inspekcija ginčijamame sprendime, papildomuose paaiškinimuose vertindama Lenkijos bei Vokietijos mokesčių administratorių pateiktą informaciją, visas pareiškėjos kontrahentes užsienio įmones įvardija "sukčiavusias", nėra teisinio pagrindo daryti tokią vienareikšmę išvadą remiantis užsienio mokesčių administratorių pateikta informacija. Kitų įrodymų apie PVM sukčiavimą nepateikta.

Analizuojant mokestinio ginčo byloje surinktus duomenis matyti, kad ginčo sandorių sudarymo metu pareiškėjos kontrahentės buvo registruotos PVM mokėtojomis, jų PVM mokėtojų kodai buvo galiojantys, o aplinkybės, jog jau po ginčo sandorių įforminimo įmonės buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro ar jų veikla buvo nutraukta (sustabdyta), atsižvelgiant į aukščiau minėto teisinio saugumo principo reikalavimus, neturėtų būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia sukčiavimą PVM srityje ir paneigiančia pareiškėjos teisę taikyti ginčo tiekimams 0 proc. PVM tarifą. Atsakovo išvada, kad tiekimas su Daneks Sp.z.o.o atliktas PVM neregistruotam asmeniui, skubota ir padaryta visapusiškai neišsiaiškinus apie PVM mokesčio mokėtoju registracijos Lenkijos valstybėje ypatumų, o būtent teisinio reguliavimo ar vietinio mokesčių administratoriaus taikomos praktikos panaikinti registraciją PVM mokėtoju atgaline data; kas nepaneigia pareiškėjo paaiškinimų, jog tiekimo metu ši įmonė buvo registruota PVM mokėtoja.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl prekių pristatymo ne pirkėjos registracijos adresu, o kitu adresu teismas pažymi, jog toks prekių pristatymas, kaip tvirtina pareiškėja bei kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo nurodytas pareiškėjai teiktuose užsakymuose. Be to, viena vertus, prekių gabenimas ne įmonės registracijos, o kitu adresu, gali būti ir yra įprastas, jeigu įmonė, vykdydama savo veiklą, perparduoda prekes tretiesiems asmenims ar įmonės veiklos ir buveinės vieta nesutampa, ar prekės sandėliuojamos ir pan. Kita vertus, tiekimo Bendrijos viduje atveju atleidimui nuo mokesčio taikoma sąlyga, pagal kurią gabenimas turi baigtis kitoje, o ne tiekimo valstybėje narėje, tuo tarpu adresas, kur užbaigiamas gabenimas, šiuo atveju nėra svarbus (ESTT 2010-12-16 sprendimas byloje Euro Tyre Holding BV, C-430/09, 42 punktas).

Tačiau teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos dėstomą poziciją, jog visais atvejais ginčo prekių tiekimas buvo vykdomas identiškomis sąlygomis, į tai, jog duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjos tvirtinimus atsakovas byloje nepateikė, į aplinkybę, jog duomenų apie tai, kad prekių pirkėjai būtų reiškę pareiškėjai pretenzijas dėl prekių pristatymo netinkamu adresu ar jų perdavimo neįgaliotiems asmenims, byloje nėra, taip pat į aukščiau nurodytas ESTT sprendimo byloje A.C., C-146/05 išvadas, į LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartį, vertina kaip pernelyg formalius reikalavimus, kurie peržengia tai, kas yra būtina, siekiant užtikrinti teisingą PVM surinkimą.

Pasisakant dėl aplinkybių, jog pareiškėja patikrinimo metu nepateikė P. K. ir M. B. įgaliojimų, suteikiančių teisę jiems veikti įmonių Daneks Sp. z. o. o., Invesco S. A., G.-J. Dalink vardu ar atstovauti šias įmones, kaip pareiškėjos nesąžiningumą, atkreiptinas dėmesys į pareiškėjos skunde bei posėdžio metu nurodytus argumentus, susijusius su pareiškėjos vykdomos veiklos specifika. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos vykdoma veikla – didmeninė audinių ir verpalų prekyba. Kaip nurodė pareiškėjos direktorius posėdžio metu įmonė dalyvavo Frankfurte parodoje, kurios metu susipažino su tarpininkais, P. K. buvo tekstilės versle žinomas asmuo, jis ir suvedė su pareiškėja kontrahentus, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šių asmens kaip tarpininko veikimu kitų įmonių vardu. Priešingai nei teigia atsakovas, byloje nenustatytas nė vienas neidentifikuojamas ir neegzistuojantis asmuo ar įmonė, ar jų atstovas. Privatus juridinis asmuo nėra mokesčių administravimo ar teisėsaugos funkcijas vykdanti institucija, todėl, įvertinus pareiškėjo surinktus sandorių sudarymo metu duomenis apie kontrahentus, jų atstovus ir atstovavimo faktą pagrindžiančius įrodymus, taip pat įvertinus mokesčių administratoriaus prašymu papildomai surinktus įrodymus (įskaitant kontrahentų ir jų atstovų paaiškinimų fiksavimą), neįrodyta, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas įsitikindamas savo kontrahentų tapatybe ar įgalinimais.

Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjos teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą taip pat neigia tvirtindamas, kad Bendrovė ginčo sandoriuose elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, taigi, buvo nesąžininga ir dėl kitų aspektų. Vertinant skundžiamo sprendimo pagrįstumą pareiškėjos sąžiningumo aspektu, pažymėtina, jog kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra Direktyvoje 2006/112/EB pripažintas ir ja siekiamas tikslas, kuriuo kartais pateisinami dideli reikalavimai dėl tiekėjų pareigų. Taigi, Bendrijos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Todėl, jei įgijėjas pagrindinėje byloje sukčiavo, yra pateisinama tiekėjo teisei į neapmokestinimą PVM taikyti sąžiningumo reikalavimą (2012-09-06 sprendimo byloje Mecsek-Gabona Kft, C-273/11 47-50 punktus). Tokiu atveju nacionalinis teismas turi įvertinti visą informaciją ir bylos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar apmokestinamasis asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog vykdomu sandoriu jis nėra įtrauktas į sukčiavimą mokesčių srityje. Tik priėjus išvados, kad atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjo atliekamą sukčiavimą, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo, - jis turėtų atsisakyti jam suteikti teisę į neapmokestinimą PVM. ESTT priėjo išvados, jog Direktyvos 2006/112/EB 138 str. 1 dalis nedraudžia to, jog tiekėjui būtų atsisakoma suteikti teisę neapmokestinti tiekimo Bendrijos viduje, jeigu, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad jis neįvykdė jam tenkančių pareigų įrodymų srityje arba žinojo ar turėjo žinoti, kad jo įvykdytas sandoris buvo įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų prieinamų priemonių išvengti savo dalyvavimo tokiame sukčiavime. Ir priešingai, jeigu tiekėjas veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, minėta direktyvos nuostata draudžia tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms įpareigoti tokį tiekėją vėliau sumokėti PVM už tas prekes, kai paaiškėja, kad jo pateikti įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog minėtas tiekėjas dalyvavo sukčiaujant mokesčių srityje, ir jeigu jis ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime.

Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pati pareiškėja būtų sukčiavusi PVM sumokėjimo srityje. Taip pat Lenkijos ar Vokietijos mokesčių administratorių pateiktoje informacijoje bei šioje mokestinio ginčo byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų žinojusi apie kontrahentų vykdomą neteisėtą veiklą ar daromus kitus pažeidimus (kaip jau minėta apie kontrahentų PVM sukčiavimą šioje byloje taip pat nėra įrodymų). Mokesčių administratorius taip pat nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja turėjo žinoti, kad jos sudaryti sandoriai, kurių apmokestinimą 0 proc. PVM tarifu mokesčių administratorius siekia apriboti, buvo pirkėjų užsienio įmonių sukčiavimo dalis, juolab, kad, kaip jau buvo minėta aukščiau šiame sprendime, Lenkijos ar Vokietijos mokesčių administratorių pateikta informacija, t. y. duomenys apie pareiškėjos kontrahentų veiklą, nėra pakankama daryti vienareikšmę išvadą, jog ginčo sandorių sudarymo metu pareiškėjos kontrahentės galimai sukčiavo PVM (išskyrus Phu „Sezampol“ nurodomas sandorių su vienu tiekėju fiktyvumas) bei įvertinti, kokiu būdu buvo vykdomas šis sukčiavimas, ar į šį galimą sukčiavimą buvo įtraukta pareiškėja bei kuo pasireiškė jos ar jos atstovų veikla vykdant sukčiavimą. Atsakovo papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, jog pareiškėja galėjo ir turėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų prekių tiekimą kitose valstybėse narėse įregistruotiems PVM mokėtojams, tačiau nesirūpino savo veiklos partnerių ir juos atstovaujančių asmenų identifikavimu; nesidomėjo apie prekių pristatymo / iškrovimo adresus; nesiekė surinkti daugiau informacijos apie PVM sąskaitose faktūrose nurodytus prekių gavėjus; nesidomėjo įgaliotais užsienio įmonių asmenimis (atstovais), kurie faktiškai buvo atsakingi už prekių gavimą; nereikalavo iš jų patvirtintų įgaliojimų ar kt. dokumentų, kad jie turi teisę atstovauti minėtoms įmonėms, neidentifikavo asmenų, kurie grynais atsiskaitė, teismo vertinimu, yra bendro deklaratyvaus pobūdžio, objektyviais įrodymais nepagrįsti teiginiai, todėl nėra pakankami daryti išvadą dėl pareiškėjos nesąžiningumo ginčo sandoriuose. Pareiškėja, sudarydama prekių tiekimo sandorius su užsienio kontrahentėmis elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, ėmėsi protingų ir pakankamų priemonių (įmonių įregistravimo PVM mokėtojais tikrinimas, tinkamas prekių tiekimą patvirtinančių apskaitos dokumentų surašymas, išankstinio apmokėjimo už tiekiamas prekes gavimas, prekių gabenimas per patikimas siuntų gabenimo įmones, prekių pristatymo, deklaracijų duomenų rinkimas ir t.t.) įsitikinti, kad sudaromi sandoriai neįtraukia jos į galimai vykdomą neteisėtą kontrahentų veiklą. Tuo tarpu atsakovas, teigdamas, jog vykdant tiekimus minėtiems ES valstybių PVM mokėtojams buvo prielaidų pareiškėjai įtarti apie galimą šių įmonių sukčiavimą, tačiau pareiškėja jokių veiksmų įsitikinti, ar jos atliekami tiekimai Bendrijos viduje nelemia jos dalyvavimo PVM sukčiavime, nesiėmė, aiškiai nenurodė, iš kokių aplinkybių pareiškėja turėjo įtarti galimą neteisėtą veiklą ar kokių papildomų aktyvių veiksmų ginčo sandorių sudarymo metu privalėjo imtis pareiškėja; taip pat neargumentavo, kaip tokių veiksmų neatlikimas galėtų patvirtinti ar paneigti pareiškėjos sąmoningą dalyvavimą PVM sukčiavime. Be to, pareiškėjos atlikti veiksmai siekiant identifikuoti savo kontrahentus, įsitikinti prekių pristatymu iš anksto su pirkėjais suderintais adresais, teismo nuomone, nepagrįstai ginčo atveju buvo vertinti izoliuotai, neatsižvelgiant į platesnį kontekstą, t. y. į pareiškėjos įprastą komercinę praktiką vykdytą sandorių metu, sudarant tiekimų Bendrijos viduje sandorius. Pažymėtina, kad būtent mokesčių administratorius turi įrodyti įmonės nesąžiningumą, kai tuo tarpu šioje byloje pareiškėjas įrodinėjo savo sąžiningumą. Negana to, neatitinka bendrųjų mokesčių teisės ar apskritai viešojo administravimo principų reikalavimas iš ūkio subjektų neįmanomo, neįgyvendinamo ar dar didesnio rūpestingumo, atidumo, konkrečiai nenurodant nei padidinto rūpestingumo, atidumo įrodinėjimo priemonių ar apskritai tokio įrodinėjimo ribų. LVAT yra konstatavęs, jog mokesčių mokėtojo žinojimas ar turėjimas žinoti apie jo dalyvavimą PVM sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sandorių sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo, atsiskaitymo už sandorius formas, tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Tad mokesčių administratoriaus teiginiai, kad pareiškėja atliko tik formalius veiksmus rinkdama įrodymus, pagrindžiančius jos taikomą 0 procentų PVM tarifą, nepagrįsti ir neatitinka objektyvumo bei proporcingumo principų, įvertinus byloje mokesčių mokėtojo surinktų įrodymų ir atliktų veiksmų kiekį ir turinį, aktyvų dalyvavimą nagrinėjant mokestinį ginčą. Visiškai neatsižvelgta į tai, kad tikrinamasis laikotarpis buvo 2009-2012 metai, o tikrinimas vyko 2014 metais. Taip pat sutiktina su pareiškėjo atstovų argumentu, kad tokios apimties ir turinio dokumentų, kaip reikalauja mokesčių administratorius, rinkimas, kaupimas ir saugojimas, neatitinka duomenų ir įrodymų pakankamumo bei protingumo reikalavimų. Įvertinus aukščiau aprašytose ginčijamų VMI ir MGK sprendimų dalyse analizuotus tiekimus kaip sandorius, jų turinį, sandorių sudarymo aplinkybes, sandorių šalių veiksmus, elgseną tiek sandorių sudarymo, tiek vykdymo ir vėlesniais laikotarpiais, atsiskaitymo už sandorius aplinkybes, prekių pristatymų duomenis, įrodymų apie asmeninių ryšių tarp pareiškėjos ar kurios užsienio įmonės nebuvimą, - neįrodyta, kad pareiškėja sandorių sudarymo metu galėjo žinoti apie kontrahentų atliekamus neteisėtus veiksmus PVM srityje, juo labiau, neįrodyta, kad vyko sukčiavimas PVM srityje, kad pareiškėja žinojo apie vykdomą sukčiavimą PVM srityje.

Kiti atsakovo argumentai, nurodomos teikimų aplinkybės ar pavieniai faktai, tiek atskirai, tiek ir visumoje taip pat nepatvirtina sukčiavimo PVM srityje, kaip ir pareiškėjos žinojimo ar galėjimo žinoti apie tai, bei nesudarė teisinio pagrindo mokesčių administratoriui ginčijamuose sprendimuose (jų dalyse) panaikinti pareiškėjos teisę pritaikyti 0 proc. PVM tarifą aukščiau aptartiems tiekimams bei atitinkamai priskaičiuoti papildomai už šiuos tiekimus mokėtiną PVM bei su juo susijusias įmokas (delspinigius, baudas).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti apie jos kontrahentų Daneks Sp. z. o. o., Bartlomiej Sulek, G.-J. Dalink, Phu Sezampol, Invesco S. A., Import und Export galimus neteisėtus veiksmus PVM srityje. Todėl VMI ir Komisijos sprendimų dalys, kuriose atsisakyta suteikti pareiškėjai teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą ginčo sandoriams ir priskaičiuotas mokėtinas PVM bei su juo susijusios įmokos, naikintinos.

Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje pateiktos 2016 m. sausio 14 d. ir 2019 m. vasario 28 d. atstovavimo sutartys, pagal kurias pareiškėjai atstovavo jose nurodyti advokatai, advokato padėjėjai ir teisininkai. Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų už teisines paslaugas matyti, kad pareiškėjai išrašyta sąskaitų apmokėjimui už 57319,86 Eur sumą už šias nurodytas teisines paslaugas: pagalba mokestiniame ginče dėl PVM 0 tarifo taikymo (3 281,88 Eur + 5 135,49 Eur + 2 743,95 Eur + 665,86 Eur + 3 581,50 Eur), teisinės paslaugos mokestinio patikrinimo metu (608,01 Eur + 2 680,15 Eur + 5 842,22 Eur + 1 418,12 Eur), teisinės paslaugos rengiant apeliacinį skundą dėl VMI sprendimo (2 490,93 Eur + 5 233,68 Eur), teisinės paslaugos dėl apeliacinio skundo (9 883,68 Eur + 2 108,64 Eur + 141,93 Eur + 606,27 Eur + 5 900,36 Eur), teisinės konsultacijos dėl neigiamo sprendimo apskundimo antrai instancijai (4 900,36 Eur). Pareiškėja, prašydama atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė jai advokatų kontoros išrašytas PVM sąskaitas faktūras (e. b., 3 t. l. 4–19, 28), taip pat byloje yra 28,00 Eur dydžio žyminio mokesčio už skundą (2 t., b. l. 5) ir 15,00 EUR dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2 t., b. l. 131) sumokėjimą patvirtinantys įrodymai.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalimi, už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas priteisiama pagal šalies teismui raštu pateiktą prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėja, jos atstovai teismui nepateikė pareiškėjos sumokėjimą už jai suteiktas atstovavimo paslaugas patvirtinančių įrodymų. Be to, atstovauti įmonei pagal pavedimą teisme turi teisę advokatai ar advokato padėjėjai, todėl tik šių asmenų atstovavimo išlaidos gali būti pripažintos atlygintinomis tiek ABTĮ, tiek ir CPK prasme (ABTĮ 39 str. 1 d. 2 p., 47 str. 4 d. 1-2 p., CPK 98 str.). Nepateikus atstovavimo išlaidų apmokėjimo įrodymų, taip pat detalizacijos, kas konkrečiai iš advokatų kontoros teikė pareiškėjai teisines paslaugas (kadangi pagal rekomendacijas skirtingas taikomas maksimalus dydis advokato ir advokato teikiamoms paslaugoms, o kitų asmenų nei advokatų ar advokato padėjėjų teikiamos paslaugos nepripažįstamos atstovavimo išlaidomis ABTĮ prasme), taip pat išrašytose sąskaitose esant pagal rekomendacijas nenumatytų ir neapibrėžtų paslaugų („pagalba“, „teisinės paslaugos mokestinio patikrinimo metu“), - nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjos prašomas atstovavimo mokestiniame ginče atstovavimo išlaidas. Tad tenkintinas pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidų dalį, susijusią su žyminio mokesčio išlaidomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

iš esmės patenkinti pareiškėjos UAB „Imlitex“ skundą.

Panaikinti Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. S-107(7-13/2016) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-786 dalis, kuriose spręsta dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir su juo susijusių įmokų (baudų, delspinigių) priskaičiavimo.

Iš dalies patenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti pareiškėjai UAB „Imlitex“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 43,00 EUR (keturiasdešimt tris) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė