- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-11-21
- Bylos Nr.
- 2-1210-178/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Atsakovas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui J. G. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl kainos sumažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 4 489 898,87 Lt (b.l. 2-4, 127-128). Nurodo, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione už 197 100 Lt nusipirko 5 100 kv. m. valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39 420 Lt. Pagal tos pačios dienos prašymą – pasižadėjimą (toliau – prašymas- pasižadėjimas) bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) 2 punktą atsakovas įsipareigojo likusią sumą įmokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d., tačiau iki paskutinės įmokos sumokėjimo termino pabaigos už žemės sklypą nesumokėjo. Pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje esančius šio žemės sklypo pirkimo dokumentus atsakovas skolingas valstybei šio sklypo kainos indeksuotą įsiskolinimo likutį 2 378 340 Lt, 514 860,44 Lt palūkanų, 1 596 698,43 Lt delspinigių. Įsiskolinimo už žemės sklypą indeksacijos pagrindu ieškovas nurodo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymus „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“ - 1994 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. 45, 1994 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 382. 1999 m. gegužės 3 d. ir 1999 m. gegužės 20 d. raštais atsakovas atsisakė žemės sklypo bei sumokėtų pinigų valstybės naudai, tačiau žemės sklypo paėmimas į laisvos žemės fondą nebuvo tinkamai įformintas notarine sutartimi, o buvo priimtas administracinis aktas – apskrities viršininko 2001 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. 1443-01 „Dėl žemės sklypo Eišiškių pl. 29 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“, kuris liko neįgyvendintas. Atsakovas sutiko su Sutarties sąlyga, kad įsiskolinimo likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatyta tvarka, o nesumokėjus eilinio įnašo 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo termino pabaigos įsiskolinimo suma su palūkanomis ir delspinigiais būtų išieškota neginčo tvarka. Atsakovas netinkamai vykdė sutarties sąlygas, po 1994 m. mokėjimų neatliko, nepagrįstai nurodo, kad nustatant indeksuotą kainą privaloma vadovautis ne Sutartyje numatytomis sąlygomis, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu ir jame nurodyta kaina.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodo, kad ieškovui pranešus, jog atsakovo pasižadėjime nurodyta žemės sklypo kaina indeksuota taikant koeficientus 16,2 ir 20, atsakovas ne kartą kreipėsi į ieškovą prašydamas nurodyti, kokiu būdu pritaikytas kainos indeksavimo taikymo mechanizmas, paaiškinti, ar kainos indeksavimas taikomas aukcione įsigytai valstybės žemei, taip pat nurodydamas, kad pritaikius 16,2 ir 20 indeksus, žemės kaina tampa neprotingai didelė. Tačiau iš ieškovo nebuvo gauti konkretūs atsakymai į atsakovo pateiktus užklausimus. Ieškovui nepranešus apie indeksuotą kainą, kuri yra neprotingai didelė, buvo pažeistas atsakovo teisėtų lūkesčių principas, t.y. atsakovas, tikėdamas pirkimo-pardavimo sutartimi įgyti sklypą kaina, artima rinkos kainai, pasikeitus sutarties kainai, įgijo prievolę sumokėti už sklypą šešiolika ar daugiau kartų didesnę kainą negu egzistuojančios rinkoje kainos už tą patį nekilnojamąjį turtą. Pasikeitusi (indeksuota) sutarties kaina taip pat sąlygojo esminį civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų pažeidimą (CK 1.2 str.), nes ieškovas nepagrįstai įgijo perdėtą ekonominį pranašumą. Ieškovas, vengdamas bendradarbiauti su atsakovu, nesiekdamas atstatyti pradinę šalių pozicinę padėtį, sąmoningai suvokdamas, kad įgijo ekonominį pranašumą, siekia nepagrįstai praturtėti. Indeksuota sutarties kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga, visiškai neatitiko nei indeksavimo metu buvusių, nei dabartinių rinkos kainų, nei kainos, kuri nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, ji prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Atsakovas niekada neatsisakė sumokėti protingos ginčo žemės sklypo kainos.
Šalies argumentai
Priešieškiniu atsakovas prašo sumažinti žemės sklypo kainą iki dydžio nurodyto Nekilnojamojo turto registro 2005 m. birželio 14 d. išraše – 360 000 Lt, o atsižvelgus į sumokėtą sumą sumažinti mokėtiną sumą iki 276 084 Lt (b.l. 152-154). Nurodo, kad, nepaisant šalių susitarimų, kaina turi būti sumažinta iki protingumo kriterijus atitinkančios kainos, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6. 204 str., 6.313 str. 4 d.).
Tretysis asmuo ieškovo ieškinį palaiko. Nurodo, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. prašymu - pasižadėjimu pasižadėjo iki 1992 m. lapkričio 15 d. sumokėti privalomą žemės sklypo dalį – 3‘942‘000 talonų. Sutarties 2b punktu atsakovas įsiskolinimą už nesumokėtą įsigyto žemės sklypo kainos dalį 15‘768‘000 talonų ir palūkanas įsipareigojo sumokėti pagal nustatytą grafiką iki 2001 m. lapkričio 1 d. ir sutiko, kad įsiskolinimo likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsakovas nėra tinkamai įvykdęs prievolę, prievolės įvykdymo terminą atsakovas praleido, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo ir realios prievolės įvykdymo, ir netesybų sumokėjimo (CK 6.73 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas ir tretysis asmuo priešieškinio nepripažino. Nurodė, kad atsakovas nesilaikė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Valstybės turto perleidimo privačion nuosavybėn tvarką reglamentavo imperatyvios teisės normos, todėl sklypo pardavimo kaina negali būti keičiama.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione už 197 100 Lt nusipirko 5 100 kv. m. valstybinės žemės sklypą, esantį Eišiškių plente 29, Vilniuje. Atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39 420 Lt. Pagal prašymą – pasižadėjimą bei Sutarties 2 punktą atsakovas įsipareigojo likusią sumą įmokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d., taip pat sutiko, kad įsiskolinimo likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka (b.l. 28, 35-50). Tačiau atsakovas mokėjimus už žemės sklypą atliko tik iš dalies - sumokėjo pradinį įnašą bei dalį mokėjimų 1993 – 1994 m.m., viso 75 117 Lt. Vėliau jokių mokėjimų nebevykdė. Iš įsiskolinimo apskaičiavimo matyti, kad atsakovas nesumokėjo indeksuoto įsiskolinimo – 2 444 916 Lt, palūkanų – 514 860,44 Lt, be to, atsakovui priskaičiuota delspinigių 1 596 698,43 Lt (b.l. 131-132).
Kaip minėta, atsakovas žemės sklypą įgijo aukciono tvarka. Aukciono vykdymo metu galiojo Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“. Šio nutarimo 7.3 punktas nustatė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis laikoma negaliojančia, jei joje nenurodoma, jog įsiskolinimo likutis, atsižvelgiant į nustatytąja tvarka skelbiamą bendrąjį kainų indeksą, gali būti perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai aukciono nuostatai, vienu iš šių nuostatų priedų (5 priedas) yra prašymo pasižadėjimo pavyzdinė forma, numatanti įsiskolinimo likučio indeksavimo sąlygą. Taigi, atsakovas, teikdamas prašymą – pasižadėjimą ir sudarydamas Sutartį, įsipareigojo mokėti įsiskolinimo likutį, kuris perskaičiuojamas priklausomai nuo bendrojo kainų indekso. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje yra konstatavęs, kad tokiu atveju akivaizdu, jog susitarta dėl dviejų sąlygų: įsiskolinimo privalomo indeksavimo ir indekso dydžio, kitokiam sutarties aiškinimui pagrindo nėra (civ. b. Vilniaus apskrities viršininko administracija v I. Š., Nr. 3K-3-174/2004).
Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ 2.6 punkte buvo nustatyta, kad likusi nesumokėta žemės sklypo kainos vertė tikslinama, kai bendras vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksas neindeksuotu žemės kainos laikotarpiu padidėjo daugiau kaip 0,2. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, vadovaudamasi minėtu Vyriausybės nutarimu, 1994 m. sausio 24 d. ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymais atitinkamai Nr. 45 ir 382 „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medyno tūrio kainos indeksavimo“ nustatė, kad įsiskolinimo likutis, perkant žemę išsimokėtinai, kai pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992 m. kovo 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., indeksuojamas atitinkamai indeksais 16,2 ir 20.
Atsakovas nurodo, kad tokia kaina esanti neprotingai didelė, tokiu indeksavimu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo principai, ieškovas įgijo nepagrįstai didelį ekonominį pranašumą, dėl ko atsakovas, remdamasis civilinės teisės normomis (CK 6. 204 str., 6.313 str. 4 d.), prašo vadovautis viešame registre nurodytu žemės sklypo vertinimu ir sumažinti mokėtiną kainos likutį. Tačiau priešieškinį tenkinti nėra pagrindo.
Ieškovas žemės sklypą įsigijo aukcione privatizuojant valstybės turtą. Valstybei priklausančio turto, kaip viešosios nuosavybės objekto, perleidimas privatiems asmenims yra susijęs, be kita ko, ir su viešojo intereso apsauga. Privatizavimo procesas vykdomas pagal imperatyvias viešosios teisės normas, kurių laikymasis taip pat yra viešojo intereso objektas. Taigi, valstybei privatizuojant turtą, jis gali būti perleidžiamas tik įstatymų nustatytais būdais ir tvarka. Minėti norminiai aktai reglamentavo valstybės žemės perleidimo privačion nuosavybėn tvarką inter alia ir kainos apskaičiavimą, abi Sutarties šalys yra saistomos šios imperatyviomis teisės normomis nustatytos tvarkos. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad turėtų būti vadovaujamasi jo nurodomomis civilinės teisės normomis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir žemės sklypas turėtų būti vertinamas Nekilnojamojo turto registre nurodomomis arba kokiomis nors kitomis kainomis (priešingu atveju nebūtų pasiekiamas vienas iš privatizavimo tikslų – gauti kuo didesnes pajamas, neturėtų prasmės aukcionų organizavimas ir pan.). Be to, tokie argumentai atmestini ir dėl to, kad, kaip minėta, virš nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog pasirašant prašymą-pasižadėjimą bei Sutartį šalys susitarė tiek dėl indeksavimo, tiek ir dėl jo dydžio. Taip pat dėl virš minėtų motyvų nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad ieškovas netinkamai bendradarbiavo su atsakovu sprendžiant sklypo kainos klausimus (pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pats atsakovas, anksčiau siekęs Sutarties nutraukimo, to atsisakė).
Esant tokioms aplinkybėms ieškovo reikalavimas sumokėti įsiskolinimą už nupirktą žemės sklypą bei palūkanas tenkintinas (CK 6.189 str. 1 d., 6.314 str. 5 d.), priešieškinis atmestinas.
Ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius tenkintinas iš dalies. Pirma, netesybos laikytinos aiškiai per didelėmis – sudaro daugiau kaip pusę įsiskolinimo. Antra, prievolė iš dalies įvykdyta. Trečia, ieškovas galėjo nelaukdamas galutinio prievolės neįvykdymo žymiai anksčiau reikalauti sumokėti pradelstas įsiskolinimo dalis, tačiau jų išieškojimui daugiau kaip dešimt metų jokių priemonių nesiėmė. Todėl ši suma ženkliai mažinama, priteisiant 50 000 Lt delspinigių (CK 6.73 str. 2 d., 6.259 str. 2d.). Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo manyti, kad taip sumažinus netesybas jos būtų mažesnės už ieškovo patirtus nuostolius.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo J. G. 2 378 340 Lt įsiskolinimą, 514 860,44 Lt palūkanų, 50 000 Lt delspinigių valstybės naudai už 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione įsigytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat 30 000 Lt žyminio mokesčio bei 36,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teisme.