Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistajam V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 10 (dešimt) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007-11-04 d. iki 2007-11-06 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., t.y. už tai, kad 2007-11-04 9.57 val., įsibrovęs į UAB „Inka“ teritoriją, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), aptvertą tvora ir saugomą UAB „Jungtis“, kėsindamasis pagrobti kopėčias 350 Lt vertės, replėmis kirpo metalinį lyną, kuriuo jos buvo prirakintos prie sienos, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo pastebėtas ir sulaikytas apsaugos darbuotojų.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2008-02-20 d. nuosprendžiu nusikalstamą veiką kvalifikuotą pagal BK 178 str. 2 d. perkvalifikuoti į nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d. Nurodė, kad dėl padaryto nusikaltimo kaltę pripažino pilnai ir gailisi, tyrimas vyko be jokių kliūčių, nes viską išsamiai prisipažino. Jis jau senai suprato, kad pasirinko netinkamą gyvenimo būdą. Labai nusivylė teismo paskirta bausme ir mano, kad yra nubaustas per griežtai.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, gynėją prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. V. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis V. V. neginčija kaltės klausimo dėl nusikalstamų veiksmų padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka tik su jo padarytos veikos kvalifikavimu, paskirtos bausmės dydžiu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

LR BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kuris pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis, t.y. perlipant tvorą, išlaužiant duris ir pan., ar be kliūčių, kaip antai per neužrakintas duris, per pravirą langą, įėjimas į butą, apgaunant savininką ir kitais būdais. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog šiuo atveju buvo patekta į saugomą teritoriją. Išsamiai atskleista saugomos teritorijos samprata. Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „Inka“ teritorija aptverta tvora, įrengta apsaugos signalizacija, yra saugoma apsaugos bendrovės darbuotojų. Į teritoriją nuteistasis pateko įveikdamas kliūtį-perlipdamas per tvorą. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tai jog V. V. kėsinosi pagrobti UAB „Inka“ priklausantį turtą-kopėčias įsibrovęs į saugomą teritoriją, pagrįstai kvalifikavo nuteistojo V. V. veiką pagal BK 22 str. 1 d., 178 straipsnio 2 dalį, todėl atmestinas visiškai nepagrįstas apelianto prašymas jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 1 d.

Nuteistasis V. V. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), už kurio padarymą numatytos bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Apeliantas nusikalto tepraėjus tik keturiems mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos už ankstesnius nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs. Pirmos instancijos teismas bausmę paskyrė vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcija ir BK bendrosios dalies normų nuostatomis. Kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 2 dalis, teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, vadovavosi BK 27 str. 1 d. ir 56 str. 1 d. nuostatomis, numatančiomis, kad asmuo jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui neišnykus, vėl padaręs tyčinį nusikaltimą yra recidyvistas, kuriam už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai parinko straipsnio, numatančio atsakomybę už BK 178 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, sankcijoje numatytą vieną iš alternatyvių bausmių rūšių- terminuotą laisvės atėmimą, dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, kaip lengvinanti aplinkybė yra tik tuomet, kai nustatomi abu kriterijai kartu, t. y. turi būti prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltinamasis laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Pripažintina, kad V. V. savo elgesio nevertina kritiškai, teisiamajame posėdyje nurodė, kad vagystės yra jo pragyvenimo šaltinis, gyvenimo būdas ir tuo visiškai paneigė nuoširdaus gailėjimosi supratimą dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Kaip matyti iš V. V. charakterizuojančių duomenų, jis anksčiau buvo eilę kartų teistas daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, tačiau išvadų dėl įstatymų laikymosi nepadarė, nusikalto praėjus keturiems mėnesiams nuo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos. Bausmė buvo paskirta atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, būdą, į tiesioginės tyčios kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, tai, jog nusikaltimas nebuvo baigtas ne dėl nusikalstamą veiką darančiojo valios. V. V. nusikaltimui ruošėsi iš anksto, susiieškojo nusikaltimo įrankį-reples, įsibrovė į saugomą teritoriją, kas rodo didesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei. Atsižvelgus į nurodytų aplinkybių visumą pirmos instancijos teismo paskirta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra žymiai mažesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, yra adekvati ir nėra aiškiai per griežta, todėl atmestinas nepagrįstas skundo teiginys dėl jos sumažinimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. V. atžvilgiu tinkamai paskirta mažesnė, nei sankcijos vidurkyje už nurodyto nusikaltimo padarymą numatyta bausmė, tuo atsižvelgiant į tai, jog nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, bei turto, į kurį kėsintasi vertę. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš šioje dalyje išvardintų požymių, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Kolegijos nuomone, teismai teisingai kvalifikavo nuteistojo V. V. veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Šio dydžio laisvės atėmimo bausmė padės sulaikyti V. V. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.