- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-160/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Dalia Vasarienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento
- Atsakovas
- R. V.
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento bei atsakovo R. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui R. V. dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas pareikštu atsakovui R. V. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 102 113,15 Lt gamtai padarytai žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 5 611 Lt išlaidų, susijusių su matavimo darbų atlikimu. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio rajono agentūros inspektoriai 2008 m. spalio 2 d. ir 2008 m. spalio 9 d. patikrino atsakovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius Paduobio vienkiemyje, Juodupės seniūnijoje, Rokiškio r., ir nustatė, kad be supaprastinto projekto žemės sklypuose iškastos dvi kūdros, dalis grunto išvežta už žemės sklypų ribų ir panaudota kitiems tikslams. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos raštu Nr. 1.7-2801 informavo Rokiškio rajono agentūrą, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai patenka į fliuvioglacialinių nuogulų paplitimo ruožą, kuriame gali būti smėlio, žvyro nuogulos. Neteisėtai kasdamas ir išveždamas gruntą atsakovas pašalino dirvožemį, sunaikino augmeniją, sužalojo reljefą ir šiais neteisėtais veiksmais padarė 102 113,55 Lt dydžio žalą gamtai, kurią, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 14, 32 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Žemės gelmių įstatymo 26 straipsnio bei CK 6.263 straipsnio nuostatomis, jis privalo atlyginti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad markšeideriniais matavimais nustatytą išvežto grunto 12 630 kub. m. kiekį mažina 3 000 kub. m., nes matavimų metu nebuvo įvertinta, jog viena kūdra buvo pagilinta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose iškastas gruntas nebuvo išvežtas, nes dalis grunto buvo supilta į daubas aplink tvenkinius, dalis – išsklaidyta aplink tvenkinius, dalis – supilta į pylimus aplink tvenkinius bei panaudota privažiavimo keliui remontuoti. Apie tai, kad trūksta grunto, atsakovas sužinojo tik kartu su patikslintu ieškiniu gavęs markšeiderinius matavimus. Kas išvežė gruntą, atsakovui nėra žinoma. Nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad žala atsirado dėl atsakovo kaltės. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovo elgesys būtų neatsargus ir būtų sudaręs sąlygas žalai atsirasti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. V. 40 000 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 611 Lt išlaidų, susijusių su matavimo darbais ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento naudai, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs bylos duomenys, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio, Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad neturėdamas leidimo atsakovas iškasė kūdras, išstumdydamas gruntą pakeitė kraštovaizdį, sunaikino buvusią augmeniją, o dalį grunto išvežė. Esant minėtoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad neteisėtais veiksmais atsakovas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio, Žemės gelmių įstatymo 2 ir 12 straipsnių, 2002 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 198 patvirtintų „Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad be leidimo kasdamas gruntą, išlygindamas daubas atsakovas pakeitė vietovės reljefą, o išveždamas pats ar neprieštaraudamas dėl grunto išvežimo kitiems asmenims, viso 9 630 kub. m. grunto, jis atliko neteisėtus veiksmus ir padarė gamtai 77 858,55 Lt žalą, kuri apskaičiuota pagal Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodiką, patvirtintą Aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 (9 630 x 5 x 1.0 ? 48 150 Lt x1,617? 77 858,55 Lt). Teismas konstatavo, jog ieškovas nepateikė neginčijamų duomenų, kad atsakovas žalą gamtai padarė parduodamas gruntą (CPK 178 str.).
Vadovaudamasis CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nustatyto grunto kiekio trūkumą ar žalos apskaičiavimą ir nepaneigus kaltės prezumpcijos, teismas sprendė esant pagrindui taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę. Tai, kad atsakovas nežinojo apie teisės aktų reikalavimus, o valstybės institucijos neinformavo jo apie leidimo būtinumą kasant kūdras, teismo vertinimu, nėra atsakovo neteisėtus veiksmus pateisinanti ir nuo atsakomybės atleidžianti aplinkybė (CK 1.6 str.). Priteisdamas žalos atlyginimą teismas atsižvelgė į bylos aplinkybes, atsakomybės prigimtį, aplinkybę, jog žala padaryta gamtai. Nors atsakovas neteikė įrodymų, patvirtinančių turtinę padėtį, tačiau įvertinęs pakankamai ženklų žalos dydį fiziniam asmeniui bei aplinkybę, kad pilnas žalos priteisimas gali neskatinti atsakovo siekti neatidėliotinai atlyginti žalą gamtai, teismas sprendė esant pagrindui priteistinos žalos dydį sumažinti iki 40 000 Lt (CK 1.5 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovo priteistinos gamati padarytos žalos dydį, pilnai neįvertino tos aplinkybės, jog, remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 13, 32, 33 straipsnių nuostatomis, CK 6.251, 6.263, 6.279 straipsnių nuostatomis, žalą aplinkai dėl neteisėto grunto kasimo ir išvežimo privaloma atlyginti. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio nuostatoje įteisinta pareiga asmenims, padariusiems žalą gamtai, atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Tai įstatyminė nuostata, kurioje numatyta atsakomybė už bet kokią aplinkai padarytą žalą, taikoma neatsižvelgiant į kaltę ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo atsakomybę dėl padarytos žalos, kai žalos aplinkai faktas nustatytas ir gamtai padaryta žala. Visais atvejais žala (nuostoliai) gamtinei aplinkai turi būti atlyginami nepriklausomai nuo to, ar apskritai yra nustatyta kokia nors gamtinei aplinkai padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo metodika. Atsakomybė už padarytą žalą gali kilti (atsirasti) ne tik dėl neteisėtos veikos, bet ir nesilaikant ar pažeidžiant įstatymu numatytas pareigas, jei dėl to atsiranda žala.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas R. V. prašo ieškovo skundą atmesti, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindžia tuo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala gamtai. Atsakovas grunto nepardavė ir jo niekur neišvežė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatas žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo; pagal šio straipsnio 3 dalį dėl kitų asmenų veiksmų atsiradusią žalą asmuo privalo atlyginti tik tada, kai tai nustatyta įstatymo. Nagrinėjamu atveju, nustatydamas atsakingą už žalą gamtai asmenį, pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad iškastas gruntas iš vietos niekur nebuvo išvežtas. Dalis grunto buvo supilta į žemės daubas aplink tvenkinius, dalis išsklaidyta aplink tvenkinius, likusi dalis buvo supilta į pylimus aplink tvenkinius. Atsakovas žemės grunto nepardavė ir jo niekur neišvežė.
2. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti žalos padarymo faktą ir jos dydį, nes žalos atsiradimo faktas nepreziumuojamas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas preziumavo žalos gamtai atsiradimo faktą, kad atsakovas neva išveždamas pats ar neprieštaraudamas dėl grunto išvežimo kitiems asmenims, atliko neteisėtus veiksmus. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovo veiksmais buvo padaryta žala gamtai, priešingai, teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė neginčijamų duomenų, kad atsakovas žalą gamtai padarė parduodamas gruntą. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad teismo nustatyta piniginė prievolė atlyginti gamtai padarytą žalą atsirado ne dėl atsakovo atliktų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų pusiausvyros ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nes žalos buvimą grindė prielaidomis, o neteisėtus atsakovo veiksmus konstatavo netinkamai taikydamas teisės aktus. Atsakovo pripažinimas, kad jis vykdė kūdros kasimo darbus, negali būti vertinamas kaip pripažinimas, kad jis pardavė ar išvežė dalį grunto arba jis buvo panaudotas ne ūkio reikmėms.
3. Pirmosios instancijos teismo nustatytas ir priteistas 40 000 Lt žalos dydis yra aiškiai per didelis, kurį padengti atsakovui nėra finansinių galimybių. Be to, teismas taip pat privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas esamų kūdrų teritorijoje negyvena, jos randasi apie 20 km nuo atsakovo gyvenamos sodybos. Apsaugoti žemės gruntą nuo trečiųjų asmenų poveikio nėra jokios galimybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo atsakovo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai atitinka CK ir CPK nuostatas. Teismas objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės, imasi įrodinėti faktus, kurių negali pagrįsti. Jo teiginiai vertintini kritiškai, nes jis pats, kaip žemės sklypo savininkas, buvo aplaidus, piktnaudžiavo savo teisėmis.
2. Teismas tinkamai taikė Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio nuostatą, kad kiekvieno piliečio, visuomeninių organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų pareiga saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius, nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Minėto įstatymo 34 straipsnis nustato civilinę atsakomybę, neatsižvelgiant į ūkio subjekto kaltę, už bet kokią žalą aplinkai, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos. Civilinėje atsakomybėje yra pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne betarpiškai dėl neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis, t. y. pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą.
3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino bylos visetą ir nepaliko neištirtų aplinkybių, išnagrinėjo bylą neišeidamas iš ieškinio reikalavimo ribų (CPK 140 str., 141 str.), nes neteisėtais atsakovo ir jo samdytų darbuotojų veiksmais buvo padaryta žala gamtai ir egzistuoja visos civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos sąlygos (CK 6.246-6.249 str.). Teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino visus įrodymus ir pagal vidinį įsitikinimą priėmė sprendimą (CPK 185 str.).
4. Visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir visiems subjektams galioja bendras principas, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas nuo atsakomybės neatleidžia.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus, byloje surinktus įrodymus, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, jog natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, daro išvadą, jog iš dalies patenkindamas ieškinio reikalavimus dėl žalos gamtai atlyginimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 174 – 185 str.) bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę (CK 6.245 – 6.249 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibūdinama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei) pablogėjimas. Pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 1 ir 4 p. nuostatos). Dėl žalos aplinkai padarymo fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008).
Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodyto įstatymo nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Reiškia, civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008; 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008, ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl šių sąlygų buvimo, atsižvelgdamas į įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo ypatumus. Šiame kontekste pažymėtina, kad civiliniame procese nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, nes išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Tai ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2007; 2008 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-95/2008; kt.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę už žalą gamtai, priteisiant atlyginti nuostolius, padarytus sunaikinus arba sužalojus augmeniją, kraštovaizdžio reljefą, neteisėtai išvežant ar parduodant iškastą gruntą. Nuostolių dydis apskaičiuotas vadovaujantis formule, kuri taikoma nustačius neteisėtus reljefo keitimo arba sužalojimo veiksmus (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 (aktualus galiojimo laikotarpis nuo 2005 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. sausio 18 d.) patvirtintos Nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodikos 6 punktas).
Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).
Byloje nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, patenkančiuose į fliuvioglacialinių nuogulų paplitimo ruožą, kuriame gali būti smėlio, žvyro nuogulos, buvo iškasta viena kūdra, kita kūdra buvo pagilinta (t. 1, b. l. 8-25). Byloje nėra ginčo, kad šiai veiklai – kūdrų savo ūkiniams poreikiams įrengimui, atsakovas nebuvo gavęs teisės aktų nustatytų leidimų, kūdros buvo kasamos neparengus ir nesuderinus projektų. Už šią savavališką veiklą atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 159² straipsnio 5 dalį, 2008 m. spalio 30 d. nutarimu jam buvo skirta administracinė nuobauda (t. 1, b. l. 26-29). Neteisėtai iškasant kūdras, taip pat neteisėtai, pažeidžiant Žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo iškastos ir fliuvioglacialinės nuogulos – gruntas (smėlis, žvyras). Dalį iškasto grunto atsakovas paskirstė jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose aplink kūdras bei daubose, dalį paskirstė šalia esančiame valstybiniame žemės sklype, dalį grunto panaudojo kelio remontui, dalies grunto trūksta. Šias aplinkybes patvirtina paties atsakovo paaiškinimai, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. nutarimas, kuriuo atsakovas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį ir jam skirta administracinė nuobauda (t. 1, b. l. 30-33) bei markšeideriniai matavimai (t. 1, b. l. 80-83). Taigi, savo žemės sklypuose iškasdamas kūdras, iškasdamas ir paskirsdamas gruntą, neturint tam teisės aktų nustatyta tvarka išduotų leidimų, atsakovas vykdė neteisėtą veiklą. Neteisėtai kasant kūdras ir perskirstant iškastą gruntą buvo sunaikinta dalis augmenijos, pažeistas buvęs kraštovaizdžio reljefas, neišsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai yra tiesiogiai susiję su padaryta žala gamtai. Tokiais savo veiksmais, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 9, 19 straipsnių, Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnio, 12 straipsnio 8 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintų „Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių“ 1 i 2 punktų nuostatas.
Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas jo veiksmų neteisėtumą, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, teisėjų kolegija nurodo, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų, kasant bei pagilinant kūdras, perskirstant iškastą gruntą, teisėtai rėmėsi visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais – patikrinimo aktais, administracinio teisės pažeidimo protokolais ir nutarimais, kaip paprastais rašytiniais įrodymais, kuriuose yra duomenų, reikšmingų civilinėje byloje dėl gamtai padarytos žalos įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti. Teismas nelaikė nurodytų dokumentų prima facie įrodymais, o juose esančių duomenų – prejudiciniais faktais. Pažymėtina, kad atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo atliktų veiksmų teisėtumą ar aplinkybę, kad jo veiksmais nebuvo padaryta žala gamtai, nebuvo sunaikinta augmenija ar kraštovaizdžio reljefas (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl jo veiksmų, kasant ir pagilinant kūdras, perskirstant iškastą gruntą, dėl kurių tam tikrame žemės plote buvo sunaikinta natūrali augmenija, sužalotas reljefas, neteisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, pažeidė įrodymų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatas žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad neteisėtus kūdrų kasimo ir pagilinimo darbus, neturint tam teisės aktų nustatyta tvarka išduoto valstybės institucijų leidimo, atliko būtent atsakovas ir kad jis, kasdamas kūdras, pašalino dirvožemį, sunaikino augmeniją bei sužalojo reljefą. Remiantis CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu principu, kad žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, atsakovas turi pareigą atsakyti už gamtai padarytą žalą.
Teisėjų kolegija, atmetusi atsakovo argumentus dėl netinkamo teisės aktų taikymo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatant nagrinėjamu atveju jo civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidimo, remdamasi bylos duomenimis ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti atsakovui civilinę deliktinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą dėl sunaikintos natūralios augmenijos, sužaloto kraštovaizdžio reljefo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, siekdamas įrodyti žalą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai kurių deliktų atveju, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).
Nors, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė, kad žala gamtai buvo padaryta atsakovui parduodant dalį iškasto grunto, tačiau atlikti markšeideriniai matavimai patvirtina, jog dalies grunto trūksta. Kur buvo panaudotas šis gruntas, atsakovas nurodyti negalėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, kaip žemės sklypų savininkas, neužtikrino, jog iš jam nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų nebūtų išvežamas iškastas gruntas (CPK 185 str.). Pažymėtina, nustačius, kad dalies iškasto grunto trūksta, atsakovas į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamu atveju žalos faktas, t. y. natūralios žolinės augmenijos sunaikinimas, kraštovaizdžio reljefo pakeitimas dėl kūdrų iškasimo ir iškasto grunto panaudojimo bei išvežimo, yra nustatytas. Žalos dėl augmenijos sunaikinimo ir reljefo pakeitimo, iškasto grunto perskirstymo ir išvežimo dydis yra apskaičiuotas pagal Aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtintos Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodikos 6 punkte nurodytą formulę ir sudaro 77 858,55 Lt. Pažymėtina, kad atsakovas neginčijo apskaičiuoto žalos dydžio, įrodymų, paneigiančių šį žalos apskaičiavimą, teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovas yra fizinis asmuo, kuriam žalos dydis yra pakankamai ženklus, priteistinos gamtai padarytos žalos dydį sumažino iki 40 000 Lt.
Ieškovas apeliaciniu skundu su sumažintu žalos dydžiu nesutiko, nurodydamas, jog atsakovas privalo visiškai atlyginti gamtai padarytą žalą. Atsakovas nesutikdamas su iš jo priteistu žalos dydžiu, nurodė jog jis jam, kaip fiziniam asmeniui, yra aiškiai per didelis, žalą padengti jis neturi jokių finansinių galimybių. Kaip aukščiau minėta, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, tačiau jos turi būti taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tas aplinkybes, jog atsakovas yra fizinis asmuo, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog žemės sklypus jis naudoja verslo tikslais, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas trūkstamą dalį grunto pardavė, taip pat įvertinusi aplinkybę, jog žemės grunto apsaugojimas nuo galimo trečiųjų asmenų poveikio (išvežimo) atsakovui buvo apsunkintas, nes žemės sklypai yra pakankamai toli nuo atsakovo gyvenamosios vietos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteistinos iš atsakovo gamtai padarytos žalos dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, t. y. gaunamas pajamas, turimas lėšas kredito įstaigose, nuosavybės teisę turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir pan., išskyrus duomenis apie bankams mokamus kreditus, sudarančių teisinį pagrindą dar labiau mažinti priteistos žalos dydį, atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str., 314 str.).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą.