Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas P. V. patikslintu ieškiniu (t.1, b.l. 134-143) pirmosios instancijos teismo prašė: 1) panaikinti 1985 m. spalio 3 d. atsakovės M. V. pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir jo pagrindu 1985 m. spalio 3 d. Birštono valstybinės notarinės kontoros notarės Veronikos Bukevičienės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 3136; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas P. V. pagal 1967 m. sausio 14 d. palikėjo P. V. surašytą testamentą priėmė po tėvo P. V. mirties atsiradusį palikimą. Atskira tvarka paduotu prašymu (t.3, b.l. 21) prašė prailginti įstatyme numatytą terminą palikimui priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Grįsdamas ieškinį nurodė, kad 1967 m. vasario 9 d. mirė ieškovo tėvas P. V., po kurio mirties liko jo palikimas – namų valda (duomenys neskelbtini), kurį galėjo priimti du jo galimi įpėdiniai - ieškovas P. V. (palikėjo sūnus) ir tretysis asmuo R. V., šiuo metu R. S. (palikėjo dukra). 1985 m. spalio 3 d. atsakovė M. V. Birštono valstybinei notarų kontorai pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškė, kad ji priima atsiradusį sutuoktinio palikimą ir prašo jai išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, o ne pagal testamentą, nors atsakovė turėjo palikėjo testamentą ir žinojo, kad pagal jį sutuoktinis savo turto atsakovei nepaliko. Atsakovė 1985 m. spalio 3 d. pareiškime neteisingai nurodė, kad neva nėra kitų įpėdinių, t.y. nėra palikėjo vaikų, kurie gali pretenduoti į palikimą. Notarė tą pačią dieną, t.y. 1985 m. spalio 3 d. išdavė atsakovei M. V. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriuo patvirtino, kad piliečio P. V., mirusio 1967 m. vasario 9 d., turtą paveldi M. V.. 2009 m. vasario mėn. ieškovas iš savo dėdės J. Č. sužinojo, kad ieškovo tėvas buvo parašęs testamentą, kuriuo nusprendė visą savo turtą, kuris mirties dieną jam priklausė, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, lygiomis dalimis palikti savo vaikams: dukteriai R. V. ir sūnui P. V.. Testamentą patvirtino Respublikinės Kauno Klinikinės Ligoninės radiologinio skyriaus gydytoja Danutė Telksnienė ir to paties skyriaus vedėjas. Ieškovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas 1985 m. spalio 3 d. atsakovės M. V. pareiškimas ir jo pagrindu 1985 m. spalio 3 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą Nr. 3136 buvo surašyti dar iki naujojo CK įsigaliojimo, šių vienašalių sandorių teisėtumo klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis 1964 m. CK nuostatomis. Atsakovės pareiškimas ir jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą prieštarauja 1964 m. CK 567 str. 2 d. nuostatoms, numatančioms, kad pagal įstatymą paveldima, kada ir kiek tai nepakeista testamentu. Atsakovei apie testamentą buvo žinoma, ji turėjo pirmąjį testamento egzempliorių, todėl nurodydama, kad nėra kitų įpėdinių, atsakovė elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai. Notarė negalėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, kadangi nuo palikimo atsiradimo iki M. V. kreipimosi į notarą dėl palikimo priėmimo buvo praėję daugiau nei 18 metų, taigi buvo praleistas CK 599 str. numatytas 6 mėnesių terminas. Terminą palikimui priimti, jeigu jis būtų buvęs praleistas dėl svarbių priežasčių, galėjo pratęsti tik teismas. M. V. teismas nebuvo pratęsęs termino palikimui priimti, todėl notarė V. B., išduodama M. V. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į 1967-02-09 mirusio P. V. turtą ir taip pati pratęsdama terminą, pažeidė palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 588 straipsnį. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2009 m. liepos 8 d., kai sužinojo apie paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą atsakovei. Be to, ieškovas nuo 2008-11-12 8 mėnesius buvo gydomas įvairiose Vilniaus ligoninėse, todėl net ir po to, kai 2009 m. vasario mėn. iš J. Č. sužinojo esant tėvo testamentą, anksčiau negalėjo kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynybos. Todėl ieškovas ieškinio senaties terminą galėjo praleisti dėl svarbių ir ne nuo jo valios priklausančių objektyvių priežasčių, sudarančių bet kokiu atveju pagrindą atstatyti praleistą terminą. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis savo veiksmais nuo pat tėvo mirties aiškiai išreiškė savo valią priimti tėvo palikimą: rūpinosi palikimą sudarančiu turtu, gyvenamąjį namą palaikė tinkamos būklės, jį remontavo, rūpinosi jo apšildymu, statė garažą, tvarkė sodą, naudojosi jo duodamu derliumi, prižiūrėjo bites. Jei teismas nustatytų, kad ieškovas praleido terminą palikimui priimti, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas turėtų pagrindą jį prailginti.

Šalies argumentai

Atsakovė M. V. apeliaciniu skundu prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei išeinant už ieškinio ribų, todėl naikintinas. Nurodo šiuos skundo argumentus: 1) Teismas, atnaujindamas terminą palikimui priimti, išėjo už ieškinio ribų, kadangi ieškovas tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs. Teismas nepagrįstai savo iniciatyva nustatė, kad buvo pareikštas trečias reikalavimas – prailginti įstatyme numatytą terminą palikimui priimti ir tokį reikalavimą patenkino. Todėl teismas buvo akivaizdžiai šališkas ir gynė tik ieškovo teises. 2) Teismo išvados, kuriomis remiantis panaikintas 1985 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimas kaip sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, padarytos netinkamai įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei dalies iš jų iš viso neįvertinus. Apeliantė nurodo, kad notarė pagrįstai ir teisėtai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, kadangi byloje esantis 1967 m. vasario 24 d. pažymėjimas Nr. 62 neginčytinai patvirtina, kad ji po sutuoktinio mirties praėjus vos 15 dienų nuvyko į Alytaus miestą pas notarą ir nurodė, kad po vyro mirties be jos yra dar du įpėdiniai, t.y. sūnus ir duktė. Kadangi tuo metu notaro Prienų rajone dar nebuvo, todėl byla buvo pradėta Alytaus mieste, ir ji buvo pradėta nepraleidus 1964 m. CK 587 str. nustatyto šešių mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio dokumento, turinčio svarbią įrodomąją reikšmę, visiškai nevertino, dėl jo nepasisakė, todėl neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, tuo pažeisdamas LR CPK 177, 185 straipsnių reikalavimus. 3) Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas paveldėjimo teisės liudijimą ir kitu, t. y. 1964 m. CK 57 straipsnio pagrindu, nepagrįstai rėmėsi J. Č. parodymais, kadangi jis visais būdais stengėsi kištis į Vinickų šeimos reikalus ir siekė užvaldyti butą, kuriame gyveno palikėjo sesuo ir dukra. Todėl šio liudytojo parodymai turėjo būti vertinami itin atsakingai, ypač kai jo rašytiniai parodymai skiriasi nuo žodinių. Be to, šis liudytojas melagingai parodė, kad velionio testamentą perdavė per laidotuves velionio žmonai M. V., nes J. Č. laidotuvėse nedalyvavo ir pats pripažino, kad jam perduodant testamentą to niekas nematė. Teismas, vertindamas trečiojo asmens R. S. apeliantei rašytą laišką, nesusipažino su šio laiško turiniu, buvo įvertintos tik kai kurios iš konteksto ištrauktos frazės, kurios, teismo nuomone, patvirtino, jog apeliantė ir trečiasis asmuo apie testamentą žinojo, nors realiai galimai esamas testamentas buvo slepiamas būtent ieškovo ir jo liudytojo. Šis laiškas patvirtina, jog ieškovas apie sudarytą testamentą žinojo dar 1967-02-25, nors jis tvirtina sužinojęs tik 2009 metais. Tokiu būdu teismas pažeidė LR CPK reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentus, dėl kurių teismas kitus įrodymus atmetė. Todėl teismo išvados yra visiškai nepagrįstos bei prieštaraujančios faktinėms aplinkybėms, jos grindžiamos tik ieškovo liudytojo parodymais, kurie turėjo būti vertinami kritiškai. 4) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1967 m. sausio 14 d. palikėjo P. V. testamentas atitinka 1964 CK 581-582 str. numatytus testamento turiniui ir formai keliamus reikalavimus, kadangi tuo metu galiojęs 1964 m. CK numatė, kad notariškai patvirtintiems testamentams prilyginami fizinių asmenų, besigydančių ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvenančių senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčių gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų. Minimas testamentas nėra patvirtintas gydytojos, kuri tuo metu buvo budinti gydytoja, taip pat nėra pasirašęs ligoninės vyriausiasis gydytojas, dėl ko akivaizdu, kad CK 581-582 str. numatytos sąlygos nėra išpildytos. Testamentas yra patvirtintas tik gydytojos Danutės Telksnienės ir skyriaus vedėjo parašais, o po skyriaus vedėjo parašu nėra nurodytas nei vardas, nei pavardė. 5) Terminas palikimui priimti atnaujintas nepagrįstai. Byloje nepateiktas nei vienas leistinas įrodymas, išskyrus ieškovo paaiškinimus bei jo liudytojo parodymus, kuris leistų teismui spręsti apie ieškovo teisės pažeidimo sužinojimo momentą. 1967 m. trečiojo asmens R. S. laiškas atsakovei patvirtina, kad galimo testamento klausimas buvo iškilęs jau 1967 m., apie jį žinojo J. Č. ir pats ieškovas, tačiau jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti. Teismas turėjo įvertinti, ar ieškovas apie pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, nei tokioje pat situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškovas, kaip pats nurodo, rūpindamasis ginčo namų valda, ją remontuodamas, garaže įrenginėdamas gyvenamas patalpas, dar 1967 m. kilus klausimui dėl galimo tėvo sudaryto testamento, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo ir galėjo pasidomėti tėvo sudarytais testamentais ir išsiaiškinti, ar jie iš viso buvo sudaryti, tačiau to nepadarė. Todėl jis praleido ieškinio senaties terminą pareikštiems reikalavimams, ir teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškinio senatis nėra praleista, kadangi vadovavosi vien tik ieškovo paaiškinimais, nevertindamas įrodymų bei aplinkybių visumos.