Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-07 · Byla Nr. N-575-559-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-07
Bylos Nr.
N-575-559-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-559/2010Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nutarimo Ž. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus vyriausioji darbo inspektorė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Ž. S. dėl to, kad ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „Greitasis kurjeris“ (toliau – ir UAB „Greitasis kurjeris“) Kauno regiono vadove, neužtikrino bendrovėje tvarkos, padarė darbo įstatymų pažeidimus ir leido darbuotojai L. D. nelegaliai dirbti 2009 m. sausio 5 d. Patikrinimo metu, remiantis 2009 m. sausio 13 d. L. D. prašymu ir rašytiniais paaiškinimais, nustatyta, kad L. D., atvykusi į UAB „Greitasis kurjeris“ buveinę adresu Europos prospektas 81, Kaunas, su UAB „Greitasis kurjeris“ Kauno regiono vadove Ž. S. 2008 m. gruodžio 31 d. susitarė, kad pradės dirbti laiškininkės pareigose, sulygtas darbo užmokestis buvo 800 (aštuoni šimtai) litų. Remiantis L. D. pateiktais pašto pristatymo dokumentais, nustatyta, kad ji laiškininkės darbą pradėjo 2009 m. sausio 5 d., t. y. tą dieną pristatė paštą UAB „Sanistal“, UAB „Viacon projektai“, UAB „ACME Baltija“, UAB „Fischer international“ ir kt. Tuo tarpu rašytinė darbo sutartis Nr. 654 tarp L. D. ir UAB „Greitasis kurjeris“ sudaryta ir įsigaliojo tik 2009 m. sausio 6 d., sutartyje nurodyta, kad darbuotoja pradeda dirbti nuo 2009 m. sausio 6 d.

Patikrinimo metu nustatyta, kad darbuotojai L. D. nuo 2009 m. sausio 5 d. leista dirbti UAB „Greitasis kurjeris“ laiškininkės pareigose nepasirašius rašytinės darbo sutarties, neišdavus antrojo sutarties egzemplioriaus, darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 99 straipsnio 1 dalies. 2 dalies ir 3 dalies reikalavimai. Padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.

II.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Ž. S. atžvilgiu nutraukė, nenustatęs jos veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbo sutartį su UAB „Greitasis kurjeris“ L. D. pasirašė iki darbo pradžios, joje darbo pradžia buvo nurodyta 2009 m. sausio 6 d., apie jos sudarymą laiku buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Nors korespondencija L. D. buvo pristatyta iki jos darbo pradžios, byloje nėra duomenų, kad tam ji būtų prieštaravusi, o pats korespondencijos perdavimo faktas negali būti laikomas savarankišku nelegalaus darbo įrodymu. Pati L. D. savo darbovietėje – UAB „Greitasis kurjeris“ – daugiau nepasirodė, būdama registruota darbo biržoje, turėdama aukštąjį išsilavinimą (iš jos žodžių) ir žinodama apie pareigą pradėjus dirbti informuoti apie tai darbo biržą bei pradėti dirbti tik gavus įformintus dokumentus, iniciatyvos gauti antrąjį darbo sutarties egzempliorių, darbuotojo pažymėjimą bei išsiaiškinti darbo pradžią neparodė, todėl darytina išvada, kad dirbti 2009 m. sausio 5 d. ji pradėjo savavališkai. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš darbo sutarties tarp Ž. S. ir UAB „Greitasis kurjeris“ bei padalinio vadovo pareigybės aprašymo matyti, jog Ž. S. nebuvo suteikta teisė priimti į darbą darbuotojus. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad darbo sutartį su L. D. pasirašė UAB „Greitasis kurjeris“ generalinė direktorė L. G., kad byloje nėra daugiau duomenų apie tai, kad Ž. S. būtų sudariusi priėmimo į darbą sutartis, ji negali būti laikoma tinkamu subjektu sprendžiant atsakomybės pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį klausimą.

III.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Skunde apeliantas nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nutarimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Mano, kad Ž. S. yra tinkamas subjektas byloje sprendžiant atsakomybės pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį klausimą. Nurodo, kad Ž. S. patikrinimo metu ir toliau vykusio proceso metu patvirtino, kad ji asmeniškai tarėsi su L. D. dėl darbo. 2008 m. gruodžio 31 d. pokalbio metu Ž. S. su L. D. aptarė būsimos sutarties sąlygas, t. y. abi šalys sutarė, kad L. D. UAB „Greitasis kurjeris“ atliks laiškininkės pareigas, už kurias bus mokamas 800 (aštuonių šimtų) litų atlyginimas. Ž. S. paaiškino, kad ji supažindina darbuotojus su darbo tvarka, tariasi dėl darbo, sudaro sutartis, tik jas vėliau pasirašyti siunčia į Vilnių. Tokiu būdu Ž. S. organizuoja UAB „Greitasis kurjeris“ Kauno regiono skyriaus darbą. Atkreipiamas dėmesys, kad patikrinimo metu buvo pateiktas UAB „Greitasis kurjeris“ Kauno regiono skyriaus darbo sutarčių žurnalas, kurį analizuojant akivaizdu, kad Kauno regiono skyriaus vadovė Ž. S. yra įgaliota registruoti darbo sutartis, sudaromas Kauno regione. Žinodama, kad darbo sutartis tarp UAB „Greitasis kurjeris“ ir L. D. įsigalios 2009 m. sausio 6 d., Ž. S. turėjo nesuteikti L. D. darbo iki sutarties įsigaliojimo.

Apeliantas pabrėžia, kad, Ž. S. teigimu, ji negalėjo 2009 m. sausio 5 d. suteikti L. D. darbo (priemonių reikalingų darbui atlikti), kadangi tuo metu buvo mokymosi atostogose, tačiau su valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriui pateiktu Padalinio vadovo pareigybės aprašymu ji susipažino ir pasirašė 2009 m. sausio 5 d. Tą patvirtina teismui pridedamas Padalinio vadovo pareigybės aprašymas. Be to, UAB „Greitasis kurjeris“ atstovai, valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo metu susipažinę su byloje esančiais dokumentais apie pašto pristatymo duomenis, Sodrai pranešė apie L. D. draudiminį laikotarpį (įdarbinimą) nuo 2009 m. sausio 5 d. Tokiu būdu pripažino, kad L. D. buvo suteiktos darbo funkcijoms atlikti būtinos priemonės iki darbo sutarties įsigaliojimo 2009 m. sausio 6 d. Apeliantas nurodo, kad, sistemiškai analizuojant DK 93 straipsnio, 99 straipsnio, 119 straipsnio ir kt. nuostatas, darytina išvada, jog darbdavys ar jo įgaliotas asmuo turi pareigą suteikti darbo funkcijoms reikalingas priemones po darbo sutarties sudarymo, o ne atvirkščiai. Išanalizavus pašto išnešiojimą patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad darbo priemonės L. D. buvo pristatytos taip, jog ji 2009 m. sausio 5 d. pilnai vykdė darbo funkcijas, t. y. pašto dokumentai buvo pristatyti keletui įmonių. Remiantis DK 99 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas neprivalo pakartotinai vykti ir reikalauti, jog jam būtų išduotas antras darbo sutarties egzempliorius ar darbuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas (darbo pažymėjimas). DK 99 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad darbo sutartį pasirašo darbdavys ar jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas, vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui pastarojo tapatybę patvirtinantį dokumentą (darbo pažymėjimą). Tokiu būdu suteikdamas darbo funkcijas vykdyti reikalingas priemones darbdavio atstovas turėjo galimybę ir pareigą prieš darbo pradžią L. D. įteikti darbo pažymėjimą bei antrą darbo sutarties egzempliorių. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. D. 2009 m. sausio 5 d. dirbti pradėjo savarankiškai yra nepagrįsta ir neteisinga.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Ž. S. nesutinka su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinio skundo motyvais, mano, kad pareikštas apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame neteisingai pateikiamos ir aiškinamos faktinės bylos aplinkybės, netinkamai interpretuojamos teisės normos.

Atsiliepime nurodoma, kad Ž. S. negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, nes neturi jokių įgaliojimų UAB „Greitasis kurjeris“ vardu sudaryti darbo sutartis su darbuotojais. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad Ž. S. su padalinio vadovo pareigybės aprašymu buvo supažindinta 2008 m. gruodžio 1 d., o ne 2009 m. sausio 5 d., kaip nurodo apeliantas. Teigiama, kad darbo sutartis su L. D. buvo tinkamai sudaryta ir įforminta, todėl negali būti laikoma, kad buvo padarytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalies pažeidimas. Atsiliepime pabrėžiama, kad L. D. pati be įmonės žinios pradėjo vykdyti savo būsimas darbines funkcijas dar neįsigaliojus darbo sutarčiai bei darbdaviui neįgaliojus to daryti. Nurodoma, kad, siekiant užtikrinti tinkamą darbo funkcijų vykdymą, L. D. buvo iš anksto suteiktos būtinos darbo funkcijoms vykdyti darbo priemonės, kuriomis ji turėjo pradėti naudotis tik nuo darbo sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2009 m. sausio 6 d., taip pat jai aiškiai buvo duotas nurodymas nešioti laiškus tik po to, kai įsigalios ir bus užregistruota darbo sutartis (tai patvirtina UAB „Greitasis kurjeris“ vairuotojo, kuris jai pristatė darbo priemones (t. y. laiškus), paaiškinimas (b. l. 56)).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 str. (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas esant nurodytoms sąlygoms yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į paminėtas normas patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Su L. D. darbo sutartis buvo sudaryta 2009 m. sausio 6 d. (b.l. 8), t.y. dar iki L. D. pranešimo (2009 m. sausio 13 d., b.l. 4) darbo inspekcijos pareigūnams, bei iki patikrinimo pradžios (2009 m. sausio 26 d., b.l. 7). Iš Sodros pranešimo (b.l. 57) matyti, kad apie L. D. įdarbinimą SODRAI pranešta 2009 m. sausio 5 d. Iš šių aplinkybių matyti, kad UAB „Greitasis kurjeris“ negalėjo turėti mokestinės naudos iš L. D. darbo. Šios aplinkybės lemia, kad byloje esant įrodymų prieštaravimui, jie vertinami asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn naudai.

Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas